Gnozė (graikų kalba γνῶσις, gnōsis – „pažinimas“, „įžvalga“) – tai ne šiaip žinios, o slaptas, ezoterinis, dieviškasis pažinimas, kuris, pasak gnostikų, išlaisvina žmogų iš materialaus pasaulio kalėjimo ir grąžina į tikrąją, šviesią dieviškąją būtį. Gnozė paplito ten, kur susikirto visos senovės pasaulio idėjos – I–III a. Aleksandrijoje, Antiochijoje, Romoje, Edesoje ir mažesniuose Mažosios Azijos miestuose. … [Skaityti toliau…]
II tūkstantmečio pr. Kr. Mesopotamijos tekstuose (ypač akadų kalba) dažnai sutinkamas terminas qadištu (vyriškoji forma qadišum) – pažodžiui „šventoji“, „švari“, „pašvęstoji“. Tai buvo moterys (retai vyrai), kurios priklausė šventyklai, bet gyveno už jos ribų ir turėjo visiškai kitokį statusą nei nadītu ar paprastos hierodulės. Pagrindiniai bruožai Archeologiniai radiniai rodo, kad qadištu nešiojo didelius auskarus, apyrankes … [Skaityti toliau…]
II tūkstantmečio pr. Kr. Mesopotamijoje (ypač Senosios Babilonijos laikais, apie 1900–1600 m. pr. Kr.) nadītu buvo ypatinga moterų klasė – aukšto statuso šventyklos tarnaitės, kurios save vadino „Dievo nuotakomis“ arba „dievo žmonomis“. Jos nebuvo prostitutės ir net ne hierodulės įprasta prasme – jų gyvenimas buvo visiškai kitoks ir daugeliai paradoksalesnis. Kas jos buvo Svarbiausi bruožai … [Skaityti toliau…]
Žodis hierodulė kilęs iš graikų kalbos: hierós – „šventas“ ir doúlos – „vergas“. Pažodžiui – „dievo vergas“ arba „šventyklos vergas“. Taip senovės Artimuosiuose Rytuose ir graikų-romėnų pasaulyje vadino žmones (dažniausiai moteris, rečiau vyrus ar net vaikus), kurie buvo visiškai atiduoti šventyklai ir jos dievui. Jie nepriklausė sau: Priklausomai nuo regiono ir laikotarpio – jie darė … [Skaityti toliau…]
Aramas (hebrajiškai אֲרָם, ’Ărām; senovės graikų ir lotynų kalbose – Syria)Senovės Artimųjų Rytų karalystė (maždaug XII–VIII a. pr. Kr.), kuri Biblijoje minima daugiau nei 200 kartų ir visada kaip pagrindinis Izraelio šiaurinis priešas, kartais sąjungininkas, bet niekada draugas. Tai ne viena valstybė, o visas aramėjų karalysčių tinklas, iš kurių svarbiausia Biblijoje – Damasko Aramas. Pagrindiniai … [Skaityti toliau…]
Samuelio Beketo (Samuel Beckett) pjesė „Belaukiant Godo“ (orig. Waiting for Godot, pranc. En attendant Godot) yra vienas svarbiausių XX a. literatūros paminklų, iš pamatų sukrėtęs Vakarų teatro tradiciją. Pirmą kartą prancūzų kalba 1953 metais Paryžiuje pastatytas kūrinys tapo absurdo teatro etalonu, kuriame išorinis veiksmo trūkumas užleidžia vietą giliausiems žmogaus būties klausimams. Užmiesčio kelias, vienišas medis … [Skaityti toliau…]
C. S. Lewis savo alegoriniame kūrinyje „Didžiosios skyrybos“ (The Great Divorce, 1945) pateikia viziją apie sielų kelionę iš pragaro į dangų. Tai nėra tradicinė teologinė schema, bet literatūrinė metafora, skirta parodyti, kad žmogaus likimą lemia ne išorinės aplinkybės, o vidinis pasirinkimas. Istorijoje sielos iš pilko, lietingo miesto – pragaro – autobusu nuvežamos į dangaus pievas. … [Skaityti toliau…]
Francas Kafka romane „Procesas“ (1925) įterpia vieną iš giliausių ir labiausiai interpretuojamų pasakojimų – „Prie įstatymo vartų“. Tai alegorija, kuri tapo savarankišku kūriniu, dažnai cituojama kaip Kafkausko filosofijos ir egzistencinės vizijos pavyzdys. Istorijoje kaimietis ateina prie Įstatymo vartų ir prašo būti įleistas. Vartininkas atsako: „Dabar negaliu, gal vėliau.“ Žmogus laukia visą gyvenimą – sensta, bando … [Skaityti toliau…]
„Lotoso sūtroje“ (Mahajanos budizmas) randame vieną iš garsiausių alegorijų – „Degančio namo“ palyginimą. Ji perteikia Budos mokymą apie Upaya – sumanias priemones, kuriomis mokytojas veda žmones į išsilaisvinimą. Pasakojama apie turtingą tėvą, kurio vaikai žaidžia degiančiame name, nesuprasdami pavojaus. Tėvas negali jų tiesiog išnešti, nes jie priešintųsi. Todėl jis sušunka: „Vaikai, lauke jūsų laukia nuostabūs … [Skaityti toliau…]
Džalalis ad-Dinas Rumi (XIII a.), vienas garsiausių sufijų poetų ir mistikų, savo kūryboje dažnai naudojo alegorijas, kad perteiktų dvasines tiesas. Viena iš ryškiausių – „Dramblys tamsoje“. Šis pasakojimas turi paralelių ir Indijos tradicijoje, todėl kartais siejamas ir su hinduistine aplinka. Istorija pasakoja, kad į tamsų kambarį atvedamas dramblys. Žmonės, niekada nematę dramblio, bando jį pažinti … [Skaityti toliau…]
Budizmo Pali kanone, „Alagaddupama Sutta“ pateikia vieną iš ryškiausių alegorijų – „Plausto“ palyginimą. Ši istorija perteikia Budos mokymą apie tai, kaip reikia suprasti Dharmą – ne kaip galutinį tikslą, bet kaip priemonę. Pasakojama apie žmogų, kuris nori pereiti sraunią upę. Jis susirenčia plaustą, sėkmingai persikelia į kitą krantą ir pagalvoja: „Šis plaustas man labai padėjo, … [Skaityti toliau…]
Vedantos filosofijoje, ypač Adi Šankaros (VIII a.) mokyme, viena iš ryškiausių alegorijų yra „Virvė ir gyvatė“. Ji pasitelkiama paaiškinti, kas yra Majos iliuzija ir kaip ji slepia tikrąją tikrovę – Brahmaną. Istorija paprasta: prieblandoje žmogus pamato ant kelio susisukusį objektą ir palaiko jį gyvate. Jį apima baimė. Tačiau pašvietus žibintu paaiškėja, kad tai tik virvė. … [Skaityti toliau…]