Samuelio Beketo (Samuel Beckett) pjesė „Belaukiant Godo“ (orig. Waiting for Godot, pranc. En attendant Godot) yra vienas svarbiausių XX a. literatūros paminklų, iš pamatų sukrėtęs Vakarų teatro tradiciją. Pirmą kartą prancūzų kalba 1953 metais Paryžiuje pastatytas kūrinys tapo absurdo teatro etalonu, kuriame išorinis veiksmo trūkumas užleidžia vietą giliausiems žmogaus būties klausimams.

Užmiesčio kelias, vienišas medis bei du klajūnai – Vladimiras (Didi) bei Estragonas (Gogo) – sudaro visą šio dvasinio bei fizinio sąstingio erdvę. Jie laukia paslaptingojo pono Godo, kuris per berniuką nuolat siunčia žinią, jog pasirodys „rytoj“. Tačiau tas rytojus niekada neišaušta, veiksmas beveik identiškai kartojasi, laikas tarsi sustoja, o personažai lieka įstrigę amžino laukimo kilpoje. Čia tuštuma nustoja būti paprastu erdvės trūkumu bei tampa filosofine diagnoze modernaus žmogaus būsenai.

Egzistencinė krizė bei Godo tapatybė

Šiame kūrinyje Godo figūra dažniausiai interpretuojama kaip Dievo arba prasmės metafora. Modernus žmogus, praradęs ryšį su tradicinėmis vertybėmis, beviltiškai ieško autoriteto ar atsakymų, kurie galėtų pateisinti jo buvimą žemėje. Veikėjai išgyvena gilų tikėjimo paradoksą: jie negali nei visiškai tikėti Godo atėjimu, nei visiškai tą viltį atmesti. Ši nuolatinė abejonė paverčia jų gyvenimą sekinančia dvasine kankinyste, kurioje laukimas yra vienintelė įmanoma veikla.

Amžinas „dabar“ bei absurdo esmė

Beketas meistriškai parodo, kaip gyvenimas sustoja, kai ateitis tampa nepasiekiama, o praeitis paskęsta atminties spragose. Personažai gyvena amžinajame „dabar“, kur kiekviena akimirka yra beprasmė, bet kartu bei neišvengiama. Laukimas čia veikia kaip universali metafora žmogaus lemčiai: mes visi esame pasmerkti laukti kažko, kas suteiktų prasmę mūsų mirtingumui, nors visata į mūsų šauksmus atsako tylos bei neapibrėžtumo tamsa.

„Belaukiant Godo“ alegorija tapo simboliu visai moderniajai kultūrai, kurioje žmogaus trapumas bei prasmės badas yra kasdienybės dalis. Ši pjesė atskleidžia paradoksą, jog net bei pačiame didžiausiame absurde slypi mūsų egzistencijos esmė – tas nepaaiškinamas žmogaus poreikis ištverti bei tikėti, kol nusileis uždanga.

Belaukiant Godo

Samuelis Beketas, „Belaukiant Godo“

(Prancūziška premjera 1953 m.; angliška premjera 1955 m.)

I veiksmas

Veikėjai:

• Estragonas
• Vladimiras
• Lakis
• Pocas
• berniukas

Vieta: užmiesčio kelias. Medis. Vakaras.

Estragonas, sėdėdamas ant žemo kauburio, bando nusiauti batą. Traukia jį abiem rankomis, dūsuoja. Išsenka, pasiduoda, pailsi bei bando vėl. Viskas kartojasi.

Įeina Vladimiras.

ESTRAGONAS: (vėl pasiduodamas). Nieko nepadarysi.

VLADIMIRAS: (žengdamas pirmyn trumpais, standžiais žingsniais, plačiai praskėtęs kojas). Pradedu ir aš pritarti šiai nuomonei. Visą gyvenimą bandžiau ją nuvyti, sakydamas sau: Vladimirai, būk protingas, tu dar ne viską išbandei. Bei vėl tęsdavau kovą. (Susimąsto, galvodamas apie tą kovą. Atsisuka į Estragoną.) Tai va, tu ir vėl čia.

ESTRAGONAS: Ar aš čia?

VLADIMIRAS: Džiaugiuosi, kad sugrįžai. Maniau, išėjai visam laikui.

ESTRAGONAS: Aš irgi taip maniau.

VLADIMIRAS: Pagaliau vėl kartu! Turime tai atšvęsti. Bet kaip? (Susimąsto.) Atsistok, aš tave apkabinsiu.

ESTRAGONAS: (irzliai). Ne dabar, ne dabar.

VLADIMIRAS: (įsižeidęs, šaltai). Ar būtų galima paklausti, kur Jo Aukštybė praleido naktį?

ESTRAGONAS: Griovyje.

VLADIMIRAS: (susižavėjęs). Griovyje! Kur?

ESTRAGONAS: (be jokių gestų). Tenai.

VLADIMIRAS: Bei tavęs nesumušė?

ESTRAGONAS: Sumušė? Žinoma, kad sumušė.

VLADIMIRAS: Tie patys, kaip visada?

ESTRAGONAS: Tie patys? Nežinau.

VLADIMIRAS: Kai pagalvoju… visi šie metai… jei ne aš… kur tu būtum… (Ryžtingai.) Šią akimirką būtum ne kas kita, kaip maža kaulų krūvelė, dėl to nėra jokių abejonių.

ESTRAGONAS: Na bei kas iš to?

VLADIMIRAS: (niūriai). Vienam žmogui tai per daug. (Pauzė. Linksmai.) Kita vertus, koks tikslas dabar pulti į neviltį, va ką aš sakau. Turėjome apie tai pagalvoti prieš milijoną metų, dešimtajame dešimtmetyje.

ESTRAGONAS: Ai, baik tauškėti bei padėk man nusiimti šitą prakeiktą daiktą.

VLADIMIRAS: Susikibę rankomis nuo pat Eifelio bokšto viršūnės, vieni pirmųjų. Tais laikais mes buvome gerbiami. Dabar jau per vėlu. Mūsų net neįleistų viršun. (Estragonas plėšia batą.) Ką tu darai?

ESTRAGONAS: Maunuosi batą. Tau taip niekad nebūna?

VLADIMIRAS: Batus reikia nusiauti kasdien, pavargau tau tai kartoti. Kodėl tu manęs neklausai?

ESTRAGONAS: (silpnai). Padėk man!

VLADIMIRAS: Skauda?

ESTRAGONAS: (piktai). Skauda! Jis nori žinoti, ar skauda!

VLADIMIRAS: (piktai). Niekas niekada nekenčia, tik tu. Aš nesiskaitysiu. Norėčiau išgirsti, ką sakytum, jei turėtum tai, ką turiu aš.

ESTRAGONAS: Skauda?

VLADIMIRAS: (piktai). Skauda! Jis nori žinoti, ar skauda!

ESTRAGONAS: (rodydamas). Galėtum visgi užsisagstyti.

VLADIMIRAS: (pasilenkdamas). Tiesa. (Užsisagsto klyną.) Niekada nepamiršk mažų gyvenimo smulkmenų.

ESTRAGONAS: Ko tu tikiesi, visada lauki iki paskutinės akimirkos.

VLADIMIRAS: (mąsliai). Paskutinė akimirka… (Svarsto.) Atidėta viltis sargdina kažką… kas tai pasakė?

ESTRAGONAS: Kodėl tu man nepadedi?

VLADIMIRAS: Kartais jaučiu, kad tai artėja. Tada pasidaro keista. (Nusiima skrybėlę, žiūri į jos vidų, apčiuopia jį, papurto, vėl užsideda.) Kaip čia pasakius? Palengvėja bei tuo pačiu metu… (ieško žodžio)… pakraupsti. (Pabrėždamas.) PA-KRAUPSTI. (Vėl nusiima skrybėlę, žiūri į vidų.) Keista. (Pabeldžia į viršugalvį, tarsi norėdamas iškratyti svetimkūnį, vėl žiūri vidun, vėl užsideda.) Nieko nepadarysi. (Estragonas su didžiulėmis pastangomis nusiauna batą. Žiūri į jo vidų, čiupinėja, apverčia, purto, žiūri ant žemės, ar kas nors neiškrito, nieko neranda, vėl čiupinėja vidų, tuščiu žvilgsniu žiūrėdamas prieš save.) Na?

ESTRAGONAS: Nieko.

VLADIMIRAS: Parodyk.

ESTRAGONAS: Nėra ko rodyti.

VLADIMIRAS: Bandyk užsidėti vėl.

ESTRAGONAS: (apžiūrinėdamas pėdą). Kiek pravėdinsiu.

VLADIMIRAS: Štai tau visas žmogus: dėl savo pėdų bėdų kaltina batus. (Vėl nusiima skrybėlę, žiūri vidun, čiupinėja, beldžia, pučia į ją, užsideda.) Tai darosi neramu. (Tyla. Vladimiras paskendęs mintyse, Estragonas tampo savo kojų pirštus.) Vienas iš vagių buvo išgelbėtas. (Pauzė.) Tai neblogas procentas. (Pauzė.) Gogo.

ESTRAGONAS: Ką?

VLADIMIRAS: O jei mes atgailautume.

ESTRAGONAS: Už ką atgailautume?

VLADIMIRAS: Na… (Susimąsto.) Mums nereikėtų leistis į detales.

ESTRAGONAS: Už tai, kad gimėme?

Vladimiras prapliumpa nuoširdžiu juoku, kurį tuoj pat nuslopina, prispaudęs ranką prie gaktos, veidas persikreipia.

VLADIMIRAS: Net pasijuokti nebegalima.

ESTRAGONAS: Baisus nepriteklius.

VLADIMIRAS: Tik nusišypsoti. (Staiga nusišypso iki ausų, šypsosi toliau, tada staiga nustoja.) Tai ne tas pats. Nieko nepadarysi. (Pauzė.) Gogo.

ESTRAGONAS: (irzliai). Kas yra?

VLADIMIRAS: Ar kada skaitei Bibliją?

ESTRAGONAS: Bibliją… (Susimąsto.) Turėjau būti į ją dirstelėjęs.

VLADIMIRAS: Ar prisimeni Evangelijas?

ESTRAGONAS: Prisimenu Šventosios Žemės žemėlapius. Spalvotus. Labai gražius. Negyvoji jūra buvo šviesiai mėlyna. Nuo vieno jos vaizdo man kildavo troškulys. Štai kur mes važiuosime, sakydavau, štai kur važiuosime medaus mėnesio. Plaukiosime. Būsime laimingi.

VLADIMIRAS: Turėjai būti poetas.

ESTRAGONAS: Buvau. (Gestas į savo skarmalus.) Argi tai nematyti?

Tyla.

VLADIMIRAS: Kur aš baigiau… Kaip tavo koja?

ESTRAGONAS: Akivaizdžiai tinsta.

VLADIMIRAS: Ak taip, tie du vagys. Ar prisimeni istoriją?

ESTRAGONAS: Ne.

VLADIMIRAS: Papasakoti?

ESTRAGONAS: Ne.

VLADIMIRAS: Tai padės prastumti laiką. (Pauzė.) Du vagys, nukryžiuoti kartu su mūsų Išganytoju. Vienas –

ESTRAGONAS: Su mūsų kuo?

VLADIMIRAS: Mūsų Išganytoju. Du vagys. Vienas esą buvo išgelbėtas, o kitas… (ieško priešingybės žodžiui išgelbėtas)… pasmerktas.

ESTRAGONAS: Išgelbėtas nuo ko?

VLADIMIRAS: Nuo pragaro.

ESTRAGONAS: Aš einu.

Jis nejuda.

VLADIMIRAS: Bei visgi… (pauzė)… kaip čia yra – tikiuosi, tavęs tai nevargina – kaip čia yra, kad iš keturių evangelistų tik vienas kalba apie išgelbėtą vagį. Visi keturi jie ten buvo – ar kažkur netoliese – bei tik vienas mini išgelbėtą vagį. (Pauzė.) Na, Gogo, atmušk kamuoliuką, argi sunku bent kartą?

ESTRAGONAS: (su perdėtu entuziazmu). Man tai atrodo tiesiog nepaprastai įdomu.

VLADIMIRAS: Vienas iš keturių. Iš kitų trijų – du išvis nemini jokių vagių, o trečias sako, kad jie abu jį plūdo.

ESTRAGONAS: Ką?

VLADIMIRAS: Ką?

ESTRAGONAS: Apie ką čia viskas? Ką jie plūdo?

VLADIMIRAS: Išganytoją.

ESTRAGONAS: Kodėl?

VLADIMIRAS: Todėl, kad jis jų negelbėjo.

ESTRAGONAS: Nuo pragaro?

VLADIMIRAS: Imbecile! Nuo mirties.

ESTRAGONAS: Maniau, sakėte nuo pragaro.

VLADIMIRAS: Nuo mirties, nuo mirties.

ESTRAGONAS: Na bei kas iš to?

VLADIMIRAS: Tada jie abu turėjo būti pasmerkti.

ESTRAGONAS: O kodėl gi ne?

VLADIMIRAS: Bet vienas iš keturių sako, kad vienas iš dviejų buvo išgelbėtas.

ESTRAGONAS: Na bei? Jie nesutaria, bei tiek.

VLADIMIRAS: Bet visi keturi ten buvo. Bei tik vienas kalba apie išgelbėtą vagį. Kodėl tikėti juo, o ne kitais?

ESTRAGONAS: O kas juo tiki?

VLADIMIRAS: Visi. Tai vienintelė versija, kurią jie žino.

ESTRAGONAS: Žmonės yra prakeiktos neišmanėlės beždžionės.

Jis sunkiai atsikelia, šlubuodamas eina į kairįjį kraštą, sustoja, žiūri į tolį uždengęs akis ranka, apsisuka, eina į dešinį kraštą, žiūri į tolį. Vladimiras jį stebi, tada paima batą, žiūri vidun, skubiai numeta.

VLADIMIRAS: Pfė!

Nusispjauna. Estragonas nueina į centrą, sustoja nugara į žiūrovų salę.

ESTRAGONAS: Žavinga vieta. (Apsisuka, paeina į priekį, sustoja veidu į salę.) Įkvepiančios perspektyvos. (Atsisuka į Vladimirą.) Einam.

VLADIMIRAS: Negalime.

ESTRAGONAS: Kodėl?

VLADIMIRAS: Mes laukiame Godo.

ESTRAGONAS: (beviltiškai). Ak! (Pauzė.) Ar tu tikras, kad čia?

VLADIMIRAS: Kas?

ESTRAGONAS: Kad turėjome laukti.

VLADIMIRAS: Jis sakė prie medžio. (Žiūri į medį.) Ar matai kitų?

ESTRAGONAS: Kas tai per medis?

VLADIMIRAS: Nežinau. Gluosnis.

ESTRAGONAS: Kur lapai?

VLADIMIRAS: Turėtų būti nudžiūvęs.

ESTRAGONAS: Daugiau jokių ašarų.

VLADIMIRAS: O gal dabar ne sezonas.

ESTRAGONAS: Man tai labiau panašu į krūmą.

VLADIMIRAS: Krūmokšnis.

ESTRAGONAS: Krūmas.

VLADIMIRAS: Krū… Ką tu tuo nori pasakyti? Kad atėjome ne į tą vietą?

ESTRAGONAS: Jis turėtų būti čia.

VLADIMIRAS: Jis nesakė užtikrintai, kad ateis.

ESTRAGONAS: O jei jis neateis?

VLADIMIRAS: Sugrįšime rytoj.

ESTRAGONAS: Bei poryt.

VLADIMIRAS: Galbūt.

ESTRAGONAS: Bei taip toliau.

VLADIMIRAS: Esmė ta –

ESTRAGONAS: Kol jis ateis.

VLADIMIRAS: Tu negailestingas.

ESTRAGONAS: Mes čia buvome vakar.

VLADIMIRAS: Ak ne, čia tu klysti.

ESTRAGONAS: Ką mes veikėme vakar?

VLADIMIRAS: Ką mes veikėme vakar?

ESTRAGONAS: Taip.

VLADIMIRAS: Na… (Piktai.) Kai tu šalia, niekas nėra tikra.

ESTRAGONAS: Mano nuomone, mes čia buvome.

VLADIMIRAS: (žvalgydamasis aplink). Atpažįsti vietą?

ESTRAGONAS: Aš to nesakiau.

VLADIMIRAS: Tai va?

ESTRAGONAS: Tai nieko nekeičia.

VLADIMIRAS: Visgi… tas medis… (atsisukdamas į salę) tas liūnas…

ESTRAGONAS: Ar esi tikras, kad šį vakarą?

VLADIMIRAS: Ką?

ESTRAGONAS: Kad turėjome laukti.

VLADIMIRAS: Jis sakė šeštadienį. (Pauzė.) Manau.

ESTRAGONAS: Tu manai.

VLADIMIRAS: Turėjau kažkur užsirašyti. (Kuitasi kišenėse, pilnose įvairiausio šlamšto.)

ESTRAGONAS: (labai klastingai). Bet kuris šeštadienis? Bei ar šiandien šeštadienis? Ar tai ne sekmadienis? (Pauzė.) Arba pirmadienis? (Pauzė.) Arba penktadienis?

VLADIMIRAS: (laukiškai žvalgydamasis aplink, tarsi data būtų užrašyta kraštovaizdyje). Tai neįmanoma!

ESTRAGONAS: Arba ketvirtadienis?

VLADIMIRAS: Ką mums daryti?

ESTRAGONAS: Jei jis atėjo vakar, o mūsų čia nebuvo, gali būti tikras, kad šiandien jis nebeateis.

VLADIMIRAS: Bet tu sakai, kad mes čia buvome vakar.

ESTRAGONAS: Galiu ir klysti. (Pauzė.) Galime minutėlę patylėti, jei nieko prieš?

VLADIMIRAS: (silpnai). Gerai. (Estragonas atsisėda ant kauburio. Vladimiras susijaudinęs vaikšto pirmyn bei atgal, kartkartėmis sustodamas pažiūrėti į tolį. Estragonas užmiega. Vladimiras galiausiai sustoja priešais jį.) Gogo! … Gogo! … GOGO!

Estragonas krūptelėjęs pabunda.

ESTRAGONAS: (vėl grąžintas į savo situacijos siaubą). Aš miegojau! (Beviltiškai.) Kodėl tu niekad neleidi man miegoti?

VLADIMIRAS: Pasijutau vienišas.

ESTRAGONAS: Sapnavau sapną.

VLADIMIRAS: Nepasakok!

ESTRAGONAS: Sapnavau, kad –

VLADIMIRAS: NEPASAKOK!

ESTRAGONAS: (gestas į visatą). Tau užtenka šito? (Tyla.) Negražiai elgiesi, Didi. Kam man pasakoti savo košmarus, jei negaliu jų pasakoti tau?

VLADIMIRAS: Tegul jie lieka tavo. Žinai, kad aš to negaliu pakęsti.

ESTRAGONAS: (šaltai). Kartais galvoju, ar mums nebūtų geriau skirtis.

VLADIMIRAS: Toli nenueitum.

ESTRAGONAS: Tai būtų blogai, tikrai blogai. (Pauzė.) Argi ne, Didi, būtų tikrai blogai? (Pauzė.) Kai pagalvoji apie kelio grožį. (Pauzė.) Bei keliauninkų gerumą. (Pauzė. Meilinantis.) Argi ne, Didi?

VLADIMIRAS: Nusiramink.

ESTRAGONAS: (mėgaudamasis). Ramu… ramu… Anglai sako cawm. (Pauzė.) Žinai istoriją apie anglą viešnamyje?

VLADIMIRAS: Žinau.

ESTRAGONAS: Papasakok man.

VLADIMIRAS: Ai, baik!

ESTRAGONAS: Anglas, išgėręs šiek tiek daugiau nei įprasta, eina į viešnamį. Sąvadautoja paklausia, ar jis nori šviesiaplaukės, tamsiaplaukės, ar rudaplaukės. Tęsk.

VLADIMIRAS: BAIK!

Vladimiras skubiai išeina. Estragonas atsikelia bei seka jį iki pat scenos krašto. Estragonas gestais primena žiūrovą, skatinantį boksininką. Įeina Vladimiras. Jis praeina pro Estragoną, kerta sceną nuleista galva. Estragonas žengia žingsnį link jo, sustoja.

ESTRAGONAS: (švelniai). Norėjai su manimi pakalbėti? (Tyla. Estragonas žengia žingsnį į priekį.) Turėjai man ką pasakyti? (Tyla. Dar žingsnis.) Didi…

VLADIMIRAS: (neatsisukdamas). Neturiu tau ko sakyti.

ESTRAGONAS: (žingsnis pirmyn). Supykai? (Tyla. Žingsnis pirmyn.) Atleisk man. (Tyla. Žingsnis pirmyn. Estragonas uždeda ranką Vladimirui ant peties.) Na, Didi. (Tyla.) Duok man ranką. (Vladimiras pusiau atsisuka.) Apkabink mane! (Vladimiras sustingsta.) Nebūk užsispyręs! (Vladimiras suminkštėja. Jie apsikabina. Estragonas atšoka.) Tu smirdi česnaku!

VLADIMIRAS: Tai dėl inkstų. (Tyla. Estragonas įdėmiai žiūri į medį.) Ką veiksime dabar?

ESTRAGONAS: Lauksime.

VLADIMIRAS: Taip, bet kol laukiame.

ESTRAGONAS: O gal pasikarkime?

VLADIMIRAS: Hm. Tai sukeltų mums erekciją.

ESTRAGONAS: (labai susijaudinęs). Erekciją!

VLADIMIRAS: Su visomis pasekmėmis. Ten, kur ji nukrenta, auga mandragoros. Štai kodėl jos klykia, kai jas rauni. Argi to nežinojai?

ESTRAGONAS: Pasikarkime tuoj pat!

VLADIMIRAS: Ant šakos? (Eina prie medžio.) Aš ja nepasitikėčiau.

ESTRAGONAS: Visada galime pabandyti.

VLADIMIRAS: Bandyk.

ESTRAGONAS: Po tavęs.

VLADIMIRAS: Ne ne, tu pirmas.

ESTRAGONAS: Kodėl aš?

VLADIMIRAS: Tu lengvesnis už mane.

ESTRAGONAS: Būtent!

VLADIMIRAS: Nesuprantu.

ESTRAGONAS: Argi negali pasukti galvos?

Vladimiras pasuka galvą.

VLADIMIRAS: (galiausiai). Man vis tiek neaišku.

ESTRAGONAS: Yra taip. (Svarsto.) Šaka… šaka… (Piktai.) Galvok, argi negali?

VLADIMIRAS: Tu mano vienintelė viltis.

ESTRAGONAS: (su pastangomis). Gogo lengvas – šaka nelūžta – Gogo miręs. Didi sunkus – šaka lūžta – Didi vienas. Tuo tarpu –

VLADIMIRAS: Apie tai nepagalvojau.

ESTRAGONAS: Jei ji išlaikys tave, išlaikys bet ką.

VLADIMIRAS: Bet ar aš sunkesnis už tave?

ESTRAGONAS: Taip tu man sakei. Aš nežinau. Šansai lygūs. Arba beveik.

VLADIMIRAS: Na? Ką darome?

ESTRAGONAS: Nieko nedarykime. Taip saugiau.

VLADIMIRAS: Palaukime bei pažiūrėkime, ką jis pasakys.

ESTRAGONAS: Kas?

VLADIMIRAS: Godo.

ESTRAGONAS: Gera mintis.

VLADIMIRAS: Palaukime, kol tiksliai žinosime, kokia mūsų padėtis.

ESTRAGONAS: Kita vertus, gal geriau kalti geležį, kol ji neužšalo.

VLADIMIRAS: Man įdomu išgirsti, ką jis pasiūlys. Tada arba priimsime, arba ne.

ESTRAGONAS: Ko tiksliai mes jo prašėme?

VLADIMIRAS: Ar tavęs ten nebuvo?

ESTRAGONAS: Matyt, nesiklausiau.

VLADIMIRAS: Na… nieko labai konkretaus.

ESTRAGONAS: Kažko panašaus į maldą.

VLADIMIRAS: Būtent.

ESTRAGONAS: Neaiškaus maldavimo.

VLADIMIRAS: Tiksliai.

ESTRAGONAS: Bei ką jis atsakė?

VLADIMIRAS: Kad pažiūrės.

ESTRAGONAS: Kad negali nieko pažadėti.

VLADIMIRAS: Kad jam reikia viską apgalvoti.

ESTRAGONAS: Savo namų ramybėje.

VLADIMIRAS: Pasitarti su šeima.

ESTRAGONAS: Draugais.

VLADIMIRAS: Agentais.

ESTRAGONAS: Korespondentais.

VLADIMIRAS: Knygomis.

ESTRAGONAS: Banko sąskaita.

VLADIMIRAS: Prieš priimdamas sprendimą.

ESTRAGONAS: Tai normalu.

VLADIMIRAS: Argi ne?

ESTRAGONAS: Manau, kad taip.

VLADIMIRAS: Aš irgi taip manau.

Tyla.

ESTRAGONAS: (nerimastingai). O mes?

VLADIMIRAS: Atsiprašau?

ESTRAGONAS: Sakau, o mes?

VLADIMIRAS: Nesuprantu.

ESTRAGONAS: Kur čia mūsų vieta?

VLADIMIRAS: Vieta?

ESTRAGONAS: Neskubėk.

VLADIMIRAS: Mūsų vieta? Ant kelių.

ESTRAGONAS: Taip blogai?

VLADIMIRAS: Jūsų Malonybė nori pareikšti savo prerogatyvas?

ESTRAGONAS: Mes nebeturime jokių teisių?

Vladimiro juokas, nuslopintas kaip anksčiau, be šypsenos.

VLADIMIRAS: Tu mane prajuokintum, jei tai nebūtų draudžiama.

ESTRAGONAS: Mes praradome savo teises?

VLADIMIRAS: (aiškiai). Mes jų atsikratėme.

Tyla. Jie stovi nejudėdami, rankos nukarusios, galvos nusvirusios, keliai sulinkę.

ESTRAGONAS: (silpnai). Mes neprisirišę? (Pauzė.) Mes ne…

VLADIMIRAS: Klausyk!

Jie klausosi, groteskiškai sustingę.

ESTRAGONAS: Nieko negirdžiu.

VLADIMIRAS: Psst! (Klausosi. Estragonas praranda pusiausvyrą, beveik griūva. Jis griebia Vladimirui už rankos, šis susvirduliuoja. Jie klausosi, susiglaudę.) Aš irgi.

Palengvėjimo atodūsiai. Jie atsipalaiduoja bei išsiskiria.

ESTRAGONAS: Tu mane išgąsdinai.

VLADIMIRAS: Maniau, tai jis.

ESTRAGONAS: Kas?

VLADIMIRAS: Godo.

ESTRAGONAS: Pfė! Vėjas nendrėse.

VLADIMIRAS: Galėjau prisiekti girdėjęs šūksnius.

ESTRAGONAS: Bei ko jam šaukti?

VLADIMIRAS: Savo arkliui.

Tyla.

ESTRAGONAS: (įniršęs). Aš alkanas!

VLADIMIRAS: Nori morkos?

ESTRAGONAS: Ar tai viskas, ką turi?

VLADIMIRAS: Gal dar rasčiau griežčių.

ESTRAGONAS: Duok morką. (Vladimiras kuitasi kišenėse, ištraukia griežtį bei paduoda Estragonui, šis atsikanda. Piktai.) Tai griežtis!

VLADIMIRAS: O, atleisk! Būčiau prisiekęs, kad tai morka. (Vėl kuitasi, nieko kito neranda.) Viskas ten griežčiai. (Ieško.) Turbūt suvalgei paskutinę. (Ieško.) Palauk, radau. (Ištraukia morką bei duoda Estragonui.) Še, mielasis.

(Estragonas pasivalo morką į rankovę bei pradeda valgyti.) Taupyk ją, tai paskutinė.

ESTRAGONAS: (kramtydamas). Užduosiu tau klausimą.

VLADIMIRAS: Klausau.

ESTRAGONAS: Ar atsakysi?

VLADIMIRAS: Kaip morka?

ESTRAGONAS: Morka kaip morka.

VLADIMIRAS: Juo geriau, juo geriau. (Pauzė.) Ką norėjai sužinoti?

ESTRAGONAS: Pamiršau. (Kramto.) Va kas mane erzina. (Gėrisi morka, varto ją tarp pirštų.) Niekada nepamiršiu šios morkos. (Mąsliai čiulpia galiuką.) Ak taip, dabar prisiminiau.

VLADIMIRAS: Na?

ESTRAGONAS: (pilna burna, tuščiu žvilgsniu). Mes neprisirišę?

VLADIMIRAS: Negirdžiu nė žodžio, ką sakai.

ESTRAGONAS: (kramto, nuryja). Klausiu tavęs, ar mes prisirišę.

VLADIMIRAS: Prisirišę?

ESTRAGONAS: Pri-si-ri-šę.

VLADIMIRAS: Ką turi omenyje – prisirišę?

ESTRAGONAS: Susaistyti.

VLADIMIRAS: Bet prie ko? Per ką?

ESTRAGONAS: Prie to tavo žmogaus.

VLADIMIRAS: Prie Godo? Prisirišę prie Godo! Kokia nesąmonė! Apie tai negali būti nė kalbos. (Pauzė.) Šiuo momentu.

ESTRAGONAS: Jo vardas Godo?

VLADIMIRAS: Manau, kad taip.

ESTRAGONAS: Tik pagalvok. (Pakelia morkos likutį už lapkočio, sukioja prieš akis.) Keista, kuo daugiau valgai, tuo bjauriau darosi.

VLADIMIRAS: Man atvirkščiai.

ESTRAGONAS: Kitais žodžiais?

VLADIMIRAS: Einant laikui priprantu prie šito brūdo.

ESTRAGONAS: (po ilgų svarstymų). Ar tai reiškia „atvirkščiai“?

VLADIMIRAS: Temperamento reikalas.

ESTRAGONAS: Charakterio.

VLADIMIRAS: Čia nieko nepakeisi.

ESTRAGONAS: Nėra prasmės kovoti.

VLADIMIRAS: Esi toks, koks esi.

ESTRAGONAS: Nėra prasmės muistytis.

VLADIMIRAS: Esmė nesikeičia.

ESTRAGONAS: Nieko nepadarysi. (Paduoda morkos graužtuką Vladimirui.) Nori pabaigti?

Pasigirsta baisus riksmas visai šalia. Estragonas išmeta morką. Jie sustingsta, tada kartu puola link scenos užkulisių. Estragonas sustoja pusiaukelėje, bėga atgal, pakelia morką, įsikiša į kišenę, bėga pas Vladimirą, kuris jo laukia, vėl sustoja, bėga atgal, paima savo batą, bėga pas Vladimirą. Susiglaudę, susigūžę, besitraukdami nuo grėsmės, jie laukia.

Įeina Pocas bei Lakis. Pocas varo Lakį virve, užneršta jam ant kaklo, tad Lakis įeina pirmas, o virvė tokia ilga, kad jis pasiekia scenos vidurį dar prieš pasirodant Pocui. Lakis neša sunkų krepšį, sulankstomą kėdutę, pikniko krepšį bei milinę, Pocas rankoje laiko tamvį.

POCAS: (už scenos). Pirmyn! (Tamvio pliaukštelėjimas. Pasirodo Pocas. Jie kerta sceną. Lakis praeina pro Vladimirą bei Estragoną bei išeina. Pocas, išvydęs Vladimirą bei Estragoną, staiga sustoja. Virvė įsitempia. Pocas stipriai ją trukteli.) Atgal!

Girdisi garsas, kaip Lakis krenta su visu savo bagažu. Vladimiras bei Estragonas atsisuka į jį, pusiau norėdami, pusiau bijodami jam padėti. Vladimiras žengia žingsnį link Lakio, Estragonas laiko jį už rankovės.

VLADIMIRAS: Paleisk mane!

ESTRAGONAS: Lik kur esi!

POCAS: Atsargiai! Jis piktas. (Vladimiras bei Estragonas atsisuka į Pocą.) Su svetimais.

ESTRAGONAS: (pusbalsiu). Ar tai jis?

VLADIMIRAS: Kas?

ESTRAGONAS: (bandydamas prisiminti vardą). Na…

VLADIMIRAS: Godo?

ESTRAGONAS: Taip.

POCAS: Prisistatau: Pocas.

VLADIMIRAS: (Estragonui). Visai ne tas!

ESTRAGONAS: Jis sakė „Godo“.

VLADIMIRAS: Visai ne tas!

ESTRAGONAS: (baimingai, Pocui). Ar jūs nesate ponas Godo, tamsta?

POCAS: (siaubingu balsu). Aš esu Pocas! (Tyla.) Pocas! (Tyla.) Ar šis vardas jums nieko nesako? (Tyla.) Sakau, ar šis vardas jums nieko nesako?

Vladimiras bei Estragonas sutrikę žiūri vienas į kitą.

ESTRAGONAS: (apsimesdamas, kad ieško atmintyje). Bozas… Bocas…

VLADIMIRAS: (taip pat). Pocas… Pocas…

POCAS: P-P-P-POCAS!

ESTRAGONAS: Ak! Pocas… palaukite… Pocas…

VLADIMIRAS: Tai Pocas ar Bozas?

ESTRAGONAS: Pocas… ne… bijau, kad… ne… nepanašu, kad…

Pocas grėsmingai žengia pirmyn.

VLADIMIRAS: (taikiai). Kadaise pažinojau šeimą pavarde Gocas. Motina sirgo sifiliu.

ESTRAGONAS: (skubiai). Mes ne vietiniai, pone.

POCAS: (sustodamas). Visgi jūs esate žmogiškos būtybės. (Užsideda akinius.) Kiek akis užmato. (Nusiima akinius.) Tos pačios rūšies kaip bei aš. (Prapliumpa milžinišku juoku.) Tos pačios rūšies kaip Pocas! Sukurti pagal Dievo paveikslą!

VLADIMIRAS: Na, matote –

POCAS: (kategoriškai). Kas yra Godo?

ESTRAGONAS: Godo?

POCAS: Jūs mane palaikėte Godo.

VLADIMIRAS: O ne, pone, nė akimirkai, pone.

POCAS: Kas jis toks?

VLADIMIRAS: Na, jis toks… jis savotiškas pažįstamas.

ESTRAGONAS: Nieko panašaus, mes jo beveik nepažįstame.

VLADIMIRAS: Tiesa… ne itin gerai jį pažįstame… bet visgi…

ESTRAGONAS: Asmeniškai aš jo net neatpažinčiau, jei pamatyčiau.

POCAS: Jūs mane palaikėte juo.

ESTRAGONAS: (traukdamasis nuo Poco). Tai yra… suprantate… sutemos… įtampa… laukimas… prisipažįstu… sekundei įsivaizdavau…

POCAS: Laukimas? Tai jūs jo laukėte?

VLADIMIRAS: Na, matote –

POCAS: Čia? Mano žemėje?

VLADIMIRAS: Mes neturėjome blogų ketinimų.

ESTRAGONAS: Mes norėjome gerai.

POCAS: Kelias laisvas visiems.

VLADIMIRAS: Mes būtent taip į tai žiūrėjome.

POCAS: Tai gėda. Bet va, jūs čia.

ESTRAGONAS: Nieko nepadarysi.

POCAS: (didžiadušiu gestu). Daugiau apie tai nekalbėkime. (Trūkteli virvę.) Stok, kiaule! (Pauzė.) Kiekvieną kartą padėjęs naštą jis užmiega. (Trūkteli virvę.) Kelkis, parše! (Girdėti, kaip Lakis keliasi bei renka bagažą. Pocas trūkteli virvę.) Atgal! (Lakis įeina atbulas.) Stop! (Lakis sustoja.) Sukis! (Lakis pasisuka. Vladimiras bei Estragonas žiūri netikėdami.) Džentelmenai, esu laimingas jus sutikęs. (Prieš jų netikėtus veidus.) Taip, taip, nuoširdžiai laimingas. (Trūkteli virvę.) Arčiau! (Lakis prieina.) Stop! (Lakis sustoja.) Taip, kelias atrodo ilgas, kai keliauji visiškai vienas… (pažiūri į laikrodį)… taip… (skaičiuoja)… taip, šešias valandas, teisingai, šešias valandas iš eilės, bei nė gyvos dvasios regėjimo lauke. (Lakiui.) Paltą!

Lakis padeda krepšį, prieina, paduoda paltą, grįžta į vietą, paima krepšį.

POCAS: Palaikyk šitą! (Pocas tiesia tamvį. Lakis prieina bei, kadangi abi rankos užimtos, paima tamvį į burną, tada grįžta į vietą. Pocas pradeda vilktis paltą, sustoja.) Paltą!

Lakis padeda krepšį, krepšelį bei kėdutę, padeda Pocui apsivilkti paltą, grįžta į vietą bei paima krepšį, krepšelį bei kėdutę.

POCAS: Šį vakarą ore jaučiamas ruduo. (Pocas baigia užsisagstyti paltą, pasilenkia, apžiūri save, išsitiesia.) Tamvį!

Lakis prieina, pasilenkia, Pocas ištraukia tamvį jam iš burnos, Lakis grįžta į vietą.

POCAS: Taip, džentelmenai, aš negaliu ilgai ištverti be į save panašių draugijos (užsideda akinius bei žiūri į tuos du „panašius“), net jei tas panašumas yra netobulas. (Nusiima akinius.) Kėdutę!

Lakis padeda krepšį bei krepšelį, prieina, išskleidžia kėdutę, pastato, grįžta į vietą, paima krepšį bei krepšelį.

POCAS: Arčiau!

Lakis padeda krepšį bei krepšelį, prieina, perkelia kėdutę, grįžta į vietą, paima krepšį bei krepšelį. Pocas atsisėda, įremia tamvio galą Lakiui į krūtinę bei stumia.

POCAS: Atgal! (Lakis žengia žingsnį atgal.) Toliau! (Lakis žengia dar vieną žingsnį.) Stop! (Lakis sustoja. Vladimirui bei Estragonui.) Štai kodėl, jums leidus, aš ketinu minutėlę čia pasilikti su jumis prieš leisdamasis toliau. Krepšį!

Lakis prieina, paduoda krepšį, grįžta į vietą.

POCAS: Grynas oras žadina nusilpusį apetitą. (Atidaro krepšį, ištraukia vištos gabalą bei vyno butelį.) Krepšį! (Lakis prieina, paima krepšį bei grįžta į vietą.) Toliau! (Lakis žengia žingsnį atgal.) Jis smirdi. Į sveikatą!

Jis geria iš butelio, padeda jį bei pradeda valgyti. Tyla. Vladimiras bei Estragonas, iš pradžių atsargiai, vėliau drąsiau, pradeda sukti ratus aplink Lakį, apžiūrinėdami jį nuo galvos iki kojų. Pocas godžiai valgo vištieną, apgraužtus kaulus meta į šalį. Lakis lėtai linksta, kol krepšys bei krepšelis paliečia žemę, tada krūptelėjęs išsitiesia bei vėl pradeda linkti. Tai miegančio stovint ritmas.

ESTRAGONAS: Kas jam yra?

VLADIMIRAS: Jis atrodo pavargęs.

ESTRAGONAS: Kodėl jis nepadeda krepšių?

VLADIMIRAS: Iš kur man žinoti? (Jie prieina arčiau.) Atsargiai!

ESTRAGONAS: Pasakyk jam ką nors.

VLADIMIRAS: Žiūrėk!

ESTRAGONAS: Ką?

VLADIMIRAS: (rodydamas). Jo kaklas!

ESTRAGONAS: (žiūrėdamas į kaklą). Nieko nematau.

VLADIMIRAS: Štai čia.

Estragonas prieina prie Vladimiro.

ESTRAGONAS: Oho!

VLADIMIRAS: Šlapiuojanti žaizda!

ESTRAGONAS: Čia nuo virvės.

VLADIMIRAS: Čia nutrynimas.

ESTRAGONAS: Tai neišvengiama.

VLADIMIRAS: Čia nuo mazgo.

ESTRAGONAS: Čia nutarkuota.

Jie tęsia apžiūrą, sustoja ties veidu.

VLADIMIRAS: (nenoriai). Jis neblogai atrodo.

ESTRAGONAS: (gūžtelėdamas pečiais, susiraukęs). Tu taip manai?

VLADIMIRAS: Šiek tiek moteriškas.

ESTRAGONAS: Žiūrėk, kaip seilėjasi.

VLADIMIRAS: Tai neišvengiama.

ESTRAGONAS: Žiūrėk, varva seilės.

VLADIMIRAS: Gal jis kretinas.

ESTRAGONAS: Pusgalvis.

VLADIMIRAS: (žiūrėdamas iš arčiau). Atrodo kaip gūžys.

ESTRAGONAS: (taip pat). Dar neaišku.

VLADIMIRAS: Jis dūsta.

ESTRAGONAS: Tai neišvengiama.

VLADIMIRAS: O jo akys!

ESTRAGONAS: Kas joms?

VLADIMIRAS: Iššokusios iš orbitų.

ESTRAGONAS: Man jis atrodo kaip paskutinį kvapą leidžiantis.

VLADIMIRAS: Dar neaišku. (Pauzė.) Paklausk jo ko nors.

ESTRAGONAS: Ar tai gera mintis?

VLADIMIRAS: Kuo mes rizikuojame?

ESTRAGONAS: (baimingai). Pone…

VLADIMIRAS: Garsiau.

ESTRAGONAS: (garsiau). Pone…

POCAS: Palikite jį ramybėje! (Jie atsisuka į Pocą, kuris baigęs valgyti nusivalo burną plaštaka.) Argi nematote, kad jis nori pailsėti? Krepšį!

Pocas uždega degtuką bei pradeda prisideginėti pypkę. Estragonas pamato ant žemės vištos kaulus bei godžiai į juos žiūri. Lakis nejuda, tad Pocas piktai numeta degtuką bei trūkteli virvę.

POCAS: Krepšį!

Lakis krūpteli, beveik griūva, atsipeikėja, prieina, įdeda butelį į krepšį bei grįžta į vietą. Estragonas spokso į kaulus. Pocas uždega kitą degtuką bei prisidega pypkę.

POCAS: Ko norėti, tai ne jo darbas. (Traukia pypkę, ištiesia kojas.) Ak! Taip geriau.

ESTRAGONAS: (baimingai). Prašau, pone…

POCAS: Kas yra, mano gerasis žmogau?

ESTRAGONAS: Na… ar jūs jau baigėte su tais… na… ar jums nebereikia tų… kaulų, pone?

VLADIMIRAS: (pasipiktinęs). Negalėjai palaukti?

POCAS: Ne ne, jis gerai daro, kad klausia. Ar man reikia kaulų? (Pabado juos tamvio galu.) Ne, asmeniškai man jų nebereikia. (Estragonas žengia žingsnį link kaulų.) Bet… (Estragonas sustingsta)… bet teoriškai kaulai priklauso nešėjui. Tad klausti reikia jo. (Estragonas atsisuka į Lakį, dvejoja.) Eik, eik, nebijok, paklausk jo, jis tau pasakys.

Estragonas eina link Lakio, sustoja priešais jį.

ESTRAGONAS: Pone… atsiprašau, pone…

POCAS: Į tave kreipiamasi, kiaule! Atsakyk! (Estragonui.) Bandyk dar kartą.

ESTRAGONAS: Atsiprašau, pone, kaulai, ar jums nebereikės kaulų?

Lakis ilgai žiūri į Estragoną.

POCAS: (susižavėjęs). Pone! (Lakis nuleidžia galvą.) Atsakyk! Nori jų ar ne? (Lakis tyli. Estragonui.) Jie tavo. (Estragonas puola prie kaulų, griebia juos bei pradeda graužti.) Man tai nepatinka. Dar niekada nemačiau, kad jis atsisakytų kaulo. (Nerimastingai žiūri į Lakį.) Būtų man reikalų, jei jis man čia susirgtų!

Jis pučia pypkės dūmus.

VLADIMIRAS: (prapliupdamas). Tai skandalas!

Tyla. Apstulbęs Estragonas nustoja graužti, žiūri tai į Pocą, tai į Vladimirą. Pocas išoriškai ramus. Vladimiras sutrikęs.

POCAS: (Vladimirui). Ar jūs užsimenate apie ką nors konkretaus?

VLADIMIRAS: (mikčiodamas, bet ryžtingai). Elgtis su žmogumi… (gestas į Lakį)… šitaip… aš manau, kad… ne… žmogiška būtybė… ne… tai skandalas!

ESTRAGONAS: (nenorėdamas atsilikti). Gėda!

Vėl pradeda graužti.

POCAS: Jūs esate griežti. (Vladimirui.) Koks jūsų amžius, jei tai ne nemandagus klausimas? (Tyla.) Šešiasdešimt? Septyniasdešimt? (Estragonui.) Kiek metų jam duotumėte?

ESTRAGONAS: Vienuolika.

POCAS: Aš esu įžūlus. (Iškrato pypkę į tamvį, atsistoja.) Turiu keliauti toliau. Ačiū už draugiją. (Susimąsto.) Nebent surūkysiu dar vieną pypkę prieš išeidamas. Ką pasakysite? (Jie tyli.) O, aš tik mažas rūkalius, labai mažas rūkalius, neturiu įpročio rūkyti dviejų pypkių vienos po kitos, tai priverčia (ranka prie širdies, dūsauja) mano širdį plakti tuks-tuks. (Tyla.) Tai nikotinas, jį pasisavini nepaisydamas jokių atsargumo priemonių. (Dūsauja.) Patys žinote, kaip būna. (Tyla.) Bet galbūt jūs nerūkote? Taip? Ne? Tai nesvarbu. (Tyla.) Bet kaip man dabar atsisėsti be vaidybos, kai jau atsistojau? Kad neatrodyčiau – kaip čia pasakius – kad neatrodyčiau svyruojantis. (Vladimirui.) Atsiprašau? (Tyla.) Galbūt jūs nekalbėjote? (Tyla.) Tai nesvarbu. Palaukite…

Jis susimąsto.

ESTRAGONAS: Ak! Taip geriau.

Įsideda kaulus į kišenę.

VLADIMIRAS: Einam.

ESTRAGONAS: Jau?

POCAS: Akimirką! (Trūkteli virvę.) Kėdutę! (Rodo tamviu. Lakis perkelia kėdutę.) Daugiau! Štai čia! (Atsisėda. Lakis grįžta į vietą.) Padaryta!

Kemša pypkę.

VLADIMIRAS: (įniršęs). Einam!

POCAS: Tikiuosi, aš jūsų neišveju. Palaukite dar šiek tiek, niekada nesigailėsite.

ESTRAGONAS: (užuodęs galimą išmaldą). Mes niekur neskubame.

POCAS: (prisidegęs pypkę). Antroji niekada nėra tokia saldi… (ištraukia pypkę iš burnos, apžiūri ją)… kaip pirmoji, turiu omenyje. (Vėl įsideda pypkę.) Bet vis tiek saldi.

VLADIMIRAS: Aš išeinu.

POCAS: Jis nebegali pakęsti mano buvimo. Galbūt aš nesu labai žmogiškas, bet kam tai rūpi? (Vladimirui.) Pagalvokite dukart prieš darydami ką nors neapgalvoto. Tarkime, jūs išeinate dabar, kol dar diena, nes negalima neigti, kad vis dar diena. (Visi žiūri į dangų.) Gerai. (Nustoja žiūrėti.) Kas nutinka tokiu atveju – (ištraukia pypkę, apžiūri) – užgeso – (vėl prisidega) – tokiu atveju – (dūmas) – tokiu atveju – (dūmas) – kas nutinka tokiu atveju jūsų susitikimui su tuo… Godė… Godo… Godinu… na, suprantate, ką turiu omenyje, kuris jūsų ateitį laiko savo rankose… (pauzė)… bent jau jūsų artimiausią ateitį?

VLADIMIRAS: Kas jums sakė?

POCAS: Jis vėl su manimi kalba! Jei tai tęsis ilgiau, greitai tapsime senais draugais.

ESTRAGONAS: Kodėl jis nepadeda krepšių?

POCAS: Aš taip pat būčiau laimingas jį sutikęs. Kuo daugiau žmonių sutinku, tuo laimingesnis tampu. Net iš menkiausio padaro išvyksti išmintingesnis, turtingesnis, labiau suvokiantis savo laimę. Netgi jūs… (žiūri į juos abu pabrėžtinai, rodydamas, kad turi omenyje abu)… netgi jūs, kas žino, būsite papildę mano kraitį.

ESTRAGONAS: Kodėl jis nepadeda krepšių?

POCAS: Bet tai mane nustebintų.

VLADIMIRAS: Jums užduotas klausimas.

POCAS: (sužavėtas). Klausimas! Kas? Koks? Prieš minutę vadinote mane pone, drebėdami iš baimės. Dabar užduodate man klausimus. Tai nieko gero nežada!

VLADIMIRAS: (Estragonui). Manau, jis klausosi.

ESTRAGONAS: (sukdamas ratus aplink Lakį). Ką?

VLADIMIRAS: Gali dabar jo paklausti. Jis pasiruošęs.

ESTRAGONAS: Paklausti ko?

VLADIMIRAS: Kodėl jis nepadeda krepšių.

ESTRAGONAS: Man irgi įdomu.

VLADIMIRAS: Paklausk, argi negali?

POCAS: (kuris su nerimastingu dėmesiu sekė šį dialogą, bijodamas, kad klausimas nepasimestų). Jūs norite sužinoti, kodėl jis nepadeda krepšių, kaip jūs juos vadinate.

VLADIMIRAS: Būtent.

POCAS: (Estragonui). Ar esate tikras, kad tam pritariate?

ESTRAGONAS: Jis pūškuoja kaip banginis.

POCAS: Atsakymas yra toks. (Estragonui.) Bet stovėkite ramiai, maldauju jus, jūs man varote nervus!

VLADIMIRAS: Štai čia.

ESTRAGONAS: Kas yra?

VLADIMIRAS: Jis tuoj kalbės.

Estragonas prieina prie Vladimiro. Nejudėdami, petys į petį, jie laukia.

POCAS: Gerai. Ar visi pasiruošę? Ar visi į mane žiūri? (Žiūri į Lakį, trūkteli virvę. Lakis pakelia galvą.) Ar žiūrėsi į mane, kiaule! (Lakis žiūri į jį.) Gerai. (Įsideda pypkę į kišenę, išsitraukia mažą purkštuvą bei papurškia į gerklę, įsideda purkštuvą atgal, atsikrenkščia, nusispjauna, vėl išsitraukia purkštuvą, vėl papurškia, įsideda atgal.) Aš pasiruošęs. Ar visi klauso? Ar visi pasiruošę? (Pažiūri į visus iš eilės, trūkteli virvę.) Parše! (Lakis pakelia galvą.) Nemėgstu kalbėti tuštumoje. Gerai. Leiskite pagalvoti.

Jis susimąsto.

ESTRAGONAS: Aš išeinu.

POCAS: Ką tiksliai norėjote sužinoti?

VLADIMIRAS: Kodėl jis –

POCAS: (piktai). Nepertraukinėkite manęs! (Pauzė. Ramiau.) Jei visi kalbėsime iškart, niekur nenukeliausime. (Pauzė.) Ką aš sakiau? (Pauzė. Garsiau.) Ką aš sakiau?

Vladimiras mėgdžioja žmogų, nešantį sunkų nešulį. Pocas žiūri į jį suglumęs.

ESTRAGONAS: (jėga). Krepšiai. (Rodo į Lakį.) Kodėl? Visada laiko. (Susmunka, pūškuoja.) Niekada nepadeda. (Išskleidžia rankas, išsitiesia su palengvėjimu.) Kodėl?

POCAS: Ak! Kodėl negalėjote to pasakyti anksčiau? Kodėl jis neįsitaiso patogiai? Pabandykime tai išsiaiškinti. Ar jis neturi tam teisės? Žinoma, turi. Vadinasi, jis to nenori. Štai jums logika. O kodėl jis to nenori? (Pauzė.) Džentelmenai, priežastis yra ši.

VLADIMIRAS: (Estragonui). Užsirašyk šitą.

POCAS: Jis nori man padaryti įspūdį, kad aš jį pasilikčiau.

ESTRAGONAS: Ką?

POCAS: Galbūt aš ne visai tiksliai suformulavau. Jis nori mane suminkštinti, kad aš atsisakyčiau minties su juo skirtis. Ne, tai beigi ne visai tai.

VLADIMIRAS: Jūs norite juo atsikratyti?

POCAS: Jis nori mane apgauti, bet jam nepavyks.

VLADIMIRAS: Jūs norite juo atsikratyti?

POCAS: Jis įsivaizduoja, kad kai pamatysiu, kaip gerai jis neša, man kils pagunda jį pasilikti šioms pareigoms.

ESTRAGONAS: Jums jis įgriso?

POCAS: Tikrovėje jis neša kaip kiaulė. Tai ne jo darbas.

VLADIMIRAS: Jūs norite juo atsikratyti?

POCAS: Jis įsivaizduoja, kad pamatęs jį nepavargstantį, aš pasigailėsiu dėl savo sprendimo. Toks jo apgailėtinas planas. Tarsi man trūktų vergų! (Visi trys žiūri į Lakį.) Atlasas, Jupiterio sūnus! (Tyla.) Na, manau, tiek. Dar kas nors? Purkštuvą.

VLADIMIRAS: Jūs norite juo atsikratyti?

POCAS: Pastebėkite, jog aš lygiai taip pat galėjau būti jo vietoje, o jis – mano. Jei atsitiktinumas nebūtų lėmęs kitaip. Kiekvienam savo.

VLADIMIRAS: Jūs norit juo atsikratyt?

POCAS: Atsiprašau?

VLADIMIRAS: Jūs norite juo atsikratyti?

POCAS: Taip. Bet užuot jį išvijęs, kaip galėjau padaryti, turiu omenyje – užuot tiesiog išspyręs jam į užpakalį, aš iš savo širdies gerumo vedu jį į mugę, kur tikiuosi gauti už jį gerą kainą. Tiesa ta, kad tokių padarų neįmanoma išvaryti. Geriausia būtų juos nužudyti.

Lakis pradeda verkti.

ESTRAGONAS: Jis verkia!

POCAS: Seni šunys turi daugiau orumo. (Tiesia nosinę Estragonui.) Paguoskite jį, jei jums jo gaila. (Estragonas dvejoja.) Na, eikite. (Estragonas paima nosinę.) Nušluostykite jam ašaras, jis jausis mažiau apleistas.

Estragonas dvejoja.

VLADIMIRAS: Še, duok man, aš tai padarysiu.

Estragonas atsisako duoti nosinę. Vaikiški gestai.

POCAS: Greičiau, kol jis nenustojo. (Estragonas prieina prie Lakio bei ketina nušluostyti jam akis. Lakis stipriai spiria jam į blauzdą. Estragonas išmeta nosinę, atšoka, svirduliuoja po sceną kaukdamas iš skausmo.) Nosinę!

Lakis padeda krepšį bei krepšelį, pakelia nosinę bei paduoda Pocui, grįžta į vietą, paima krepšį bei krepšelį.

ESTRAGONAS: O, gyvatė! (Pasikelia kelnių klešnę.) Jis mane suluošino!

POCAS: Sakiau, kad jis nemėgsta svetimų.

VLADIMIRAS: (Estragonui). Parodyk man. (Estragonas rodo koją. Pocui, piktai.) Jam bėga kraujas!

POCAS: Tai geras ženklas.

ESTRAGONAS: (ant vienos kojos). Aš daugiau niekada nevaikščiosiu!

VLADIMIRAS: (švelniai). Aš tave nešiu. (Pauzė.) Jei prireiks.

POCAS: Jis nustojo verkti. (Estragonui.) Jūs jį tarsi pakeitėte. (Lyriškai.) Pasaulio ašaros yra pastovus kiekis. Kiekvienam, kuris pradeda verkti, kažkur kitur kitas nustoja. Tas pats galioja bei juokui. (Juokiasi.) Todėl nekalbėkime blogai apie mūsų kartą, ji nėra nelaimingesnė už savo pirmtakus. (Pauzė.) Nekalbėkime apie ją bei gerai. (Pauzė.) Išvis apie ją nekalbėkime. (Pauzė. Svariai.) Tiesa, gyventojų skaičius išaugo.

VLADIMIRAS: Bandyk paeiti.

Estragonas žengia kelis šlubuojančius žingsnius, sustoja priešais Lakį bei ant jo nusispjauna, tada nueina bei atsisėda ant kauburio.

POCAS: Atspėkite, kas mane išmokė visų šių gražių dalykų. (Pauzė. Rodo į Lakį.) Mano Lakis!

VLADIMIRAS: (žiūrėdamas į dangų). Ar naktis niekada neateis?

POCAS: Jei ne jis, visos mano mintys, visi mano jausmai būtų buvę tik apie paprastus dalykus. (Pauzė. Su nepaprasta jėga.) Profesiniai rūpesčiai! (Ramiau.) Grožis, grakštumas, tyriausia tiesa – žinojau, kad tai ne man. Todėl pasiėmiau knuką.

VLADIMIRAS: (atitrūkęs nuo dangaus stebėjimo). Knuką?

POCAS: Tai buvo prieš beveik šešiasdešimt metų… (pažiūri į laikrodį)… taip, beveik šešiasdešimt. (Išsitiesia išdidžiai.) Nepasakytumėte į mane žiūrėdami, ar ne? Palyginti su juo, aš atrodau kaip jaunuolis, ne? (Pauzė.) Skrybėlę!

Lakis padeda krepšelį bei nusiima skrybėlę. Ilgi balti plaukai krenta jam ant veido. Jis pasikiša skrybėlę po pažastimi bei paima krepšelį.

POCAS: Dabar žiūrėkite. (Pocas nusiima skrybėlę. [Visi keturi dėvi katiliukus.] Jis visiškai plikas. Vėl užsideda skrybėlę.) Ar matėte?

VLADIMIRAS: Bei dabar jūs jį išvarote? Tokį seną bei ištikimą tarną!

ESTRAGONAS: Gyvatė!

Pocas vis labiau jaudinasi.

VLADIMIRAS: Išsiurbęs iš jo viską, kas gera, išmetate jį kaip… kaip banano žievę. Tikrai…

POCAS: (dejuodamas, susiėmęs už galvos). Aš nebegaliu… taip toliau… kaip jis elgiasi… jūs neįsivaizduojate… tai baisu… jis turi išeiti… (mojuoja rankomis)… aš einu iš proto… (sukrenta, veidas delnuose)… nebegaliu… taip toliau…

Tyla. Visi žiūri į Pocą.

VLADIMIRAS: Jis nebegali.

ESTRAGONAS: Taip toliau.

VLADIMIRAS: Jis eina iš proto.

ESTRAGONAS: Tai baisu.

VLADIMIRAS: (Lakiui). Kaip tu drįsti! Tai šlykštu! Toks geras šeimininkas! Taip jį nukryžiuoti! Po tiek metų! Tikrai!

POCAS: (kūkčiodamas). Jis būdavo toks malonus… toks paslaugus… bei linksmas… mano gerasis angelas… o dabar… jis mane žudo.

ESTRAGONAS: (Vladimirui). Ar jis nori jį pakeisti?

VLADIMIRAS: Ką?

ESTRAGONAS: Ar jis nori, kad kas nors užimtų jo vietą, ar ne?

VLADIMIRAS: Nemanau.

ESTRAGONAS: Ką?

VLADIMIRAS: Nežinau.

ESTRAGONAS: Paklausk jo.

POCAS: (ramiau). Džentelmenai, nežinau, kas man pasidarė. Atleiskite. Pamirškite viską, ką sakiau. (Vis labiau tampa savimi.) Tiksliai neprisimenu, kas tai buvo, bet galite būti tikri, kad ten nebuvo nė žodžio tiesos. (Išsitiesia, muša sau į krūtinę.) Ar aš atrodau kaip žmogus, kurį galima priversti kentėti? Atvirai? (Kuitasi kišenėse.) Kur aš padėjau savo pypkę?

VLADIMIRAS: Žavingas vakaras.

ESTRAGONAS: Nepamirštamas.

VLADIMIRAS: Bei jis dar nesibaigė.

ESTRAGONAS: Matyt, ne.

VLADIMIRAS: Jis tik prasideda.

ESTRAGONAS: Tai klaiku.

VLADIMIRAS: Blogiau už pantomimą.

ESTRAGONAS: Cirkas.

VLADIMIRAS: Miuzikholas.

ESTRAGONAS: Cirkas.

POCAS: Kur aš galėjau padėti tą pypkę?

ESTRAGONAS: Jis tiesiog juokingas. Pametė savo pypkę.

Triukšmingai juokiasi.

VLADIMIRAS: Aš tuoj grįšiu.

Skubiai nueina link užkulisių.

ESTRAGONAS: Koridoriaus gale, į kairę.

VLADIMIRAS: Užimk man vietą.

Vladimiras išeina.

POCAS: (beveik verkdamas). Aš pamečiau savo „Kapp and Peterson“!

ESTRAGONAS: (leipdamas juoku). Jis mane pribaigs!

POCAS: Ar jūs netyčia nematėte– (Pastebi, kad nėra Vladimiro.) O! Jis išėjo! Nepasakęs sudie! Kaip jis galėjo! Galėjo bent palaukti!

ESTRAGONAS: Jis būtų sprogęs.

POCAS: O! (Pauzė.) Na, tada, žinoma, tokiu atveju…

ESTRAGONAS: Ateik čia.

POCAS: Kam?

ESTRAGONAS: Pamatysi.

POCAS: Tu nori, kad aš atsistočiau?

ESTRAGONAS: Greičiau! (Pocas atsistoja ir prieina prie Estragono. Estragonas rodo į šalį.) Žiūrėk!

POCAS: (užsidėjęs akinius). Oho!

ESTRAGONAS: Viskas baigta.

Įeina Vladimiras, niūrus. Jis nustumia Lakį sau iš kelio, paspirdamas nuverčia kėdutę, vaikšto pirmyn ir atgal susijaudinęs.

POCAS: Jis nepatenkintas.

ESTRAGONAS: (Vladimirui). Praleidai tokį reginį. Gaila.

Vladimiras sustoja, pastato kėdutę, vaikšto toliau, bet jau ramiau.

POCAS: Jis rimsta. (Žvalgydamasis aplink.) Iš tiesų viskas rimsta. Nusileidžia didinga ramybė. (Pakelia ranką.) Klausykite! Panas miega.

VLADIMIRAS: Ar naktis niekada neateis?

Visi trys žiūri į dangų.

POCAS: Jūs neketinate išeiti, kol ji neateis?

ESTRAGONAS: Na, suprantate–

POCAS: Tai labai natūralu, labai natūralu. Aš pats jūsų vietoje, jei turėčiau susitikimą su kokiu nors Godinu… Godė… Godo… na, suprantate, ką turiu omenyje, laukčiau, kol pasidarys visiškai juoda naktis, prieš pasiduodamas. (Žiūri į kėdutę.) Labai norėčiau atsisėsti, bet nelabai žinau, kaip tai padaryti.

ESTRAGONAS: Gal galėčiau kuo nors padėti?

POCAS: Jei paprašytumėte manęs, galbūt.

ESTRAGONAS: Ką?

POCAS: Jei paprašytumėte manęs atsisėsti.

ESTRAGONAS: Ar tai padėtų?

POCAS: Manau, kad taip.

ESTRAGONAS: Pradedam. Prašom sėstis, pone, maldauju jus.

POCAS: Ne ne, aš apie tai net nepagalvočiau! (Pauzė. Į šalį.) Paprašykite dar kartą.

ESTRAGONAS: Na na, prisėskite, prašau jūsų, gausite plaučių uždegimą.

POCAS: Jūs tikrai taip manote?

ESTRAGONAS: Tai visiškai užtikrinta.

POCAS: Be abejo, jūs teisus. (Atsisėda.) Vėl pavyko! (Pauzė.) Ačiū, mielasis. (Pažiūri į laikrodį.) Bet aš tikrai turiu keliauti toliau, jei noriu laikytis savo tvarkaraščio.

VLADIMIRAS: Laikas sustojo.

POCAS: (priglausdamas laikrodį prie ausies). Netikėkite tuo, pone, netikėkite. (Įsideda laikrodį atgal į kišenę.) Galvokite ką norite, tik ne tai.

ESTRAGONAS: (Pocui). Jam šiandien viskas atrodo juoda.

POCAS: Išskyrus skliautą. (Juokiasi, patenkintas savo sąmoju.) Bet aš suprantu, kas yra – jūs ne vietiniai, jūs nežinote, ką gali mūsų sutemos. Ar man jums papasakoti? (Tyla. Estragonas vėl krapšto savo batą, Vladimiras – skrybėlę.) Negaliu jums atsakyti. (Purkštuvas.) Šiek tiek dėmesio, prašau. (Vladimiras ir Estragonas tęsia savo krapštymąsi, Lakis pusiau miega. Pocas silpnai pliaukšteli tamviu.) Kas darosi šitam tamviui? (Atsistoja ir pliaukšteli stipriau, galiausiai sėkmingai. Lakis pašoka. Vladimiro skrybėlė, Estragono batas, Lakio skrybėlė nukrenta ant žemės. Pocas numeta tamvį.) Susidėvėjo šitas tamvis. (Žiūri į Vladimirą ir Estragoną.) Ką aš sakiau?

VLADIMIRAS: Einam.

ESTRAGONAS: Bet prisėskite, maldauju jus, mirtinai sušalsite.

POCAS: Tiesa. (Atsisėda. Estragonui.) Koks tavo vardas?

ESTRAGONAS: Adomas.

POCAS: (kuris nesiklausė). Ak taip! Naktis. (Pakelia galvą.) Bet būkite šiek tiek dėmesingesni, pasigailėkite, kitaip mes niekur nenukeliausime. (Žiūri į dangų.) Žiūrėkite! (Visi žiūri į dangų, išskyrus Lakį, kuris vėl pradeda snausti. Pocas trūkteli virvę.) Ar žiūrėsi į dangų, kiaule! (Lakis žiūri į dangų.) Gerai, užteks. (Visi nustoja žiūrėti į dangų.) Kas jame tokio nepaprasto? Kaip danguje. Jis išblyškęs ir švytintis kaip bet koks dangus tokią valandą. (Pauzė.) Šiose platumose. (Pauzė.) Kai orai gražūs. (Lyriškai.) Prieš valandą (pažiūri į laikrodį, proziškai) maždaug (lyriškai) po to, kai liejo net nuo (dvejoja, proziškai) sakykime dešimtos valandos ryto (lyriškai) nenuilstamai raudonos ir baltos šviesos srautus, jis pradeda prarasti savo švytėjimą, blykšti (gestas abiem rankomis, rodantis blėsimą pakopomis) blykšti, vis po truputį blykšti, blykšti, kol (dramatiška pauzė, platus abiejų rankų gestas jas išskleidžiant) pppfff! baigta! jis nurimsta. Bet– (pakelia ranką įspėdamas)– bet už šio švelnumo ir ramybės šydo naktis puola (vibruojančiai) ir užgrius mus (spragteli pirštais) pokšt! štai taip! (įkvėpimas jį palieka) kaip tik tada, kai mažiausiai tikimės. (Tyla. Niūriai.) Štai kaip yra šitoje kalėje žemėje.

Ilga tyla.

ESTRAGONAS: Kol žmogus žino.

VLADIMIRAS: Galima palaukti savo laiko.

ESTRAGONAS: Žinai, ko tikėtis.

VLADIMIRAS: Daugiau nereikia sukti galvos.

ESTRAGONAS: Tiesiog laukti.

VLADIMIRAS: Mes prie to pripratę.

Jis pakelia skrybėlę, žiūri į vidų, papurto ją, užsideda.

POCAS: Kaip aš jums pasirodžiau? (Vladimiras ir Estragonas žiūri į jį tuščiu žvilgsniu.) Gerai? Pusėtinai? Vidutiniškai? Prastai? Visai blogai?

VLADIMIRAS: (pirmas supratęs). O, labai gerai, labai labai gerai.

POCAS: (Estragonui). O jūs, pone?

ESTRAGONAS: O, trė bong, trė trė trė bong.

POCAS: (karštai). Telaimina jus, džentelmenai, telaimina! (Pauzė.) Man taip reikia padrąsinimo! (Pauzė.) Pabaigoje šiek tiek susilpnėjau, nepastebėjote?

VLADIMIRAS: O, galbūt tik truputėlį, visai mažytį krapštuką.

ESTRAGONAS: Maniau, tai buvo tyčia.

POCAS: Matote, mano atmintis šlubuoja.

Tyla.

ESTRAGONAS: Tuo tarpu nieko nevyksta.

POCAS: Jums tai atrodo nuobodu?

ESTRAGONAS: Kiek.

POCAS: (Vladimirui). O jums, pone?

VLADIMIRAS: Esu matęs ir geresnių pramogų.

Tyla. Pocas kovoja su savimi.

POCAS: Džentelmenai, jūs buvote… paslaugūs man.

ESTRAGONAS: Nieko panašaus!

VLADIMIRAS: Kokia mintis!

POCAS: Taip, taip, jūs buvote korektiški. Tad klausiu savęs, ar galiu ką nors padaryti savo ruožtu šiems doriems vyrukams, kuriems taip nuobodu, taip nuobodu.

ESTRAGONAS: Net dešimt frankų padėtų.

VLADIMIRAS: Mes ne elgetos!

POCAS: Ar galiu ką nors padaryti, štai ko savęs klausiu, kad juos pralinksmintų? Daviau jiems kaulų, kalbėjausi su jais apie tą ir aną, paaiškinau sutemas, tiesa. Bet ar to pakanka, štai kas mane kankina, ar to pakanka?

ESTRAGONAS: Net penkių.

VLADIMIRAS: (Estragonui, pasipiktinęs). Užteks!

ESTRAGONAS: Negalėčiau priimti mažiau.

POCAS: Ar to pakanka? Be abejo. Bet aš esu dosnus. Tokia mano prigimtis. Šį vakarą. Tuo blogiau man. (Trūkteli virvę. Lakis žiūri į jį.) Nes aš kentėsiu, dėl to nėra jokių abejonių. (Pakelia tamvį.) Ko norėtumėte? Tegul jis šoka, ar dainuoja, ar deklamuoja, ar mąsto, ar—

ESTRAGONAS: Kas?

POCAS: Kas! Jūs mokate mąstyti, jūs abu?

VLADIMIRAS: Jis mąsto?

POCAS: Žinoma. Garsiai. Jis netgi mąstydavo labai gražiai kažkada, galėdavau klausytis jo valandų valandas. Dabar… (sudreba). Tuo blogiau man. Na, ar norėtumėte, kad jis mums ką nors sumąstytų?

ESTRAGONAS: Geriau tegul pašoka, būtų linksmiau.

POCAS: Nebūtinai.

ESTRAGONAS: Argi ne, Didi, nebūtų linksmiau?

VLADIMIRAS: Norėčiau išgirsti, kaip jis mąsto.

ESTRAGONAS: Galbūt jis galėtų pirma pašokti, o po to pamąstyti, jei tai ne per daug iš jo reikalauti.

VLADIMIRAS: (Pocui). Ar tai būtų įmanoma?

POCAS: Žinoma, nieko nėra paprasčiau. Tai natūrali tvarka.

Trumpai nusijuokia.

VLADIMIRAS: Tada tegul šoka.

Tyla.

POCAS: Ar girdi, parše?

ESTRAGONAS: Jis niekada neatsisako?

POCAS: Vieną kartą atsisakė. (Tyla.) Šok, nelaimėli!

Lakis padeda krepšį ir krepšelį, prieina prie priekio, atsisuka į Pocą. Lakis šoka. Sustas.

ESTRAGONAS: Ir tai viskas?

POCAS: Dar kartą!

Lakis atlieka tuos pačius judesius, sustoja.

ESTRAGONAS: Pfė! Aš ir pats taip padaryčiau. (Mėgdžioja Lakį, vos nenuvirsta.) Šiek tiek pasipraktikavęs.

POCAS: Jis šokdavo farandolą, flingą, brolį, džigą, fandangą ir net „hornpipe“. Jis strikinėdavo. Iš džiaugsmo. Dabar tai viskas, ką jis gali. Ar žinote, kaip jis tai vadina?

ESTRAGONAS: „Atpirkimo ožio agonija“.

VLADIMIRAS: „Kietos išmatos“.

POCAS: „Tinklas“. Jis mano, kad yra įsipainiojęs į tinklą.

VLADIMIRAS: (muistydamasis kaip estas). Kaut kas tame yra…

Lakis ruošiasi grįžti prie savo naštų.

POCAS: Ooo!

Lakis sustingsta.

ESTRAGONAS: Papasakokite apie tą kartą, kai jis atsisakė.

POCAS: Su malonumu, su malonumu. (Kuitasi kišenėse.) Palaukite. (Kuitasi.) Kur padėjau savo purškiklį? (Kuitasi.) Na, ar tai ne… (Žiūri į viršų, veide pasibaisėjimas. Silpnai.) Negaliu rasti savo pulverizatoriaus!

ESTRAGONAS: (silpnai). Mano kairysis plautis labai silpnas! (Silpnai sukosti. Garsiai.) Bet mano dešinysis plautis sveikas kaip skambalas!

POCAS: (normaliu balsu). Nesvarbu! Ką aš sakiau. (Svarsto.) Palaukite. (Svarsto.) Na, ar tai ne… (Pakelia galvą.) Padėkite man!

ESTRAGONAS: Palaukite!

VLADIMIRAS: Palaukite!

POCAS: Palaukite!

Visi trys vienu metu nusiima skrybėles, prispaudžia rankas prie kaktų, susikoncentruoja.

ESTRAGONAS: (triumfuojančiai). Ak!

VLADIMIRAS: Jis žino.

POCAS: (nekantriai). Na?

ESTRAGONAS: Kodėl jis nepadeda krepšių?

VLADIMIRAS: Nesąmonė!

POCAS: Ar jūs tikras?

VLADIMIRAS: Po velnių, argi jau mums nepasakojote?

POCAS: Jau jums pasakojau?

ESTRAGONAS: Jis jau mums pasakojo?

VLADIMIRAS: Be to, jis juos padėjo.

ESTRAGONAS: (žvilgteli į Lakį). Tikrai padėjo. Ir kas iš to?

VLADIMIRAS: Kadangi jis padėjo krepšius, neįmanoma, kad mes būtume paklausę, kodėl jis to nedaro.

POCAS: Tvirtai sumąstyta!

ESTRAGONAS: O kodėl jis juos padėjo?

POCAS: Atsakykite mums į tai.

VLADIMIRAS: Tam, kad pašoktų.

ESTRAGONAS: Tiesa!

POCAS: Tiesa!

Tyla. Jie užsideda skrybėles.

ESTRAGONAS: Nieko nevyksta, niekas neateina, niekas neišeina, tai klaiku!

VLADIMIRAS: (Pocui). Liepkite jam mąstyti.

POCAS: Duokite jam jo skrybėlę.

VLADIMIRAS: Jo skrybėlę?

POCAS: Jis negali mąstyti be skrybėlės.

VLADIMIRAS: (Estragonui). Duok jam skrybėlę.

ESTRAGONAS: Aš! Po to, ką jis man padarė! Niekada!

VLADIMIRAS: Aš jam duosiu.

Jis nejuda.

ESTRAGONAS: (Pocui). Liepkite jam pačiam nueiti ir pasiimti.

POCAS: Geriau jam duoti.

VLADIMIRAS: Aš jam duosiu.

Jis pakelia skrybėlę ir tiesia ją ištiesta ranka Lakiui, kuris nejuda.

POCAS: Turite uždėti jam ant galvos.

ESTRAGONAS: (Pocui). Liepkite jam paimti.

POCAS: Geriau uždėti jam ant galvos.

VLADIMIRAS: Aš uždėsiu jam ant galvos.

Jis apeina iš už Lakio nugaros, atsargiai prisiartina, uždeda skrybėlę jam ant galvos ir staigiai atšoka. Lakis nejuda. Tyla.

ESTRAGONAS: Ko jis laukia?

POCAS: Atgal! (Vladimiras ir Estragonas pasitraukia nuo Lakio. Pocas trūkteli virvę. Lakis žiūri į Pocą.) Mąstyk, kiaule! (Pauzė. Lakis pradeda šokti.) Stop! (Lakis sustoja.) Pirmyn! (Lakis paeina.) Stop! (Lakis sustoja.) Mąstyk!

Tyla.

LAKIS: Kita vertus, kalbant apie—

POCAS: Stop! (Lakis sustoja.) Atgal! (Lakis paeina atgal.) Stop! (Lakis sustoja.) Sukis! (Lakis pasisuka į žiūrovų salę.) Mąstyk!

Lakio tirada (Mąstymas)

Lakio monologo metu kiti reaguoja taip: 1. Vladimiras ir Estragonas įdėmiai klausosi, Pocas prislėgtas ir pasibjaurėjęs. 2. Vladimiras ir Estragonas pradeda protestuoti, Poco kančios didėja. 3. Vladimiras ir Estragonas vėl dėmesingi, Pocas vis labiau susijaudinęs ir dejuoja. 4. Vladimiras ir Estragonas smarkiai protestuoja. Pocas pašoka, traukia virvę. Bendras šurmulys. Lakis traukia virvę, svirduliuoja, rėkia savo tekstą. Visi trys puola ant Lakio, kuris priešinasi ir rėkia tekstą.

LAKIS: Atsižvelgiant į egzistavimą, kaip nurodyta viešuosiuose Punčerio ir Vatmano darbuose, asmeninio Dievo quaquaquaqua su balta barzda quaquaquaqua už laiko ribų be masto, kuris iš dieviškosios apatijos dieviškosios atambijos dieviškosios afazijos aukštumų mus labai myli su kai kuriomis išimtimis dėl nežinomų priežasčių, bet laikas parodys, ir kenčia kaip dieviškoji Miranda su tais, kurie dėl nežinomų priežasčių, bet laikas parodys, yra nugrimzdę į kančią, nugrimzdę į ugnį, kurios ugnies liepsnos, jei tai tęsis, o kas gali abejoti, uždegs skliautą, tai yra susprogdins pragarą į dangų, tokį mėlyną vis dar ir ramų, tokį ramų su ramybe, kuri, nors ir nutrūkstanti, yra geriau nei nieko, bet ne taip greitai, ir svarstant, kas dar labiau, kad dėl nebaigtų darbų, vainikuotų Antropopopometrijos Akakakademijos, Essy-in-Possy, Testju ir Kunardo, be jokios abejonės nustatyta, bet kokios kitos abejonės nei tos, kuri laikosi prie žmonių darbų, kad dėl nebaigtų Testju ir Kunardo darbų nustatyta kaip toliau, bet ne taip greitai dėl nežinomų priežasčių, kad dėl viešųjų Punčerio ir Vatmano darbų nustatyta be jokios abejonės, kad atsižvelgiant į Fartovo ir Belčerio darbus, paliktus nebaigtus dėl nežinomų priežasčių, Testju ir Kunardo darbus, paliktus nebaigtus, nustatyta tai, ką daugelis neigia, kad žmogus Possy, Testju ir Kunardo, kad žmogus Essy, kad žmogus trumpai tariant, kad žmogus glaustai, nepaisant mitybos ir defekacijos žingsnių, nyksta ir džiūsta, nyksta ir džiūsta, ir kartu tuo pačiu metu, kas dar daugiau dėl nežinomų priežasčių, nepaisant fizinės kultūros pažangos, sporto praktikos, tokio kaip tenisas, futbolas, bėgimas, dviračių sportas, plaukimas, skraidymas, plūduriavimas, jodinėjimas, sklandymas, conating, kamožė, čiuožimas, visų rūšių tenisas, mirštantis, skraidantis, visų rūšių sportas, ruduo, vasara, žiema, visų rūšių žiemos tenisas, visų rūšių hokis, penicilinas ir jo pakaitalai, vienu žodžiu, aš tęsiu, skraidymas, sklandymas, golfas per devynias ir aštuoniolika skylių, visų rūšių tenisas, vienu žodžiu dėl nežinomų priežasčių Fekhame, Pekhame, Fulhame, Klaphame, būtent kartu tuo pačiu metu, kas dar daugiau dėl nežinomų priežasčių, bet laikas parodys, išblėsta, aš tęsiu, Fulhamas, Klaphamas, vienu žodžiu, grynasis nuostolis vienai galvai nuo vyskupo Berklio mirties siekia vieną colį ir keturias uncijas galvai maždaug, apskritai paėmus, daugiau ar mažiau iki artimiausio dešimtainio skaičiaus, pilnas matas, apvalūs skaičiai, visiškai nuogas kojinėmis kojomis Konemaroje, vienu žodžiu dėl nežinomų priežasčių, nesvarbu kas, faktai yra čia, ir svarstant, kas dar daugiau, daug rimčiau, kad atsižvelgiant į prarastus Štainvego ir Petermano darbus, atrodo, kas dar daugiau, daug rimčiau, kad šviesoje, šviesoje, šviesoje prarastų Štainvego ir Petermano darbų, kad lygumose, kalnuose, prie jūrų, prie upių, bėgantis vanduo, bėganti ugnis, oras yra tas pats, ir tada žemė, būtent oras ir tada žemė dideliame šaltyje, didelėje tamsoje, oras ir žemė, akmenų buveinė, dideliame šaltyje, deja, deja, jų Viešpaties šeši šimtai kelintais metais, oras, žemė, jūra, žemė, akmenų buveinė, didelėse gelmėse, dideliame šaltyje jūroje, sausumoje ir ore, aš tęsiu dėl nežinomų priežasčių, nepaisant teniso, faktai yra čia, bet laikas parodys, aš tęsiu, deja, deja, toliau, toliau, trumpai tariant, galutinai, toliau, toliau, akmenų buveinė, kas gali tuo abejoti, aš tęsiu, bet ne taip greitai, aš tęsiu, kaukolė blėsta, blėsta, blėsta, ir kartu tuo pačiu metu, kas dar daugiau dėl nežinomų priežasčių, nepaisant teniso, toliau, toliau, barzda, liepsnos, ašaros, akmenys, tokie mėlyni, tokie ramūs, deja, deja, toliau, toliau, kaukolė, kaukolė, kaukolė, kaukolė Konemaroje, nepaisant teniso, apleisti darbai, palikti nebaigti, dar rimčiau, akmenų buveinė, vienu žodžiu, aš tęsiu, deja, deja, apleista, nebaigta, kaukolė, kaukolė Konemaroje, nepaisant teniso, kaukolė, deja, akmenys, Kunardas (grumtynės, galutiniai šūksniai) … tenisas … akmenys … taip ramu … Kunardas … nebaigta …

POCAS: Jo skrybėlę!

Vladimiras griebia Lakio skrybėlę. Lakis nutyla. Jis nukrenta. Tyla. Nugalėtojų pūškavimas.

ESTRAGONAS: Atkeršyta!

Vladimiras apžiūri skrybėlę, žiūri į vidų.

POCAS: Duok man tai! (Jis išplėšia skrybėlę iš Vladimiro, meta ją ant žemės, mindžioja.) Štai ir pabaiga jo mąstymui!

VLADIMIRAS: Bet ar jis galės paeiti?

POCAS: Paeiti ar šliaužti! (Jis spiria Lakiui.) Kelkis, kiaule!

ESTRAGONAS: Galbūt jis mirė.

VLADIMIRAS: Jūs jį užmušite.

POCAS: Kelkis, atmatos! (Jis trūkteli virvę.) Padėkite man!

VLADIMIRAS: Kaip?

POCAS: Pakelkite jį!

Vladimiras ir Estragonas užkelia Lakį ant kojų, palaiko akimirką, tada paleidžia. Jis nukrenta.

ESTRAGONAS: Jis tai daro tyčia!

POCAS: Jūs turite jį laikyti. (Pauzė.) Na, na, pakelkite jį.

ESTRAGONAS: Po velnių jį!

VLADIMIRAS: Na, dar kartą.

ESTRAGONAS: Kuo jis mus laiko?

Jie pakelia Lakį, laiko jį.

POCAS: Nepaleiskite jo! (Vladimiras ir Estragonas svirduliuoja.) Nejudėkite! (Pocas paima krepšį ir krepšelį ir atneša prie Lakio.) Laikykite jį stipriai! (Jis įdeda krepšį Lakiui į ranką. Lakis tuoj pat jį išmeta.) Nepaleiskite jo! (Jis vėl įdeda krepšį Lakiui į ranką. Pamažu, pajutęs krepšį, Lakis atgauna pojūčius ir jo pirštai galiausiai užsidaro aplink rankeną.) Laikykite jį stipriai! (Taip pat su krepšeliu.) Dabar! Galite jį paleisti. (Vladimiras ir Estragonas pasitraukia nuo Lakio, kuris svirduliuoja, svyruoja, linksta, bet sugeba išsilaikyti ant kojų su krepšiu ir krepšeliu rankose. Pocas atsitraukia, pliaukšteli tamviu.) Pirmyn! (Lakis svirduliuoja pirmyn.) Atgal! (Lakis svirduliuoja atgal.) Sukis! (Lakis pasisuka.) Padaryta! Jis gali paeiti. (Atsisukdamas į Vladimirą ir Estragoną.) Ačiū jums, džentelmenai, ir leiskite man… (kuitasi kišenėse)… leiskite man palinkėti jums… (kuitasi)… palinkėti jums… (kuitasi)… kur aš padėjau savo laikrodį? (Kuitasi.) Tikras pusiau medžioklinis, džentelmenai, su negyvo takto mechanizmu! (Kūkčiodamas.) Tai mano senelis man jį davė! (Jis ieško ant žemės, Vladimiras ir Estragonas taip pat. Pocas apverčia koja Lakio skrybėlės likučius.) Na, ar tai ne tiesiog—

VLADIMIRAS: Galbūt jis jūsų kišenėlėje.

POCAS: Palaukite! (Jis susiriečia bandydamas priglausti ausį prie savo pilvo, klausosi. Tyla.) Nieko negirdžiu. (Jis pamojuoja jiems prisiartinti, Vladimiras ir Estragonas prieina prie jo, pasilenkia virš jo pilvo.) Tikrai turėtų girdėtis tik-tak.

VLADIMIRAS: Tyla!

Visi klausosi, susirietę.

ESTRAGONAS: Aš kažką girdžiu.

POCAS: Kur?

VLADIMIRAS: Tai širdis.

POCAS: (nusivylęs). Prakeikimas!

VLADIMIRAS: Tyla!

ESTRAGONAS: Galbūt jis sustojo.

Jie išsitiesia.

POCAS: Kuris iš jūsų taip smirdi?

ESTRAGONAS: Jo kvapas iš burnos bjaurus, o mano kojos smirdi.

POCAS: Turiu eiti.

ESTRAGONAS: O jūsų laikrodis?

POCAS: Turbūt palikau dvare.

Tyla.

ESTRAGONAS: Tada adieu.

POCAS: Adieu.

VLADIMIRAS: Adieu.

POCAS: Adieu.

Tyla. Niekas nejuda.

VLADIMIRAS: Adieu.

POCAS: Adieu.

ESTRAGONAS: Adieu.

Tyla.

POCAS: Ir ačiū jums.

VLADIMIRAS: Ačiū jums.

POCAS: Nėra už ką.

ESTRAGONAS: Taip, taip.

POCAS: Ne, ne.

VLADIMIRAS: Taip, taip.

ESTRAGONAS: Ne, ne.

Tyla.

POCAS: Atrodo, negaliu… (ilga dvejonė) … išeiti.

ESTRAGONAS: Toks gyvenimas.

Pocas apsisuka, tolsta nuo Lakio link užkulisių, eidamas atleidžia virvę.

VLADIMIRAS: Jūs einate ne į tą pusę.

POCAS: Man reikia įsibėgėti. (Pasiekęs virvės galą, t. y. už scenos, jis sustoja, atsisuka ir sušunka.) Atgal! (Vladimiras ir Estragonas pasitraukia, žiūri į Pocą. Tamvio pliaukštelėjimas.) Pirmyn! Pirmyn!

ESTRAGONAS: Pirmyn!

VLADIMIRAS: Pirmyn!

Lakis pajuda.

POCAS: Greičiau! (Jis pasirodo, kerta sceną, priešakyje eina Lakis. Vladimiras ir Estragonas moja skrybėlėmis. Lakis išeina.) Pirmyn! Pirmyn! (Pats beveik dingdamas, jis sustoja ir atsisuka. Virvė įsitempia. Girdėti Lakio kritimo garsas už scenos.) Kėdutę! (Vladimiras paima kėdutę ir duoda Pocui, kuris meta ją Lakiui.) Adieu!

VLADIMIRAS ir ESTRAGONAS: (mojuodami). Adieu! Adieu!

POCAS: Kelkis! Kiaule! (Girdėti, kaip Lakis keliasi.) Pirmyn! (Pocas išeina.) Greičiau! Pirmyn! Adieu! Kiaule! Yip! Adieu!

Ilga tyla.

VLADIMIRAS: Tai prastūmė laiką.

ESTRAGONAS: Jis būtų praėjęs bet kuriuo atveju.

VLADIMIRAS: Taip, bet ne taip greitai.

Pauzė.

ESTRAGONAS: Ką darome dabar?

VLADIMIRAS: Nežinau.

ESTRAGONAS: Einam.

VLADIMIRAS: Negalime.

ESTRAGONAS: Kodėl ne?

VLADIMIRAS: Mes laukiame Godo.

ESTRAGONAS: (beviltiškai). Ak!

Pauzė.

VLADIMIRAS: Kaip jie pasikeitė!

ESTRAGONAS: Kas?

VLADIMIRAS: Tie du.

ESTRAGONAS: Gera mintis, šiek tiek pasikalbėkime.

VLADIMIRAS: Argi nepasikeitė?

ESTRAGONAS: Labai tikėtina. Visi keičiasi. Tik mes – ne.

VLADIMIRAS: Tikėtina! Tai tikra. Ar tu jų nematėte?

ESTRAGONAS: Manau, kad mačiau. Bet aš jų nepažįstu.

VLADIMIRAS: Pažįsti, sakau tau. Tu viską pamiršti. (Pauzė. Sau.) Nebent jie ne tie patys…

ESTRAGONAS: Kodėl tada jie mūsų neatpažino?

VLADIMIRAS: Tai nieko nereiškia. Aš irgi apsimečiau, kad jų neatpažįstu. Bei apskritai niekas mūsų niekada neatpažįsta.

ESTRAGONAS: Pamiršk tai. Ko mums reikia– Ajai! (Vladimiras nereaguoja.) Ajai!

VLADIMIRAS: (sau). Nebent jie ne tie patys…

ESTRAGONAS: Didi! Tai kita koja!

Šlubuodamas eina link kauburio.

VLADIMIRAS: Nebent jie ne tie patys…

BERNIUKAS: (už scenos). Pone!

Estragonas sustoja. Abu žiūri balso kryptimi.

ESTRAGONAS: Ir vėl viskas iš naujo.

VLADIMIRAS: Prieik, mano vaike.

Įeina Berniukas, nedrąsiai. Sustoja.

BERNIUKAS: Pone Albertai…?

VLADIMIRAS: Taip.

ESTRAGONAS: Ko tu nori?

VLADIMIRAS: Prieik!

Berniukas nejuda.

ESTRAGONAS: (griežtai). Prieik, kai tau sakoma, argi negali?

Berniukas nedrąsiai paeina į priekį, sustoja.

VLADIMIRAS: Kas yra?

BERNIUKAS: Ponas Godo…

VLADIMIRAS: Akivaizdu… (Pauzė.) Prieik.

ESTRAGONAS: (įniršęs). Ar tu prieisi! (Berniukas nedrąsiai paeina į priekį.) Kodėl taip vėlai?

VLADIMIRAS: Turi žinią nuo pono Godo?

BERNIUKAS: Taip, pone.

VLADIMIRAS: Na, kokia ji?

ESTRAGONAS: Kodėl taip vėlai?

Berniukas žiūri tai į vieną, tai į kitą, nežinodamas, kuriam atsakyti.

VLADIMIRAS: (Estragonui). Palik jį ramybėje.

ESTRAGONAS: (įniršęs). Tu mane palik ramybėje. (Žengdamas link Berniuko.) Ar žinai, kiek dabar valandų?

BERNIUKAS: (atsitraukdamas). Tai ne mano kaltė, pone.

ESTRAGONAS: O kieno tada? Mano?

BERNIUKAS: Aš bijojau, pone.

ESTRAGONAS: Ko bijojai? Mūsų? (Pauzė.) Atsakyk man!

VLADIMIRAS: Žinau, kas yra, jis bijojo tų kitų.

ESTRAGONAS: Kiek laiko tu jau čia?

BERNIUKAS: Gana seniai, pone.

VLADIMIRAS: Tu bijojai tamvio?

BERNIUKAS: Taip, pone.

VLADIMIRAS: Rėkimo?

BERNIUKAS: Taip, pone.

VLADIMIRAS: Tų dviejų didelių vyrų.

BERNIUKAS: Taip, pone.

VLADIMIRAS: Ar tu juos pažįsti?

BERNIUKAS: Ne, pone.

VLADIMIRAS: Ar tu vietinis? (Tyla.) Ar tu iš šitų kraštų?

BERNIUKAS: Taip, pone.

ESTRAGONAS: Tai vienas melas. (Purtydamas Berniuką už rankos.) Sakyk tiesą!

BERNIUKAS: (dreba). Bet tai tiesa, pone!

VLADIMIRAS: Ar tu paliksi jį ramybėje! Kas tau pasidarė?

Estragonas paleidžia Berniuką, pasitraukia, užsidengia veidą rankomis. Vladimiras bei Berniukas jį stebi. Estragonas nuleidžia rankas. Jo veidas persikreipęs.

VLADIMIRAS: Kas tau pasidarė?

ESTRAGONAS: Aš nelaimingas.

VLADIMIRAS: Rimtai? Nuo kada?

ESTRAGONAS: Buvau pamiršęs.

VLADIMIRAS: Neįtikėtina, kokius pokštus krečia atmintis! (Estragonas bando kažką sakyti, apsigalvoja, šlubuoja į savo vietą, atsisėda bei pradeda nusiauti batus. Berniukui.) Na?

BERNIUKAS: Ponas Godo—

VLADIMIRAS: Aš tave jau matęs, argi ne?

BERNIUKAS: Nežinau, pone.

VLADIMIRAS: Tu manęs nepažįsti?

BERNIUKAS: Ne, pone.

VLADIMIRAS: Tai ne tu buvai vakar?

BERNIUKAS: Ne, pone.

VLADIMIRAS: Tai tavo pirmas kartas?

BERNIUKAS: Taip, pone.

Tyla.

VLADIMIRAS: Žodžiai, žodžiai. (Pauzė.) Sakyk.

BERNIUKAS: (greitakalbe). Ponas Godo liepė man pasakyti, kad šį vakarą jis neateis, bet rytoj tikrai bus.

Tyla.

VLADIMIRAS: Ar tai viskas?

BERNIUKAS: Taip, pone.

Tyla.

VLADIMIRAS: Tu dirbi pas poną Godo?

BERNIUKAS: Taip, pone.

VLADIMIRAS: Ką tu darai?

BERNIUKAS: Ganytoju ožkas, pone.

VLADIMIRAS: Ar jis tau geras?

BERNIUKAS: Taip, pone.

VLADIMIRAS: Jis tavęs nemuša?

BERNIUKAS: Ne, pone, ne manęs.

VLADIMIRAS: O ką jis muša?

BERNIUKAS: Jis muša mano brolį, pone.

VLADIMIRAS: Ak, tu turi brolį?

BERNIUKAS: Taip, pone.

VLADIMIRAS: Ką jis daro?

BERNIUKAS: Jis gano avis, pone.

VLADIMIRAS: Bei kodėl jis tavęs nemuša?

BERNIUKAS: Nežinau, pone.

VLADIMIRAS: Matyt, jis tave mėgsta.

BERNIUKAS: Nežinau, pone.

Tyla.

VLADIMIRAS: Ar jis duoda tau pakankamai valgyti? (Berniukas dvejoja.) Ar jis tave gerai maitina?

BERNIUKAS: Gana gerai, pone.

VLADIMIRAS: Tu nesi nelaimingas? (Berniukas dvejoja.) Ar tu mane girdi?

BERNIUKAS: Taip, pone.

VLADIMIRAS: Na?

BERNIUKAS: Nežinau, pone.

VLADIMIRAS: Tu nežinai, ar esi nelaimingas, ar ne?

BERNIUKAS: Ne, pone.

VLADIMIRAS: Tau taip pat blogai kaip bei man. (Tyla.) Kur tu miegi?

BERNIUKAS: Daržinėje, pone.

VLADIMIRAS: Su broliu?

BERNIUKAS: Taip, pone.

VLADIMIRAS: Šiene?

BERNIUKAS: Taip, pone.

Tyla.

VLADIMIRAS: Gerai, gali eiti.

BERNIUKAS: Ką man pasakyti ponui Godo, pone?

VLADIMIRAS: Pasakyk jam… (dvejoja)… pasakyk jam, kad mus matei. (Pauzė.) Tu juk mus matei, argi ne?

BERNIUKAS: Taip, pone.

Jis atsitraukia, dvejoja, apsisuka bei nubėga. Šviesa staiga užgesta. Akimirksniu pasidaro naktis. Galiniame plane pakyla mėnulis, kyla į dangų, sustoja, liedamas blyškią šviesą į sceną.

VLADIMIRAS: Pagaliau!

Estragonas atsikelia bei eina link Vladimiro, kiekvienoje rankoje laikydamas po batą. Jis padeda juos scenos krašte, išsitiesia bei kontempliuoja mėnulį.

VLADIMIRAS: Ką tu darai?

ESTRAGONAS: Išblyškęs iš nuovargio.

VLADIMIRAS: Ką?

ESTRAGONAS: Nuo kopimo į dangų bei žiūrėjimo į tokius kaip mes.

VLADIMIRAS: Tavo batai, ką tu darai su savo batais?

ESTRAGONAS: (atsisukdamas pažiūrėti į batus). Palieku juos ten. (Pauzė.) Ateis kitas, toks pat kaip… kaip… kaip aš, tik su mažesnėmis pėdomis, bei jie padarys jį laimingą.

VLADIMIRAS: Bet tu negali eiti basas!

ESTRAGONAS: Kristus ėjo.

VLADIMIRAS: Kristus! Prie ko čia Kristus? Tu juk nelyginsi savęs su Kristumi!

ESTRAGONAS: Visą gyvenimą save su juo lyginau.

VLADIMIRAS: Bet ten, kur jis gyveno, buvo šilta, buvo sausa!

ESTRAGONAS: Taip. Bei jie nukryžiuodavo greitai.

Tyla.

VLADIMIRAS: Mums čia daugiau nėra ką veikti.

ESTRAGONAS: Kaip bei niekur kitur.

VLADIMIRAS: Ak, Gogo, nesielk taip. Rytoj viskas bus geriau.

ESTRAGONAS: Iš ko tu tai sprendi?

VLADIMIRAS: Ar negirdėjai, ką sakė vaikas?

ESTRAGONAS: Ne.

VLADIMIRAS: Jis sakė, kad Godo tikrai ateis rytoj. (Pauzė.) Ką tu apie tai manai?

ESTRAGONAS: Tada mums tereikia čia palaukti.

VLADIMIRAS: Tu išprotėjai? Turime rasti pastogę. (Paima Estragoną už rankos.) Einam.

Jis tempia Estragoną paskui save. Estragonas pasiduoda, tada pasipriešina. Jie sustoja.

ESTRAGONAS: (žiūrėdamas į medį). Gaila, kad neturime virvės galo.

VLADIMIRAS: Einam. Šalta.

Tempia Estragoną paskui save. Viskas kartojasi.

ESTRAGONAS: Primink man rytoj pasiimti virvę.

VLADIMIRAS: Gerai. Einam.

Tempia jį paskui save. Viskas kartojasi.

ESTRAGONAS: Kiek laiko mes jau iš viso esame kartu?

VLADIMIRAS: Nežinau. Gal penkiasdešimt metų.

ESTRAGONAS: Ar prisimeni tą dieną, kai šokau į Roną?

VLADIMIRAS: Mes skynėme vynuoges.

ESTRAGONAS: Tu mane ištraukei.

VLADIMIRAS: Tai jau praeitis.

ESTRAGONAS: Mano drabužiai džiūvo saulėje.

VLADIMIRAS: Nėra ko gręžiotis atgal. Einam.

Tempia jį paskui save. Viskas kartojasi.

ESTRAGONAS: Palauk!

VLADIMIRAS: Man šalta!

ESTRAGONAS: Palauk! (Pasitraukia nuo Vladimiro.) Kartais galvoju, ar mums nebūtų buvę geriau po vieną, kiekvienam sau. (Kerta sceną bei atsisėda ant kauburio.) Mes nebuvome sutverti tam pačiam keliui.

VLADIMIRAS: (be pykčio). Tai dar neaišku.

ESTRAGONAS: Ne, niekas nėra aišku.

Vladimiras lėtai kerta sceną bei atsisėda šalia Estragono.

VLADIMIRAS: Mes vis dar galime skirtis, jei manai, kad taip bus geriau.

ESTRAGONAS: Dabar nebeverta.

Tyla.

VLADIMIRAS: Ne, dabar nebeverta.

Tyla.

ESTRAGONAS: Ką gi, einam?

VLADIMIRAS: Taip, einam.

Jie nejuda.

UŽDANGA.

II veiksmas

Kita diena. Tas pats laikas. Ta pati vieta.

Estragono batai priekyje, centre, kulnai suglausti, galai praskėsti. Lakio skrybėlė toje pačioje vietoje. Medis turi keturis ar penkis lapus.

Įeina Vladimiras, susijaudinęs. Jis sustoja bei ilgai žiūri į medį, tada staiga pradeda karštligiškai judėti po sceną. Sustoja priešais batus, pakelia vieną, apžiūri, pauosto, parodo pasibjaurėjimą, atsargiai padeda atgal. Vaikšto pirmyn bei atgal. Sustoja dešiniajame krašte bei žiūri į tolį, ranka prisidengęs akis. Vaikšto pirmyn bei atgal. Sustoja kairiajame krašte, daro tą patį. Vaikšto pirmyn bei atgal. Staiga sustoja bei pradeda garsiai dainuoti.

VLADIMIRAS: Šuo virtuvėn užėjo –

(Pradėjęs per aukštai, jis sustoja, atsikrenkščia bei tęsia:)

Šuo virtuvėn užėjo

Ir pavogė plutelę.

Virėjas samčiu dėjo

Ir užmušė šunelį.

Tada šunys sulėkė,

Duobę jam iškasė –

(Sustoja, susimąsto, tęsia:)

Tada šunys sulėkė,

Duobę jam iškasė

Ir užrašė ant akmens,

Kad kiti šunys matytų:

Šuo virtuvėn užėjo

Ir pavogė plutelę.

Virėjas samčiu dėjo

Ir užmušė šunelį.

Tada šunys sulėkė,

Duobę jam iškasė –

(Sustoja, susimąsto, tęsia:)

Tada šunys sulėkė,

Duobę jam iškasė –

(Sustoja, susimąsto. Tyliai.)

Duobę jam iškasė…

(Akimirką jis stovi tylėdamas bei nejudėdamas, tada vėl pradeda karštligiškai vaikščioti po sceną. Sustoja priešais medį, vaikšto pirmyn bei atgal, priešais batus, vaikšto pirmyn bei atgal, sustoja dešiniajame krašte, žiūri į tolį, kairiajame krašte, žiūri į tolį. Iš dešinės įeina Estragonas, basas, nuleidęs galvą. Jis lėtai kerta sceną. Vladimiras apsisuka bei pamato jį.)

VLADIMIRAS: Ir vėl tu! (Estragonas sustoja, bet galvos nekelia. Vladimiras eina link jo.) Ateik čia, aš tave apkabinsiu.

ESTRAGONAS: Neliesk manęs!

Vladimiras atsitraukia, įskaudintas.

VLADIMIRAS: Nori, kad aš išeičiau? (Pauzė.) Gogo! (Pauzė. Vladimiras įdėmiai jį stebi.) Ar jie tave sumušė? (Pauzė.) Gogo! (Estragonas tyli nuleidęs galvą.) Kur praleidai naktį?

ESTRAGONAS: Neliesk manęs! Neklausinėk manęs! Nekalbėk su manimi! Pasilik su manimi!

VLADIMIRAS: Ar aš tave kada nors palikau?

ESTRAGONAS: Tu leidai man išeiti.

VLADIMIRAS: Pažiūrėk į mane. (Estragonas nekelia galvos. Įniršęs.) Ar tu pažiūrėsi į mane!

Estragonas pakelia galvą. Jie ilgai žiūri vienas į kitą, tada staiga apsikabina, plodami vienas kitam per nugaras. Apsikabinimas baigiasi. Estragonas, neberemiamas, beveik griūva.

ESTRAGONAS: Kokia diena!

VLADIMIRAS: Kas tave sumušė? Sakyk.

ESTRAGONAS: Dar viena diena baigta.

VLADIMIRAS: Dar ne.

ESTRAGONAS: Man ji baigta bei praeita, nesvarbu, kas nutiktų. (Tyla.) Girdėjau tave dainuojant.

VLADIMIRAS: Tikrai, prisimenu.

ESTRAGONAS: Tai mane pribaigė. Pasakiau sau: jis visiškai vienas, jis mano, kad aš išėjau visam laikui, bei jis dainuoja.

VLADIMIRAS: Žmogus nėra savo nuotaikų šeimininkas. Visą dieną jaučiausi puikios formos. (Pauzė.) Naktį nesikėliau nė karto!

ESTRAGONAS: (liūdnai). Matai, tu geriau šlapiniesi, kai manęs nėra.

VLADIMIRAS: Man tavęs trūko… bei tuo pačiu metu buvau laimingas. Argi tai ne keista?

ESTRAGONAS: (šokiruotas). Laimingas?

VLADIMIRAS: Galbūt tai ne visai tinkamas žodis.

ESTRAGONAS: O dabar?

VLADIMIRAS: Dabar? … (Džiugiai.) Štai tu ir vėl čia… (Abejingai.) Štai mes ir vėl čia… (Niūriai.) Štai aš ir vėl čia.

ESTRAGONAS: Matai, tu jautiesi blogiau, kai aš su tavimi. Aš irgi jaučiuosi geriau vienas.

VLADIMIRAS: (supykęs). Tai kodėl tu visada sugrįžti šliauždamas atgal?

ESTRAGONAS: Nežinau.

VLADIMIRAS: Ne, bet aš žinau. Todėl, kad tu nemoki gintis. Aš nebūčiau leidęs jiems tavęs mušti.

ESTRAGONAS: Tu nebūtum jų sustabdęs.

VLADIMIRAS: Kodėl gi ne?

ESTRAGONAS: Jų buvo dešimt.

VLADIMIRAS: Ne, aš turiu omenyje – prieš jiems pradedant tave mušti. Būčiau tau sutrukdęs daryti tai, ką tu tuo metu darei.

ESTRAGONAS: Aš nieko nedariau.

VLADIMIRAS: Tai kodėl jie tave mušė?

ESTRAGONAS: Nežinau.

VLADIMIRAS: Ak ne, Gogo, tiesa ta, kad yra dalykų, kurie tau praslysta, bet nepraslysta man, tu turi pats tai jausti.

ESTRAGONAS: Sakau tau, aš nieko nedariau.

VLADIMIRAS: Galbūt bei nedarei. Tačiau svarbu tai, kaip tu tai darai, kaip tai darai, jei nori gyventi toliau.

ESTRAGONAS: Aš nieko nedariau.

VLADIMIRAS: Tu taip pat turi būti laimingas, giliai viduje, jei tik tai žinotum.

ESTRAGONAS: Laimingas dėl ko?

VLADIMIRAS: Kad vėl esi su manimi.

ESTRAGONAS: Tu taip manai?

VLADIMIRAS: Sakyk, kad esi, net jei tai netiesa.

ESTRAGONAS: Ką man sakyti?

VLADIMIRAS: Sakyk: aš esu laimingas.

ESTRAGONAS: Aš esu laimingas.

VLADIMIRAS: Aš taip pat.

ESTRAGONAS: Aš taip pat.

VLADIMIRAS: Mes esame laimingi.

ESTRAGONAS: Mes esame laimingi. (Tyla.) Ką darysime dabar, kai esame laimingi?

VLADIMIRAS: Lauksime Godo. (Estragonas sumurma. Tyla.) Čia viskas pasikeitė nuo vakar.

ESTRAGONAS: O jei jis neateis?

VLADIMIRAS: (po akimirkos sumišimo). Pamatysime, kai ateis laikas. (Pauzė.) Sakiau, kad čia viskas pasikeitė nuo vakar.

ESTRAGONAS: Viskas sunkiasi.

VLADIMIRAS: Pažiūrėk į medį.

ESTRAGONAS: Tai niekada nėra tie patys pūliai nė vieną sekundę.

VLADIMIRAS: Medis, pažiūrėk į medį.

Estragonas žiūri į medį.

ESTRAGONAS: Ar jo čia vakar nebuvo?

VLADIMIRAS: Taip, žinoma, jis buvo čia. Argi neprisimeni? Mes vos ant jo nepasikorėme. Bet tu nenorėjai. Argi neprisimeni?

ESTRAGONAS: Tu tai susapnavai.

VLADIMIRAS: Argi įmanoma, kad tu jau užmiršai?

ESTRAGONAS: Toks jau aš esu. Arba pamirštu akimirksniu, arba nepamirštu niekada.

VLADIMIRAS: O Pocas bei Lakis, ar juos irgi pamiršai?

ESTRAGONAS: Pocas bei Lakis?

VLADIMIRAS: Jis viską pamiršo!

ESTRAGONAS: Prisimenu beprotį, kuris man spyrė į blauzdą. Tada jis durnių pavarė.

VLADIMIRAS: Tai buvo Lakis.

ESTRAGONAS: Tai prisimenu. Bet kada tai buvo?

VLADIMIRAS: O jo šeimininkas, argi jo neprisimeni?

ESTRAGONAS: Jis man davė kaulą.

VLADIMIRAS: Tai buvo Pocas.

ESTRAGONAS: Bei sakai, kad visa tai buvo vakar?

VLADIMIRAS: Taip, žinoma, tai buvo vakar.

ESTRAGONAS: Bei čia, kur esame dabar?

VLADIMIRAS: O kur kitur, tavo manymu? Argi neatpažįsti vietos?

ESTRAGONAS: (staiga įniršęs). Atpažinti! Ką čia atpažinti? Visą savo supistą gyvenimą aš šliaužiojau po purvą! O tu man kalbi apie peizažą! (Laukiškai žvalgydamasis aplinkui.) Pažiūrėk į šitą šūdkruvą! Aš niekada iš jos nesitraukiau!

VLADIMIRAS: Nusiramink, nusiramink.

ESTRAGONAS: Tu bei tavo peizažai! Papasakok man apie kirmėles!

VLADIMIRAS: Visgi tu negali man sakyti, kad šita vieta (gestas) turi kokį nors panašumą į… (dvejoja)… į, pavyzdžiui, Makono kraštą. Negali neigti, jog skirtumas didžiulis.

ESTRAGONAS: Makono kraštas! Kas tau kalba apie Makono kraštą?

VLADIMIRAS: Bet tu pats ten buvai, Makono krašte.

ESTRAGONAS: Ne, aš niekada nebuvau Makono krašte! Aš visą savo apvemtą gyvenimą išvėmiau čia, sakau tau! Čia! Šūdų krašte!

VLADIMIRAS: Bet mes ten buvome kartu, galėčiau prisiekti! Skynėme vynuoges pas tokį žmogų vardu… (spragteli pirštais)… negaliu prisiminti žmogaus vardo, vietoje, vadinamoje… (spragteli pirštais)… negaliu prisiminti vietos pavadinimo, argi neprisimeni?

ESTRAGONAS: (šiek tiek ramiau). Gali būti. Nieko nepastebėjau.

VLADIMIRAS: Bet ten viskas yra raudona!

ESTRAGONAS: (išvestas iš pusiausvyros). Sakau tau, aš nieko nepastebėjau!

Tyla. Vladimiras giliai atsidūsta.

VLADIMIRAS: Su tavimi sunku susikalbėti, Gogo.

ESTRAGONAS: Būtų geriau, jei mes skirtumėmės.

VLADIMIRAS: Tu visada tai sakai bei visada sugrįžti šliauždamas atgal.

ESTRAGONAS: Geriausia būtų mane nužudyti, kaip bei kitą.

VLADIMIRAS: Kokį kitą? (Pauzė.) Kokį kitą?

ESTRAGONAS: Kaip milijardus kitų.

VLADIMIRAS: (pamokančiai). Kiekvienam savo mažas kryželis. (Atsidūsta.) Kol jis numiršta. (Papildoma mintis.) Ir būna pamirštas.

ESTRAGONAS: Tuo tarpu pabandykime ramiai pasikalbėti, nes mes nepajėgūs tylėti.

VLADIMIRAS: Tu teisus, mes neišsemiami.

ESTRAGONAS: Tai tam, kad negalvotume.

VLADIMIRAS: Mes turime šį pasiteisinimą.

ESTRAGONAS: Tai tam, kad negirdėtume.

VLADIMIRAS: Mes turime savo priežasčių.

ESTRAGONAS: Visi tie mirę balsai.

VLADIMIRAS: Jie kelia triukšmą tarsi sparnai.

ESTRAGONAS: Kaip lapai.

VLADIMIRAS: Kaip smėlis.

ESTRAGONAS: Kaip lapai.

Tyla.

VLADIMIRAS: Jie visi kalba vienu metu.

ESTRAGONAS: Kiekvienas sau.

Tyla.

VLADIMIRAS: Greičiau jau jie šnibžda.

ESTRAGONAS: Jie ošia.

VLADIMIRAS: Jie murma.

ESTRAGONAS: Jie ošia.

Tyla.

VLADIMIRAS: Ką jie sako?

ESTRAGONAS: Jie kalba apie savo gyvenimus.

VLADIMIRAS: Jiems nepakanka, kad jie gyveno.

ESTRAGONAS: Jie turi apie tai kalbėti.

VLADIMIRAS: Jiems nepakanka, kad jie mirę.

ESTRAGONAS: To nepakanka.

Tyla.

VLADIMIRAS: Jie kelia triukšmą tarsi plunksnos.

ESTRAGONAS: Kaip lapai.

VLADIMIRAS: Kaip pelenai.

ESTRAGONAS: Kaip lapai.

Ilga tyla.

VLADIMIRAS: Pasakyk ką nors!

ESTRAGONAS: Bandau.

Ilga tyla.

VLADIMIRAS: (pats apimtas sielvarto). Pasakyk bet ką!

ESTRAGONAS: Ką darysime dabar?

VLADIMIRAS: Lauksime Godo.

ESTRAGONAS: Ak!

Tyla.

VLADIMIRAS: Tai baisu!

ESTRAGONAS: Padainuok ką nors.

VLADIMIRAS: Ne, ne! (Susimąsto.) Galėtume pradėti viską iš naujo.

ESTRAGONAS: Tai turėtų būti lengva.

VLADIMIRAS: Sunki yra pati pradžia.

ESTRAGONAS: Galima pradėti nuo bet ko.

VLADIMIRAS: Taip, bet reikia nuspręsti.

ESTRAGONAS: Tiesa.

Tyla.

VLADIMIRAS: Padėk man!

ESTRAGONAS: Bandau.

Tyla.

VLADIMIRAS: Kai ieškai, tu girdi.

ESTRAGONAS: Girdi.

VLADIMIRAS: Tai trukdo rasti.

ESTRAGONAS: Trukdo.

VLADIMIRAS: Tai trukdo galvoti.

ESTRAGONAS: Vis tiek galvoji.

VLADIMIRAS: Ne, ne, tai neįmanoma.

ESTRAGONAS: Štai tau mintis, pradėkime vienas kitam prieštarauti.

VLADIMIRAS: Neįmanoma.

ESTRAGONAS: Tu taip manai?

VLADIMIRAS: Mums nebegresia daugiau niekada galvoti.

ESTRAGONAS: Tai kuo mes tada skundžiamės?

VLADIMIRAS: Galvojimas nėra blogiausia.

ESTRAGONAS: Galbūt bei ne. Bet bent jau tai yra.

VLADIMIRAS: Tai kas?

ESTRAGONAS: Štai tau mintis, uždavinėkime vienas kitam klausimus.

VLADIMIRAS: Ką tu nori pasakyti – bent jau tai yra?

ESTRAGONAS: Tiek mažiau kančios.

VLADIMIRAS: Tiesa.

ESTRAGONAS: Na bei? Jei mes padėkotume už mums suteiktas malones?

VLADIMIRAS: Kas yra baisu – tai būti galvojusiam.

ESTRAGONAS: Bet ar mums taip kada nors nutiko?

VLADIMIRAS: Iš kur visi šitie lavonai?

ESTRAGONAS: Šitie skeletai.

VLADIMIRAS: Pasakyk man tai.

ESTRAGONAS: Tiesa.

VLADIMIRAS: Mes turėjome šiek tiek galvoti.

ESTRAGONAS: Pačioje pradžioje.

VLADIMIRAS: Kaulidė! Kaulidė!

ESTRAGONAS: Tau nereikia žiūrėti.

VLADIMIRAS: Negali nežiūrėti.

ESTRAGONAS: Tiesa.

VLADIMIRAS: Kad bei kaip stengtumeisi.

ESTRAGONAS: Atsiprašau?

VLADIMIRAS: Kad bei kaip stengtumeisi.

ESTRAGONAS: Mes turėtume ryžtingai atsigręžti į Gamtą.

VLADIMIRAS: Mes tai bandėme.

ESTRAGONAS: Tiesa.

VLADIMIRAS: O, tai nėra blogiausia, žinau.

ESTRAGONAS: Kas?

VLADIMIRAS: Būti galvojusiam.

ESTRAGONAS: Akivaizdu.

VLADIMIRAS: Bet mes galėjome apsieiti be to.

ESTRAGONAS: Que voulez-vous?

VLADIMIRAS: Atsiprašau?

ESTRAGONAS: Que voulez-vous.

VLADIMIRAS: Ak! que voulez-vous. Tiksliai.

Tyla.

ESTRAGONAS: Tai nebuvo toks jau blogas mažas bėgimas.

VLADIMIRAS: Taip, bet dabar turėsime rasti ką nors kita.

ESTRAGONAS: Leisk man pagalvoti.

Nusiima skrybėlę, susikoncentruoja.

VLADIMIRAS: Leisk man pagalvoti. (Nusiima skrybėlę, susikoncentruoja. Ilga tyla.) Ak!

Jie užsideda skrybėles, atsipalaiduoja.

ESTRAGONAS: Na bei?

VLADIMIRAS: Ką aš sakiau, mes galėtume tęsti nuo ten.

ESTRAGONAS: Kada tu ką sakei?

VLADIMIRAS: Pačioje pradžioje.

ESTRAGONAS: Pačioje pradžioje KO?

VLADIMIRAS: Šį vakarą… sakiau… sakiau…

ESTRAGONAS: Aš nesu istorikas.

VLADIMIRAS: Palauk… mes apsikabinome… buvome laimingi… laimingi… ką darysime dabar, kai esame laimingi… lauksime toliau… lauksime… leisk man pagalvoti… tai ateina… lauksime toliau… dabar, kai esame laimingi… leisk man pažiūrėti… ak! Medis!

ESTRAGONAS: Medis?

VLADIMIRAS: Argi neprisimeni?

ESTRAGONAS: Aš pavargęs.

VLADIMIRAS: Pažiūrėk į jį.

Jie žiūri į medį.

ESTRAGONAS: Nieko nematau.

VLADIMIRAS: Bet vakar vakarą jis buvo visiškai juodas bei nuogas. O dabar jis padengtas lapais.

ESTRAGONAS: Lapais?

VLADIMIRAS: Per vieną naktį.

ESTRAGONAS: Matyt, pavasaris.

VLADIMIRAS: Bet per vieną naktį!

ESTRAGONAS: Sakau tau, mūsų vakar čia nebuvo. Dar vienas tavo košmaras.

VLADIMIRAS: O kur mes tada vakar vakarą buvome tavo manymu?

ESTRAGONAS: Iš kur man žinoti? Kitame skyriuje. Tuštumos netrūksta.

VLADIMIRAS: (tikras savimi). Gerai. Mūsų vakar vakarą čia nebuvo. Ką mes tada vakar vakarą veikėme?

ESTRAGONAS: Veikėme?

VLADIMIRAS: Pabandyk prisiminti.

ESTRAGONAS: Veikėme… manau, tauškėme.

VLADIMIRAS: (susitvardydamas). Apie ką?

ESTRAGONAS: O… apie šitą bei tą, manau, nieko ypatingo. (Užtikrintai.) Taip, dabar prisimenu, vakar vakarą mes praleidome tauškėdami apie nieką ypatingo. Tai tęsiasi jau pusę amžiaus.

VLADIMIRAS: Tu neprisimeni jokio fakto, jokios aplinkybės?

ESTRAGONAS: (pavargęs). Nekankink manęs, Didi.

VLADIMIRAS: Saulė. Mėnulis. Argi neprisimeni?

ESTRAGONAS: Jie turėjo būti ten, kaip visada.

VLADIMIRAS: Nepastebėjai nieko neįprasto?

ESTRAGONAS: Deja!

VLADIMIRAS: O Pocas? O Lakis?

ESTRAGONAS: Pocas?

VLADIMIRAS: Kaulai.

ESTRAGONAS: Jie buvo panašūs į žuvies ašakas.

VLADIMIRAS: Tai Pocas tau juos davė.

ESTRAGONAS: Nežinau.

VLADIMIRAS: Bei spyris.

ESTRAGONAS: Teisingai, kažkas man spyrė.

VLADIMIRAS: Tai Lakis tau jį davė.

ESTRAGONAS: Bei visa tai buvo vakar?

VLADIMIRAS: Parodyk man savo koją.

ESTRAGONAS: Kurią?

VLADIMIRAS: Abidvi. Pasikelk kelnes. (Estragonas duoda vieną koją Vladimirui, svirduliuoja. Vladimiras paima koją. Jie svirduliuoja.) Pasikelk kelnes.

ESTRAGONAS: Negaliu.

Vladimiras pakelia kelnes, pažiūri į koją, paleidžia ją. Estragonas beveik griūva.

VLADIMIRAS: Kitą. (Estragonas duoda tą pačią koją.) Kitą, parše! (Estragonas duoda kitą koją. Triumfuojančiai.) Štai žaizda! Pradeda pūliuoti!

ESTRAGONAS: Na bei kas iš to?

VLADIMIRAS: (paleisdamas koją). Kur tavo batai?

ESTRAGONAS: Turėjau juos išmesti.

VLADIMIRAS: Kada?

ESTRAGONAS: Nežinau.

VLADIMIRAS: Kodėl?

ESTRAGONAS: (išvestas iš kantrybės). Nežinau kodėl nežinau!

VLADIMIRAS: Ne, turiu omenyje – kodėl tu juos išmetėte?

ESTRAGONAS: (išvestas iš kantrybės). Nes jie man spaudė!

VLADIMIRAS: (triumfuojančiai, rodydamas į batus). Štai jie! (Estragonas žiūri į batus.) Toje pačioje vietoje, kur juos palikai vakar!

Estragonas prieina prie batų, įdėmiai juos apžiūri.

ESTRAGONAS: Jie ne mano.

VLADIMIRAS: (apstulbęs). Ne tavo!

ESTRAGONAS: Mano buvo juodi. Šitie yra rudi.

VLADIMIRAS: Esi tikras, kad tavo buvo juodi?

ESTRAGONAS: Na, jie buvo tokie pilkšvi.

VLADIMIRAS: O šitie rudi. Parodyk man.

ESTRAGONAS: (pakeldamas batą). Na, jie tokie žalsvi.

VLADIMIRAS: Parodyk. (Estragonas paduoda jam batą. Vladimiras apžiūri jį, piktai numeta.) Na bei iš visų –

ESTRAGONAS: Matai, visa tai yra viena kruva šū–

VLADIMIRAS: Ak! Suprantu, kas yra. Taip, suprantu, kas nutiko.

ESTRAGONAS: Visa tai yra viena kruva šū–

VLADIMIRAS: Tai elementaru. Kažkas atėjo bei paėmė tavo, o paliko tau savo.

ESTRAGONAS: Kodėl?

VLADIMIRAS: Jo batai jam buvo per ankšti, tad jis paėmė tavo.

ESTRAGONAS: Bet mano batai man buvo per ankšti.

VLADIMIRAS: Tau. Ne jam.

ESTRAGONAS: (veltui bandęs tai išmąstyti). Aš pavargęs! (Pauzė.) Einam.

VLADIMIRAS: Negalime.

ESTRAGONAS: Kodėl ne?

VLADIMIRAS: Mes laukiame Godo.

ESTRAGONAS: Ak! (Pauzė. Beviltiškai.) Ką mums daryti, ką mums daryti!

VLADIMIRAS: Nieko negalime padaryti.

ESTRAGONAS: Bet aš negaliu taip toliau!

VLADIMIRAS: Nori ridikėlio?

ESTRAGONAS: Ar tai viskas, ką turi?

VLADIMIRAS: Yra ridikėlių bei griežčių.

ESTRAGONAS: Ar morkų nėra?

VLADIMIRAS: Ne. Be to, tu persistengi su savo morkomis.

ESTRAGONAS: Tada duok man ridikėlį. (Vladimiras krapštosi kišenėse, randa tik griežčių, galiausiai ištraukia ridikėlį bei paduoda Estragonui, kuris jį apžiūri, pauosto.) Jis juodas!

VLADIMIRAS: Tai ridikėlis.

ESTRAGONAS: Aš mėgstu tik rožinius, tu tai žinai!

VLADIMIRAS: Tai tada tu jo nenori?

ESTRAGONAS: Aš mėgstu tik rožinius!

VLADIMIRAS: Tada atiduok jį man.

Estragonas atiduoda jį atgal.

ESTRAGONAS: Eisiu pasiimti morkos.

Jis nejuda.

VLADIMIRAS: Tai tampa išties nereikšminga.

ESTRAGONAS: Nepakankamai.

Tyla.

VLADIMIRAS: O jei juos pasimatuotum?

ESTRAGONAS: Aš viską bandžiau.

VLADIMIRAS: Ne, turiu omenyje – batus.

ESTRAGONAS: Ar tai būtų gerai?

VLADIMIRAS: Tai prastumtų laiką. (Estragonas dvejoja.) Užtikrinu tave, tai būtų užsiėmimas.

ESTRAGONAS: Atsipalaidavimas.

VLADIMIRAS: Pramoga.

ESTRAGONAS: Atsipalaidavimas.

VLADIMIRAS: Bandyk.

ESTRAGONAS: Tu man padėsi?

VLADIMIRAS: Žinoma, padėsiu.

ESTRAGONAS: Mes ne taip jau blogai tvarkomės, a, Didi, mudu abu?

VLADIMIRAS: Taip, taip. Eime, pirmiausia pabandysime kairįjį.

ESTRAGONAS: Mes visada ką nors randame, a, Didi, kas mums sudarytų įspūdį, jog egzistuojame?

VLADIMIRAS: (nekantriai). Taip, taip, mes esame magai. Bet būkime ištvermingi tame, ką nusprendėme, kol nepamiršome. (Pakelia batą.) Einam, duok man savo pėdą. (Estragonas pakelia pėdą.) Kitą, parše! (Estragonas pakelia kitą pėdą.) Aukščiau! (Susikibę jie svirduliuoja po sceną. Vladimirui galiausiai pavyksta apauti batą.) Bandyk paeiti. (Estragonas eina.) Na bei?

ESTRAGONAS: Tinka.

VLADIMIRAS: (išsitraukdamas virvelę iš kišenės). Pabandysime užrišti.

ESTRAGONAS: (įnirtingai). Ne ne, jokių raištelių, jokių raištelių!

VLADIMIRAS: Tu gailėsiesi. Pabandysime kitą. (Kaip anksčiau.) Na bei?

ESTRAGONAS: (nenoriai). Šitas beigi tinka.

VLADIMIRAS: Jie tau nespaudžia?

ESTRAGONAS: Dar ne.

VLADIMIRAS: Tada gali juos pasilikti.

ESTRAGONAS: Jie per dideli.

VLADIMIRAS: Galbūt kada nors turėsite kojines.

ESTRAGONAS: Tiesa.

VLADIMIRAS: Tai tada juos pasiliksi?

ESTRAGONAS: Užteks apie tuos batus.

VLADIMIRAS: Taip, bet –

ESTRAGONAS: (įniršęs). Užteks! (Tyla.) Manau, galiu lygiai taip pat prisėsti.

Jis ieško vietos prisėsti, tada nueina bei atsisėda ant kauburio.

VLADIMIRAS: Štai čia tu sėdėjai vakar vakarą.

ESTRAGONAS: Jei aš galėčiau bent pamiegoti.

VLADIMIRAS: Vakar tu miegojai.

ESTRAGONAS: Pabandysiu.

Jis vėl užima embriono pozą, galva tarp kelių.

VLADIMIRAS: Palauk. (Prieina bei atsisėda šalia Estragono bei pradeda garsiai dainuoti.)

Lia lia lia lia

Lia lia–

ESTRAGONAS: (piktai pakeldamas galvą). Ne taip garsiai!

VLADIMIRAS: (tyliai).

Lia lia lia lia

Lia lia lia lia

Lia lia lia lia

Lia lia…

(Estragonas užmiega. Vladimiras tyliai atsistoja, nusiima paltą bei užkloja Estragonui pečius, tada pradeda vaikščioti pirmyn bei atgal, mojuodamas rankomis, kad sušiltų. Estragonas krūptelėjęs pabunda, pašoka, paklaikusiai žvalgydamasis. Vladimiras pribėga prie jo, apkabina.) Na… na… Didi yra čia… nebijok…

ESTRAGONAS: Ak!

VLADIMIRAS: Na… na… viskas baigta.

ESTRAGONAS: Aš kritau—

VLADIMIRAS: Viskas baigta, viskas baigta.

ESTRAGONAS: Buvau ant viršūnės—

VLADIMIRAS: Nepasakok man! Eime, prasivaikščiosime.

Jis paima Estragoną už rankos bei vedžioja jį pirmyn bei atgal, kol Estragonas atsisako eiti toliau.

ESTRAGONAS: Užteks. Aš pavargau.

VLADIMIRAS: Tu verčiau norėtum čia stypsoti nieko neveikdamas?

ESTRAGONAS: Taip.

VLADIMIRAS: Kaip sau nori.

Jis paleidžia Estragoną, pakelia savo paltą bei apsivelka.

ESTRAGONAS: Einam.

VLADIMIRAS: Negalime.

ESTRAGONAS: Kodėl ne?

VLADIMIRAS: Mes laukiame Godo.

ESTRAGONAS: Ak! (Vladimiras vaikšto pirmyn bei atgal.) Ar tu negali pabūti ramiai?

VLADIMIRAS: Man šalta.

ESTRAGONAS: Mes atėjome per anksti.

VLADIMIRAS: Tai visada nutinka sutemus.

ESTRAGONAS: Bet naktis neateina.

VLADIMIRAS: Ji ateis staiga, kaip vakar.

ESTRAGONAS: Tada bus naktis.

VLADIMIRAS: Bei mes galėsime eiti.

ESTRAGONAS: Tada vėl bus diena. (Pauzė. Beviltiškai.) Ką mums daryti, ką mums daryti!

VLADIMIRAS: (sustodamas, įniršęs). Ar tu liausiesi verkšlenęs! Man jau pilna gerklė tavo dejonių!

ESTRAGONAS: Aš išeinu.

VLADIMIRAS: (pamatęs Lakio skrybėlę). Na va!

ESTRAGONAS: Sudie.

VLADIMIRAS: Lakio skrybėlė. (Eina link jos.) Esu čia valandą bei jos nemačiau. (Labai patenkintas.) Puiku!

ESTRAGONAS: Tu manęs daugiau nebematysi.

VLADIMIRAS: Žinojau, kad tai ta vieta. Dabar mūsų bėdos baigėsi. (Pakelia skrybėlę, apžiūri, pataiso.) Turėjo būti labai puiki skrybėlė. (Užsideda ją vietoj savo, kurią paduoda Estragonui.) Še.

ESTRAGONAS: Ką?

VLADIMIRAS: Palaikyk šitą.

Estragonas paima Vladimiro skrybėlę. Vladimiras taisosi Lakio skrybėlę sau ant galvos. Estragonas užsideda Vladimiro skrybėlę vietoj savosios, kurią paduoda Vladimirui. Vladimiras paima Estragono skrybėlę. Estragonas taisosi Vladimiro skrybėlę sau ant galvos. Vladimiras užsideda Estragono skrybėlę vietoj Lakio skrybėlės, kurią paduoda Estragonui. Estragonas paima Lakio skrybėlę. Vladimiras taisosi Estragono skrybėlę sau ant galvos. Estragonas užsideda Lakio skrybėlę vietoj Vladimiro skrybėlės, kurią paduoda Vladimirui. Vladimiras paima savo skrybėlę, Estragonas taisosi Lakio skrybėlę sau ant galvos. Vladimiras užsideda savo skrybėlę vietoj Estragono skrybėlės, kurią paduoda Estragonui. Estragonas paima savo skrybėlę. Vladimiras taisosi savo skrybėlę ant galvos. Estragonas užsideda savo skrybėlę vietoj Lakio skrybėlės, kurią paduoda Vladimirui. Vladimiras paima Lakio skrybėlę. Estragonas taisosi savo skrybėlę ant galvos. Vladimiras užsideda Lakio skrybėlę vietoj savosios, kurią paduoda Estragonui. Estragonas paima Vladimiro skrybėlę. Vladimiras taisosi Lakio skrybėlę ant galvos. Estragonas paduoda Vladimiro skrybėlę atgal Vladimirui, šis ją paima bei paduoda atgal Estragonui, šis vėl paima bei paduoda atgal Vladimirui, kuris ją paima bei numeta ant žemės.

Kaip ji man tinka?

ESTRAGONAS: Iš kur man žinoti?

VLADIMIRAS: Ne, bet kaip aš su ja atrodau?

Koketiškai sukioja galvą pirmyn bei atgal, maivosi tarsi manekenė.

ESTRAGONAS: Šlykščiai.

VLADIMIRAS: Taip, bet ar labiau nei įprastai?

ESTRAGONAS: Nei daugiau, nei mažiau.

VLADIMIRAS: Tada galiu ją pasilikti. Manoji mane erzino. (Pauzė.) Kaip čia pasakius? (Pauzė.) Nuo jos man niežtėjo galvą.

Nusiima Lakio skrybėlę, žiūri į vidų, papurto, pabeldžia į viršugalvį, vėl užsideda.

ESTRAGONAS: Aš išeinu.

Tyla.

VLADIMIRAS: Ar nežaisi?

ESTRAGONAS: Ką žaisti?

VLADIMIRAS: Galėtume pažaisti Pocą bei Lakį.

ESTRAGONAS: Negirdėjau apie tokį.

VLADIMIRAS: Aš būsiu Lakis, tu – Pocas. (Mėgdžioja Lakį, linkstantį po svoriu. Estragonas žiūri į jį apstulbęs.) Na, pradėk.

ESTRAGONAS: Ką man daryti?

VLADIMIRAS: Plūsk mane!

ESTRAGONAS: (pagalvojęs). Negeras!

VLADIMIRAS: Stipriau!

ESTRAGONAS: Gonokoke! Spirochete!

Vladimiras siūbuoja pirmyn bei atgal, susisukęs į ožio ragą.

VLADIMIRAS: Liepk man mąstyti.

ESTRAGONAS: Ką?

VLADIMIRAS: Sakyk: Mąstyk, parše!

ESTRAGONAS: Mąstyk, parše!

Tyla.

VLADIMIRAS: Negaliu.

ESTRAGONAS: Užteks šito.

VLADIMIRAS: Liepk man šokti.

ESTRAGONAS: Aš išeinu.

VLADIMIRAS: Šok, kiaule! (Raitosi. Estragonas skubiai išeina į kairę.) Negaliu! (Pakelia akis, nemato Estragono.) Gogo! (Paklaikusiai laksto po sceną. Iš kairės įbėga Estragonas, dūsuodamas. Skuba prie Vladimiro, puola jam į glėbį.) Štai tu bei vėl čia, pagaliau!

ESTRAGONAS: Aš prakeiktas!

VLADIMIRAS: Kur tu buvai? Maniau, išėjai visam laikui.

ESTRAGONAS: Jie ateina!

VLADIMIRAS: Kas?

ESTRAGONAS: Nežinau.

VLADIMIRAS: Kiek jų?

ESTRAGONAS: Nežinau.

VLADIMIRAS: (triumfuojančiai). Tai Godo! Pagaliau! Gogo! Tai Godo! Mes išgelbėti! Eikime jo pasitikti! (Tempia Estragoną link užkulisių. Estragonas priešinasi, išsivaduoja, išeina į dešinę.) Gogo! Grįžk! (Vladimiras nubėga į patį kairįjį kraštą, žvalgo horizontą. Iš dešinės įeina Estragonas, skuba prie Vladimiro, puola jam į glėbį.) Štai tu bei vėl, vėl čia!

ESTRAGONAS: Aš pragare!

VLADIMIRAS: Kur tu buvai?

ESTRAGONAS: Jie ateina bei iš ten!

VLADIMIRAS: Mes apsupti! (Estragonas puola link galo.) Imbecile! Ten nėra išėjimo. (Paima Estragoną už rankos bei tempia į priekį. Gestas į priekį.) Štai! Nė gyvos dvasios! Bėk! Greičiau! (Stumia Estragoną žiūrovų salės link. Estragonas iš siaubo atšoka.) Nenori? (Žvelgia į salę.) Na, aš galiu tai suprasti. Palauk, pažiūrėsiu. (Svarsto.) Tavo vienintelė likusi viltis – išnykti.

ESTRAGONAS: Kur?

VLADIMIRAS: Už medžio. (Estragonas dvejoja.) Greičiau! Už medžio. (Estragonas nueina bei pritupia už medžio, supranta, kad jis nepasislėpęs, išeina iš už jo.) Akivaizdu, jog iš šito medžio nebus mums jokios naudos.

ESTRAGONAS: (ramiau). Praradau galvą. Atleisk man. Tai nepasikartos. Sakyk, ką man daryti.

VLADIMIRAS: Nėra ką daryti.

ESTRAGONAS: Tu eik bei stok ten. (Nusitempia Vladimirą į dešinį kraštą bei pastato nugara į sceną.) Štai, nejudėk bei stebėk. (Vladimiras žvalgo horizontą, prisidengęs akis ranka. Estragonas nubėga bei užima tokią pačią poziciją kairiajame krašte. Jie pasuka galvas bei pažiūri vienas į kitą.) Nugara į nugarą, kaip senais gerais laikais. (Akimirką jie žiūri vienas į kitą, tada vėl tęsia stebėjimą. Ilga tyla.) Ar matai ką nors ateinant?

VLADIMIRAS: (pasukęs galvą). Ką?

ESTRAGONAS: (garsiau). Ar matai ką nors ateinant?

VLADIMIRAS: Ne.

ESTRAGONAS: Aš beigi ne.

Jie tęsia stebėjimą. Tyla.

VLADIMIRAS: Tau turėjo pasivaidenti.

ESTRAGONAS: (pasukęs galvą). Ką?

VLADIMIRAS: (garsiau). Tau turėjo pasivaidenti.

ESTRAGONAS: Nereikia rėkti!

Tyla.

VLADIMIRAS bei ESTRAGONAS: (atsisukdami vienu metu). Ar tu—

VLADIMIRAS: O, atleisk!

ESTRAGONAS: Tęsk.

VLADIMIRAS: Ne ne, po tavęs.

ESTRAGONAS: Ne ne, tu pirmas.

VLADIMIRAS: Aš tave pertraukiau.

ESTRAGONAS: Priešingai.

Piktai dėbso vienas į kitą.

VLADIMIRAS: Ceremoninga beždžionė!

ESTRAGONAS: Pedantiška kiaulė!

VLADIMIRAS: Baik savo frazę, sakau tau!

ESTRAGONAS: Baik savo paties!

Tyla. Jie prieina arčiau, sustoja.

VLADIMIRAS: Bukagalvi!

ESTRAGONAS: Štai tau mintis, paplūskime vienas kitą.

Jie apsisuka, nutolsta, vėl apsisuka bei stoja veidu į veidą.

VLADIMIRAS: Bukagalvi!

ESTRAGONAS: Parazite!

VLADIMIRAS: Išperka!

ESTRAGONAS: Utėle!

VLADIMIRAS: Kanalizacijos žiurke!

ESTRAGONAS: Vikare!

VLADIMIRAS: Kretine!

ESTRAGONAS: (galutinai). Krrritike!

VLADIMIRAS: O!

Jis nuvysta, nugalėtas, bei nusigręžia.

ESTRAGONAS: Dabar susitaikykime.

VLADIMIRAS: Gogo!

ESTRAGONAS: Didi!

VLADIMIRAS: Tavo ranką!

ESTRAGONAS: Imk!

VLADIMIRAS: Puolame į glėbį!

ESTRAGONAS: Į glėbį?

VLADIMIRAS: Prie krūtinės!

ESTRAGONAS: Pirmyn!

Jie apsikabina. Atsiskiria. Tyla.

VLADIMIRAS: Kaip greitai bėga laikas, kai linksma!

Tyla.

ESTRAGONAS: Ką veiksime dabar?

VLADIMIRAS: Belaukdami.

ESTRAGONAS: Belaukdami.

Tyla.

VLADIMIRAS: Galėtume padaryti mankštą.

ESTRAGONAS: Mūsų judesius.

VLADIMIRAS: Išsikėlimus.

ESTRAGONAS: Atsipalaidavimus.

VLADIMIRAS: Ištisimus.

ESTRAGONAS: Atsipalaidavimus.

VLADIMIRAS: Kad sušiltume.

ESTRAGONAS: Kad nusiramintume.

VLADIMIRAS: Pradedam.

Vladimiras šokinėja nuo vienos kojos ant kitos. Estragonas jį mėgdžioja.

ESTRAGONAS: (sustodamas). Užteks. Pavargau.

VLADIMIRAS: (sustodamas). Mes ne formoje. Gal šiek tiek gilaus kvėpavimo?

ESTRAGONAS: Pavargau kvėpuoti.

VLADIMIRAS: Tiesa. (Pauzė.) Padarykime „medį“, dėl pusiausvyros.

ESTRAGONAS: Medį?

Vladimiras daro „medį“, svirduliuodamas ant vienos kojos.

VLADIMIRAS: (sustodamas). Tavo eilė.

Estragonas daro „medį“, svirduliuoja.

ESTRAGONAS: Ar manai, kad Dievas mane mato?

VLADIMIRAS: Turi užsimerkti.

Estragonas užsimerkia, svirduliuoja dar stipriau.

ESTRAGONAS: (sustodamas, mosuodamas kumščiais, visa gerkle). Dieve, pasigailėk manęs!

VLADIMIRAS: (įsižeidęs). O manęs?

ESTRAGONAS: Manęs! Manęs! Pasigailėk! Manęs!

Įeina Pocas bei Lakis. Pocas aklas. Lakis nešinas kaip anksčiau. Virvė kaip anksčiau, tačiau daug trumpesnė, kad Pocas galėtų lengviau sekti iš paskos. Lakis su kita skrybėle. Išvydęs Vladimirą bei Estragoną, jis staiga sustoja. Pocas, eidamas toliau, atsitrenkia į jį.

VLADIMIRAS: Gogo!

POCAS: (įsitvėręs į Lakį, kuris svirduliuoja). Kas tai? Kas čia?

Lakis krenta, išmeta viską bei nusitempia Pocą kartu su savimi. Jie guli bejėgiai tarp išmėtyto bagažo.

ESTRAGONAS: Ar tai Godo?

VLADIMIRAS: Pagaliau! (Eina link krūvos.) Pagaliau pastiprinimas!

POCAS: Pagalbos!

ESTRAGONAS: Ar tai Godo?

VLADIMIRAS: Mes jau pradėjome silpti. Dabar tikrai sulauksime vakaro pabaigos.

POCAS: Pagalbos!

ESTRAGONAS: Ar girdi jį?

VLADIMIRAS: Mes nebesame vieni, laukdami nakties, laukdami Godo, laukdami… laukdami. Visą vakarą mes kovojome vieni, be pagalbos. Dabar viskas baigta. Jau rytojus.

POCAS: Pagalbos!

VLADIMIRAS: Laikas jau vėl teka. Saulė nusileis, mėnulis patekės, bei mes dingsime… iš čia.

POCAS: Pasigailėkite!

VLADIMIRAS: Vargšas Pocas!

ESTRAGONAS: Žinojau, kad tai jis.

VLADIMIRAS: Kas?

ESTRAGONAS: Godo.

VLADIMIRAS: Bet tai ne Godo.

ESTRAGONAS: Ne Godo?

VLADIMIRAS: Ne Godo.

ESTRAGONAS: Tai kas tada?

VLADIMIRAS: Tai Pocas.

POCAS: Čia! Čia! Padėkite man atsikelti!

VLADIMIRAS: Jis negali atsikelti.

ESTRAGONAS: Einam.

VLADIMIRAS: Negalime.

ESTRAGONAS: Kodėl ne?

VLADIMIRAS: Mes laukiame Godo.

ESTRAGONAS: Ak!

VLADIMIRAS: Galbūt jis turi tau dar vieną kaulą.

ESTRAGONAS: Kaulą?

VLADIMIRAS: Vištos. Ar neprisimeni?

ESTRAGONAS: Tai buvo jis?

VLADIMIRAS: Taip.

ESTRAGONAS: Paklausk jo.

VLADIMIRAS: Galbūt pirmiausia turėtume jam padėti.

ESTRAGONAS: Padėti ką?

VLADIMIRAS: Atsikelti.

ESTRAGONAS: Jis negali atsikelti?

VLADIMIRAS: Jis nori atsikelti.

ESTRAGONAS: Tai tegul sau keliasi.

VLADIMIRAS: Jis negali.

ESTRAGONAS: Kodėl ne?

VLADIMIRAS: Nežinau.

Pocas raitosi, dejuoja, muša kumščiais į žemę.

ESTRAGONAS: Pirmiausia turėtume paprašyti kaulo. Tada, jei jis atsisakys, paliksime jį ten.

VLADIMIRAS: Nori pasakyti, kad jis mūsų malonėje?

ESTRAGONAS: Taip.

VLADIMIRAS: Bei kad turėtume savo paslaugas pajungti tam tikroms sąlygoms?

ESTRAGONAS: Ką?

VLADIMIRAS: Tai atrodo protinga. Tačiau vieno dalyko aš bijau.

POCAS: Pagalbos!

ESTRAGONAS: Ko?

VLADIMIRAS: Kad Lakis gali staiga pašokti. Tada mums būtų šakės.

ESTRAGONAS: Lakis?

VLADIMIRAS: Tas, kuris tave puolė vakar.

ESTRAGONAS: Sakau tau, jų buvo dešimt.

VLADIMIRAS: Ne, prieš tai, tas, kuris tau spyrė.

ESTRAGONAS: Jis čia?

VLADIMIRAS: Kaip gyvas. (Gestas link Lakio.) Kol kas jis nejudrus. Bet bet kurią minutę jis gali pasiusti.

POCAS: Pagalbos!

ESTRAGONAS: O jei mes jį gerai primuštume, mudu abu.

VLADIMIRAS: Turi omenyje, jei užpultume jį miegantį?

ESTRAGONAS: Taip.

VLADIMIRAS: Tai atrodo nebloga mintis. Bet ar pavyktų? Ar jis tikrai miega? (Pauzė.) Ne, geriausia būtų pasinaudoti tuo, kad Pocas šaukiasi pagalbos—

POCAS: Pagalbos!

VLADIMIRAS: Kad jam padėtume—

ESTRAGONAS: Mes jam padėtume?

VLADIMIRAS: Tikėdamiesi kokio nors apčiuopiamo atlygio.

ESTRAGONAS: O jei jis—

VLADIMIRAS: Negaiškime laiko tuščiomis šnekomis! (Pauzė. Energingai.) Padarykime ką nors, kol turime progą! Ne kiekvieną dieną mes esame reikalingi. Ne todėl, kad būtent mes asmeniškai būtume reikalingi. Kiti tiktų lygiai taip pat gerai, o gal bei geriau. Visai žmonijai jie buvo skirti, tie pagalbos šauksmai, vis dar spengiantys mūsų ausyse! Tačiau šioje vietoje, šią akimirką, visa žmonija esame mes, patinka mums tai ar ne. Pasinaudokime tuo, kol nevėlu! Nors kartą deramai atstovaukime tai niekšingai padermei, kuriai mus priskyrė žiaurus likimas! Ką pasakysi? (Estragonas tyli.) Tiesa, jog kai sudėję rankas svarstome visus „už“ bei „prieš“, mes savo rūšiai darome ne mažiau garbės. Tigras puola padėti savo gentainiams be menkiausių svarstymų, arba tyliai pasišalina į tankmės gilumą. Tačiau ne tai svarbu. Ką mes čia veikiame, štai koks klausimas. Bei mes esame palaiminti tuo, jog atsitiktinai žinome atsakymą. Taip, šioje milžiniškoje sumaištyje tik vienas dalykas yra aiškus. Mes laukiame ateinančio Godo—

ESTRAGONAS: Ak!

POCAS: Pagalbos!

VLADIMIRAS: Arba kol sutems. (Pauzė.) Mes atėjome į susitikimą bei tuo viskas baigta. Mes nesame šventieji, tačiau savo susitikimo vietos nepalikome. Kiek žmonių gali tuo pasigirti?

ESTRAGONAS: Milijardai.

VLADIMIRAS: Manai?

ESTRAGONAS: Nežinau.

VLADIMIRAS: Galbūt tu bei teisus.

POCAS: Pagalbos!

VLADIMIRAS: Žinau tik tiek, kad valandos ilgos tokiomis sąlygomis bei verčia mus jas prastumti užsiėmimais, kurie – kaip čia pasakius – kurie iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti protingi, kol netampa įpročiu. Gali sakyti, jog tai tam, kad mūsų protas nepasuktų dugnan. Be abejo. Bet ar jis jau seniai neklaidžioja nesibaigiančioje naktyje, bedugnėse gelmėse? Štai ko aš kartais savęs klausiu. Supranti mano logiką?

ESTRAGONAS: (pirmą kartą aforistiškai). Mes visi gimstame pamišę. Kai kurie tokie bei lieka.

POCAS: Pagalbos! Aš jums sumokėsiu!

ESTRAGONAS: Kiek?

POCAS: Šimtą frankų!

ESTRAGONAS: Mažai.

VLADIMIRAS: Aš taip toli neičiau.

ESTRAGONAS: Manai, pakanka?

VLADIMIRAS: Ne, turiu omenyje – taip toli, kad teigčiau, jog buvau silpno proto, kai atėjau į šį pasaulį. Tačiau ne tai svarbu.

POCAS: Du šimtus!

VLADIMIRAS: Mes laukiame. Mums nuobodu. (Pakelia ranką.) Ne, neprieštarauk, mums mirtinai nuobodu, to nepaneigsi. Gerai. Pasirodo pramoga, bei ką mes darome? Leidžiame jai nueiti niekais. Eime, kibkime į darbą! (Žengia link krūvos, sustoja.) Akimirksniu viskas išnyks bei mes vėl būsime vieni, vidury niekybės!

Susimąsto.

POCAS: Du šimtus!

VLADIMIRAS: Ateiname!

Bando pastatyti Pocą ant kojų, jam nepavyksta, bando vėl, suklumpa, pargriūva, bando atsikelti, nepavyksta.

ESTRAGONAS: Kas jums visiems pasidarė?

VLADIMIRAS: Pagalbos!

ESTRAGONAS: Aš išeinu.

VLADIMIRAS: Nepalik manęs! Jie mane užmuš!

POCAS: Kur aš esu?

VLADIMIRAS: Gogo!

POCAS: Pagalbos!

VLADIMIRAS: Pagalbos!

ESTRAGONAS: Aš išeinu.

VLADIMIRAS: Pirmiausia padėk man atsikelti, tada išeisime kartu.

ESTRAGONAS: Pažadi?

VLADIMIRAS: Prisiekiu!

ESTRAGONAS: Bei mes niekada nesugrįšime?

VLADIMIRAS: Niekada!

ESTRAGONAS: Mes važiuosime į Pirėnus.

VLADIMIRAS: Kur tik nori.

ESTRAGONAS: Visada norėjau paklaidžioti po Pirėnus.

VLADIMIRAS: Tu po juos paklaidžiosi.

ESTRAGONAS: (atšokdamas). Kas pagadino orą?

VLADIMIRAS: Pocas.

POCAS: Čia! Čia! Pasigailėkite!

ESTRAGONAS: Tai šlykštu!

VLADIMIRAS: Greičiau! Duok man ranką!

ESTRAGONAS: Aš išeinu. (Pauzė. Garsiau.) Aš išeinu.

VLADIMIRAS: Ką gi, manau, galiausiai atsikelsiu pats. (Bando, nepavyksta.) Kai ateis laikas.

ESTRAGONAS: Kas tau yra?

VLADIMIRAS: Eik tu po velnių.

ESTRAGONAS: Ar tu ten pasiliksi?

VLADIMIRAS: Kurį laiką.

ESTRAGONAS: Na, kelkis, peršalsi.

VLADIMIRAS: Nesirūpink dėl manęs.

ESTRAGONAS: Na, Didi, nebūk toks užsispyręs!

Ištiesia ranką, kurią Vladimiras skubiai sugriebia.

VLADIMIRAS: Trauk!

Estragonas traukia, susvyruoja, pargriūva. Ilga tyla.

POCAS: Pagalbos!

VLADIMIRAS: Mes atvykome.

POCAS: Kas jūs?

VLADIMIRAS: Mes žmonės.

Tyla.

ESTRAGONAS: Miela motina žeme!

VLADIMIRAS: Ar gali atsikelti?

ESTRAGONAS: Nežinau.

VLADIMIRAS: Bandyk.

ESTRAGONAS: Ne dabar, ne dabar.

Tyla.

POCAS: Kas nutiko?

VLADIMIRAS: (įniršęs). Ar tu nutilsi! Vėpla! Jis negali galvoti apie nieką kitą, tik apie save!

ESTRAGONAS: Gal šiek tiek nusnūskime?

VLADIMIRAS: Ar girdėjai jį? Jis nori žinoti, kas nutiko!

ESTRAGONAS: Nekreipk į jį dėmesio. Miegok.

Tyla.

POCAS: Pasigailėkite! Pasigailėkite!

ESTRAGONAS: (krūptelėjęs). Kas yra?

VLADIMIRAS: Ar tu miegojai?

ESTRAGONAS: Matyt.

VLADIMIRAS: Tai tas niekšas Pocas vėl pradeda.

ESTRAGONAS: Priversk jį nutilti. Spirk jam į klyną.

VLADIMIRAS: (mušdamas Pocą). Ar tu nutilsi! Niežinė erkė! (Pocas išsipainioja klykdamas iš skausmo bei nušliaužia tolyn. Jis sustoja, aklai mojuoja oru, šaukdamasis pagalbos. Vladimiras, atsirėmęs alkūne, stebi jo atsitraukimą.) Jis dingo! (Pocas suglemba.) Jis parvirto!

ESTRAGONAS: Ką darysime dabar?

VLADIMIRAS: Galbūt galėčiau nušliaužti iki jo.

ESTRAGONAS: Nepalik manęs!

VLADIMIRAS: Arba galėčiau jį pašaukti.

ESTRAGONAS: Taip, pašauk jį.

VLADIMIRAS: Pocai! (Tyla.) Pocai! (Tyla.) Jokio atsakymo.

ESTRAGONAS: Kartu.

VLADIMIRAS bei ESTRAGONAS: Pocai! Pocai!

VLADIMIRAS: Jis pajudėjo.

ESTRAGONAS: Ar tu tikras, kad jo vardas Pocas?

VLADIMIRAS: (išsigandęs). Pone Pocai! Grįžkite! Mes jūsų nuskriausime!

Tyla.

ESTRAGONAS: Galėtume pabandyti pašaukti kitais vardais.

VLADIMIRAS: Bijau, kad jis miršta.

ESTRAGONAS: Būtų linksma.

VLADIMIRAS: Kas būtų linksma?

ESTRAGONAS: Bandyti jį šaukti kitais vardais, vieną po kito. Tai prastumtų laiką. Bei anksčiau ar vėliau pataikytume į tikrąjį.

VLADIMIRAS: Sakau tau, jo vardas Pocas.

ESTRAGONAS: Greitai pamatysime. (Susimąsto.) Abeli! Abeli!

POCAS: Pagalbos!

ESTRAGONAS: Pataikiau iš pirmo karto!

VLADIMIRAS: Man jau pradeda įgristi šitas motyvas.

ESTRAGONAS: Galbūt kitas vardu Kainas. Kainai! Kainai!

POCAS: Pagalbos!

ESTRAGONAS: Jis – tai visa žmonija. (Tyla.) Pažiūrėk į tą mažą debesėlį.

VLADIMIRAS: (pakeldamas akis). Kur?

ESTRAGONAS: Ten. Zenite.

VLADIMIRAS: Na bei? (Pauzė.) Kas jame tokio nuostabaus?

Tyla.

ESTRAGONAS: Pereikime prie ko nors kito, jei nieko prieš?

VLADIMIRAS: Kaip tik ketinau tai pasiūlyti.

ESTRAGONAS: Bet prie ko?

VLADIMIRAS: Ak!

Tyla.

ESTRAGONAS: Tarkime, pradžiai atsikelkime?

VLADIMIRAS: Pabandyti verta.

Jie atsikelia.

ESTRAGONAS: Vaikiškas žaidimas.

VLADIMIRAS: Paprastas valios klausimas.

ESTRAGONAS: Bei dabar?

POCAS: Pagalbos!

ESTRAGONAS: Einam.

VLADIMIRAS: Negalime.

ESTRAGONAS: Kodėl ne?

VLADIMIRAS: Mes laukiame Godo.

ESTRAGONAS: Ak! (Beviltiškai.) Ką mums daryti, ką mums daryti!

POCAS: Pagalbos!

VLADIMIRAS: O jei jam padėtume?

ESTRAGONAS: Ko jis nori?

VLADIMIRAS: Jis nori atsikelti.

ESTRAGONAS: Tai kodėl nesikelia?

VLADIMIRAS: Jis nori, kad mes jam padėtume atsikelti.

ESTRAGONAS: Tai kodėl nepadedame? Ko mes laukiame?

Jie padeda Pocui atsistoti, paleidžia jį. Jis nukrenta.

VLADIMIRAS: Turime jį laikyti. (Vėl jį užkelia. Pocas suglemba tarp jų, jo rankos jiems ant kaklų.) Geriau jautiesi?

POCAS: Kas jūs tokie?

VLADIMIRAS: Argi mūsų neatpažįstate?

POCAS: Aš aklas.

Tyla.

ESTRAGONAS: Galbūt jis mato ateitį.

VLADIMIRAS: Nuo kada?

POCAS: Kadaise turėjau nuostabų regėjimą – bet ar jūs draugai?

ESTRAGONAS: (triukšmingai juokiasi). Jis nori žinoti, ar mes draugai!

VLADIMIRAS: Ne, jis turi omenyje – jo draugai.

ESTRAGONAS: Na bei?

VLADIMIRAS: Įrodėme, kad esame, nes jam padėjome.

ESTRAGONAS: Tiksliai. Ar būtume jam padėję, jei nebūtume jo draugai?

VLADIMIRAS: Gali būti.

ESTRAGONAS: Tiesa.

VLADIMIRAS: Nesiginčykime dėl to dabar.

POCAS: Jūs nesate plėšikai?

ESTRAGONAS: Plėšikai! Ar mes panašūs į plėšikus?

VLADIMIRAS: Po velnių, argi nematai, kad žmogas aklas!

ESTRAGONAS: Tikrai, jis aklas. (Pauzė.) Taip jis sako.

POCAS: Nepalikite manęs!

VLADIMIRAS: Apie tai negali būti nė kalbos.

ESTRAGONAS: Šiuo momentu.

POCAS: Kiek dabar valandų?

VLADIMIRAS: (žvelgdamas į dangų). Septynios valandos… aštuonios valandos…

ESTRAGONAS: Tai priklauso nuo metų laiko.

POCAS: Ar jau vakaras?

Tyla. Vladimiras bei Estragonas tyrinėja saulėlydį.

ESTRAGONAS: Ji kyla.

VLADIMIRAS: Neįmanoma.

ESTRAGONAS: Galbūt tai aušra.

VLADIMIRAS: Nebūk kvailas. Ten vakarai.

ESTRAGONAS: Iš kur tu žinai?

POCAS: (sielvartaudamas). Ar jau vakaras?

VLADIMIRAS: Šiaip ar taip, ji nepajudėjo.

ESTRAGONAS: Sakau tau, ji kyla.

POCAS: Kodėl man neatsakote?

ESTRAGONAS: Duok mums progą.

VLADIMIRAS: (ramindamas). Jau vakaras, pone, vakaras, naktis artėja. Mano draugas čia nori priversti mane tuo suabejoti bei, prisipažįstu, akimirkai mane sutrikdė. Tačiau ne veltui aš išgyvenau šią ilgą dieną bei galiu jus užtikrinti, jog ji jau visai arti savo repertuaro pabaigos. (Pauzė.) Kaip dabar jaučiatės?

ESTRAGONAS: Kiek dar mes jį čia tąsysime? (Jie pusiau jį paleidžia, vėl sugauna, kai jis krenta.) Mes ne kariatidės!

VLADIMIRAS: Sakei, jog tavo regėjimas buvo geras, jei teisingai girdėjau.

POCAS: Nuostabus! Nuostabus, nuostabus regėjimas!

Tyla.

ESTRAGONAS: (irzliai). Plėtok mintį! Plėtok!

VLADIMIRAS: Palik jį ramybėje. Ar nematai, kad jis galvoja apie dienas, kai buvo laimingas. (Pauzė.) Memoria praeteritorum bonorum – tai turi būti nemalonu.

ESTRAGONAS: Mes nežinotume.

VLADIMIRAS: Bei tai tave ištiko staiga?

POCAS: Tiesiog nuostabu!

VLADIMIRAS: Aš tavęs klausiu, ar tai tave ištiko staiga.

POCAS: Vieną gražią dieną pabudau aklas kaip Laimė. (Pauzė.) Kartais klausiu savęs, ar aš vis dar nemiegu.

VLADIMIRAS: Bei kada tai buvo?

POCAS: Nežinau.

VLADIMIRAS: Bet ne vėliau kaip vakar—

POCAS: (įniršęs). Nekankink manęs klausimais! Akli neturi jokio laiko supratimo. Laiko dalykai nuo jų taip pat paslėpti.

VLADIMIRAS: Na ir pagalvok tu man! Galėjau prisiekti, jog yra kaip tik priešingai.

ESTRAGONAS: Aš išeinu.

POCAS: Kur mes esame?

VLADIMIRAS: Negalėčiau tau pasakyti.

POCAS: Ar tai netyčia ne ta vieta, vadinama Lenta?

VLADIMIRAS: Negirdėjau apie tokią.

POCAS: Kaip ji atrodo?

VLADIMIRAS: (žvalgydamasis aplink). Tai neaprašoma. Tai panašu į nieką. Čia nieko nėra. Yra medis.

POCAS: Tada tai ne Lenta.

ESTRAGONAS: (suglebdamas). Šitokia pramoga!

POCAS: Kur mano patarnautojas?

VLADIMIRAS: Jis kažkur čia pat.

POCAS: Kodėl jis neatsiliepia, kai šaukiu?

VLADIMIRAS: Nežinau. Atrodo, jog jis miega. Galbūt jis miręs.

POCAS: Kas tiksliai nutiko?

ESTRAGONAS: Tiksliai!

VLADIMIRAS: Jūs abu paslydote. (Pauzė.) Ir nugriuvote.

POCAS: Nueik pažiūrėti, ar jis nesusižeidė.

VLADIMIRAS: Mes negalime tavęs palikti.

POCAS: Jums nebūtina eiti abiem.

VLADIMIRAS: (Estragonui). Eik tu.

ESTRAGONAS: Po to, ką jis man padarė? Niekada!

POCAS: Taip, taip, tegul tavo draugas eina, jis taip smirdi. (Tyla.) Ko jis laukia?

VLADIMIRAS: Ko tu lauki?

ESTRAGONAS: Laukiu Godo.

Tyla.

VLADIMIRAS: Ką tiksliai jis turėtų daryti?

POCAS: Na, pradžiai jis turėtų patraukti už virvės, kiek tik nori stipriai, kol jo nepasmaugs. Jis paprastai į tai reaguoja. Jei ne, jis turėtų duoti jam paragauti savo bato, į veidą bei į tarpkojį, kiek tik įmanoma.

VLADIMIRAS: (Estragonui). Matai, neturi ko bijoti. Tai netgi proga tau atkeršyti.

ESTRAGONAS: O jei jis ginsis?

POCAS: Ne, ne, jis niekada nesigina.

VLADIMIRAS: Aš atskubėsiu į pagalbą.

ESTRAGONAS: Nenuleisk nuo manęs akių.

Jis eina link Lakio.

VLADIMIRAS: Prieš pradėdamas įsitikink, ar jis gyvas. Nėra prasmės vargintis, jei jis miręs.

ESTRAGONAS: (pasilenkęs virš Lakio). Jis kvėpuoja.

VLADIMIRAS: Tada duok jam pylos.

Staigaus įniršio pagautas Estragonas pradeda spardyti Lakį, kartu jį plūsdamas. Tačiau jis susižeidžia koją bei atsitraukia šlubuodamas bei dejuodamas. Lakis sujuda.

ESTRAGONAS: O, gyvulys!

Jis atsisėda ant kauburio bei bando nusiauti batą. Tačiau greitai meta tai bei susiruošia miegoti, padėjęs rankas ant kelių, o galvą ant rankų.

POCAS: Kas dabar nutiko?

VLADIMIRAS: Mano draugas susižeidė.

POCAS: O Lakis?

VLADIMIRAS: Tad tai jis?

POCAS: Kas?

VLADIMIRAS: Tai Lakis?

POCAS: Nesuprantu.

VLADIMIRAS: O tu esi Pocas?

POCAS: Žinoma, aš esu Pocas.

VLADIMIRAS: Tas pats, kaip vakar?

POCAS: Vakar?

VLADIMIRAS: Mes susitikome vakar. (Tyla.) Ar neprisimeni?

POCAS: Neprisimenu vakar sutikęs ko nors. O rytoj neprisiminsiu šiandien sutikęs ko nors. Tad nesitikėk, jog aš tave apšviesiu.

VLADIMIRAS: Bet—

POCAS: Užteks! Kelkis, kiaule!

VLADIMIRAS: Tu jį vedei į mugę parduoti. Tu su mumis kalbejai. Jis šoko. Jis mąstė. Tu turėjai regėjimą.

POCAS: Kaip sau nori. Paleisk mane! (Vladimiras atsitraukia.) Kelkis!

Lakis atsikelia, susirenka savo naštas.

VLADIMIRAS: Kur jūs dabar keliaujate?

POCAS: Pirmyn. (Lakis, apkrautas naštomis, užima savo vietą priešais Pocą.) Tamvį! (Lakis viską padeda, ieško tamvio, randa jį, įdeda Pocui į ranką, vėl viską susirenka.) Virvę!

Lakis vėl viską padeda, įdeda virvės galą Pocui į ranką, vėl viską susirenka.

VLADIMIRAS: Kas yra tame krepšyje?

POCAS: Smėlis. (Jis trūkteli virvę.) Pirmyn!

VLADIMIRAS: Neišeikite dar.

POCAS: Aš išeinu.

VLADIMIRAS: Ką jūs darote, kai nugriūvate toli nuo pagalbos?

POCAS: Mes laukiame, kol galėsime atsikelti. Tada einame toliau. Pirmyn!

VLADIMIRAS: Prieš išeidamas liepk jam padainuoti.

POCAS: Kam?

VLADIMIRAS: Lakiui.

POCAS: Padainuoti?

VLADIMIRAS: Taip. Arba pamąstyti. Arba padeklamuoti.

POCAS: Bet jis nebylus.

VLADIMIRAS: Nebylus!

POCAS: Nebylus. Jis negali net sudejuoti.

VLADIMIRAS: Nebylus! Nuo kada?

POCAS: (staiga įniršęs). Ar dar nebaigei kankinti manęs savo prakeiktu laiku! Tai bjauru! Kada! Kada! Vieną dieną, argi tau to negana, vieną dieną jis tapo nebylus, vieną dieną aš tapau aklas, vieną dieną mes apkursime, vieną dieną mes gimėme, vieną dieną mes mirsime, tą pačią dieną, tą pačią sekundę, argi tau to negana? (Ramiau.) Gimdo apžergę kapą, šviesa akimirką švysteli, o tada vėl naktis. (Jis trūkteli virvę.) Pirmyn!

Pocas bei Lakis išeina. Vladimiras seka juos iki scenos krašto, žiūri jiems įkandin. Kritimo garsas, sustiprintas Vladimiro mimikos, praneša, jog jie vėl pargriuvo. Tyla. Vladimiras eina link Estragono, akimirką jį stebi, tada papurto žadindamas.

ESTRAGONAS: (laukiški gestai, nerišlūs žodžiai. Galiausiai.) Kodėl tu niekad neleidi man miegoti?

VLADIMIRAS: Pasijutau vienišas.

ESTRAGONAS: Sapnavau, jog esu laimingas.

VLADIMIRAS: Tai prastūmė laiką.

ESTRAGONAS: Sapnavau, kad—

VLADIMIRAS: (įniršęs). Nepasakok man! (Tyla.) Įdomu, ar jis tikrai aklas.

ESTRAGONAS: Aklas? Kas?

VLADIMIRAS: Pocas.

ESTRAGONAS: Aklas?

VLADIMIRAS: Jis mums sakė, jog yra aklas.

ESTRAGONAS: Na bei kas iš to?

VLADIMIRAS: Man pasirodė, jog jis mus matė.

ESTRAGONAS: Tu tai susapnavai. (Pauzė.) Einam. Negalime. Ak! (Pauzė.) Ar esi tikras, jog tai nebuvo jis?

VLADIMIRAS: Kas?

ESTRAGONAS: Godo.

VLADIMIRAS: Bet kas?

ESTRAGONAS: Pocas.

VLADIMIRAS: Visai ne! (Mažiau užtikrintai.) Visai ne! (Dar mažiau užtikrintai.) Visai ne!

ESTRAGONAS: Manau, jog galiu lygiai taip pat atsistoti. (Sunkiai atsistoja.) Ajai! Didi!

VLADIMIRAS: Aš nebežinau, ką bei begalvoti.

ESTRAGONAS: Mano kojos! (Jis vėl atsisėda bei bando nusiauti batus.) Padėk man!

VLADIMIRAS: Ar aš miegojau, kol kiti kentėjo? Ar aš miegu dabar? Rytoj, kai pabusių arba manysiu, kad pabudau, ką aš pasakysiu apie šiandien? Kad su Estragonu savo draugu šioje vietoje iki nakties laukiau Godo? Kad praėjo Pocas su savo nešėju bei kad jis su mumis kalbėjo? Tikriausiai. Bet tame visame kiek bus tiesos? (Estragonas, veltui kovojęs su batais, vėl pradeda snausti. Vladimiras žiūri į jį.) Jis nieko nežinos. Jis man papasakos apie gautus smūgius, o aš jam duosiu morką. (Pauzė.) Apžergus kapą bei sunkus gimdymas. Duobėje, lėtai, duobkasys uždeda reples. Mes turime laiko pasenti. Oras pilnas mūsų šūksnių. (Klausosi.) Tačiau įprotis – didis slopintojas. (Vėl žiūri į Estragoną.) Į mane beigi kažkas žiūri, apie mane beigi kažkas sako: jis miega, jis nieko nežino, tegul jis miega toliau. (Pauzė.) Aš nebegaliu tęsti! (Pauzė.) Ką aš pasakiau?

Jis karštligiškai vaikšto pirmyn bei atgal, galiausiai sustoja kairiajame krašte, susimąsto. Iš dešinės įeina Berniukas. Jis sustoja. Tyla.

BERNIUKAS: Pone… (Vladimiras atsisuka.) Pone Albertai…

VLADIMIRAS: Vėl viskas iš pradžių. (Pauzė.) Ar tu manęs neatpažįsti?

BERNIUKAS: Ne, pone.

VLADIMIRAS: Tai ne tu buvai vakar.

BERNIUKAS: Ne, pone.

VLADIMIRAS: Tai tavo pirmas kartas.

BERNIUKAS: Taip, pone.

Tyla.

VLADIMIRAS: Turi žinią nuo pono Godo.

BERNIUKAS: Taip, pone.

VLADIMIRAS: Jis neateis šį vakarą.

BERNIUKAS: Ne, pone.

VLADIMIRAS: Bet jis ateis rytoj.

BERNIUKAS: Taip, pone.

VLADIMIRAS: Be abejo.

BERNIUKAS: Taip, pone.

Tyla.

VLADIMIRAS: Ar ką nors sutikai?

BERNIUKAS: Ne, pone.

VLADIMIRAS: Du kitus… (dvejoja)… vyrus?

BERNIUKAS: Niekas nemačiau, pone.

Tyla.

VLADIMIRAS: Ką jis veikia, ponas Godo? (Tyla.) Ar girdi mane?

BERNIUKAS: Taip, pone.

VLADIMIRAS: Na?

BERNIUKAS: Jis nieko neveikia, pone.

Tyla.

VLADIMIRAS: Kaip laikosi tavo brolis?

BERNIUKAS: Jis serga, pone.

VLADIMIRAS: Galbūt tai jis buvo vakar.

BERNIUKAS: Nežinau, pone.

Tyla.

VLADIMIRAS: (tyliai). Ar jis turi barzdą, ponas Godo?

BERNIUKAS: Taip, pone.

VLADIMIRAS: Šviesią ar… (dvejoja)… ar juodą?

BERNIUKAS: Manau, jog ji balta, pone.

Tyla.

VLADIMIRAS: Kristau, pasigailėk mūsų!

Tyla.

BERNIUKAS: Ką man pasakyti ponui Godo, pone?

VLADIMIRAS: Pasakyk jam… (dvejoja)… pasakyk jam, jog matei mane bei kad… (dvejoja)… jog matei mane. (Pauzė. Vladimiras žengia pirmyn, Berniukas atsitraukia. Vladimiras sustoja, Berniukas sustoja. Su staigiu įniršiu.) Tu tikrai matei mane, tu neateisi rytoj sakyti man, jog niekada manęs nematei!

Tyla. Vladimiras staiga šoka pirmyn, Berniukas išvengia jo bei nubėga. Tyla. Saulė nusileidžia, mėnulis pateka. Kaip bei I veiksme. Vladimiras stovi nejudėdamas bei palinkęs. Estragonas nubunda, nusiauna batus, atsikelia su po vieną kiekvienoje rankoje bei padeda juos priekyje centre, tada eina link Vladimiro.

ESTRAGONAS: Kas tau yra?

VLADIMIRAS: Nieko.

ESTRAGONAS: Aš išeinu.

VLADIMIRAS: Aš taip pat.

ESTRAGONAS: Ar ilgai miegojau?

VLADIMIRAS: Nežinau.

Tyla.

ESTRAGONAS: Kur mes eisime?

VLADIMIRAS: Netoli.

ESTRAGONAS: O taip, bėkime toli iš čia.

VLADIMIRAS: Negalime.

ESTRAGONAS: Kodėl ne?

VLADIMIRAS: Rytoj turime sugrįžti.

ESTRAGONAS: Kam?

VLADIMIRAS: Laukti Godo.

ESTRAGONAS: Ak! (Tyla.) Jis neatėjo?

VLADIMIRAS: Ne.

ESTRAGONAS: O dabar jau per vėlu.

VLADIMIRAS: Taip, dabar naktis.

ESTRAGONAS: O jei mes jį paliktume? (Pauzė.) Jei mes jį paliktume?

VLADIMIRAS: Jis mus nubaustų. (Tyla. Žiūri į medį.) Viskas mirę, išskyrus medį.

ESTRAGONAS: (žiūrėdamas į medį). Kas tai?

VLADIMIRAS: Tai medis.

ESTRAGONAS: Taip, bet koks?

VLADIMIRAS: Nežinau. Gluosnis.

Estragonas traukia Vladimirą link medžio. Jie stovi nejudėdami priešais jį. Tyla.

ESTRAGONAS: Kodėl mums nepasikorus?

VLADIMIRAS: Su kuo?

ESTRAGONAS: Neturi virvės galo?

VLADIMIRAS: Ne.

ESTRAGONAS: Tada negalime.

Tyla.

VLADIMIRAS: Eime.

ESTRAGONAS: Palauk, štai mano diržas.

VLADIMIRAS: Jis per trumpas.

ESTRAGONAS: Galėtum įsitverti man į kojas.

VLADIMIRAS: O kas įsikibs į manąsias?

ESTRAGONAS: Tiesa.

VLADIMIRAS: Parodyk visgi. (Estragonas atlaisvina virvę, laikančią jo kelnes, kurios, būdamos jam per didelės, nukrenta ant kulkšnių. Jie žiūri į virvę.) Blogiausiu atveju galbūt bei tiktų. Bet ar ji pakankamai stipri?

ESTRAGONAS: Greitai pamatysime. Še.

Kiekvienas paima po virvės galą bei traukia. Ji nutrūksta. Jie beveik pargriūva.

VLADIMIRAS: Nieko verta.

Tyla.

ESTRAGONAS: Sakai, jog turime sugrįžti rytoj?

VLADIMIRAS: Taip.

ESTRAGONAS: Tada galime atsinešti gerą virvę.

VLADIMIRAS: Taip.

Tyla.

ESTRAGONAS: Didi?

VLADIMIRAS: Taip.

ESTRAGONAS: Aš nebegaliu taip toliau.

VLADIMIRAS: Tu tik taip manai.

ESTRAGONAS: O jei mes skirtumėmės? Galbūt mums būtų geriau.

VLADIMIRAS: Pasikarsime rytoj. (Pauzė.) Nebent ateis Godo.

ESTRAGONAS: O jei jis ateis?

VLADIMIRAS: Mes būsime išgelbėti.

Vladimiras nusiima skrybėlę (Lakio), žiūri į vidų, čiupinėja vidų, papurto, pabeldžia į viršugalvį, vėl užsideda.

ESTRAGONAS: Na bei? Eime?

VLADIMIRAS: Užsimauk kelnes.

ESTRAGONAS: Ką?

VLADIMIRAS: Užsimauk kelnes.

ESTRAGONAS: Tu nori, jog nusiimčiau kelnes?

VLADIMIRAS: UŽSIMAUK kelnes.

ESTRAGONAS: (suvokęs, jog jo kelnės nuleistos). Tiesa.

Užsitraukia kelnes.

VLADIMIRAS: Na bei? Eime?

ESTRAGONAS: Taip, eime.

Jie nejuda.

UŽDANGA.