Erudicija – tai gilus, visapusiškas išsilavinimas, kai žmogus gerai išmano daugelį sričių: mokslą, meną, istoriją, literatūrą. Žodis kilęs iš lotynų „eruditio” – mokslingumas, išsilavinimas. Tai ne šiaip žinios, o gebėjimas jas jungti, cituoti šaltinius, diskutuoti sudėtingomis temomis. Eruditas dažnai atrodo kaip vaikščiojanti biblioteka – prisimena datas, autorių darbus, detales iš įvairių laikų. Religijoje erudicija tampa … [Skaityti toliau…]
Religijotyra – akademinė disciplina, kuri tyrinėja religijas kaip žmogaus kultūros dalį. Ji nagrinėja, kaip atsiranda tikėjimai, ritualai, mitai, šventi tekstai ir kaip jie veikia visuomenę. Skirtingai nuo teologijos, kuri aiškina tikėjimą iš vidaus ir siekia tiesos, religijotyra lieka neutrali – stebi, lygina ir aiškina be vertinimo, ar tas tikėjimas teisingas. Ji naudoja metodus iš istorijos, … [Skaityti toliau…]
Kvakeriai, oficialiai vadinami Religine draugų bendrija (Religious Society of Friends), – krikščioniškas judėjimas, kilęs XVII amžiuje Anglijoje. Pradėjo George’as Foxas, kuris 1650 metais paskelbė, kad kiekvienas gali tiesiogiai bendrauti su Dievu be kunigų ar ritualų. Žodis „kvakeris” kilo iš pašaipaus pravardžiavimo – „quaker” reiškia „drebėtojas”, nes tikintieji drebėdavo nuo Šventosios Dvasios poveikio maldose. Jų susirinkimai … [Skaityti toliau…]
Žodis „fetišas“ lietuvių kalboje – tarptautinis skolinys, reiškiantis daiktą, kuriam priskiriamos antgamtinės savybės, dažnai garbinamą kaip talismanas ar magiškas objektas. Pavyzdžiui, Afrikos tradicijose tai figūrėlė su vinimis, sauganti nuo blogio ar padedanti kerėti. Kilo iš portugalų „feitiço“ – „burtai“ ar „amuletas“, o šaknis lotyniška „facticius“ – „dirbtinis“ (nuo „facere“ – daryti). Portugalai XV–XVI amžiuje taip … [Skaityti toliau…]
Pseudepigrafai – tai senovės tekstų rinkinys, priskiriamas žinomiems biblijos veikėjams, bet iš tikrųjų parašytas vėliau nežinomų autorių. Lietuviškai terminas „pseudepigrafai” kilęs iš graikų kalbos originalo ψευδεπίγραφα (pseudepígrapha), kas reiškia „netikrai užrašyti” arba „su klaidingu pavadinimu” – nuo ψευδής (pseudḗs, „melagingas”) ir ἐπιγραφή (epigraphḗ, „užrašas”). Šie raštai dažniausiai sukurti tarp 300 m. pr. Kr. ir 300 … [Skaityti toliau…]
Totemas – šventas simbolis, dažniausiai gyvūnas, augalas ar gamtos objektas, laikomas giminės protėviu ar sargu. Žodis iš ojibvė kalbos reiškia „mano giminaitis”. Daugelyje primityvių bendruomenių totemas draudžia žudyti ar valgyti tą gyvūną, nes jis tarsi dalis savęs. Totemizmas – tikėjimas ryšiu su tuo simboliu, stiprinantis grupės vienybę ir taisykles, kaip vestuves už grupės ribų. Totemizmas … [Skaityti toliau…]
Auguste Comte, pozityvizmo kūrėjas, savo pagrindiniame darbe „Teigiamosios filosofijos kursas“ (1830–1842) iškėlė idėją, kad žmonijos mąstymas ir visuomenės raida praeina tris vienas po kito einančias pakopas. Tai tarsi laiptai, kur kiekvienas žingsnis remiasi ankstesniu, bet galop veda prie moksliško pasaulio suvokimo. Comte matė tai kaip universalų dėsnį – ne tik individo gyvenime, bet ir visai … [Skaityti toliau…]
Mizoginija – tai gilus nusistatymas prieš moteris, dažnai pasireiškiantis panieka, žeminimu ar net smurtu. Žodis kilęs iš graikų kalbos, kur „misos” reiškia neapykantą, o „gynė” – moterį. Tai ne tik paprasti stereotipai, bet ir sistema, kuri palaiko vyrų viršenybę, ribodama moterų teises ir galimybes. Ji gali būti akivaizdi – priekabiavimas ar smurtas – arba slapta, … [Skaityti toliau…]
Dieviškieji manai, lotyniškai Di Manes, romėnų tikėjime reiškė mirusiųjų sielas, kurios po tinkamų laidotuvių tapdavo geranoriškomis dievybėmis. Žodis „manes” galbūt kilo iš archajiško „manus” – „geras”, tarsi švelnus vardas, vengiant baimės keliančių pavadinimų. Romėnai juos matė kaip kolektyvą, ne atskirus individus – protėvius, saugančius šeimą, namus ir palikuonis. Skirtingai nuo piktų lemūrų (neramių vaiduoklių) ar … [Skaityti toliau…]
Virbijus romėnų mitologijoje – senovės italų dievybė, glaudžiai susijusi su Dianos (Artemidės) kultu Aricijos giraitėje prie Nemi ežero. Jo vardas lotyniškai reiškia „du kartus vyras” (vir bis), kas užsimena apie atgimimą. Romėnai jį tapatino su graikų mitų herojumi Hipolitu, Teisėjo sūnumi, kuris žuvo tragiškai, bet buvo prikeltas ir paslėptas Italijoje. Pasak mito, Hipolitas atmetė savo … [Skaityti toliau…]
Dievo žaidimas – tai vaizdinga mintis, kuri teologijoje pasirodo kaip būdas suprasti, kodėl pasaulis sukurtas būtent taip, su visomis jo keistenybėmis, pasirinkimais ir netikėtumais. Dievas leido žmonėms rinktis tarp gėrio ir blogio tarsi kurdamas žaidimą, kuriame stebi, kas nutiks. Tai skamba intriguojančiai, nes tokia samprata paverčia egzistenciją ne griežtu planu, o gyvu procesu, kur laisvė … [Skaityti toliau…]
Teologinis eksperimentas – tai terminas, kuris nėra griežtai apibrėžtas tradicinėse teologijos knygose, bet dažnai vartojamas apibūdinti bandymus tikrinti tikėjimo idėjas per hipotetines situacijas, praktinius bandymus ar asmenines patirtis. Angliškai jis galėtų skambėti kaip „theological experiment” arba dažniau „experimental theology”, kuris atsirado XVII amžiuje puritonų ir reformuotų teologų raštuose, pavyzdžiui, Jonathano Edwardso darbuose. Ten jis reiškia … [Skaityti toliau…]