Krikščionys (lot. christiani) nuo pat pradžių buvo suvokiami kaip Kristaus mokiniai (lot. discipuli) – žmonės, kurie ne tik tiki Jėzumi Kristumi, bet ir stengiasi gyventi pagal jo mokymą, vadinamą Evangelija. Būti mokiniu reiškia daugiau nei priklausyti religijai ar laikytis tam tikrų tradicijų. Tai reiškia sąmoningai rinktis gyvenimo kryptį, kurioje svarbiausios vertybės yra meilė, atleidimas, gailestingumas ir tiesa. Jėzus kvietė žmones sekti juo kasdienybėje – ne tik klausyti jo žodžių, bet ir juos įgyvendinti savo gyvenime, santykiuose su kitais žmonėmis, sprendimuose ir net mąstyme.
Pirmieji Kristaus mokiniai buvo paprasti žmonės – žvejai, muitininkai, įvairių sluoksnių atstovai, kurie paliko savo ankstesnį gyvenimą ir pasirinko eiti paskui jį. Jie ne visada viską suprato iš karto, klydo, bijojo, bet mokėsi. Po Jėzaus mirties ir prisikėlimo būtent jie tapo tais, kurie pradėjo skleisti krikščionybę visame pasaulyje. Nepaisant persekiojimų, spaudimo ir net grėsmės gyvybei, jie laikėsi to, kuo tikėjo. Dėl to krikščionybė nuo pat pradžių buvo ne tik idėjų rinkinys, bet gyvas tikėjimas, perduodamas iš žmogaus žmogui.
Krikščionybė per šimtmečius išsiplėtė ir tapo viena svarbiausių pasaulio religijų, tačiau jos esmė nepasikeitė – būti Kristaus mokiniu. Tai nereiškia būti tobulam ar neklystančiam. Priešingai, krikščioniškas gyvenimas dažnai suvokiamas kaip nuolatinis augimo kelias, kuriame žmogus mokosi iš savo klaidų, ieško Dievo valios ir stengiasi gyventi sąžiningai. Kiekvienas tikintysis kviečiamas ne tik tikėti, bet ir liudyti tikėjimą savo darbais – padėti kitam, išlikti teisingu net sudėtingose situacijose, nepasiduoti pykčiui ar kerštui.
Kristaus mokinio idėja išlieka aktuali. Nors pasaulis pasikeitė, technologijos pažengė, o gyvenimo tempas tapo greitesnis, žmogaus vidiniai klausimai išliko tie patys – kaip gyventi prasmingai, kaip elgtis su kitais, kaip rasti ramybę. Krikščionybė siūlo atsakymą per Jėzaus mokymą ir jo pavyzdį. Todėl būti krikščioniu reiškia ne tik priklausyti tam tikrai bendruomenei, bet ir kasdien iš naujo rinktis būti Kristaus mokiniu.
Krikščionybė atsirado I amžiuje, po Jėzus Kristaus gyvenimo ir pirmųjų jo mokinių veiklos. Iš pradžių tai buvo nedidelė bendruomenė Romos imperijoje, tačiau jau III–IV amžiuje tikėjimas pradėjo sparčiai plisti, ypač po to, kai krikščionybė buvo pripažinta ir vėliau tapo oficialia imperijos religija. Per viduramžius krikščionybė pasiekė didelę įtaką Europoje, o vėliau, per misijas ir kolonizaciją, išplito į kitus žemynus. Šiandien krikščionybė yra didžiausia pasaulio religija, vienijanti daugiau nei du milijardus žmonių. Nors kai kuriose vietose tikėjimas silpnėja, kitur jis išlieka gyvas ir net auga, todėl krikščionybė ir toliau daro didelę įtaką žmonių gyvenimui, kultūrai ir vertybėms visame pasaulyje.