C. S. Lewis savo alegoriniame kūrinyje „Didžiosios skyrybos“ (The Great Divorce, 1945) pateikia viziją apie sielų kelionę iš pragaro į dangų. Tai nėra tradicinė teologinė schema, bet literatūrinė metafora, skirta parodyti, kad žmogaus likimą lemia ne išorinės aplinkybės, o vidinis pasirinkimas.
Istorijoje sielos iš pilko, lietingo miesto – pragaro – autobusu nuvežamos į dangaus pievas. Tačiau pragaro gyventojai danguje jaučiasi nepatogiai: žolė jiems per kieta, nes jie patys yra „vaiduokliški“, o dangus yra „realesnis“; šviesa per ryški, nes jie negali jos pakelti. Vietoje to, kad priimtų šią tikrovę, daugelis pasirenka grįžti į pragarą.
Prasmė
- Pragaras kaip būsena: pragaras nėra kalėjimo grotos, bet užsirakinimas savyje, egoizme ir nuoskaudose.
- Dangus kaip tikrovė: dangus yra absoliuti realybė, kurioje gali gyventi tik tie, kurie atsisako savo ego ir pasirenka meilę bei atleidimą.
- Laisvo pasirinkimo alegorija: kiekviena siela pati pasirenka – likti užsidariusi pragariniame mieste ar atsiverti dangui.
- Lewis’o mintis: tikroji kančia kyla iš žmogaus nenoro atsisakyti savęs, o tikrasis išganymas – iš drąsos pasiduoti Dievo meilei.
Ši „Didžiųjų skyrybų“ alegorija tapo vienu iš ryškiausių Lewis’o religinių vaizdinių, pabrėžiančių, kad dangus ir pragaras nėra primesti iš išorės, bet gimsta iš žmogaus širdies pasirinkimo.
Sielų kelionė iš pragaro į dangų
Vieną pilką, lietingą vakarą didžiuliame, nykiame mieste (tokia vieta, kur gatvės visada tuščios, o žmonės ginčijasi dėl nieko) prie autobuso stotelės sustojo keistas autobusas. Jis buvo šviesus, spindintis, tarsi iš kitos medžiagos.
Žmonės-šešėliai, vaiduokliai, skundikai, menininkai, vyskupai, motinos, verslininkai, visi, kurie ten gyveno šimtmečius, ėmė lipti vidun. Niekas nežinojo, kur važiuoja, bet „bet kur geriau negu čia“.
Autobusas pakilo virš stogų ir nusileido į vietą, kurios niekas negalėjo aprašyti žodžiais: pievos žaliavo taip žaliai, kad skaudėjo akis, upės dainavo, kalnai buvo aukštesni už debesis, o oras buvo pilnas juoko.
Bet keleiviai išlipo ir… ėmė skųstis.
Žolė buvo per kieta, dūrė į basas pėdas kaip adatos. „Čia ne žolė, čia akmenys!“ – šaukė vienas. Saulė buvo per ryški. „Aš negaliu pakęsti šitos šviesos!“ – verkė moteris su skėčiu. Paukščiai giedojo per garsiai, gėlės kvepėjo per stipriai, oras buvo per tirštas kvėpuoti.
Jie patys buvo kaip dūmų figūros, permatomi, lengvučiai. Dangus buvo tikras, kietas, pilnas svorio ir šlovės. Jie – ne.
Vienas menininkas tarė: „Čia nėra šešėlių piešimui. Negaliu kurti!“ Vienas vyskupas: „Čia nėra komitetų, nėra diskusijų apie doktriną. Kaip galima gyventi be ginčų?“ Vienas verslininkas: „Čia nieko negalima pirkti ir parduoti. Nuobodu!“ Motina, kuri visą gyvenimą laikė sūnų šalia savęs: „Kur mano berniukas? Aš negaliu būti laiminga be jo kančios!“
Šviesūs būtai (anglai, škotai, šventieji, net liūtas, kuris buvo Aslanas) ėjo prie jų ir kvietė: „Ateikite giliau. Čia yra kalnas, ant kurio galite tapti tikri. Tik reikia paleisti savo nuoskaudas, savo teisybes, savo „aš“.“
Bet dauguma atsuko nugaras. „Per sunku“, „per ryšku“, „per tikra“. Jie sulipo atgal į autobusą ir grįžo į pilką miestą, kur lietus lyja amžinai, o gatvės visada tuščios, nes kiekvienas užsirakino savo namuose.
Tik keli liko. Vienas vagis, viena aktorė, vienas pavydus brolis. Jie verkė, krito ant kelių, leidosi būti perkeičiami. Žolė jiems tapo minkšta. Saulė – šilta. Jie tapo tvirti, tikri, spindintys.
Autobusas grįžo tuščias.
C.S. Lewisas užrašė: „Yra tik dvi rūšys žmonių: tie, kurie galiausiai sako Dievui „Tebūnie Tavo valia“, ir tie, kuriems galiausiai Dievas sako „Tebūnie tavo valia“.
Paskutiniesiems pragaro vartai užsidaro iš vidaus.“