Mirties Dievai

Mirties dievybės atspindi žmonijos pastangas suvokti egzistencijos trapumą ir pasaulio tvarką, peržengiančią mums pažįstamas ribas. Nuo senovės laikų žmonės mėgino rasti prasmę iškeliavusių artimųjų likime, todėl kūrė pasakojimus, kurie paaiškina sielos kelionę po mirties. Vienuose mituose tokios dievybės užtikrina tvarką anapus, kitur jos tampa tarpininkais tarp gyvųjų ir dvasių. Įvairūs naratyvai liudija žmogaus troškimą suvokti … [Skaityti toliau…]

Derliaus Dievai

Bendruoju požiūriu, Derliaus dievybės atspindi žmogaus pastangas suvokti ir valdyti gamtos ciklus. Seniausiose bendruomenėse žmonės priklausė nuo žemės malonės, todėl kreipėsi į tam tikras antgamtines būtybes, tikėdamiesi derliaus gausos, vaisių subrendimo ir bendros gerovės. Pagrindinė mintis, kuri lydėjo tokias apeigas, rėmėsi pagarba gamtai ir siekiu palaikyti pusiausvyrą tarp dangaus ir žemės. Kiekvienas ritualas atspindėjo gilesnį … [Skaityti toliau…]

Meilės Dievai

Meilė nuo seno suvokiama kaip viena iš pagrindinių jėgų, galinčių daryti įtaką žmonių tarpusavio ryšiams ir pasaulio supratimui. Daugelis bendruomenių tikėjo, kad šis jausmas kilo iš dieviškojo šaltinio, todėl stengėsi pagerbti dangiškus globėjus, galinčius skatinti santarvę. Mitologijoje rasime daugybę būtybių, kurių užduotis – palaikyti žmogiškąsias aistras, formuoti jautrumo ir atsidavimo vertybes. Religiniai tekstai rodo, kad … [Skaityti toliau…]

Sveikatingumo Dievai

Žmonijos istorijoje dažnai iškildavo klausimas, kaip išsaugoti sveikatą ir prailginti gyvenimo trukmę. Daugelis bendruomenių tikėjo, kad egzistuoja dieviškos būtybės, saugančios kūną, padedančios atsigauti po sužalojimų arba ligų. Apeigos, skirtos dangaus globėjams, buvo viena iš priemonių pasiekti dvasinę pusiausvyrą, užtikrinančią geresnę savijautą. Šventyklose, ritualuose ir liaudies pasakojimuose išryškėdavo įvairios gydomųjų galių istorijos. Pastaroji tradicija rodė asmens … [Skaityti toliau…]

Mėnulio Dievai

Mėnulis nuo seno laikomas dangaus kūnu, kurio cikliškas pasirodymas veikia žmogaus gyvenimą ir aplinką. Senovėje jis buvo siejamas su žemdirbystės, moteriškosios prigimties, potvynių ir atoslūgių stebėjimu. Daugelis bendruomenių tikėjo, kad ši nakties šviesa turi gyvybės ir atsinaujinimo galios. Įvairiose religijose egzistavo dievybės, personifikuojančios Mėnulio ciklų mįslę, suteikiančios viltį ir naujos pradžios pojūtį. Senovės Graikijoje Selenė … [Skaityti toliau…]

Saulės Dievai

Saulės dievai nuo seno užėmė reikšmingą vietą įvairiose pasaulio religijose. Dangaus šviesulio, suteikiančio šilumą ir šviesą, garbinimas dažnai atspindėjo bendruomenių siekį suvokti savo aplinką bei gamtos paslaptis. Gyvybės teikėjas, matomas kiekvieną rytą, buvo tapatinamas su ciklišku atsinaujinimu, todėl jam priskirtos ir dvasinės galios. Toks dievas dažnai laikytas keliu į dvasinį nušvitimą, simbolizuojant nenutrūkstantį gyvenimo ratą. … [Skaityti toliau…]

Baldras

Baldras (arba Balduras) yra viena iškiliausių figūrų skandinavų mitologijoje. Jis laikomas dievu, siejamu su šviesa, grožiu, teisingumu, nekaltumu ir taika. Baldras yra Odino, pagrindinio dievų, ir Friggos, vaisingumo bei motinystės deivės, sūnus. Jo vardas dažnai minimas senoviniuose šiaurės tekstuose, tokiuose kaip „Eda“ ir „Skaldų poemos“, kur jis apibūdinamas kaip tobulas ir nepriekaištingas dievas, kurį dievai … [Skaityti toliau…]

Fortūna

Fortūna, romėnų mitologijoje laikoma likimo, sėkmės ir atsitiktinumo deive, buvo viena svarbiausių figūrų, simbolizuojančių žmogaus gyvenimo nepastovumą. Jos kultas buvo glaudžiai susijęs su žmonių tikėjimu, kad dievai lemia asmeninio ir visuomeninio gyvenimo eigą, o jų įtaka gali būti nenuspėjama ir netikėta. Fortūnos atitikmeniu graikų mitologijoje laikoma Tichė, tačiau romėnai suteikė Fortūnai savitas reikšmes, pabrėždami jos … [Skaityti toliau…]

Enlilis

Enlilis buvo vienas svarbiausių dievų senovės Mesopotamijos mitologijoje, ypač šumerų panteone. Jo vardas, kuris reiškia „vėjas, oras“ arba „valdovas vėjas“, simbolizavo galią, tvarką ir dievišką valdžią. Jis buvo laikomas dievu, kuris kontroliavo gamtos jėgas, tvarką pasaulyje ir net žmonių likimus. Enlilio garbinimas buvo reikšmingas ne tik šumerams, bet ir akadams, asirams bei babiloniečiams, kurie perėmė … [Skaityti toliau…]

Andajas

Andajas (arba Andajus) buvo vienas iš senovės lietuvių dievų, minimas istoriniuose šaltiniuose kaip baltų mitologijos dvasinis veikėjas. Jo vardas pirmą kartą užfiksuotas Petro Dusburgiečio kronikoje XIV amžiuje. Šis dievas dažnai interpretuojamas kaip susijęs su vaisingumu, žemės derlingumu ar gamtos ritmais, nors tikslus jo vaidmuo ir garbinimo pobūdis nėra iki galo aiškus, nes išliko labai nedaug … [Skaityti toliau…]