„Lotoso sūtroje“ (Mahajanos budizmas) randame vieną iš garsiausių alegorijų – „Degančio namo“ palyginimą. Ji perteikia Budos mokymą apie Upaya – sumanias priemones, kuriomis mokytojas veda žmones į išsilaisvinimą.
Pasakojama apie turtingą tėvą, kurio vaikai žaidžia degiančiame name, nesuprasdami pavojaus. Tėvas negali jų tiesiog išnešti, nes jie priešintųsi. Todėl jis sušunka: „Vaikai, lauke jūsų laukia nuostabūs žaislai – elnių, ožkų ir jaučių traukiami vežimėliai!“ Vaikai išbėga, o lauke tėvas jiems duoda ne skirtingus vežimėlius, bet vieną – patį prabangiausią, didįjį vežimą.
Prasmė
- Upaya (sumanios priemonės): Buda ir pranašai naudoja įvairius pažadus, palyginimus ar supaprastintas tiesas, kad išgelbėtų žmones iš Samsaros – kančios rato.
- Tikroji tiesa: galutinė išmintis yra viena ir didingesnė, nei žmonės iš pradžių gali suvokti.
- Pedagoginė strategija: kaip tėvas pažada žaislus, kad vaikai išbėgtų iš degančio namo, taip ir Buda pateikia įvairias doktrinas, kad žmonės pasitrauktų iš kančios, nors galutinis tikslas yra vienas – nušvitimas.
- Alegorijos esmė: religijos mokymas nėra galutinis tikslas, o priemonė, padedanti pasiekti išsilaisvinimą.
Ši „Degančio namo“ alegorija tapo kertiniu Mahajanos budizmo vaizdiniu, pabrėžiančiu, kad Budos mokymas prisitaiko prie žmonių poreikių ir suvokimo, bet galutinė tiesa yra viena – didysis vežimas, vedantis į nušvitimą.
Degantis namas
Buvo kartą labai turtingas ir išmintingas žmogus, turėjęs daug vaikų. Jo namas buvo didžiulis, senas, pilnas kambarių, koridorių ir brangenybių, bet vieną dieną jis užsidegė. Ugnis laižė stogą, dūmai veržėsi pro duris, sijų liepsnos krito žemyn.
Tėvas stovėjo lauke ir šaukė: „Vaikai! Namas dega! Bėkite!“
Bet vaikai viduje žaidė su savo žaislais – vieni su mašinėlėmis, kiti su lėlėmis, treti lakstė ir krykštavo. Jie girdėjo tėvo balsą, bet galvojo: „Tėtis vėl juokauja“ arba „Dar penkias minutes!“ Jiems atrodė, kad namas dar tvirtas, o ugnis – tik gražūs raudoni žibintai.
Tėvas suprato: jei puls vidun ir jėga trauks vaikus, jie spurdės, klys, bijos ir gali žūti liepsnose. Jie dar per maži suprasti tikrąjį pavojų.
Todėl jis sušuko garsiai ir linksmai:
„Vaikai! Lauke jūsų laukia nuostabiausi žaislai, kokių dar niekada nesate matę! Ten stovi trys vežimėliai:
- vienas traukiamas sniego baltumo elnio,
- kitas – greitojo ožio,
- trečias – didelio jaučio! Bėkite greičiau, kol dar yra!“
Vaikai išgirdo žodžius „elnio vežimėlis“, „ožkos vežimėlis“, „jaučio vežimėlis“ – ir akys užsidegė. Vienas šaukė: „Aš noriu elnio!“ Kitas: „Man ožką!“ Trečias: „Aš jaučio!“ Jie metė visus senus žaislus ir puolė prie durų, stumdydamiesi, juokdamiesi, išbėgo laukan sveiki ir gyvi.
Kai visi atsidūrė saugioje pievoje, tėvas apkabino juos ir tarė:
„Štai jūsų vežimas.“
Ir parodė vieną vienintelį – didžiausią, gražiausią, auksu ir brangakmeniais išpuoštą Didįjį Vežimą, traukiamą baltų jaučių su auksiniais varpeliais.
Vaikai apstulbo. „O kur elnias? Kur ožka?“
Tėvas nusišypsojo:
„Aš jums pamelavau dėl jūsų pačių gyvybės. Mažiems vaikams sunku suprasti „namas dega, mirsite“. Bet jūs supratote „elnio vežimėlis“. Tai buvo sumani priemonė (upaya) ištraukti jus iš ugnies.
Dabar jūs pakankamai dideli, kad tilptumėte į tikrąjį Didįjį Vežimą – vieną ir visiems.“
Lotoso sūtra tuo pasako:
Buda – tas tėvas. Degantis namas – Samsara, gimimų ir mirčių ratas. Vaikai – mes visi, žaidžiantys su laikina laime ir kančia. Mažieji vežimėliai – įvairūs mokymai:
- šravakams (klausytojams) – elnio vežimas,
- pratyekabudoms – ožkos,
- bodhisatvoms – jaučio.
Jie visi tikri ir veiksmingi – jie ištraukia iš ugnies. Bet galutinis tikslas – vienas Didysis Vežimas (Ekayāna), visiška Budos būsena, kur nėra skirtumo tarp „mano“ ir „tavo“ nušvitimo.
Todėl Buda sako: „Aš naudoju sumanią priemonę. Sakau skirtingiems žmonėms skirtingus dalykus, kad tik jie išbėgtų iš degančio namo. Bet tiesa yra viena – ir vežimas yra vienas.“
Kai vaikai užauga – jie supranta melą ir dėkoja už jį. Kai mokiniai nušvinta – jie juokiasi iš mažųjų vežimų ir sėda į Didįjį.
Ir visi važiuoja kartu.