Kas yra hierodulės?

Žodis hierodulė kilęs iš graikų kalbos: hierós – „šventas“ ir doúlos – „vergas“. Pažodžiui – „dievo vergas“ arba „šventyklos vergas“. Taip senovės Artimuosiuose Rytuose ir graikų-romėnų pasaulyje vadino žmones (dažniausiai moteris, rečiau vyrus ar net vaikus), kurie buvo visiškai atiduoti šventyklai ir jos dievui.

Jie nepriklausė sau:

• dažnai būdavo nupirkti, paaukoti tėvų arba patys save paskyrę,
• gyveno šventyklos teritorijoje,
• jų darbas, pajamos ir net kūnas priklausė dievybei.

Priklausomai nuo regiono ir laikotarpio – jie darė viską, kas reikalinga šventyklai: šlavė grindis, gamino maistą, dainavo himnus, prižiūrėjo aukas, audė drabužius dievo statulai. Tačiau kai kuriose šventyklose (ypač vaisingumo dievų – Astartės, Afroditės, Ištarės, Kibeles) prie pareigų prisidėdavo ir seksualiniai aktai su lankytojais.

Šie aktai nebuvo laikomi paprasta prostitucija. Tai buvo ritualas:

• vyras sumokėdavo šventyklai (pinigus gaudavo dievas),
• permiegodavo su hierodule,
• manyta, kad taip jis susilieja su dievybe ir užsitikrina palaiminimą – derlių, vaikų, sėkmės versle ar karo žygyje.

Žymiausios vietos, kur minimos hierodulės:

• Babilonas – Ištarės šventykla (Herodotas rašo apie privalomą „vieną kartą gyvenime“ ritualą kiekvienai moteriai).
• Byblas ir Afaka Libane – Astartės šventyklos.
• Pafas Kipre – Afroditės gimtinė.
• Korintas – Afroditės šventykla ant Akrokorinto (Strabonas mini „daugiau nei tūkstantį hierodulių“, bet šis skaičius laikomas stipriu perdėjimu arba vėlesne legenda).
• Efezas – Artemidės šventykla (ten hierodulės buvo mergelės, seksualinių ritualų nebūta).
• Komana Kapadokijoje – deivės Ma šventykla su keliais tūkstančiais hierodulių abiejų lyčių.

Svarbu suprasti tris dalykus:

1. Ne visose šventyklose hierodulės užsiėmė seksualiniais ritualais. Daugelyje tai buvo tik šventyklos tarnaitės be jokio sekso.
2. Kai kur (pvz., Korinte) tokia praktika tikrai egzistavo, bet jos mastas greičiausiai gerokai mažesnis nei pasakoja sensacingi šaltiniai.
3. Moterys dažniausiai nebūdavo laisvos – jos buvo vergės, karo belaisvės arba paaukotos šeimų. Jų „šventumas“ reiškė ne garbę, o visišką priklausymą dievui ir šventikams.

Naujajame Testamente Paulius Korinto laiške būtent dėl šios tradicijos rašo griežčiausius žodžius apie kūno šventumą:
„Argi nežinote, kad tas, kuris susidėja su paleistuve, tampa vienas kūnas su ja? […] Bėk nuo ištvirkimo!“ (1 Kor 6,16–18).

Hierodulės – ne šiaip prostitutės, o tragiškos figūros: moterys, kurių kūnai buvo laikomi šventi, bet iš tikrųjų priklausė ne joms pačioms. Jų istorija rodo, kaip toli senovės religijos galėjo nueiti, paversdamos žmogų dievo nuosavybe. Ir kartu – kodėl ankstyviesiems krikščionims teko taip radikaliai atsisakyti viso to pasaulio.

Ką rodo šaltiniai ir archeologija:

• Dažniausiai minimas amžius: 12–20 metų. Mergaitės būdavo aukojamos ar parduodamos šventyklai dar prieš brendimą arba vos prasidėjus brendimui.
• Kai kuriuose regionuose (pvz., Babilone ar Kipre) yra užuominų, kad mergaitė galėjo būti atiduodama „tik vienam kartui“ ir po to grįžti į visuomenę, bet Korinte ar Komanoje – likdavo visam gyvenimui.
• Yra įrašų iš II tūkstantmečio pr. Kr. Mesopotamijos, kur minimos nadītu (aukštą statusą turinčios šventyklos moterys) ir qadištu („šventosios“), kurios pradėdavo tarnybą dar vaikystėje.
• Romėniškojo laikotarpio Korinte (I a. po Kr., Pauliaus laikais) dauguma hierodulių buvo vergės, nupirktos vaikystėje arba gimę šventyklos vergijoje. Jos pradėdavo „aktyvią tarnybą“ vos sulaukusios lytinės brandos (12–14 m.).
• Senstant jos dažnai pereidavo prie kitų darbų: prižiūrėdavo jaunąsias, ruošdavo aukas, audė, bet seksualinė funkcija išlikdavo iki pat menopauzės, jei šventykla to reikalavo.