Enciklika „Didingoji žmonija“ (Magnifica humanitas)

„Magnifica humanitas“ („Didingoji žmonija“) – tai pirmoji popiežiaus Leono XIV enciklika. Ji buvo pasirašyta 2026 m. gegužės 15 d. ir skirta žmogaus orumo apsaugai dirbtinio intelekto bei skaitmeninių technologijų eroje.

Dokumente Šventasis Tėvas kviečia žmoniją rinktis tarp dviejų kelių: statyti naują Babelio bokštą – technokratinę galią, kuri gali pavergti žmogų, arba kurti „meilės civilizaciją“, kurioje technologijos tarnauja integraliam žmogaus vystymuisi, teisingumui ir bendrajam gėriui. Remdamasis Bažnyčios socialiniu mokymu, popiežius aptaria etinius, socialinius ir dvasinius dirbtinio intelekto iššūkius bei siūlo konkrečius kelius, kaip išsaugoti žmogaus orumą, darbą, tiesą ir taiką šiuolaikiniame pasaulyje.

ENCIKLIKINIS LAIŠKAS

MAGNIFICA HUMANITAS

ŠVENTOJO TĖVO POPIEŽIAUS LEONO XIV

APIE ŽMOGAUS ASMENS APSAUGĄ DIRBTINIO INTELEKTO LAIKAIS

Mūsų laikų res novae
Du bibliniai vaizdiniai
Statyba bendram labui
Išlikti žmonėmis

PIRMASIS SKYRIUS

DINAMIŠKAS IR EVANGELIJAI IŠTIKIMAS POŽIŪRIS

Bažnyčia, keliaujanti per žmonijos istoriją
         Dievo žodžio išmintis dialoge su humanitariniais ir socialiniais mokslais
         Socialinis mokymas kaip bendras įžvelgimas
Socialinio mokymo raida nuo Leono XIII iki šių dienų
         Pirmieji Bažnyčios socialinio mokymo etapai
         Vatikano II Susirinkimo metai
         Pastarojo meto Magisteriumas
         Istorijos aiškinimas tikėjimo šviesoje

ANTRASIS SKYRIUS

BAŽNYČIOS SOCIALINIO MOKYMO PAGRINDAI IR PRINCIPAI

Socialinio mokymo pagrindai
         Žmogaus asmuo: Triasmenio Dievo paveikslas
         Lygus visų žmonių orumas
         Aukščiausioji žmogaus teisių vertė
Socialinio mokymo principai
         Bendrojo labo principas
         Visuotinės gėrybių paskirties principas
         Subsidiarumo principas
         Solidarumo principas
         Socialinio teisingumo principas
Visapusiškas žmogaus vystymasis
Sąžinės tyrimas Bažnyčiai

TREČIASIS SKYRIUS

TECHNOLOGIJA IR DOMINAVIMAS. ŽMONIJOS DIDYBĖ DIRBTINIO INTELEKTO PAŽADŲ ŠVIESOJE

Technokratinė paradigma ir skaitmeninė galia
Dirbtinis intelektas
         Vertingas įrankis, reikalaujantis budrumo
         Atsakomybė, skaidrumas ir dirbtinio intelekto valdymas
Tai, kas neturi būti prarasta
         Pamatiniai pasakojimai: transhumanizmas ir posthumanizmas
         Žmogiškojo asmens riba, širdis, didybė
Autentiškas „daugiau nei žmogiškas“: malonė ir krikščioniškasis humanizmas
Du miestai ir dvi meilės

KETVIRTASIS SKYRIUS

ŽMONIJOS APSAUGA TRANSFORMACIJOS METU. TIESA, DARBAS, LAISVĖ

Tiesa kaip bendrasis labas
         Tiesa ir demokratija
         Komunikacija ir kolektyvinė vaizduotė
         Komunikacijos ekologijos link
         Švietimo aljansas skaitmeniniame amžiuje
         Centrinis mokyklų vaidmuo
Darbo orumas skaitmeninio perėjimo metu
         Darbo vertė
         Nedarbo problema
         Orumą vertinanti ekonomika
         Šeimos ir jaunimas: socialinės vilties sąlygos
Laisvės apsauga nuo priklausomybių ir komercializacijos
         Priklausomybės ir visuomenės kontrolė
         Naujų vergijos formų grandinių sutraukymas
Bendra atsakomybė

PENKTASIS SKYRIUS

GALIOS KULTŪRA IR MEILĖS CIVILIZACIJA

Meilės civilizacija skaitmeniniame amžiuje
Galios kultūra
         Karo normalizavimas
         Jėga be ribų
         Ginklai ir dirbtinis intelektas
         Daugiašališkumo krizė
         Tariamas politinis realizmas
Meilės civilizacijos kūrimas
         Visi galime prisidėti
         Poreikis nuginkluoti žodžius
         Taikos kūrimas per teisingumą
         Nukentėjusiųjų perspektyvos priėmimas
         Sveiko realizmo ugdymas
         Dialogo atgaivinimas
         Diplomatijos ir daugiašališkumo būtinybė
         Melstis ir viltis

IŠVADA

Žodis tapo kūnu
Vienas kūnas Kristuje
Mūsų laiko statybvietė
Vilties giesmė: Magnificat

ĮVADAS

(1) Žmonija, Dievo sukurta visoje savo didybėje, šiandien stovi prieš lemiamą pasirinkimą: arba statyti naują Babelio bokštą, arba kurti miestą, kuriame Dievas ir žmonija gyventų kartu. Kiekviena karta paveldi užduotį formuoti savo epochą, kreipti istoriją taip, kad ji taptų vieta, kurioje saugomas kiekvieno asmens orumas, skatinamas teisingumas ir tampa įmanomas broliškumas. Tačiau kiekviena epocha taip pat rizikuoja sukurti nežmonišką ir neteisingesnį pasaulį. Kai tik žmonijai iškyla pavojus sugadinti savo tikrąją tapatybę, mes, krikščionys, pakeliame akis į Įsikūnijusį Dievą, žinodami, kad „tiktai įsikūnijusio Žodžio slėpinyje tikrai paaiškėja žmogaus slėpinys“ [1]. Jėzuje Kristuje ši žmonija savo didybėje tampa Keliu, Tiesa ir Gyvenimu, atverdama kelią kiekvienam iš mūsų augti pilnatvės link.

(2) Įsitvirtinę Kristuje, gyvajame akmenyje, mes patiriame galingą ir paslaptingą Šventosios Dvasios veikimą ir tikime, kad kiekvienas autentiškas žmogaus siekis bendradarbiauti su Juo dėl gėrio bus palaimintas mūsų dangiškojo Tėvo, į kurį dedame savo viltį. Todėl galime uoliai prisidėti prie kiekvienos iniciatyvos, kuria kuriamas teisingesnis pasaulis, ir galime kviesti kitus bendradarbiauti skatinant visapusį kiekvieno žmogaus vystymąsi. Norime pradėti dialogą su visais mūsų laikų vyrais ir moterimis, su kuriais dalijamės žmonijos įvykiais, klausimais ir siekiais [2]. Kartu su jais siekiame rasti naujus kelius bendram labui ir oriam visų gyvenimui skatinti. Iš tiesų, atvirumas dialogui yra neatsiejama Bažnyčios pašaukimo dalis, nes, būdama Kristuje įsteigta kaip „sakramentas… bendrystės su Dievu ir visos žmonių giminės vienybės“ [3], ji pripažįsta istoriją kaip vietą, kurioje Evangelija meta iššūkį žmogaus patirčiai ir ją kreipia.

(3) Šia dvasia popiežius Leonas XIII 1891 metais paskelbė savo encikliką Rerum Novarum, kurios 135-ąsias metines šiais metais minime su giliu dėkingumu. Šiuo dokumentu mano mylimas pirmtakas davė impulsą apmąstymams apie visuomenę, ekonomiką ir politiką, kurie šiandien yra žinomi kaip „Bažnyčios socialinis mokymas“. Kai kai kurie prieštaravo, kad Bažnyčia neturėtų švaistyti jėgų žemiškiems reikalams, o turėtų sutelkti dėmesį į amžinojo gyvenimo žinios skelbimą, Leonas XIII atsakė su realizmu ir išmintimi, sakydamas, kad Evangelijos skelbimas negali nepaisyti konkretaus žmonių gyvenimo [4]. Nuo to laiko praėjo daug dešimtmečių, o Magisteriumas, ganytojai, teologai ir tikintieji toliau apmąstė socialinius klausimus Evangelijos šviesoje. Šiandien Bažnyčios socialinis mokymas yra išminties palikimas, kuriame randame mąstymo principus, įžvelgimo bei vertinimo kriterijus ir konkrečias veiklos gaires. Pagrįstas Šventuoju Raštu bei Tradicija ir bendradarbiaujantis su mokslais, jis padeda mums aiškiai interpretuoti dabarties iššūkius ir rasti tinkamus būdus gyventi aiškiu krikščioniškuoju liudijimu – su džiaugsmu ir tarnaujant pasauliui. Tai nėra inertiškas sąvokų rinkinys, bet gyvas tiesos visetas (corpus), saugantis ir interpretuojantis žmonijos pašaukimą į pilnavertį ir teisingą gyvenimą. Todėl noriu pridėti savo balsą prie šios gyvos tradicijos, prašydamas išminties Dvasios, kuri pasaulyje gyvena nuo pat jo pradžios (plg. Pat 8, 22–31), pagalbos.

Mūsų laikų res novae

(4) Nors Leonas XIII savo laiku kalbėjo apie „naujus dalykus“ (rerum novarum), šiandien negalime apsiriboti vien tik jo įžvalgaus mokymo kartojimu. Priešingai, turime prašyti Dievo išminties, kad galėtume interpretuoti didžiąsias mūsų laiko tendencijas, ypač technologinę pažangą. Pastaraisiais metais tampa vis akivaizdžiau, kaip sparčiai ir giliai skaitmenizacija, dirbtinis intelektas (DI) ir robotika keičia mūsų pasaulį. Technologija pati savaime neturėtų būti laikoma žmonijai priešiška jėga. Priešingai, ji nuo pat pradžių buvo mūsų istorijos dalis kaip „giliai žmogiška realybė, susijusi su žmogaus autonomija ir laisve“ [5]. Bėgant amžiams technologinė raida reikšmingai pagerino žmonijos gyvenimo sąlygas. Kartu kiekvienas pažangos etapas atskleidė ir įrankių dviprasmiškumą, nes jie gali padaryti žalos, jei nėra orientuoti į gėrį. Tačiau šiandien susiduriame su nauja situacija. Atsirandančių technologijų galia ir paplitimas įsiaudžia į kasdienio gyvenimo audinį, formuodami sprendimų priėmimo procesus ir giliai paveikdami kolektyvinę vaizduotę: „Niekada žmonija neturėjo tokios valdžios sau pačiai“ [6]. Naujosios technologijos atveria horizontą, besidriekiantį įsivaizduojamomis, bet dar ne iki galo nuspėjamomis kryptimis. Tai apsunkina jų galimo poveikio ir ilgalaikių pasekmių, kurias jos gali turėti tiek asmens orumui, tiek bendram labui, vertinimą.

(5) Dabar mums tenka pareiga aiškiu mąstymu ir atsakingai pasitikti mūsų laiko iššūkius. Būtina sukurti tinkamas reguliavimo priemones, gebančias palaikyti teisingumą ir pažaboti iškreipiantį technologinės galios poveikį. Vis dėlto šis klausimas neapsiriboja vien reguliavimu. Kaip įspėjo popiežius Pranciškus, turime realistiškai paklausti savęs, kas šiandien turi šią galią ir kaip ją naudoja: „Taip pat reikia pripažinti, kad branduolinė energija, biotechnologijos, informacinės technologijos, žinios apie mūsų pačių DNR ir daugelis kitų mūsų įgytų gebėjimų… suteikė tiems, kurie turi žinių, o ypač ekonominių išteklių joms naudoti, įspūdingą dominavimą visai žmonijai ir visam pasauliui“ [7]. Praeityje inovacijų nukreipimas ir valdymas daugiausia priklausė valstybei. Tačiau šiandien pagrindiniai vystymosi varikliai yra privatūs, dažnai transnacionaliniai subjektai, disponuojantys ištekliais ir gebėjimu įsikišti, pranokstančiu daugelio vyriausybių galimybes. Taigi technologinė galia įgyja precedento neturintį, daugiausia „privatų“ aspektą, dėl kurio tampa dar sunkiau šią galią įžvelgti, valdyti ir nukreipti bendram labui.

(6) Dėl šios priežasties būtina pradėti bendrą įžvelgimo procesą, kad būtų nustatytos dvasinės ir kultūrinės vykstančių transformacijų šaknys. Jei sutelksime dėmesį tik į atsitiktinius įvykius, rizikuojame leisti viena po kitos sekančioms krizinėms situacijoms diktuoti mūsų kelio kryptį. Išgyvename sparčią perėjimo fazę, „epochų kaitą“, kurioje – kol vieni varžosi dėl naujų technologijų ateities, o kiti atsiduoda apmąstymams šia tema – dauguma žmonių stebi ir laukia, žiūrėdami iš tolo ir tikėdamiesi geriausio. Būtent dėl šios priežasties mūsų sąžinei iškyla esminiai klausimai, kurių nebegalima išvengti: kur mes einame? Į kokį tikslą norime orientuotis? Kokią kryptį turėtume pasirinkti kaip tauta ir kaip žmonių bendruomenė?

Du bibliniai vaizdiniai

(7) Kad atsakyčiau į šiuos klausimus ir padėčiau įžvelgti, kako atsakingai orientuotis DI epochoje, norėčiau prisiminti dvi scenas iš Biblijos: Babelio bokšto statybą (plg. Pr 11, 1–9) ir Jeruzalės sienų atstatymą (plg. Neh 2–6). Babelio istorija pasirodo Pradžios knygoje, žmonijos ištakose, iškart po Nojaus sūnų genealogijų. Įsikūrę lygumoje Šinaro krašte, žmonės nusprendė pastatyti miestą ir bokštą, „kurio viršūnė siektų dangų“ (Pr 11, 4). Bijodami išsisklaidyti po visą žemę, jie siekė užsitikrinti sau stabilumą bei galią ir, svarbiausia, „pasidaryti sau vardą“. Tai buvo įspūdingas žygdarbis: viena kalba, viena technologija, viena kryptis. Tačiau šis projektas slėpė gilią grėsmę. Tai buvo projektas, sumanytas be nuorodos į Dievą, palaikomas vienodumo, kuris panaikino įvairovę ir pasirinko homogenizaciją vietoj bendrystės. Kai miestas statomas ant puikybės ir pretenzijos į apsirūpinimą pačiu savimi, nutrūksta komunikacija, sumaišomos kalbos ir žmonės nebeporanta vieni kitų. Rezultatas yra ne vienybė, o išsibarstymas. Taigi Babelis atskleidžia bet kokių pastangų ribas, kurios, kad ir kokios didingos būtų, kyla iš savęs patvirtinimo, paaukoja žmogaus orumą dėl efektyvumo ir siekia pasiekti dangų be Dievo palaiminimo.

(8) Nehemijo knyga savo ruožtu prasideda didelio pažeidžiamumo metu senovės Izraelio istorijoje. Po Babilono tremties dalis žmonių grįžo į Jeruzalę, tačiau miestas vis dar buvo sugriautas, sienos sugriuvusios, o vartai sudeginti (plg. Neh 1–2). Nehemijas, žydas, tarnavęs Persijos karaliui Artaksersui, gavo žinią apie pragaištingą savo protėvių miesto būklę. Prieš imdamasis veiksmų, jis pasninkavo, meldėsi ir užtarė tautą. Tada jis paprašė karaliaus leidimo grįžti į Jeruzalę ir, atvykęs, tyloje apžiūrėjo sugriautas vietas. Jis neprimetė sprendimų iš viršaus. Jis sušaukė šeimas, paskyrė kiekvienai iš jų atstatyti po sienos atkarpą, išklausė jų rūpesčius, koordinavo jų pastangas ir sprendė bet kokį pasipriešinimą. Pasakojimas rodo, kako miestas atgimsta ne vieno žmogaus iniciatyva, bet dėl bendros visų atsakomybės: savo vaidmenį atlieka vyrai, moterys, kunigai, amatininkai, šeimų galvos ir jaunimas. Tai žygis, kurio centre yra Dievas, ir kuris atkuria santykius prieš statant iš akmenų. Taip senovės Jeruzalė iš naujo atranda bendrą kalbą – ne vienodumo, bet bendrystės kalbą, t. y. harmoniją, kylančią tuomet, kai visi asmenys prisiima savo vaidmenį ir pripažįsta, kad jų jėga kyla iš Viešpaties.

(9) Šių dviejų vaizdinių šviesoje Šventoji Dvasia šiandien mums meta iššūkį dėl mūsų santykio su technologijomis ir vykstančia skaitmenine revoliucija. Moksliniai atradimai yra talentai, patikėti žmonijai, kad jie neštų vaisių (plg. Mt 25, 14–30). Technologija turi galią gydyti, sujungti, šviesti ir saugoti mūsų bendrus namus; bet ji taip pat gali skaldyti, atmesti ir kelti naujas neteisingumo formas. Abstrakčiai kalbant, technologija pati savaime nėra žmonijos problemų sprendimas, lygiai taip pat kaip ji nėra iš prigimties bloga. Tačiau praktiškai technologija niekada nėra neutrali, nes ji įgyja bruožus tų, kurie ją kuria, finansuoja, reguliuoja ir naudoja. Todėl pirminis pasirinkimas yra ne tarp „taip“ ar „ne“ technologijai, bet veikiau tarp Babelio statybos ar Jeruzalės atstatymo; tarp galios, kuri reikalauja dominuoti danguje, ir žmonių, kurie kartu dirba Dievo akivaizdoje, kad atstatytų broliško sambūvio sienas.

(10) Todėl privalome vengti „Babelio sindromo“, būtent – pelno stabmeldystės, kuri paaukoja silpnuosius, vienodumo, kuris neutralizuoja skirtumus, ir pretenzijos, kad viena kalba – net ir skaitmeninė – gali išversti viską, įskaitant asmens slėpinį, į duomenis ir veiklos rezultatus. Nužmogėjimo rizika – ateities, kuri atmeta Dievą ir paverčia kitą priemone, kūrimas – yra sena ir vis nauja pagunda, kuri šiandien įgauna techninį pavidalą. Vietoj to pasirinkime „Nehemijo kelią“, kuris pabrėžia bendro darbo svarbą, kad Dievo miestas taptų saugi vieta grįžtantiems tremtiniams. Atstatymas šiandien reiškia pripažinimą, kad būtent iš balsų ir vizijų pliuralizmo – nors jie kartais mums primena sumaištį, kylančią dėl šnekamųjų kalbų įvairovės – iškyla šviesi galimybė. Iš tiesų, tai yra galimybė statyti kartu, paversti įvairovę ištekliumi ir paversti klausymąsi bei dialogą bendru pagrindu, ant kurio ugdomas teisingumas ir broliškumas. Šioje bendroje užduotyje krikščionys atranda savo unikalų vaidmenį nukreipti veiksmus į Dievą, kad Jo šviesoje pliuralizmas neišsibarstytų į netvarką, bet, priešingai, per sinodiškumo praktiką taptų erdve, kurioje žmonija iš naujo atranda savo tvirtus pagrindus ir savo galutinį tikslą. Apreiškimo knygoje Jonas mato Naująją Jeruzalę, „nužengiančią iš dangaus nuo Dievo“ (Apr 21, 2) kaip dovaną visai žmonijai. Ir ši malonės vizija yra kvietimas mums, krikščionims, dirbti kartu, kad puoselėtume taikų, teisingą ir orų gyvenimą bendruomenėje šiandienos „miestuose“.

Statyba bendram labui

(11) Miesto, pagrįsto bendruoju labu, statyba pirmiausia reiškia statymą ant tvirto santykio su Dievu. Tai reiškia pripažinimą, kad Jo meilės tiesa kviečia mus į gyvenimą „apstybėje“ (plg. Jn 10, 10) ir bendrystę su Juo. Kaip ir šventasis Augustinas, mes taip pat galime sakyti: „Sukūrei mus sau, Viešpatie, ir nerami mūsų širdis, kol nenurims tavyje“ [8]. Iš tiesų, Dievas įrašė į mūsų širdis laimės troškimą, kuris apima visas gyvenimo dimensijas. Bažnyčia, palaikydama dialogą su mūsų laiko vyrais ir moterimis, pripažįsta neatidėliotiną būtinybę saugoti ir nukreipti šį siekį į giliausią jo tiesą.

(12) Antra, statyba bendram labui reižią žmonijos ribotumo ir silpnumo priėmimą, nelaikant jų klaida, kurią reikia ištaisyti. Šiandien žmogaus troškimui pasiekti gyvenimo pilnatvę kyla pavojus būti suklaidintam apgaulingų tikslų, tokių kaip technologijos, žadančios išlaisvinti mus nuo bet kokio silpnumo, perspektyva ir gerovės modeliai, kurie nuošalyje palieka ištisas populiacijas. Pernelyg dažnai dedame viltis į neribotus „atnaujinimus“ (angl. upgrades), į pažangos formas, kurios didina nelygybę, ir į greitus sprendimus, nesugebančius išgydyti žmonių žaizdų. Dėl to, kol vieni vaikosi neriboto savęs įtvirtinimo iliuzijos, daugelis yra netekę pagrindinių būtinybių. Bažnyčia tvirtu, tačiau nuolankiu balsu mums primena, kad tikroji pilnatvė pasiekiama ne pašalinant silpnumą, o per darnų augimą. Ji randama ten, kur laisvė ir atsakomybė persipina su tarpusavio rūpesčiu ir tikru solidarumu, ir kur pažanga matuojama kiekvieno asmens orumu ir visų tautų gerove.

(13) Trečia, norint sukurti pasaulį, kuriame visi galėtų klestėti, reikia bendros atsakomybės ir drąsos. Niekas negali vienas pakelti pasaulio iššūkių naštos, lygiai taip pat kaip niekas nėra toks silpnas, kad negalėtų atlikti savo vaidmens, nes „galybė tobula pasirodo silpnume“ (2 Kor 12, 9). Visiems yra paskirta jų pačių sienos atkarpa: mokslininkams ir tyrėjams, verslininkams ir darbininkams, pedagogams ir įstatymų leidėjams, pilietinei visuomenei, visuomeniniams judėjimams ir tikėjimo bendruomenėms. Tai yra subsidiarumo logika, kuri vertina kartų, tautų, disciplinų ir kultūrų bendradarbiavimą kaip geriausią būdą stabilumui, klestėjimui ir taikai puoselėti. Neturėtume būti įbauginti įtampų ar skirtumų, nes jie gali tapti kūrybinėmis jėgomis, kai yra nukreipiami bendros atsakomybės.

(14) Galiausiai, statyba bendram labui reikalauja evangelinės kalbos. Privalome vengti žeminančių ar priešiškų žodžių, vietoj to rinkdamiesi aiškumą, kuris apšviečia, ir nuoširdumą, kuris atveria naujas galimybes. Negalime pritarti naiviam entuziazmui ar kurstyti nepagrįstų baimių. Vietoj to nustatykime įžvelgimo standartus – žmogaus asmens orumą, visuotinę gėrybių paskirtį, pirmumo teikimą vargšams, rūpinimąsi mūsų bendrais namais ir taiką – ir paverskime šiuos standartus tokiomis praktikomis kaip atsakingas planavimas, poveikio žmogui ir visuomenei vertinimas, pažeidžiamiausių asmenų įtraukimas, skaitmeninio raštingumo skatinimas ir mokslinių tyrimų bei pramonės nukreipimas į teisingumą ir taiką.

Išlikti žmonėmis

(15) Pastaraisiais eiliniais Jubiliejiniais 2025 metais mes žengėme kaip vilties piligrimai ir buvome palaiminti daugybe malonių. Sustiprinti šių dovanų, galime užtikrintai judėti pirmyn, kad pasitiktume sunkias užduotis ir didelius laukiančius iššūkius. Dirbtinio intelekto epochoje, kai žmogaus orumui gresia naujos nužmogėjimo formos, mūsų neatidėliotina pareiga yra išlikti giliai žmogiškiems. Privalome su meile saugoti mums suteiktą ir Kristuje visapusiškai apreikštą žmonijos didybę, kurios spindesio jokia mašina niekada negalės pakeisti. Tikroji pažanga visuomet kyla iš širdies, atviros kitiems, iš proto, pasirengusio klausytis, ir iš valios, kuri siekia to, kas vienija, o ne to, kas skiria.

(16) Kreipiuosi šiuo nuoširdžiu raginimu į visus katalikus tikinčiuosius, į visus krikščionis ir į visus geros valios vyrus bei moteris. Nebijokime susitepti rankų mūsų laiko „statybvietėje“. Kaip Nehemijas, melskimės, išmintingai planuokime ir ištvermingai dirbkime, iškeldami Dievą į savo veiksmų priešakį, o žmogaus asmenį – į savo pasirinkimų centrą. Taip „atmestieji akmenys“ – vargšai, ligoniai, migrantai ir mažiausieji tarp mūsų – taps kertiniu akmeniu, o žemėje iškils tvirti, svetingi bendri namai, kur gailestingumas ir ištikimybė susitiks, o teisumas ir taika pasibučiuos (plg. Ps 85, 11). Tai yra palaiminimas, kurio meldžiame iš Dievo; o prieš mus stovinti užduotis yra būti bendrystės kūrėjais, o ne Babelio architektais. Turime būti ateinančios Karalystės tarnai, o ne sugriovimui pasmerktų bokštų valdovai. Turėdamas ganytojo ir tėvo širdį, prašau visų atsisakyti dar vieno Babelio bokšto statybos ir suvienyti jėgas kuriant bendrąjį labą, kad žmonija niekada neprarastų savo grožio, o pasaulis vėl pripažintų žmogaus širdį kaip vietą, kurioje Dievas trokšta gyventi.

PIRMASIS SKYRIUS

DINAMIŠKAS IR EVANGELIJAI IŠTIKIMAS POŽIŪRIS

(17) Šiame pirmame skyriuje ketinu sintetiškai pristatyti, kaip Bažnyčios socialinis mokymas įgavo pavidalą pastarojo meto popiežių Magisteriume ir Vatikano II Susirinkime, siekdamas parodyti jo dinamišką pobūdį. Iš tiesų, kiekvienoje epochoje res novae reikalauja, kad šis mokymas spręstų istorinius klausimus apreikštosios Tiesos šviesoje. Šiuo atžvilgiu ir dirbtinis intelektas neturėtų būti laikomas tik dar viena tema, kurią reikia išnagrinėti, ar krizė, kurią reikia suvaldyti, bet veikiau kaip raida, kuri iš vidaus meta iššūkį socialinio mokymo kategorijoms, ragindama toliau jas plėtoti išlaikant ištikimybę Evangelijai.

(18) Tačiau ši apžvalga nebūtų itin suprantama, jei prieš apmąstydami atskirų popiežių indėlį ir svarbiausius jų dokumentus, pirmiausia nepaaiškintume kai kurių pamatinių principų, susijusių su tuo, kaip Bažnyčia egzistuoja istorijoje ir kaip ji santykiauja su pasauliu. Priešingu atveju kiltų pavojus, kad socialinis mokymas bus suprastas kaip nepagrįstas kišimasis į „pasaulietiškus“ reikalus arba kaip iš viršaus primestas išorinis etikos kodeksas. Tikrovėje jis kyla iš Bažnyčios, kuri žengia kartu su žmonija, pripažindama žemiškųjų realybių autonomiją ir skirtumą tarp bažnytinės bei politinės bendruomenės. Būtent dėl šios priežasties ji siekia tarnauti bendram labui.

Bažnyčia, keliaujanti per žmonijos istoriją

(19) Bažnyčia yra pasaulyje kaip visos žmonių šeimos vienybės ženklas. Ji pripažista šiandienos klausimus ir iššūkius kaip dabartinę aplinką, kurioje ji turi vykdyti savo ypatingąjį klausymosi, dialogo ir tarnystės pašaukimą, būdama jautri viskam, kas susiję su šiuolaikinių vyrų ir moterų gyvenimu. Šis įsitraukimas į žmonių gyvenimą padeda Bažnyčiai vis aiškiau suprasti, kad jos misija turi istorinį užmojį ir apima atsakomybę už tai, kako kuriami socialiniai santykiai. Dėl šios priežasties ji negali laikyti savęs svetima visuomenę formuojančioms jėgoms. Priešingai, Bažnyčia aktyviai dalyvauja procesuose, kuriais visuomenė auga ir organizuojasi, ir siūlo savo indėlį kuriant teisingesnę bei broliškesnę visuomenę. Popiežius Pranciškus pabrėžė šią istorinę Bažnyčios misijos dimensiją: „Niekas negali reikalauti, kad religija būtų nustumta į intymią asmeninio gyvenimo erdvę, nedarytų jokios įtakos visuomeniniam ir tautiniam gyvenimui, nesirūpintų pilietinių institucijų tvirtumu ar neturėtų teisės reikšti nuomonės apie visuomenei svarbius įvykius“ [9].

(20) Bažnyčios pašaukimas ir pareiga lydėti žmoniją istorijos konkretybėje skatina ją pripažinti, kad žemiškosios realybės turi savo specifinį pobūdį ir tvarką. Vatikano II Susirinkimas šį principą ypač tiksliai suformulavo pastoracinėje konstitucijoje Gaudium et Spes, kurios šešiasdešimtąsias metines su dėkingumu prisiminėme ir šventėme 2025 m. gruodžio 7 d.: „Jei žemiškųjų dalykų autonomija reiškia, kad sukurti dalykai ir pačios visuomenės turi savo įstatymus bei vertybes… tuomet toks autonomijos reikalavimas yra visiškai teisingas“ [10]. Šis teiginys rodo, kad kūrinija nešioja pradinio gėrio antspaudą, kurį mūsų žmogiškasis žvilgsnis privalo saugoti, ugdyti ir išpildyti. Šiuo atžvilgiu Bažnyčia siūlo save taip, kad padėtų interpretuoti tikrovę visame jos gylyje. Ji su nuolankiu tvirtumu remia pasirinkimus, kurie skatina kiekvieno asmens orumą, bendruomenių sanglaudą ir visų labą. Taip Bažnyčia stovi šalia pasaulio, jo neužgoždama, kad teisingumo ir taikos pažadas, kurį Šventoji Dvasia toliau palaiko žmonijos širdyje, duotų vaisių kiekvienoje žmogaus pastangoje.

(21) Pripažindamas, kad Dievas palaiko vyrų ir moterų laisvę besiskleidžiančioje istorijoje, Vatikano II Susirinkimas patvirtino skirtumą tarp bažnytinės bendruomenės ir politinės bendruomenės, pabrėždamas, kad kiekviena iš jų turi veikti visiškai autonomiškai. Bažnyčios buvimas pasaulyje taip pat reiškiasi per jos santykį su pilietine visuomene ir viešosiomis institucijomis. Bendraudama su šiais subjektais, Bažnyčia pripažįsta socialinių ir politinių realybių vertę bei gerbia jų specifinę atsakomybę, remdama viską, kas skatina asmenų gerovę ir stiprina visuomenės audinį. Bažnyčia nesiekia prisiimti valstybei priklausančių funkcijų. Priešingai, ji gerbia tuos, kurie tarnauja bendram labui, ir tvirtai pripažįsta pilietinių institucijų atsakomybę visuomenėje. Kartu Bažnyčiai patikėta misija skatina ją atsiliepti į tikrąjį mūsų laiko vyrų ir moterų kentėjimą. Šis artumas kyla ne iš ketinimo išstumti pilietines institucijas, o tuo labiau ne iš netiesioginės jų darbo kritikos. Priešingai, jis kyla iš evangelinės meilės, kuri skatina Bažnyčią prisiartinti prie žmonijos žaizdų, kai tik jos atsiveria didesniu sunkumu. Kai Bažnyčia įsikiša, ji tai daro sekdama Gerojo Samariečio pavyzdžiu – diskretiškai ir su artumu, suvokdama, kad tai, kas kyla iš skubios būtinybės, negali tapti norma ir negali pakeisti pilietinei bendruomenei būdingų institucinių atsakomybių.

(22) Šis dvigubas pripažinimas – žemiškųjų realybių autonomijos bei bažnytinės ir politinės kompetencijos sričių atskyrimo – leidžia aiškiau suprasti kryptį, kurią Vatikano II Susirinkimas nustatė Bažnyčiai jos santykyje su pasauliu. Gaudium et Spes mums primena, kad „visiems Dievo žmonėms, ypač ganytojams bei teologams, tenka užduotis įsiklausyti į daugelį mūsų laiko balsų, juos atskirti bei aiškinti Dievo žodžio šviesoje, kad apreikštoji Tiesa būtų giliau perprasta, geriau suprasta ir tinkamiau pateikta“ [11]. Įsiklausymas į „daugelį balsų“ nėra vien sociologinis pratimas, o, priešingai, reikalauja dvasinio įžvelgimo. Dvasios vedama, Dievo Tauta kultūrinėse ir socialinėse transformacijose pradeda atpažinti tiek Kristaus – kuris ateina ir veda istoriją link jos išsipildymo – buvimo ženklus, tiek tas aberacijas, kurios užtemdo Jo veidą. Tokiu būdu esminis apreikštosios Tiesos branduolys nėra keičiamas, bet padaromas aiškesnis ir priimamas kaip gyvas standartas, skirtas nukreipti konkrečius pasirinkimus, įkvėpti asmeninio bei bendruomeninio atsivertimo kelius, skatinti struktūrines reformas ir remti naujas evangelinio liudijimo formas viešajame gyvenime. Taip istorija suprantama kaip viena iš vietų, kurioje Bažnyčia leidžiasi būti mokoma Dvasios apie humanizuojančią Evangelijos galią; ir ji mokosi plėtoti savo mokymą, tarnaujantį kiekvieno asmens orumui ir visų tautų labui.

Dievo žodžio išmintis dialoge su humanitariniais ir socialiniais mokslais

(23) Bažnyčia visus, kurie nuoširdžiai ieško „tiesos, gėrio ir grožio“, laiko kelionės pakeleiviais ir laiko juos „brangiais sąjungininkais“ [12] ginant kiekvieno asmens orumą ir rūpinantis kūrinija. Priimdama pastoracinį Vatikano II Susirinkimo požiūrį, kuris mus kviečia klausytis, įžvelgti ir aiškinti laiko ženklus, bei apšviesta žodžio išminties, Bažnyčia nebijo susidurti su žmogaus žiniomis. Iš tiesų, Dievo žodis suteikia patikimus standartus teisingumo keliams nustatyti ir sutaikinimo bei taikos tarp tautų būdams atverti. Kai reikia taikyti šiuos standartus sudėtingoms mūsų laiko situacijoms, filosofijos bei humanitarinių ir socialinių mokslų indėlis yra esminis. Šios disciplinos padeda mums giliau suprasti ir analizuoti kultūrinę, ekonominę bei politinę dinamiką. Šventasis Jonas Paulius II priminė, kad Bažnyčia palankiai vertina socialinių mokslų indėlį, kad „pasinaudotų jų konkrečiomis įžvalgomis, padedančiomis jai vykdyti savo magisterinį vaidmenį“ [13]. Dialogas su tokiomis žiniomis nesumažina Evangelijos galios. Priešingai, jis leidžia dar aiškiau nustatyti, kas iš tiesų puoselėja asmenų ir bendruomenių gyvenimą. Vadovaudamasis šia perspektyva, popiežius Pranciškus pabrėžė, kad spręsdama daugelį konkrečių klausimų Bažnyčia nesiekia pateikti „galutinės nuomonės“ [14], bet pripažįsta mokslinių tyrimų išklausymo svarbą bei ragina rengti rimtas ir sąžiningas ekspertų diskusijas, kartu palankiai vertindama nuomonių įvairovę.

(24) Šio vaisingo Evangelijos ir žmogaus žinių dialogo maitinama, Bažnyčia laipsniškai plėtojo savo socialinį mokymą, istorijoje ugdydama išmintingą paveldą, pasižymintį teologiniu ir antropologiniu nuoseklumu, kurio šaknys glūdi krikščioniškame asmens supratime. Būtent todėl, kad šis paveldas kyla iš tikėjimo ir atitinkamos tikrovės vizijos, jis nėra techninių sprendimų repertuaras ar ekonominis bei politinis modelis, kurį būtų galima supriešinti su kitais. Priešingai, jis priklauso kitai tvarkai [15] – būtent principų, vadovaujančių įvykių interpretavimui ir palaikančių evangelinį istorinių procesų bei jų nulemtų pasirinkimų supratimą, tvarkai. Čia ir glūdi tikroji socialinio mokymo funkcija: jis nesiekia išstumti politikos ar institucijų atsakomybės, bet siūlomas kaip pagrindas bendram įžvelgimui, padedančiam atpažinti ir skatinti visa tai, kas tarnauja asmens orumui, bendruomenių gyvybingumui ir bendram labui.

Socialinis mokymas kaip bendras įžvelgimas

(25) Suvokimas, kad tiesa yra dovana, kuria reikia dalytis, o ne nuosavybė, kurią reikia monopolizuoti, išlaisvina Bažnyčią nuo pagundos siekti galia grįstų buvimo formų. Norėdamas iš naujo atrasti evangelinį požiūrį į švelnų neprimetamos tiesos skelbimą, šventasis Jonas Paulius II pakvietė mus sąžiningai ištirti tuos laikus, kai buvo nuolaidžiaujama „netolerancijai ir net smurto naudojimui tarnaujant tiesai“ [16]. Ta pačia dvasia ir aš iš naujo patvirtinau, kad Bažnyčia „nesiekia turėti tiesos monopolio“ [17], nes tiesa nėra ginama teritorija, bet gėris, kuriuo reikia dalytis. Savo ruožtu popiežius Pranciškus tą pačią perspektyvą išreiškė taiklia fraze: „laikas yra svarbesnis už erdvę“ [18]. Svarbiausia yra ne užimti galios pozicijas ar ginti kultūrines tvirtoves, bet pradėti gerus procesus ir leisti jiems subręsti. Tokiu būdu Evangelijos tiesa nėra primetama iš viršaus, bet laikui bėgant auga konkrečioje gyvenimų, bendruomenių ir kultūrų sanklojoje. Tai nėra tiesa, kuri bijotų įvairovės, bet, priešingai, ją priima ir jai vadovauja. Ji nepašalina konfliktų, bet juos transformuoja, iš naujo suvienydama tai, ką istorija linkusi išsklaidyti. Šią koncepciją taip pat galima iliustruoti briaunainio (poliedro) [19] vaizdiniu, kuriame viena Evangelijos tiesa atsispindi skirtingais kampais.

(26) Ši atvirumo tiesai – kuri kartu yra ir viena, ir įvairi – nuostata giliai išreiškia Bažnyčios katalikiškumą (visuotinumą), nes ji apima visą žmonijos šeimą, tačiau kartu yra pasinėrusi į konkrečias tautų ir kultūrų situacijas. Vatikano II Susirinkimas mums primena, kad būtent dėl šio katalikiškumo „kiekviena dalis atneša savo dovanas kitoms dalims ir visai Bažnyčiai“ [20]. Tokiu būdu Bažnyčia auga kaip visuma ir kaip atskiros bendruomenės dėka abipusių mainų ir bendrų pastangų siekiant vis pilnesnės bendrystės. Iš to išplaukia, kad Dievo Tauta yra ne tik surinkta iš daugelio tautų, bet ir susijungusi per skirtingas funkcijas, pašaukimus, kultūras bei tradicijas, o kiekviena iš jų yra pašaukta remti ir praturtinti viena kitą. Žvelgdamas iš šios perspektyvos, šventasis Paulius VI pripažino, kad, atsižvelgiant į didelę istorinių situacijų įvairovę, yra nerealu tikėtis, jog Bažnyčios socialinis mokymas gali pasiūlyti vienintelį atsakymą, galiojantį visuose kontekstuose [21]. Dėl šios priežasties jis pakvietė kiekvieną krikščionių bendruomenę aiškiai ir atsakingai interpretuoti savo šalies tikrovę. Vaisinga įtampa tarp Bažnyčios misijos visuotinumo ir jos vietinių šaknų yra neatsiejamas jos gyvenimo aspektas, nes ji apima visą pasaulį, kartu spręsdama specifines kiekvieno konteksto problemas kaip tikrąją aplinką, kurioje Evangelija įgauna pavidalą.

(27) Atsižvelgiant į tai, kas buvo pasakyta, Bažnyčios socialinį mokymą galima pamatyti autentiškiau. Tai nėra principų ir taikytinų normų vadovėlis, o bendro įžvelgimo procesas. Jis gimsta iš amžinosios Evangelijos tiesos ir istorijos klausimų susitikimo. Jis leidžiasi būti išbandomas laiko ženklų ir semiasi peno iš mokslo, kultūros bei žmogaus patirties indėlio. Todėl, kai pažeidžiamas mūsų brolių ir seserų orumas, kai politikai nepavyksta išspręsti žmonijos tragedijų, kai ekonomika atsigręžia prieš asmenį arba mokslas peržengia savo kompetencijos ribas [22], Bažnyčia – kartu su kitomis krikščioniškomis konfesijomis ir kitų religijų tikinčiaisiais – privalo leisti išgirsti savo balsą ne tam, kad dominuotų, bet kad skatintų bendrystę. Taip suprantamas socialinis mokymas tampa bendrystės teologija istorijoje – istorijoje, kurioje įsikūnijęs Žodis ir toliau yra esamas per dialogą, atmintį ir pranašystę.

Socialinio mokymo raida nuo Leono XIII iki šių dienų

(28) Nubrėžęs gaires, kaip Bažnyčia veikia istorijoje ir įsitraukia į dialogą su pasauliu, dabar norėčiau aptarti socialinio mokymo raidą Magisteriume, kuris atsiliepė į didžiąsias socialines transformacijas nuo devynioliktojo amžiaus iki šių dienų. Žinoma, negaliu visiškai atskleisti viso šio mokymo turtingumo, kurio pagrindiniai principai yra pateikti Bažnyčios socialinio mokymo kompendiume ir buvo toliau nagrinėjami pastarojo meto Magisteriumo mokyme. Taip pat negaliu sistemiškai išnagrinėti visko, kas buvo išplėtota mano velionių garbingų pirmtakų enciklikose, ypač Laudato Si’ ir Fratelli Tutti. Vis dėlto išskirsiu keletą esminių punktų, kad parodyčiau, kaip šis tekstas pratęsia minėtą tradiciją. Taip pat norėčiau pabrėžti, kaip šioje tradicijoje nekintamas apreikštų tiesų apie žmogaus asmenį ir visuomenę branduolys nuolat persipina su atnaujintu gebėjimu įsiklausyti į istorines situacijas bei atsiliepti į šiuolaikines problemas. Dabar apžvelgsiu keletą reikšmingų šios raidos etapų, pradėdamas nuo laikotarpio, kurį pradėjo enciklika Rerum Novarum.

Pirmieji Bažnyčios socialinio mokymo etapai

(29) Tai, ką šiandien vadiname „Bažnyčios socialiniu mokymu“, nėra spontaniškas moderniosios epochos produktas. Priešingai, tai yra vaisius priėmimo ir susisteminimo ilgos bažnytinio mąstymo apie gyvenimą visuomenėje tradicijos, kurios šaknys glūdi Šventajame Rašte, Bažnyčios Tėvų palikime bei viduramžių ir naujųjų laikų teologinėje bei teisinėje raidoje. Nors posakį „Bažnyčios socialinis mokymas“ 1950 m. nukaldino Pijus XII [23], jo turinys kaip organiškas socialinio mokymo corpus pradėjo formuotis su Leono XIII enciklika Rerum Novarum. Susidūręs su savo laiko „naujais dalykais“ – konfliktu tarp kapitalo ir darbo, darbininkų klausimu bei ekonominėmis ir socialinėmis transformacijomis – Leonas XIII neapsiribojo vien tik neramumų konstatavimu, bet pamatė šias situacijas kaip erdvę Bažnyčios pastoracinei misijai. Jis pateikė jas griežtam įžvelgimui, nušviesdamas jų priežastis ir galimus sprendimus Evangelijos bei integralios žmogaus asmens, sukurto pagal Dievo paveikslą, vizijos šviesoje. Šventasis Jonas Paulius II šį požiūrį laikė „išliekančia paradigma“ [24] socialiniam mokymui – pavyzdine praktika, per kurią Bažnyčia, susidurdama su istoriniais pokyčiais, naudojasi savo teise ir pareiga tirti socialines realybes, priimti sprendimus dėl jų ir nurodyti kelius teisingiems sprendimams rasti. Tokiu būdu amžinasis tikėjimo turinys ir senoji bažnytinė išmintis randa išraišką gyvame mokyme, kuris išleika ištikimas Evangelijai, kartu augdamas atsiliepiant į kiekvienos epochos „naujus dalykus“.

(30) Leono XIII enciklika Rerum Novarum yra gairė Bažnyčios socialinio mokymo raidoje. Dokumentas savo apmąstymų priešakyje iškelia darbo ir darbuotojų orumą; patvirtina teisę į teisingą atlyginimą sau ir savo šeimai; pripažįsta, kad asmuo turi pamatinių vertybių, kurios turi viršenybę prieš kapitalą ir pelną; gina privačią nuosavybę kartu su jos nepakeičiamu socialiniu vaidmeniu; vertina darbuotojų asociacijas; ir siūlo bendradarbiavimo tarp skirtingų visuomenės dalių formas kaip alternatyvą klasių kovos mentalitetui. Todėl nenuostabu, kad Pijus XI ją pavadino krikščioniškojo socialinio veikimo „Didžiąja chartija“ (Magna Carta) [25]. Enciklikoje Rerum Novarum senovinė Bažnyčios išmintis apie žmogaus asmenį ir gyvenimą visuomenėje įgavo naują formą, gebančią atsiliepti į pramonės amžių ir pasiūlyti pirmąjį didelį sisteminį socialinio mokymo rėmą, kuris bus toliau plėtojamas ateinančiais dešimtmečiais. Nors daugelis Leono XIII aprašytų istorinių sąlygų pasikeitė, bent dvi įžvalgos išlieka itin aktualios šiandien: žmogaus darbo viršenybė prieš bet kokį mentalitetą, orientuotą tik į finansus ar produktyvumą – su atitinkamu dėmesiu žmonėms ir šeimoms, kurios yra labiausiai pažeidžiamos išnaudojimo – bei neatsiejamas ryšys tarp Evangelijos skelbimo ir teisingesnės socialinės tvarkos siekio. Tuo būdu Rerum Novarum toliau mums primena, kad nėra autentiškos evangelizacijos, kuri kartu nepaveiktų žmonių visuomenės struktūrų.

(31) Pijaus XI enciklika Quadragesima Anno, išleista 1931 m. minint keturiasdešimtąsias Rerum Novarum metines pačiame didžiosios pasaulinės ekonominės krizės įkarštyje, žymi tolesnį žingsnį Bažnyčios socialiniame mokyme. Užuot apsiribojusi tik darbininkų klausimo sprendimu, ji išplėtė savo žvilgsnį, apimdama bendrą ekonominės ir politinės tvarkos struktūrą. Enciklikoje smerkiamas ekonominės galios sutelkimas kelių asmenų rankose; kritikuojama tiek neribota konkurencija, tiek kolektyvistiniai projektai, griaunantys asmens laisvę bei atsakomybę; stipriai patvirtinama darbininkų teisė į asociacijas; ir dar kartą pabrėžiamas reikalavimas, kad darbo užmokestis būtų proporcingas ne tik veiklos rezultatams, bet ir darbuotojų bei jų šeimų poreikiams. Šiame kontekste Pijus XI sistemiškai suformulavo subsidiarumo principą, kuris turėjo tapti vienu iš socialinio mokymo kertinių akmenų. Remiantis šiuo principu, to, ką gali atlikti asmenys, šeimos, tarpinės organizacijos ir vietos bendruomenės, neturėtų imtis aukštesnio lygio valdžios institucijos. Kartu su šiuo indėliu, įvairiuose savo Magisteriumo pasisakymuose – nuo enciklikų Non Abbiamo Bisogno ir Mit Brennender Sorge iki Divini Redemptoris – Pijus XI aiškiai primino privačios nuosavybės socialinį vaidmenį ir pasmerkė totalitarizmo formas, kurios žemina asmens orumą, slopina gyvenimą visuomenėje, iškelia valstybę virš jos teisingos vertės ir diskriminuoja dėl rasės. Šiandien ypač aktualios išlieka bent trys jo socialinio mokymo įžvalgos: suvokimas, kad neteisingumas susijęs ne tik su individualiu elgesiu, bet ir su ekonominėmis bei institucinėmis struktūromis; subsidiarumo principo svarba, raginanti stiprinti asociacijų bei bendruomenių audinį, kartu vengiant tolesnio galios sutelkimo centre; ir ryšys tarp darbo orumo, teisingo atlygio bei realios galimybės šeimoms gyventi orų gyvenimą.

(32) Tragiškame Antrojo pasaulinio karo kontekste ir vėlesniais atstatymo metais Pijaus XII mokymas reikšmingai prisidėjo prie socialinio mokymo raidos. Tai ypač pasakytina apie jo kalėdinius radijo pranešimus, kuriuose jis nubrėžė tarptautinės tvarkos, pagrįstos teisingumu, taika ir žmogaus orumo pripažinimu, gaires. Šiuose pranešimuose popiežius pasiūlė dialogą su visuomene, besiremiantį kreipimusi į prigimtinį įstatymą, suprantamą kaip objektyvių principų rinkinys, kuris yra viršesnis už asmenų ir valstybių interesus bei privalo reguliuoti tiek vidinį tautų gyvenimą, tiek jų tarpusavio santykius. Pijus XII taip pat priskyrė lemiamą vaidmenį profesinėms asociacijoms, profesinėms sąjungoms ir įvairioms tarpinėms organizacijoms ekonominėje ir socialinėje tvarkoje. He pripažino šias organizuotas visuomenės formas kaip būtiną pilietinės pusiausvyros ir bendrojo labo apsaugos priemonę. Jis patvirtino sveikos teisinės valstybės poreikį, kad būtų apsisaugota nuo piktnaudžiavimo valdžia, ir pripažino demokratiją kaip priemonę, užtikrinančią tinkamą valdžios vykdymą. Kartu jis įspėjo prieš bet kokį bandymą grįsti teisę nauda ar jėga, primindamas, kad tarptautinė tvarka, valdoma stipriausiojo pranašumo, palieka silpnesnes tautas engimui ir iš esmės sugriauna pasitikėjimą tarp valstybių. Galiausiai Pijus XII nustatė gilius ekonominius disbalansus tarp šalių kaip vieną iš konfliktus kurstančių veiksnių [26]. Trys gairės išlieka ypač reikšmingos mūsų laikams, kuriems šiuo metu būdingos naujos pasaulinės galios formos ir auganti nelygybė: būtinybė teisei turėti viršenybę prieš interesus; suvokimas, kad ekonominiai skirtumai yra terpė įtampai ir smurtui augti; ir asociacijų tinklo, gebančio tarpininkauti tarp asmens ir valstybės, būtinybė. Šios gairės toliau teikia svarbius kriterijus, leidžiančius socialiniam mokymui interpretuoti globalizacijos dinamiką ir skatinti teisingesnę bei taikesnę tarptautinę tvarką.

Vatikano II Susirinkimo metai

(33) Naujas Bažnyčios socialinio mokymo etapas prasidėjo su šventuoju Jonu XXIII, kuris didesnį dėmesį skyrė pasaulinei socialinių problemų dimensijai ir teisių kalbai. Enciklikoje Mater et Magistra jis pristatė krikščioniškąjį tikėjimą kaip šviesą, gebančią sujungti dangų ir žemę. Jis priminė, kad nors pirminė Bažnyčios misija yra šventinimas ir amžinųjų gėrybių skelbimas, ji nepaiso konkrečių kasdienio žmonių gyvenimo poreikių ir rūpinasi kiekvienu autentišku žmogaus gėriu [27]. Remdamasis šia vieninga žmonijos vizija, Jonas XXIII pabrėžė, kad visuomeniniam gyvenimui reikalinga pusiausvyra tarp piliečių bei grupių iniciatyvos – kurios yra pašauktos organizuotis ir dirbti kartu – bei valstybės veiksmų, kurie turi koordinuoti ir teikti pagalbą, neslopindami asmenų laisvės ir atsakomybės. Todėl jis atkreipė dėmesį į teisingą atlygį už darbą, darbuotojų dalyvavimą ir augančius skirtumus tarp šalių. Po kelerių metų enciklikoje Pacem in Terris Jonas XXIII pirmą kartą kreipėsi ne tik į tikinčiuosius, bet ir į visus geros valios žmones, organiškai susiedamas asmens orumą su pamatinių teisių bei pareigų pripažinimu ir pasiūlydamas visuomenės raidos kryptį – taip pat ir tarptautiniu lygmeniu – pagrįstą tiesa, teisingumu, meile ir laisve [28]. Šiandien, kai pasaulį ženklina plačiai paplitę konfliktai ir naujos pasaulinės tarpusavio priklausomybės formos, ypač reikšmingi išlieka šie jo mąstymo aspektai: visuotinė jo kreipimosi perspektyva; nuoroda į žmogaus teises kaip į bendrą rėmą; ir jo įsitikinimas, kad tvari taika reikalauja institucijų bei santykių tarp tautų, įkvėptų kiekvieno asmens orumo.

(34) Vatikano II Susirinkimas pažymėjo lūžį Bažnyčios savivokoje šiuolaikiniame pasaulyje. Pastoracinėje konstitucijoje Gaudium et Spes Susirinkimas pristatė Bažnyčios, kuri yra arti žmonijos, įsipareigojusi pasauliui ir pasiryžusi mąstyti apie konkrečią istorinių situacijų tikrovę, o ne apie abstrakčias sąvokas, įvaizdį. Tekste nagrinėjami pagrindiniai santuokos ir šeimos, ekonominio bei visuomeninio gyvenimo, politinės bendruomenės, karo ir taikos klausimai. Jame primygtinai reikalaujama, kad ekonominės ir institucinės struktūros būtų teisingos tik tiek, kiek jos tarnauja visapusiškam asmens vystymuisi ir skatina atsakingą visų dalyvavimą [29]. Šio Susirinkimo documento svarba Bažnyčios socialiniam mokymui slypi ne tik tame, kad jis atvėrė horizontus teminiams apmąstymams, bet ir jo įžvelgimo metode, kuris kviečia mus interpretuoti istorinius pokyčius, vadovaujantis Evangelija bei žmogaus patirtimi. Šis požiūris atskleidžia, kad dialogas su pasauliu Bažnyčiai nėra taktinis pasirinkimas, bet konkreti jos misijos išraiška, nes Evangelija, kaip raugas, geba transformuoti visuomenės struktūras iš vidaus ir tiesti kelius didesnio žmogiškumo link. Į tą patį kontekstą galima įtraukti deklaraciją Dignitatis Humanae. Čia Susirinkimas pripažino, kad religinė laisvė yra pamatinė teisė, pagrįsta žmogaus orumu, kurią privalo garantuoti įstatymas, siekiant apsaugoti žmones nuo vertimo veikti prieš savo sąžinę arba nuo kliudymo ieškoti bei išpažinti tiesą tiek privačiai, tiek viešai [30]. Šis principas yra itin aktualus šiandien ir toliau teikia socialiniam mokymui lemiamus kriterijus, skirtus apsaugoti asmenis bei kurti pliuralistines ir taikias visuomenes.

(35) Šventojo Pauliaus VI pontifikato metu iškilo taikos supratimas, kuris nebuvo apribotas vien karo nebuvimu, bet įgavo pavidalą visapusiško žmogaus vystymosi rėmuose. Enciklikoje Populorum Progressio jis apibūdino vystymąsi kaip perėjimą iš mažiau žmogiškų į labiau žmogiškas gyvenimo sąlygas. Jis jį suprato kaip procesą, kuris liečia „kiekvieną žmogų ir visą žmogų“ [31], tai yra kiekvieną asmens dimensiją ir visus žmones be išimties. Dėl šios priežasties Paulius VI galėjo patvirtinti, kad taip suprantamas vystymasis tikrovėje yra „naujas taikos vardas“ [32], nes juo siekiama išrauti neteisingumo bei konfliktų šaknis ir sukurti galimybes oresniam visų gyvenimui. Popiežiškosios komisijos Iustitia et Pax įsteigimas taip pat turėtų būti vertinamas šioje šviesoje – kaip bandymas suteikti stabilią formą šiai įžvalgai bažnytiniu bei tarptautiniu lygmenimis, turint omenyje augantį atotrūkį tarp turtingų bei skurdžių šalių ir politikos, kuri nuoširdžiai skatintų labiau žmogiškas gyvenimo sąlygas visiems, poreikį.

(36) Laiške Octogesima Adveniens, parašytame minint aštuoniasdešimtąsias Rerum Novarum metines, Paulius VI pritaikė šią perspektyvą postindustrinei visuomenei, paženklintai urbanizacijos, naujų skurdo formų bei sparčių kultūrinių pokyčių, kurie kėlė klausimų dėl asmenų ir bendruomenių ateities. Paulius VI tikėjo, kad nors Evangelija buvo skelbiama, užrašyta ir išgyvenama istoriniame bei kultūriniame kontekste, kuris labai skiriasi nuo mūsiškio, jos žinia nėra „pasenusi“ [33]. Priešingai, ji siūlo žmogaus asmens, santykių, autoriteto ir bendrojo labo viziją, kuri vis dar gali nukreipti šiandienos ekonominius, politinius bei kultūrinius pasirinkimus. Kitaip tariant, Evangelija išlieka aktuali, nes ji suteikia kriterijus, leidžiančius atpažinti, kas žlugdo ar humanizuoja ir kas išlaisvina ar slegia nuolat kintančiose situacijose. Bažnyčios socialiniam mokymui reikliausias Pauliaus VI palikimas yra būtent šis: kol pasaulyje yra žmonių, atskirtų nuo vystymosi, atitinkančio žmogaus orumą, krikščionių bendruomenė negali pasitenkinti teoriniu taikos skelbimu. Vietoj to, pradėdama nuo ten, kur žmonės yra nustumti į paraštes, ji privalo leisti Evangelijai ištarti nuosprendį toms ekonominėms bei politinėms struktūroms, kurios – kaip vėliau mums primins Jonas Paulius II – gali tapti tikromis „nuodėmės struktūromis“ [34]. To rezultatas bus tai, kad joks asmuo ar tauta nebus traktuojami kaip paaukojami vystymosi procesuose.

Pastarojo meto Magisteriumas

(37) Turtingas šventojo Jono Pauliaus II socialinis mokymas stovi didžiųjų XX amžiaus ideologinių sistemų krizės ir ekonominės globalizacijos pradžios kryžkelėje. Jo enciklika Laborem Exercens, parašyta praėjus devyniasdešimčiai metų po Rerum Novarum pasirodymo, atvėrė naują kelią apmąstymams apie darbą. Joje teisingas darbo užmokestis pristatomas kaip konkreti priemonė, leidžianti patikrinti visos socioekonominės sistemos teisingumą, nes jis atskleidžia, ar su darbuotoju elgiamasi kaip su asmeniu, ar tik kaip su gamybos sąnaudomis [35]. Darbas laikomas ne tiesiog spręstina problema ar pajamų generavimo priemone, bet pamatiniu gėriu asmeniui, ekonominės veiklos principu ir visos socialinės problemos raktu. Dirbdamas žmogus įtraukia savo laisvę, kūrybiškumą bei bendradarbiavimo gebėjimus, prisidėdamas prie kultūrinio ir moralinio visuomenės pakylėjimo [36]. Atsižvelgiant į tai, įvairios darbo nesaugumo formos, fragmentiški karjeros keliai ir automatizavimas turi būti vertinami ne vien efektyvumo požiūriu, bet ir atsižvelgiant į darbuotojo orumą, teisę į pakankamą atlygį bei realią galimybę dalyvauti visuomenės gyvenime.

(38) Enciklikoje Sollicitudo Rei Socialis, skirtoje paminėti dvidešimtąsias Populorum Progressio metines, Jonas Paulius II iš naujo išnagrinėjo nepakankamo išsivystymo rykštę. Jis pripažino daugybės bandymų paspartinti skurdžių tautų ekonominį vystymąsi bei padėti joms industrializacijos procese nesėkmę, pažymėdamas išliekantį ir netgi didėjantį atotrūkį tarp pasaulio Šiaurės ir Pietų [37]. Jis taip pat pasmerkė ekonominius, finansinius bei komercinius mechanizmus, kurie, valdomi stipriausių ekonomikų, struktūriškai palankesni jų pačių interesams, kartu slopindami silpnesnes ekonomikas, ir paprašė, kad jiems būtų taikomas rimtas etinis, o ne tik techninis vertinimas [38]. Šiame kontekste solidarumas buvo suprantamas kaip konkreti, bendra atsakomybė tarp asmenų, tautų ir valstybių – socialinės draugystės ar politinės meilės forma, orientuota į Pauliaus VI pasiūlytą „meilės civilizaciją“ [39].

(39) Minint šimtąsias Rerum Novarum metines, enciklika Centesimus Annus pasiūlė apmąstymus apie sovietinės sistemos žlugimą bei demokratijos ir rinkos ekonomikos iškilimą. Šventasis Jonas Paulius II pakartojo Pijaus XII žinią, kad Bažnyčia vertina demokratiją tiek, kiek ji garantuoja veiksmingą piliečių dalyvavimą, leidžia jiems rinkti bei taikiai pakeisti savo vadovus ir užkerta kelią tam, kad valdžią monopolizuotų mažos elito grupės, motyvuotos siaurų ar ideologinių interesų [40]. Taip pat Bažnyčia pripažįsta teigiamą rinkos bei privačios iniciatyvos potencialą tik tuomet, jei jie išlieka pavaldūs moraliniam įstatymui ir yra nukreipiami solidarumo principo, neaukojant pažeidžiamiausių asmenų pelno logikai [41]. Tai prideda ypač aktualų palikimą Bažnyčios socialiniam mokymui. Ryšio tarp darbo orumo, tautų solidarumo, kritiško demokratijos bei rinkos ekonomikos vertinimo patvirtinimas toliau teikia kriterijus naujoms išnaudojimo, atskirties formoms ir politinio atstovavimo krizėms vertinti.

(40) Savo socialinėje enciklikoje Caritas in Veritate popiežius Benediktas XVI siekė iš naujo įvertinti bei išplėstį vystymosi koncepciją, pateiktą Populorum Progressio, interpretuodamas ją globalizacijos šviesoje. Jis pažymėjo, kad toks vystymasis turėtų virsti „tikru augimu, naudingu visiems ir iš tikrųjų tvariu“ [42]. Tai yra ekonominė pažanga, kuri yra tikrai įtrauki ir gerbianti kūrinijos ribas. Vis dėlto jis dar kartą patvirtino, kad turtingose šalyse randasi naujos skurdo rūšys bei precedento neturinčios atskirties formos, tuo tarpu skurdesniuose regionuose nedidelės mažumos gyvena vartotojiškoje prabangoje šalia dehumanizuojančio skurdo situacijų [43]. Be to, jis pastebėjo, kad naujoji pasaulinė ekonomikos bei finansų sistema, pasižyminti didžiuliu kapitalo ir gamybos priemonių mobilumu, sumažino valstybių politinę galią ir jų gebėjimą daryti įtaką ekonominiams procesams [44]. Dėl šios priežasties Benediktas XVI pakartojo, kad ekonominė veikla negali pretenduoti spręsti socialinių problemų vien tik per komercinio mentaliteto plėtrą, bet privalo būti nukreipta į bendrąjį labą, už kurį politinė bendruomenė neša savo nepakeičiamą atsakomybę [45].

(41) Benediktas XVI savo analizės centre iškėlė meilę, teigdamas, kad ji „yra Bažnyčios socialinio mokymo šerdis“ [46], su sąlyga, kad ji visada yra vienybėje su tiesa. Jis taip pat su susirūpinimu pažymėjo, kad esama tendencijos atmesti moralinį reikšmingumą būtent socialinėje, teisinėje, politinėje ir ekonominėje srityse. Jo indėlio originalumas slypi tame, kad jis parodė, jog vystymasis, teisingumas, institucijos ir rinka nėra neutralios realybės, bet erdvės, kuriose meilė tiesoje privalo rasti istorinę išraišką. Šis mokymas yra ypač aktualus šiandien augančios nelygybės, spaudimo finansų rinkose, aplinkosaugos krizės ir pasitikėjimo politika stokos šviesoje. Jis išlieka kaip kvietimas vertinti kiekvieną vystymosi modelį pagal jo gebėjimą būti įtraukiam ir tvariam, atkurti ekonomikos bei politikos santykį remiantis bendruoju labu ir pripažinti kritinį bei generatyvų meilės vaidmenį viešajame gyvenime.

(42) Popiežiaus Pranciškaus socialinis mokymas plėtojamas konstitucijos Gaudium et Spes gairėmis, kurios mus kviečia žvelgti į istoriją per žmonijos vilčių bei pažeidžiamumo prizmę ir įtraukti jas į dialogą su Evangelija. Šis požiūris ypač aiškiai iškyla apaštališkajame paraginkime Evangelii Gaudium, kur jis teigia, kad krikščioniškasis skelbimas turi vidinę socialinę dimensiją ir reikalauja Bažnyčios, gebančios įsiklausyti į vargšų, migrantų ir naujų vergijos formų aukų šauksmą. Pranciškaus reikalavimas kurti sinodinę Bažnyčią – Bažnyčią, kuri „keliauja kartu“, kuri siekia skaityti laiko ženklus Evangelijos šviesoje ir leidžiasi būti evangelizuojama vargšų, su kuriais dalijasi istorija – taip pat telpa šioje perspektyvoje [47].

(43) Enciklikoje Laudato Si’ Pranciškus pateikė pirmąjį reikšmingą sisteminį ekologinės krizės nagrinėjimą socialinėje enciklikoje, parodydamas, kad tai nėra izoliuota problema, bet veikiau šiuolaikinės socioekonominės krizės ekologinis aspektas. Jo siūlymas dėl integralios ekologijos sujungė rūpinimąsi mūsų bendrais namais su pirmumo teikimu vargšams ir tvirtai patvirtino, kad „žemės šauksmas ir vargšų šauksmas“ [48] negali būti atskirti. Šioje šviesoje visuotinė gėrybių paskirtis buvo iškelta į pirmą planą kartu su technokratinės paradigmos, siekiančios viską paversti dominuojamu objektu, kritika; žmogaus darbo, kuriam gresia atliekų (atmetimo) mentalitetas, gynyba; ir kartų teisingumo poreikiu. Galiausiai jis pasisakė už nuoširdų dialogą tarp tų, kurie dirba politikos ir finansų srityse, kad nė viena iš jų netaptų orientuota tik į save.

(44) Susidūręs su visuomenės audinio suirimu, „dalimis kariaujamu pasauliniu karu“, individualistine globalizacija bei pandemijos poveikiu bendruomeniniams ryšiams, Pranciškus enciklikoje Fratelli Tutti siekė atgaivinti žmonijos, pasirenkančios socialinę draugystę ir visuotinę broliją, svajonę. Jis pasiūlė susitikimo kultūrą, „geresnę politiką“, gebančią siekti bendrojo labo, sutaikinimo kelius ir pasaulį, garantuojantį „žemę, būstą ir darbą visiems“ [45]. Galiausiai enciklikoje Dilexit Nos jis parodė, kad šios reikšmingos socialinės pastangos negali būti atskirtos nuo asmeninio santykio su Kristumi. Kreipdamasis į Dievo žodį, jis mums priminė, kad tikriausias atsakymas į Jėzaus širdies meilę yra konkreti meilė mūsų broliams ir seserims, ir patvirtino, kad „mums nėra didesnio būdo sugrąžinti meilę už meilę“ [50].

Istorijos aiškinimas tikėjimo šviesoje

(45) Žvelgiant į šią istorinę apžvalgą akivaizdu, kad Bažnyčios socialinis mokymas nėra prie rašomojo stalo sumanyto projekto rezultatas, bet greičiau kantraus proceso vaisius, kuriame kiekvienas pontifikas – kartu su Vatikano II Susirinkimu – įnešė unikalų indėlį kiekvieno konkretaus laikotarpio „naujų dalykų“ šviesoje. Atsiliepdami į savo laiko iššūkius, kiekvienas iš jų interpretavo istorinius pokyčius pagal Evangeliją, iškeldami į šviesą skirtingus to paties paveldo aspektus: asmens orumą, darbo vertę, visuotinę gėrybių paskirtį, solidarumą bei subsidiarumą, rūpinimąsi kūrinija ir taikos bei brolijos centrinę vietą. Rezultatas yra darni, nors ir ne visada linijinė raida, paženklinta skirtingų akcentų, progresyvių įžvalgų, o kartais ir perspektyvos pokyčių, kurie nenutraukia ryšio su tuo, kas buvo anksčiau, bet leidžia subręsti jų pasekmėms. Jei šiandien galime kalbėti apie bendrų principų ir kriterijų corpus, tai yra todėl, kad šis tikėjimu grįstas istorijos aiškinimas niekada nebuvo nutrūkęs, išlikdamas nuolat atviras kiekvienos kartos keliamiems iššūkiams. Būtent į didžiuosius socialinio mokymo principus, kurie kreipia tikinčiųjų įžvelgimą asmeniniame bei viešajame gyvenime, dabar noriu atkreipti mūsų dėmesį, kad veiksmingiau suvoktume jų vidinį nuoseklumą bei gebėjimą vadovauti mūsų laikams.

ANTRASIS SKYRIUS

BAŽNYČIOS SOCIALINIO MOKYMO PAGRINDAI IR PRINCIPAI

(46) Bažnyčios socialinis mokymas yra gyva tikrovė, palaikanti dialogą su istorija, kultūromis ir mokslais. Kartu jame įtvirtintas pamatinių, nekintančių tiesų branduolys. Dėl šios priežasties jį galima laikyti išminties forma, gebančia vadovauti asmeniniam ir visuomeniniam tikinčiųjų gyvenimui net ir šiandien. Šiame antrame skyriuje norėčiau sutelkti dėmesį į kai kuriuos Bažnyčios socialinio mokymo pagrindus ir principus, kurie padės mums interpretuoti mūsų laikų „naujus dalykus“, ypač atsižvelgiant į prigimtinį žmogaus asmens orumą. Siekiant apsaugoti žmogaus asmenį dirbtinio intelekto amžiuje, tikiu, kad šiandien privalome iš naujo apmąstyti bendrąjį labą, visuotinę gėrybių paskirtį, subsidiarumą, solidarumą ir socialinį teisingumą. Esu įsitikinęs, kad darniems šių principų santykiams reikalingas bendras jų vertinimas, kad taptų aišku, kaip jie yra susiję ir vienas kitą papildo.

(47) Siūlydamas šiuos apmąstymus, pirmiausia viliuosi padėti tikintiesiems pasauliečiams ir geros valios žmonėms iš naujo atrasti savo pareigą įgyvendinti minėtus principus kasdienybėje, šeimos santykiuose, darbe ir įsipareigojimuose visuomenei. Taip jie leis sau įsikvėpti tikslo įkūnyti Dievo meilę konkrečiuose gyvenimo įvykiuose. Kartu norėčiau paskatinti akademines institucijas bei universitetus suteikti naują impulsą šiems principams ir pritaikyti juos taip, kad jie būtų aktualūs bei veiksmingi sprendžiant skaitmeninės revoliucijos klausimus. Tokiu būdu teologiniai ir filosofiniai tyrinėjimai galės giliau ištirti bei paremti Bažnyčios pastoracinį kelią ir prisidėti prie Magisteriumo uždavinio apšviesti tikinčiųjų sąžines bei nukreipti jų pastangas kurti teisingesnį ir broliškesnį mūsų visuomenių gyvenimą.

Socialinio mokymo pagrindai

Žmogaus asmuo: Triasmenio Dievo paveikslas

(48) Bažnyčios socialinis mokymas mus nukreipia į pačią mūsų tikėjimo šerdį – gyvojo Dievo, apsireiškusio Jėzuje Kristuje, slėpinį, kuris, būdamas Asmenų – Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios – bendrystė, yra pati meilė santykyje, išreikšta abipusiu savęs atidavimu ir dalijimusi su pasauliu [51]. Kaip priminė Susirinkimas, žmogaus asmenys yra pašaukti į bendrystę su Dievu ir „gali visiškai save atrasti tik per nuoširdžią savidovą“ [52]. Iš tiesų giliausias jų pašaukimas yra įsilieti į trejybinę priimtos ir dalijamos meilės dinamiką.

(49) Jeigu Dievo kaip Meilės slėpinys yra socialinio mokymo šaltinis, tai konkrečiausią jo išraišką matome Jėzaus Kristaus, įsikūnijusio Žodžio, veide. Tapdamas žmogumi, Dievo Sūnus įžengia į mūsų istoriją ir prisiima žmogaus kūną, atsinešdamas su savimi meilę, kuri vienija Jį su Tėvu ir Šventąja Dvasia. Jame „tikrai paaiškėja žmogaus slėpinys“ [53], nes Jo žmogiškumas yra visiškai laisvas, atviras kitiems, gebantis kurti sveikus bei gražius santykius ir pasiryžęs visiškam savęs atidavimui. Tie, kurie Juo tiki, yra įsitraukę į didįjį atnaujinimo darbą, prasidėjusį su Jo kančios, mirties ir prisikėlimo slėpiniu, ir bendradarbiauja kuriant Dievo Karalystę, mokydamiesi priimti visus vyrus bei moteris kaip brolius ir seserimus, vieno Tėvo vaikus. Tokiu būdu tiek Evangelijos skelbimas, tiek krikščioniškasis gyvenimas, vadovaujamas Šventosios Dvasios veikimo, yra linkę sukelti socialinių pasekmių pasaulyje [54].

(50) Krikščioniškojo žmogaus asmens supratimo centre glūdi didingas biblinis tvirtinimas, kad vyras ir moteris yra sukurti pagal Triasmenio Dievo paveikslą ir panašumą (plg. Pr 1, 26–27). Sukurtas santykiui, kiekvienas žmogus yra Dievo sumanytas ir panorėtas, kad įžengtų į bendrystę su Juo, su kitais ir su kūrinija. Žmogaus orumas nepriklauso nuo asmens gebėjimų, turtų ar padėties gyvenime, nei nuo teisingų ar klaidingų pasirinkimų; priešingai, tai yra dovana, pranokstanti kiekvieną asmenį ir suteikiama Dievo kaip Jo neblėstančios meilės išraiška. Dėl šios priežasties žmogus visuomet išlieka „Bažnyčios keliu“ [55] ir kiekvieno autentiško visapusiško žmogaus vystymosi kelio šerdimi [56].

Lygus visų žmonių orumas

(51) Šventasis Jonas Paulius II teigė, kad „šis stiprėjantis žmogaus asmens orumo bei jo unikalumo pojūtis, taip pat pagarba, privaloma sąžinės keliui, neabejotinai yra vienas iš teigiamų moderniosios kultūros laimėjimų“ [57]. Šis teiginys pratęsia Vatikano II Susirinkimo jau nubrėžtą gairę, kurioje buvo pažymėtas augantis visų asmenų didingo orumo pripažinimas, jų pranašumas prieš materialius dalykus bei jų visuotinės ir nepažeidžiamos teisės bei pareigos [58]. Svarbu užtikrinti, kad šis žmogaus orumo vertinimo augimas nebūtų užtemdytas naujų ideologijų spaudimo ar itin galingų interesų šiuolaikiniame pasaulyje. Tarp šių ideologijų ypač klastinga laikau tą, kuri teigia, kad kiekvienas asmuo privalo užsitarnauti ar pateisinti savo vertę, iki tokio lygio, kai didesnė vertė priskiriama tiems, kurie yra efektyvesni ar rezultatyvesni. Žvelgiant iš šios perspektyvos, asmenys galiausiai paverčiami priemone rezultatams pasiekti, ištekliumi, kurį reikia naudoti ir išnaudoti, ir jie nebėra pripažįstami kaip tikslas patys savaime, kuris niekada neturėtų būti instrumentalizuojamas. Vis dėlto asmenų vertė nepriklauso nuo to, ką jie pasiekia ar pagamina. Yra teisės, kurios taikomos kiekvienam vien tik dėl to, kad jis yra žmogus, ir jokia žmogiškoji galia negali teisėtai jų paneigti ar savavališkai apriboti [59].

(52) Kai kalbame apie orumą, šį žodį ne visada vartojame ta pačia prasme. Kartais turime omenyje moralinį orumą, būtent tai, kaip asmuo nukreipia savo pasirinkimus ir veiksmus. Kitais atvejais galvojame apie socialinį orumą, kuris nurodo asmens gyvenimo sąlygas ir konkrečią pagarbą, gaunamą iš visuomenės. Dar kitais atvejais kalbame apie egzistencinį orumą, suprantamą kaip būdą, kuriuo asmuo suvokia savo paties vertę ir gyvenimo prasmingumą. Šie orumo aspektai gali būti sustiprinti arba sumažinti. Šalia šių sąvokų taip pat egzistuoja gilesnis ir svarbesnis ontologinio orumo lygmuo. Tai yra orumas, kuris priklauso kiekvienam žmogui vien tik dėl jo egzistavimo fakto, dėl to, kad jis buvo panorėtas, sukurtas ir pamiltas Dievo [60]. Jokia nuodėmė, nesėkmė, pažeminimas ar atskirtis negali sumažinti gilios žmogaus gyvenimo, kurį Dievas panorėjo ir pašaukė egzistuoti, vertės [61].

(53) Todėl pamatinis kiekvieno asmens orumas nėra nei įgyjamas, nei užsitarnaujamas, jo taip pat nereikia pateisinti. Neseniai paskelbta deklaracija Dignitas Infinita pateikia Bažnyčios mąstymo šia tema santrauką: „Kiekvienas žmogus turi begalinį orumą, neatsiejamai glūdintį jo paties būtyje; šis orumas galioja bet kokiomis aplinkybėmis, nepriklausomai nuo asmens būsenos ar situacijos, kurioje jis atsidurtų“ [62] – kitaip tariant, visada ir be išimčių. Kiekvieno brolio ar sesers orumą galima apibūdinti kaip begalinį, kaip teigė šventasis Jonas Paulius II [63], dėl dviejų priežasčių: pirma, todėl, kad Dievo meilė, kviečianti mus į draugystę su Juo, yra begalinė; ir antra, Jo meilė yra visiškai besąlygiška ta prasme, kad net jei ieškotume be galo, niekada nerasime nieko, kas galėtų ją ištrinti ar paneigti.

Aukščiausioji žmogaus teisių vertė

(54) Bažnyčia su dėkingumu pripažįsta, kad „judėjimas už žmogaus teisių nustatymą ir paskelbimą yra vienas reikšmingiausių bandymų veiksmingai atsiliepti į neišvengiamus žmogaus orumo reikalavimus“ [64]. Šiuo atžvilgiu šventasis Jonas Paulius II teigė, kad Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, Jungtinių Tautų paskelbta 1948 m. gruodžio 10 d., išlieka viena aukščiausių mūsų laiko žmonijos sąžinės išraiškų [65]. Tai yra „gairė ilgajame ir sunkiame žmonijos kelyje“ [66]. Dėl šios priežasties, krikščionišku požiūriu, žmogaus teisės nėra išorinis priedas prie asmens, bet prigimtinio žmogaus orumo išraiška, kurią tarptautinė bendruomenė yra pašaukta saugoti ir skatinti.

(55) Žmogaus teisės yra nepažeidžiamos, kadangi jos „glūdi žmogaus asmenyje ir žmogaus orume“ [67]. Todėl jos yra visuotinės ir neatimamos [68]. Būtent dėl to, kad jos yra pagrįstos bendru kiekvieno vyro ir moters orumu, jos turi praktinių pasekmių ir teisinių padarinių, nes „būtų tuščia skelbti žmogaus teises, jei tuo pat metu nebūtų daroma viskas, kad būtų užtikrinta pareiga jas gerbti – visų, visur ir kiekvienam“ [69]. Tarp šių teisių pirmoji yra teisė į gyvybę, nuo pradėjimo iki natūralios pabaigos [70], be kurios neįmanoma naudotis jokia kita teise. Kai ši pamatinė teisė yra neigiama – kaip dirbtinio aborto, nekaltųjų žudymo ir eutanazijos atvejais – susiduriame su pasirinkimais, kuriuos Bažnyčia laiko sunkiai klaidingais [71].

(56) Žvelgdami į mūsų laiką, negalime ignoruoti fakto, kad žmogaus teisių apsaugai iškilo du ypač rimti pavojai. Pirmasis yra tas, kad šios teisės deklaruojamos grynai formalia prasme, tuo tarpu technologinė pažanga vyksta kartu su paslėptais ar atvirais žmogaus orumo pažeidimais. Antrasis pavojus, kuris iš tikrųjų yra pirmojo šaknis, yra nesugebėjimas atpažinti jų visuotinumo pagrindo, kadangi atsisakėme „tvirtų pagrindų, palaikančių mūsų sprendimus ir įstatymus, paieškos“ [72]. Popiežius Pranciškus ragino mus nenuvertinti šio pastarojo klausimo. Jis pažymėjo, kad kai protas rimtai tyrinėja žmogaus prigimtį, jis geba atrasti vertybes, kurios taikomos visiems, kadangi jos kyla iš žmogaus prigimties. Jei šios paieškos užduoties būtų atsisakyta, tikėtina, kad šiandien neliečiamomis laikomos teisės ateityje gali būti kvestionuojamos ar neigiamos tų, kurie turi galią, galbūt gavus tik apgaulingą išgąsdintų ar manipuliuojamų visuomenių pritarimą [73].

(57) Kartu su didesniu kiekvieno žmogaus vertės ir teisių suvokimu, išaugo ir mažumų teisių pripažinimas. Vis dėlto dar laukia ilgas kelias, kad būtų užtikrinta, jog daugybės asmenų – būtent moterų – teisės būtų lygiavertiškai ir nuoširdžiai garantuojamos visame pasaulyje. Faktas yra tas, kad „dvigubai skurdesnės yra tos moterys, kurios patiria atskirtį, blogą elgesį ir smurtą, kadangi jos dažnai turi mažiau galimybių ginti savo teises“ [74]. Todėl nepakanka tiesiog teigti, kad vyrai ir moterys turi lygų orumą bei teises; būtina, kad tai atsispindėtų konkrečiuose sprendimuose, pavyzdžiui, įstatymuose, galimybėje gauti darbą, švietime, socialinėse ir politinėse atsakomybėse bei būde, kaip visuomenė įsiklauso į moterų indėlį ir jį vertina. Kol šis atotrūkis išlieka, negalime teigti, kad visuomenė tikrai ir visiškai pripažįsta, jog moterys turi tokį patį orumą kaip vyrai.

(58) Svarbūs yra individai – kiekvienas asmuo kartu su savo šeima. Socialiniai judėjimai, bendruomeninės ideologijos ir didingos politinės proklamacijos gyventojų naudai yra bevertės, jei jos neveda į asmenų – vyrų ir moterų – klestėjimą kartu su jų neatimamomis teisėmis. Panašiai nepakanka aukštinti asmens laisvę ar privačią iniciatyvą, jei po to leidžiame daugybei žmonių toliau gyventi be padoraus darbo, apsaugos priemonių ar galimybės gauti būtiniausius dalykus.

Socialinio mokymo principai

Bendrojo labo principas

(59) Pripažinimas, kad kiekvienas vyras ir moteris turi neatimamą orumą, kartu su teisėmis, kurių jokia žmogiškoji galia negali išduoti ar panaikinti, reikalauja, kad formuotume savo bendro gyvenimo būdą, įskaitant mūsų ekonominius bei politinius pasirinkimus ir mūsų miestų struktūrą. Iš to kyla pirmasis svarbus socialinio mokymo principas, kurį noriu pabrėžti: bendrasis labas. Galime jį apibūdinti kaip socialinę orumo, pripažįstamo kiekviename asmenyje, išraišką. Kai Benediktas XVI nurodė nediskutuotinas vertybes, kurias Bažnyčia privalo visuomet ginti, tarp jų jis įtraukė „bendrojo labo skatinimą“ [75]. Krikščioniui išėjimas už siaurų savo paties interesų ribų ir įsipareigojimas – kiek leidžia jo jėgos – bendram labui yra tokia pat nediskutuotina vertybė, kaip ir gyvybės skatinimas.

(60) Vatikano II Susirinkimas patvirtino, kad bendrąjį labą sudaro „visuma tų visuomeninio gyvenimo sąlygų, kurios leidžia tiek grupėms, tiek pavieniams nariams geriau ir lengviau pasiekti savo tobulumą“ [76]. Šis apibrėžimas suteikia mums vertingą pradinį atskaitos tašką, nes bendrasis labas negali būti redukuotas į paprastą sąlygų ar institucijų sąrašą. Tai nėra individualių naudų suma, nei jų specifinių interesų sankirta; tai yra didesnis gėris, priklausantis visiems, ir jis gali būti pasiektas, puoselėjamas bei saugomas tik mūsų bendromis pastangomis. Galime teigti, kad socialinis veikimas pasiekia savo pilnatvę tuomet, kai yra nukreipiamas į šį bendrą gėrį, lygiai taip pat, kaip asmens moralinis veikimas randa išsipildymą pasirenkant tikrąjį gėrį [77].

(61) Šia prasme galime sakyti, kad visuma yra „didesnė už savo dalių sumą“ [78] ir kad būtent dėl šios priežasties „paprasta individualių interesų suma nepajėgi sukurti geresnio pasaulio visai žmonių šeimai“ [79]. Iš tiesų yra iliuzija manyti, kad vien tik savo paties pažangos siekimas nesirūpinant kitais yra pakankamas indėlis į visų labą. Šis požiūris nepaiso prigimtinės ir specifinės bendrojo labo vertės, kuri yra „tarpusavio priklausomybės“ [80] rezultatas, sukuriantis socialinio gėrio tinklą, kuris plečiasi ir daro įtaką žmonėms. Bendrasis labas yra „pliusas“, sąveikos ir abipusės įtakos, jungiančios įvairius veiksmus, iniciatyvas, pastangas bei sprendimus, rezultatas. Jei tiesiog sudėtume individualius gėrius, negalėtume paaiškinti šio „pliuso“, kuris juos pranoksta ir tuo pat metu praturtina, egzistavimo.

(62) Būtent bendrojo labo siekis suteikia gyvybę tautai, suprantamai ne kaip paprasta individų sankaupa, bet kaip gyva tikrovė, kurioje žmonės mokosi pripažinti, kad jie patys yra tarpusavyje susiję ir bendrai atsakingi už res publica. Šia prasme kiekvienas asmuo prisideda prie savo tautos kūrimo „lėtomis ir sunkiomis pastangomis, reikalaujančiomis integracijos troškimo ir pasiryžimo tai pasiekti per taikios ir daugiaveidės susitikimo kultūros augimą“ [81]. Bendras darbas dėl bendrojo labo reiškia bendros vizijos turėjimą. Akivaizdu, kad tarp žmonių yra daug ideologinių bei praktinių skirtumų, taip pat skirtingų interesų bei dažnų nesutarimų, tačiau tai nereiškia, kad neįmanoma pradėti dialogo, siekiant nustatyti pamatinių susitarimų rinkinį, leidžiantį sukurti bendrą viziją, kuria remdamiesi visi gali judėti pirmyn kartu.

(63) Valstybės pareiga yra užtikrinti pilietinės visuomenės sanglaudą, vienybę ir tinkamą organizavimą, kad bendrojo labo būtų galima siekti prisidedant kiekvienam. Praktiškai tai reiškia, kad viešosios valdžios institucijos turi delikačią pareigą „suderinti skirtingus sektorinius interesus su teisingumo reikalavimais“ [82], ieškodamos pusiausvyros tarp asmeninių interesų ir bendrojo labo, nepalikdamos nuošalyje pažeidžiamiausių asmenų. Kai politika atsisako ilgalaikės perspektyvos ir susiveda į trumpalaikius skaičiavimus ar sterilią poliarizaciją, tuomet bendrojo labo kalba praranda patikimumą, o kartu auga socialinė nelygybė bei pasidalijimai.

(64) Tai taikoma ir tarptautinei politikai. Didėjant atotrūkiui tarp tautų, ima vyrauti konfrontacijos ir agresijos mentalitetas, o sunkus kelias link vieningesnio ir broliškesnio pasaulio patiria naujų ir skaudžių nesėkmių. Šiame kontekste kalbėjimas apie bendrą kelionę link teisingesnio visos žmonių šeimos vystymosi „skamba kaip beprotybė“ [83]. Vis dėlto neturime prarasti vilties. Kviečiu visus apgalvoti bendradarbiavimo būdus bei veiksmingesnes tarptautines institucijas, gebančias saugoti pasaulinį bendrąjį labą, nepažeidžiant teisėtos tautų bei valstybių įvairovės [84]. Iš tiesų, bendrojo labo skatinimas niekada negali būti atskirtas nuo pagrabos tautų teisei egzistuoti, išsaugoti savo tapatybę ir įnešti savo unikalias savybes į tautų šeimą. Be to, bet koks bandymas ar planas sunaikinti ar pajungti kurią nors tautą yra sunkiai amoralus ir todėl nepriimtinas.

Visuotinės gėrybių paskirties principas

(65) „Tarp gausių bendrojo labo implikacijų neatidėliotiną reikšmę įgyja visuotinės gėrybių paskirties principas“ [85]. Visų pirma šis principas mums primena, kad žemės gėrybės – dirvožemis, vanduo, oras ir gamtos ištekliai – yra Dievo duoti visai žmonių šeimai, kad palaikytų visų gyvybę, ir kad kiekvienas asmuo turi prigimtinę teisę naudotis šiomis gėrybėmis tiek dabar, tiek ateityje. Šventasis Jonas Paulius II primino, kad „Dievas davė žemę visai žmonių giminei, kad ji išlaikytų visus jos narius, nieko neišskiriant ir niekam neteikiant pirmenybės“ [86]. Todėl „neatitinka Dievo plano naudoti šią dovaną taip, kad jos nauda tektų tik išrinktiesiems“ [87]. Šiandien esame pašaukti pripažinti, kad ši visuotinė paskirtis taikoma ne tik materialioms gėrybėms, bet ir nematerialioms bei kultūrinėms gėrybėms.

(66) Žinoma, egzistuoja teisė į privačią nuosavybę, kuri turi savo specifinę prasmę bei tikslą, tačiau ji visada yra pavaldi visuotinei gėrybių paskirčiai. Pasak Jono Pauliaus II, šis pavaldumas yra auksinė socialinio elgesio taisyklė ir „pirmasis visos etinės bei socialinės tvarkos principas“ [88]. Bažnyčios tradicijoje nuosavybė buvo vertinama kaip priemonė saugoti bei valdyti gėrybes taip, kad jos geriau tarnautų bendram labui. Kadangi „krikščioniškoji tradicija niekada nepripažino teisės į privačią nuosavybę kaip absoliučios ar nepažeidžiamos“ [89], its socialinė funkcija neturi būti laikoma tik paprasta teologine nuomone, bet Bažnyčios doktrina, jau esama Šventajame Rašte ir Bažnyčios Tėvų raštuose. Dėl šios priežasties popiežius Pranciškus mums primino, kad solidarumas, išgyvenamas pilna prasme, taip pat reiškia „grąžinti vargšams tai, kas jiems priklauso“ [90].

(67) Šiandien prie gėrybių, kurios yra visuotinai skirtos visiems, privalome priskirti ir naujas nuosavybės formas, tokias kaip patentai, algoritmai, skaitmeninės platformos, technologinė infrastruktūra bei duomenys. Kontekste, kuriame tautų gerovė vis labiau priklauso nuo žinių ir technologijų, kai šios gėrybės lieka sutelktos kelių asmenų rankose, be tinkamų dalijimosi bei prieigos formų, sukuriamas naujas disbalansas, prieštaraujantis visuotinei gėrybių paskirčiai. Savo ruožtu tai didina atotrūkį tarp įtrauktųjų ir atskirtųjų, tarp tų, kurie gali dalyvauti skaitmeninėje revoliucijoje, ir tų, kurie lieka paraštėse. Be to, rūpinimasis mūsų bendrais namais ir mūsų atsakomybė vargšams bei ateities kartoms reikalauja, kad kūrinijos gėrybių naudojimas ir naujos technologijų siūlomos galimybės būtų reguliuojami taip, kad būtų gerbiama aplinka, vengiama švaistymo ir užkertamas kelias naujoms išnaudojimo formoms.

Subsidiarumo principas

(68) Subsidiarumo principas kyla iš to paties žmogaus asmens supratimo, kuris kreipė mūsų apmąstymus apie orumą ir bendrąjį labą. Jei kiekviena moteris ir vyras yra pašaukti prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą ir prisidėti prie visuomenės kūrimo, tuomet socialinės institucijos taip pat privalo gerbti bei palaikyti šią atsakomybę. Bažnyčios socialinis mokymas nurodo subsidiarumą kaip principą, pagal kurį aukštesnio lygio valdžios institucijos netui išstumti asmenų, šeimų, vietos bendruomenių ir tarpinių organizacijų vaidmens. Be to, aukštesnio lygio institucijos privalo pripažinti, saugoti bei skatinti žemesnio lygio subjektų laisvę bei kūrybiškumą, koordinuodamos jų indėlį, kad jie galėtų veiksmingai bendradarbiauti bendram labui [91].

(69) Nuo Leono XIII ir modernaus socialinio mokymo pradžios Bažnyčia primygtinai reikalavo, kad nei asmuo, nei šeima neturėtų būti pajungti valstybei, bet jiems turėtų būti leista veikti laisvai, kiek tai įmanoma, nekenkiant bendram labui [92]. Šventasis Jonas Paulius II perėmė ir išplėtojo šią perspektyvą, pažymėdamas, kad politinė bendruomenė tarnauja pilietinei visuomenei ir kad valstybė privalo saugoti bendrąjį labą, prireikus įsikišdama, tačiau visam laikui neišstumdama tarpinių organizacijų bei socialinių institucijų atsakomybės [93]. Subsidiarumas nepateisina valstybės nusišalinimo, bet veikiau kreipia jos veiksmus. Iš tiesų, viešasis įsikišimas yra būtinas būtent tam, kad visi socialiniai subjektai galėtų vykdyti savo misiją nebūdami nuslopinti. Politinės bendruomenės atsakomybė yra sukurti sąlygas, leidžiančias asmenims, šeimoms, asociacijoms bei tarpinėms organizacijoms vykdyti savo misiją visuomenėje, jų nepakeičiant ir nepaverčiant tik paprastais vykdytojais [94].

(70) Šis principas skatina mus peržengti bet kokį paternalistinį ar šalpos modeliu grįstą visuomenės gyvenimo valdymą, vietoj to ugdant bendros atsakomybės kultūrą valstybėje, kuri vertina piliečių iniciatyvą, ir pilietinėje visuomenėje, gebančioje kurti ryšius bei sutelkti jėgas tarnaujant bendram labui. Vadovaujantis subsidiarumo principu, sprendimai priimami kuo artimesniu lygmeniu suinteresuotiems asmenims, taip puoselėjant bendruomeninį gyvenimą ir vengiant to, kad žmonėms būtų pateikiami jau priimti sprendimai. Tokiu būdu žmonės gali dalyvauti sprendimų priėmimo procese. Kai šeimos, asociacijos, vietos bendruomenės, savanorių organizacijos ir vadinamojo „trečiojo sektoriaus“ subjektai yra pripažįstami bei remiami, socialinis gyvenimas tampa prieinamesnis žmonėms, paslaugos labiau atitinka realius poreikius, o sprendimai yra kūrybiškesni bei labiau gerbiantys kiekvieno asmens orumą [95].

(71) Subsidiarumo principas ypač taikomas skaitmeninės revoliucijos kontekste. Čia aukščiausias lygmuo yra ne valstybė, bet didieji ekonominiai ir technologiniai subjektai, kurie vykdo de facto galią kasdienio gyvenimo sąlygoms. Šis lygmuo, monopolizuojantis kompetenciją, duomenis bei sprendimų priėmimo teisę, apima įmones ir platformas, kurios apibrėžia prieigos sąlygas, matomumo taisykles, sąveikos formas ir net ekonomines galimybes. Subsidiarumo principas reikalauja, kad tokie procesai nebūtų primetami iš viršaus neskaidriu bei vienašališku būdu, bet būtų nukreipiami bendrojo labo link skaidriai, atsakingai ir naudojant prasmingas dalyvavimo formas (įskaitant nepriklausomus patikrinimus, algoritmų skaidrumą, teisingą prieigą prie duomenų bei teisinės gynybos priemones) [96].

(72) Šiame kontekste valstybės ir transnacionalinės institucijos yra pašauktos užtikrinti teisingas taisykles bei veiksmingas apsaugos priemones, kad vietos bendruomenės, tarpinės organizacijos, mokyklos, universitetai, religinės institucijos bei asociacijos turėtų balsą ir galėtų prisidėti prie sprendimų, turinčių įtakos žmonių kasdieniam gyvenimui, tokių kaip užimtumas, prieiga prie paslaugų, duomenų valdymas ir skaitmeninė aplinka, įžvelgimo. Kai kalbame apie sprendimus dėl ekonominių srautų ir skaitmeninių platformų, taip pat duomenų bei algoritmų valdymo, negalime leisti, kad saujelė subjektų patys diktuotų šiuos procesus; priešingai, privalome kurti bendradarbiavimo formas, kurios gerbtų įvairius pasaulinės bendruomenės lygmenis ir padarytų juos bendrai atsakingus už bendrąjį labą [97].

Solidarumo principas

(73) Solidarumo principas kyla iš tikėjimo sugeneruotos žmogaus asmens vizijos, būtent – kad kiekvienas žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą ir yra dalis santykių tinklo, siejančio jį su kitais, su konkrečiomis visuomenėmis ir su kūrinija. Šventasis Paulius VI pastebėjo, kad solidarumo, teisingumo ir meilės pareigos kyla iš žmogiškųjų bei antgamtinių broliškų ryšių, vienijančių asmenis bei visuomenes [98]. Brolija yra ne tik tikinčiųjų siekis, bet socialinė ir politinė realybė, kuri turi būti įkūnyta bendruose pasirinkimuose bei pastangose. Solidarumas tuomet yra konkretus pripažinimas, kad kiekvieno individo ateitis yra susijusi su visų ateitimi; iš tiesų, „niekas neišsigelbsti vienas“ [99]. Taip tampa akivaizdus glaudus subsidiarumo ir solidarumo ryšys. Kai subsidiarumas nėra susijęs su solidarumu, jis galiausiai tampa tiesiog siaurų interesų gynimu; kai solidarumas nėra remiamas subsidiarumo, jis degeneruoja į šalpos formą, kuri neugdo atsakomybės [100]. Šis tarpusavio ryšys taip pat susijęs su autentiško dalyvavimo atsakomybe. Solidarumas reiškiasi tuomet, kai kiekvienas asmuo, tiek individualiai, tiek kolektyviai, dalyvauja bendruomenės gyvenime – būdamas informuotas, bendraudamas su kitais, leisdamas išgirsti savo balsą ir prisidėdamas prie viešųjų sprendimų bei pasirinkimų, kartu prisiimdamas realią atsakomybę, kad bendrasis labas būtų pasiektas per bendrą sprendimų priėmimą.

(74) Daugelyje sričių mes jau patiriame tam tikrą „de facto solidarumą“, nes mūsų gyvenimai yra persipynę; skaitmeniniai tinklai realiu laiku sujungia žmones bei bendruomenes visame pasaulyje, o pasaulinė ekonomika bei komunikacija reiškia, kad įvykiai vienoje vietoje turi toli siekiantį poveikį. Tačiau šis santykių tinklas tampa solidarumu pilna šio žodžio prasme tik tuomet, kai jis tampa sąmoningu pasirinkimu. Tikėjimas kviečia mus matyti šią tikrovę kaip pašaukimą: mes esame ne tiesiog kaimynai vieni kitiems, bet patikėti vieni kitiems, kad kiekvienas aus mūsų prisiimtų atsakomybę, kiek leidžia jėgos, už savo brolių bei seserų gyvenimus ir žaizdas. Solidarumas kyla būtent tada, kai nusprendžiame nelikti abejingi tam, kas vyksta su mūsų artimu, bet vietoj to transformuojame neišvengiamus ryšius – ekonominius, kultūrinius ir technologinius – į dalijimosi, bendradarbiavimo bei abipusio rūpesčio kelius, priimdami idėją „mąstyti ir veikti bendruomeniškai“ [101].

(75) Bažnyčios socialinis mokymas pabrėžė, kad solidarumas yra ir principas, ir dorybė. Kaip principas, jis išreiškia objektyvią asmenų, grupių bei tautų santykių tvarką, nurodydamas tarpusavio priklausomybės suvokimą, pagal kurį kiekvieno asmens gėris priklauso nuo kitų gėrio. Kaip dorybė, jis reikalauja „tvirto ir ištvermingo pasiryžimo“ [102] siekti bendrojo labo, ypatingą dėmesį skiriant tiems, kuriems labiausiai reikia pagalbos. Popiežius Pranciškus pažymėjo, kad solidarumas yra „būdas kurti istoriją“ [103], sukuriantis bendruomenes, o ne tiesiog individų mases. Dėl šios priežasties reikalingas kuklus ir bendras gyvenimo būdas, gebėjimas atsisakyti trumpalaikės naudos, kad būtų sukurtos galimybės kitiems ateityje, bei pasirengimas kvestionuoti įpročius bei privilegijas – įskaitant susijusias su skaitmeniniu vartojimu ir technologijų naudojimu – kai jie neleidžia kitiems gyventi oriai.

(76) Pasaulyje, paženklintame vis glaudesnių ryšių tarp žmonių, bendruomenių ir tautų, solidarumas taip pat įgyja pasaulinę dimensiją. Benediktas XVI stipriai pabrėžė ryšį tarp vystymosi, teisingumo ir atsakomybės prieš ateities kartas, teigdamas, kad autentiškas vystymasis reikalauja solidarumo bei kartų teisingumo [104], taip pat ryšių, vienijančių mus su gamtine aplinka, suvokimo. Šiandien ši atsakomybė taip pat apima skaitmeninę bei informacinę infrastruktūrą. Kaip ir gamtinė aplinka, „skaitmeninė ekosistema“ gali būti saugoma arba išnaudojama, ja gali būti dalijamasi arba ji gali būti monopolizuojama. Solidarumas reikalauja, kad sprendimuose dėl duomenų, algoritmų, platformų bei dirbtinio intelekto būtų atsižvelgiama ne tik į tiesioginę naudą keliems subjektams, bet ir į poveikį visoms tautoms bei ateities kartoms.

Socialinio teisingumo principas

(77) Krikščionių bendruomenei socialinis teisingumas yra konkretus būdas sekti Jėzumi ir išlikti ištikimiems Evangelijai. Naujajame Testamente Jėzus skelbia „gerąją naujieną vargdieniams“ (Lk 4, 18) ir tapatina save su mažutėliais, ligoniais, kaliniais bei ateiviais (plg. Mt 25, 31–46). Taip Jis mus moko, kad teisingumas gimsta ir išsipildo brolijoje, nes tai, kaip mes prisiartiname ir elgiamės su mažiausiais tarp mūsų, konkrečiai tampa mūsų santykio su Dievu bei su savo broliais ir seserimis matu. Tačiau teisingumas susijęs ne tik su individų elgesiu, bet ir su būdu, kaip suprantamos bei organizuojamos visuomenės struktūros. Šiuo atžvilgiu Vatikano II Susirinkimas mums primena, kad kiekviena institucija yra pašaukta tarnauti žmogaus asmeniui ir jo orumui [105]. Todėl socialinis teisingumas pasižymi socialinės, ekonominės ir politinės tvarkos gebėjimu leisti kiekvienam – ypač silpniausiam – gyventi tikrai orų gyvenimą, nepaliekant nė vieno nuošalyje.

(78) Pastarojo meto Magisteriumas primygtinai reikalavo, kad socialinis teisingumas prasidėtų nuo mažiausiųjų tarp mūsų. Šventasis Jonas Paulius II kalbėjo apie ypatingą meilę vargšams (preferential option for the poor) [106], kuri privalo kreipti tiek asmeninius, tiek visuomeninius pasirinkimus, tuo tarpu popiežius Pranciškus pasmerkė „atmetimo kultūrą“ [107], kuri gimdo vis naujas atskirties formas. Žvelgiant iš šios perspektyvos, socialinis teisingumas reikalauja, kad žiūrėtume į asmenis bei bendruomenes, pradėdami nuo pažeidžiamiausių: vargšų, migrantų, pabėgėlių, šalies viduje perkeltų asmenų, smurto aukų ir žmonių, gyvenančių miesto ar egzistencinėse paraštėse.

(79) „Socialinio teisingumo“ idėja padeda mums atpažinti, kad neteisingumas kyla ne tik iš klaidingų asmenų pasirinkimų, bet ir iš struktūrų, mechanizmų bei ekonominių ir kultūrinių sistemų, kurios beveik automatiškai gimdo nelygybę. Šia dvasia šventasis Jonas Paulius II kalbėjo apie „nuodėmės struktūras“ [108], kurios prieštarauja Dievo valiai ir reikalauja įsipareigojimo asmeniniam bei socialiniam atsivertimui. Žvelgiant iš šios perspektyvos, teisingumas yra ne tik teisingesnis išteklių paskirstymas ar esamo neteisingumo ištaisymas, bet įgyja ir atkuriamąją (restoratyviąją) dimensiją. Juo siekiama užgydyti nutrauktus ryšius ir reintegruoti tuos, kurie buvo atskirti, atsižvelgiant į neteisingumo padarytas žaizdas, tokias kaip karai, kolonializmas, rasinė ar lytinė diskriminacija, smurtas prieš ištisas tautas ir išnaudojimas. Tai gali apimti orumo bei balso sugrąžinimą tiems, kurie buvo ignoruojami, kolektyvinės atminties gijimo procesų skatinimą, priešinimąsi diskriminaciniams įstatymams bei praktikoms ir konkrečią pagalbą tiems, kurie vis dar kenčia nuo praeityje patirtų skriaudų pasekmių.

(80) Mūsų dienomis socialinis teisingumas taip pat turi susidurti su aplinka, kurią suformavo skaitmeninės technologijos. Pasaulinių tinklų, platformų ir dirbtinio intelekto sistemų plitimas keičia būdus, kaip gauname informaciją, bendraujame ir naudojamės paslaugomis. Teisingumas reikalauja užkirsti kelią naujų atskirties ir laisvių atėmimo formų atsiradimui: asmenims ir tautoms, kuriems trukdoma arba neleidžiama naudotis pagrindinėmis technologijomis, bendruomenėms, susiduriančioms su invaziniu sekimu, ir socialinėms grupėms, kurios yra baudžiamos neskaidrių algoritmų, įamžinančių išankstines nuostatas bei diskriminaciją. Skaitmeniniame amžiuje teisinga socialinė tvarka garantuoja visiems lygią prieigą prie galimybių, saugo jauniausius ir silpniausius visuomenės narius, kovoja su neapykanta bei dezinformacija ir pajungia duomenų bei technologijų naudojimą viešajai priežiūrai, kad vadovaujantis principas būtų ne vien tik pelnas, bet kiekvieno asmens orumui ir visų žmonių bendrasis labas.

(81) Lakmuso popierėlis socialiniam teisingumui šiandien yra elgesys su migrantais, pabėgėliais ir tais, kurie yra priversti judėti dėl skurdo, smurto, klimato kaitos bei aplinkos katastrofų. Būdas, kaip visuomenė su jais elgiasi, atskleidžia, ar jos teisingumo pojūtį kreipia baimė, ar brolijos dvasia. Popiežius Pranciškus ragino mus matyti migrantus ne tiesiog kaip spręstiną problemą, bet kaip gyvą keliaujančios Dievo Tautos paveikslą [109]. Tai yra žmonės, turintys orumą, išteklius bei svajones, turintys teisę būti traktuojami su pagarba ir prašyti tapti aktyviais juos priimančių visuomenių nariais. Socialinis teisingumas šioje srityje apima bent du papildomus įsipareigojimus. Viena vertus, tai reiškia teisėtų vilčių tų, kurie buvo priversti išvykti, apsaugą, užtikrinant saugius ir teisėtus kelius, orias priėmimo sąlygas bei tikrus integracijos kelius. Kita vertus, tai reiškia teisės likti savo tėvynėje taikoje ir saugume skatinimą, sprendžiant priežastis, kurios verčia žmones migruoti, įskaitant susijusias su ekonominiu neteisingumu bei klimato krize. Kai šios teisės yra gerbiamos, migracija gali tapti susitikimo ir abipusio tautų praturtėjimo galimybe.

Visuotinis žmogaus vystymasis

(82) Savo enciklikoje Populorum Progressio Paulius VI patvirtino, kad vystymasis yra autentiškas tik tuomet, jei jis yra „visapusiškas“ (integralus), tai yra – jei jis gali „skatinti kiekvieno žmogaus ir viso žmogaus vystymąsi“ [110]. Ateinančiais dešimtmečiais Bažnyčios socialinis mokymas perėmė ir apmąstė šią išraišką, kad nurodytų praktinius būdus, kaip kilnieji principai – orumas, bendrasis labas, visuotinė gėrybių paskirtis, subsidiarumas, solidarumas ir socialinis teisingumas – yra įgyvendinami realiame gyvenime. „Visapusišku žmogaus vystymusi“ vadiname procesą, kuriame asmenų ir tautų augimas apima visas egzistencijos dimensijas ir atveria ateitį ateinančioms kartoms.

(83) Tiek asmenims, tiek tautoms vystymasis yra ir pareiga, ir teisė. Reikalingos minimalios sąlygos, kad kiekvienas asmuo ir tauta galėtų klestėti pagal savo orumą, nebūdami laikomi priklausomybės būsenoje ar atskirti nuo prieigos prie būtinų gėrybių. Vystymasis yra tikrai žmogiškas tuomet, kai jo centre iškeliamas žmogus, o ne turto kaupimas, kai jis liečia tautas lygiai taip pat kaip ir asmenis. Teisingumas reikalauja pripažinti visuomenės bei tautų teises ir apima atsakomybę prieš ateities kartas. Vystymasis nėra tikrai žmogiškas, jei jis didina kai kurių asmenų vartojimą, perkeldamas išlaidas bei naštą kitiems, arba nustumia ištisus regionus į pajungtus vaidmenis, neleisdamas jiems realizuoti viso savo potencialo [111]. Vystymasis yra visapusiškas, kai jis neapsiriboja ekonomine sfera, bet skatina gyvenimo kokybę dvasinėje, kultūrinėje, moralinėje ir santykių dimensijose, kartu gerbiant mūsų bendrus namus, tautų įvairovę bei jų gyvenimo būdą [112].

(84) Šiandien visapusiško žmogaus vystymosi koncepcija yra atskaitos taškas integralios ekologijos – tapusios nepakeičiama Bažnyčios socialinio mokymo dimensija – vertinimui. Iš tiesų, vystymosi kokybė matuojama gebėjimu integruoti teisingumą žmonių atžvilgiu bei rūpinimąsi mūsų bendrais namais, taip pat skatinti orias gyvenimo sąlygas, prieigą prie būtinų gėrybių, teisingus socialinius santykius, kūrinijos apsaugą bei dėmesį ateities kartoms. Iš to išplaukia, kad tikroji pažanga nėra ta, kuri didina kai kurių gerovę niokojant ekosistemas, perkeliant išlaidas labiausiai nepasiturinčioms bendruomenėms ar pažeidžiant tų, kurie gyvens po mūsų, gyvenimo sąlygas.

(85) Žvelgiant šioje šviesoje, visapusiškas žmogaus vystymasis yra rėmai, per kuriuos galime interpretuoti mūsų laikų pokyčius, įskaitant kylančius iš skaitmeninės revoliucijos. Technologinės inovacijos, įskaitant dirbtinį intelektą, nėra neutralios, nes jos gali arba skatinti dalyvavimą bei teisingumą, arba padidinti nelygybę, kontrolę bei atskirtį. Dėl šios priežasties jos turi būti vertinamos užduodant esminį klausimą: ar jos tikrai padeda asmenims bei tautoms tapti labiau žmogiškiems ir broliškesniems, kartu gerbiant mūsų bendrus namus ir ateities kartas? Būtent čia socialinio mokymo principai tampa konkrečiais kriterijais įžvelgimui dėl problemų, kurias nagrinėsime tolesniuose skyriuose.

Sąžinės tyrimas Bažnyčiai

(86) Užbaigdamas norėčiau paliesti klausimą, kuris man yra ypač artimas. Socialinis mokymas yra ne tik visuomenei skirta žinia; tai taip pat yra sąžinės tyrimas pačiai Bažnyčiai – bendrystės namams bei mokyklai, kuri yra visuomet pašaukta užtikrinti, kad šiame skyriuje išdėstyti principai būtų taikomi, ypač jos pačios struktūrose. Bažnytiniame kontekste bendrasis labas įgauna sinodinio požiūrio į misiją Karalystės tarnystėje pavidalą. Iš tiesų, Bažnyčia yra „bendruomeninis ir istorinis sinodiškumo bei misijos subjektas“ [113]. Tai reikalauja dėmesio tam, kaip priimami sprendimai ir kaip vykdomos atsakomybės. Baigiamasis Sinodo dokumentas įvardija skaidrumo, atskaitomybės ir vertinimo kultūrą kaip pagrindines praktikas misionieriškai transformacijai [114].

(87) Turint tai omenyje, subsidiarumas tampa vadovaujančiu valdymo bei pastoracinio gyvenimo principu. Tai apima tikinčiųjų bei tarpinių bažnytinių organizacijų pripažinimą bei palaikymą joms vykdant savo atsakomybes, charizmų bei gebėjimų vertinimą ir bet kokios formos paternalizmo, slopinančio evangelinę laisvę, vengimą. Praktiniu požiūriu krikštytųjų dalyvavimas sprendimų priėmimo procesuose bei jų bendra atsakomybė misijoje yra pasiekiami per tikras, o ne vien tik nominalias dalyvaujamąsias institucijas [115].

(88) Krikščionių bendruomenei solidarumas randa savo šaltinį Kristaus slėpinyje ir yra maitinamas Eucharistijos. Solidarumas kyla iš bendrystės tikėjime ir sakramentuose: Krikštas ir Sutvirtinimas sujungia mus Kristuje, kad taptume vienu Kūnu ir viena Dvasia, viena širdimi ir viena siela (plg. Ef 4, 4; Apd 4, 32). Eucharistija, kuri yra vienybės sakramentas, puoselėja mūsų priklausymą Kristaus Kūnui ir moko mus dalytis. Bažnyčioje esantys skirtingi jautrumai bei stiprūs įsitikinimai, įkvepiantys kiekvieną asmenį, yra turto šaltinis, jei jie išlieka įsitvirtinę tikrumu, kad vienybė yra gauta dovana ir vykdytina atsakomybė.

(89) Gyventi teisingumu Bažnyčioje reiškia gryninti bažnytinius santykius bei struktūras nuo iškraipymų, kurie sukelia nelygybę, skaidrumo stoką bei piktnaudžiavimą valdžia. Šiuo atžvilgiu įsiklausymas į dvasinio, ekonominio, institucinio, seksualinio bei jėga grįsto piktnaudžiavimo, taip pat sąžinės piktnaudžiavimo aukas yra neatsiejama kelionės link teisingumo dalis, apimanti padarytos žalos pripažinimą, teisingą atlyginimą ir žingsnius, užkertančius kelią tam pasikartoti. Kiekviena galia tarnauja bendrystei ir misijai. Visa valdžia tarnauja Dievo Tautai. Ši tarnystės ministerija išreiškiama ne tik per mūsų tikėjimą, švenčiamą bei išgyvenamą sakramentuose, ir per sinodinio stiliaus priėmimą, bet ir per konkretų gėrybių dalijimąsi. Sekant ankstyvosios Bažnyčios pavyzdžiu, bažnytiniais ištekliais reikia dalytis taip, kad niekas tarp mūsų nestokotų (plg. Apd 4, 34) ir kad jų administravimas remtų Evangelijos skelbimo skurdžiausiems misiją. Reguliarus ministerialinių atsakomybių vykdymo vertinimas turėtų būti skatinamas ne kaip asmenų teismas, bet kaip mokymosi ir taisymosi įrankis, orientuotas į misiją [116]. Tik tiek, kiek būsime atviri Šventosios Dvasios veikimui, šie socialinio mokymo principai įsikūnys bažnytiniame gyvenime. Tokiu būdu Bažnyčia galės pateikti patikimą liudijimą visuomenei, kad bendras bendrojo labo siekimas, kartu su bendra atsakomybe ir brolija, yra ne utopija, bet reali galimybė [117].

TREČIASIS SKYRIUS

TECHNOLOGIJA IR DOMINAVIMAS. ŽMONIJOS DIDYBĖ DIRBTINIO INTELEKTO PAŽADŲ ŠVIESOJE

(90) Prisiminęs principus, kurie apšviečia socialinį mokymą, dabar norėčiau sutelkti dėmesį į tam tikrus iššūkius, kurie giliai formuoja mūsų šiandieninį gyvenimo būdą. Biblinis vaizdinys, lydintis šiuos apmąstymus, yra statybų projektas. Viena vertus, tai yra Babelio bokštas, kur kolektyvinės pastangos seka planu, kuris dominuoja ir galiausiai nužmogina (plg. Pr 11, 1–9). Kita vertus, tai yra Jeruzalės griuvėsiai, kurie, vadovaujant Nehemijui, yra atstatomi po dalelę kaip bendros atsakomybės projektas (plg. Neh 2–6). Esame pašaukti mąstyti apie didžiąsias mūsų epochos „statybvietes“ ir paklausti: ką mes statome? Kadasis technologinė plėtra sparčiai transformuoja kalbas, santykius, institucijas bei galios formas, mes, tikintieji, privalome ir galime pasirinkti, prie kurių projektų dirbti ir kokiu būdu, kad apsaugotume bei įvertintume mums kaip dovaną suteiktą žmonijos didybę. Tai pasirinkimas ne tik dėl mūsų ateities, bet ir dėl dabarties, nes dirbtinis intelektas bei kitos atsirandančios technologijos jau yra mūsų kasdienio gyvenimo dalis.

(91) Esu įsitikinęs, kad konkretus būdas gyventi socialiniais santykiais Evangelijos šviesoje nėra nustatytas kartą ir visiems laikams, bet išlieka užduotimi, iš kartos į kartą patikėta krikščionių bendruomenei. Vadovaujama Šventosios Dvasios, Bažnyčia leidžiasi būti apšviesta Dievo žodžio, skaito laiko ženklus ir kūrybingai ieško naujų būdų, kad tautų bei valstybių santykiai vis labiau atitiktų Dievo Karalystės reikalavimus [118]. Dėl šios priežasties raginu visus Bažnyčios narius nebijoti dabarties iššūkių, bet įsiklausyti vieniems į kitus ir tvirtai prisiimti savo atsakomybę kuriant labiau žmogišką bei brolišką visuomenę.

Technokratinė paradigma ir skaitmeninė galia

(92) Savo enciklikoje Laudato Si’ popiežius Pranciškus pasmerkė augantį technokratinės paradigmos [119] dominavimą mūsų globalizuotame pasaulyje: tendenciją leisti vien tik efektyvumo, kontrolės bei pelno logikai formuoti asmeninius, socialinius ir ekonominius sprendimus. Tai aiškiai parodo, kad technologija nėra tiesiog įrankis. Kai ji tampa standartu, pagal kurį viskas yra vertinama, ji pradeda diktuoti, kas yra svarbu ir ką galima išmesti, sumažindama kūriniją iki išnaudojimo objekto, o žmones – iki paprastų sraigtelių sistemoje, varomoje link vis didesnio efektyvumo.

(93) Ši paradigma pastaraisiais metais sparčiai išplito, iš dalies paskatinta dirbtinio intelekto, kognityvinių mokslų, nanotechnologijų, robotikos bei biotechnologijų plėtros. Pačios savaime šios inovacijos gali labai pasitarnauti visapusiškam žmogaus vystymuisi bei mūsų bendrų namų priežiūrai. Vis dėlto būtent dėl savo galios jos taip pat gali paspartinti technokratinės paradigmos plėtrą, todėl joms reikalingas naujas dvasinis, etinis ir politinis rėmas. Didesnė galia nebūtinai reiškia kažką geresnio. Šiuo atžvilgiu išlieka aktualūs Romano Guardini žodžiai: „Šiuolaikinis žmogus nebuvo išmokytas gerai naudotis galia“ [120].

(94) Pavojų, kad žmonija gali tapti savo pačios pasiekimų auka, jau aiškiai pripažino šventasis Paulius VI, kuris įspėjo, kad „ypatingiausia mokslinė pažanga, labiausiai stulbinantys techniniai žygdarbiai ir nuostabiausias ekonominis augimas, jei jų nelydi autentiška moralinė bei socialinė pažanga, ilgainiui atsigręš prieš žmogų“ [121]. Dėl šios priežasties technologinė pažanga – pati savaime vertinga – reikalauja kruopštaus antropologinės vizijos, kuri jai vadovauja, bei siekiamų tikslų įžvelgimo. Jei technologinė plėtra vyksta be atitinkamos etinės bei socialinės pažangos, rezultatas gali būti priemonių gausėjimas be žmogiškumo augimo: „turėti daugiau“ be „būti daugiau“. Tokiu atveju kyla rizika, kad asmenys bus vertinami daugiausia pagal jų sugeneruojamus rezultatus [122].

(95) Čia privalome pripažinti kitą esminį aspektą, kurį jau pastebėjau anksčiau. Daugeliu atvejų skaitmeniniame kontekste platformų, infrastruktūros, duomenų bei skaičiavimo galios kontrolė priklauso ne valstybėms, o didiesiems ekonominiams bei technologiniams subjektams. Šie subjektai veiksmingai nustato prieigos sąlygas, apibrėžia matomumo taisykles ir formuoja pačias dalyvavimo galimybes. Kai tokia galia sutelkta kelių asmenų rankose, ji yra linkusi tapti neskaidri ir išvengti viešosios priežiūros, padidindama iškreiptų vystymosi formų riziką, kurios sukelia naujas priklausomybes, atskirtis, manipuliacijas bei nelygybę.

(96) Susidūrus su šia galios koncentracija skaitmeniniame pasaulyje, vertinimo ir įžvelgimo kriterijai šioje naujoje situacijoje yra kilnieji socialinio mokymo principai: neatimamas žmogaus asmens orumas, bendrasis labas, visuotinė gėrybių paskirtis, subsidiarumas, solidarumas ir socialinis teisingumas. Jie reikalauja, kad įvertintume, ar skaitmeninių infrastruktūrų bei algoritmų galia tikrai skatina dalyvavimą bei atsakomybę, saugo pažeidžiamus asmenis, užtikrina teisingą prieigą prie galimybių ir išlieka nukreipta į visų gėrį. Šiuo pagrindu dabar galime išsamiau išnagrinėti, kas yra dirbtinis intelektas, kokias galimybes jis atveria ir kokias rizikas sukelia.

Dirbtinis intelektas

(97) Čia neketinu pateikti išsamaus dirbtinio intelekto nagrinėjimo, nei pateikti plačios susijusios literatūros apžvalgos, kadangi jau egzistuoja autoritetingų indėlių, įskaitant bažnytinį kontekstą [123]. Apsiriboju primindamas keletą esminių elementų moraliniam bei socialiniam įžvelgimui, kuris saugo žmogaus asmens primatą, siekiant užtikrinti, kad būtent žmogiškasis intelektas su savo sąžine ir laisve visuomet vadovautų techninėms inovacijoms ir atsakingai nustatytų jų naudojimą bei ribas.

(98) Šią diskusiją verta pradėti nuo dviejų pastabų. Pirma, bet koks teiginys apie DI rizikuoja greitai pasenti, atsižvelgiant į nepaprastą šių sistemų vystymosi tempą. Antra, mes visi, įskaitant tuos, kurie jas kuria, turime tik ribotą supratimą apie jų tikrąjį veikimą. Iš tiesų, dabartinės DI sistemos yra labiau „ugdomos“ nei „statomos“, kadangi kūrėjai tiesiogiai nesuprojektuoja kiekvienos detalės, bet sukuria rėmus, kuriuose intelektas „auga“. Dėl to esminiai moksliniai aspektai – pavyzdžiui, šių sistemų vidinės reprezentacijos bei skaičiavimo procesai – šiuo metu išlieka nežinomi. Taip iškyla neatidėliotinas poreikis dvigubam įsipareigojimui: viena vertus, mokslinių tyrimų gilinimui; kita vertus, moralinio bei dvasinio įžvelgimo vykdymui.

(99) Neįmanoma pateikti vienos išsamios DI apibrėžties. Tačiau galima teigti, kad privalome vengti klaidingo supratimo, tapatinančio tokio pobūdžio „intelektą“ su žmonių intelektu. Šios sistemos tiesiog imituoja tam tikras žmogaus intelekto funkcijas. Tai darydamos jos dažnai pranoksta žmogaus intellectą greičiu bei skaičiavimo pajėgumu, siūlydamos apčiuopiamą naudą daugelyje sričių. Tačiau ši galia lieka visiškai susijusi su duomenų apdorojimu. Vadinamasis dirbtinis intelektas nepatiria išgyvenimų, neturi kūno, nejaučia džiaugsmo ar skausmo, nesubręsta per santykius ir iš vidaus nežino, ką reiškia meilė, darbas, draugystė ar atsakomybė. Jie taip pat neturi moralinės sąžinės, kadangi nevertina gėrio ir blogio, nesuvokia galutinės situacijų prasmės ir neneša atsakomybės už pasekmes. Jie gali imituoti kalbą, elgesį bei analitinius gebėjimus ar net simuliuoti empatiją bei supratimą, bet jie nesupranta to, ką sukuria, nes neturi emocinės, santykių ir dvasinės perspektyvos, per kurią žmonės auga išmintimi. Net kai šie įrankiai apibūdinami kaip gebantys „mokytis“, jų būdas tai daryti skiriasi nuo žmogaus. Tai nėra patirtis tų, kurie leidžiasi būti formuojami gyvenimo ir auga laikui bėgant per pasirinkimus, klaidas, atleidimą bei ištikimybę. Priešingai, tai yra statistinio prisitaikymo forma, pagrįsta duomenimis bei grįžtamuoju ryšiu, kuri gali būti labai veiksminga, bet nereiškia vidinio augimo.

Vertingas įrankis, reikalaujantis budrumo

(100) Atsižvelgdami į tai, kas pasakyta, galime geriau suprasti, kodėl DI gali būti vertingas įrankis ir tuo pat metu kodėl jis reikalauja santūraus bei budraus požiūrio. Pastaraisiais metais jo asmeninis naudojimas labai išsiplėtė, skatindamas vis didesnius apmąstymus tiek apie jo teikiamas galimybes, tiek apie rizikas, susijusias su sparčiu jo plitimu. Asmeninio naudojimo srityje ypatingo dėmesio reikalauja trys aspektai: lengvumas, kuriuo gaunami rezultatai, objektyvumo įspūdis ir žmogiškosios komunikacijos simuliacija. Greitis ir paprastumas, kuriuo galima pasiekti informaciją, sudėtingas analizes, medijos turinį bei praktinę pagalbą, neabejotinai palengvina gyvenimą. Tačiau jie taip pat gali skatinti pernelyg didelį pasitikėjimą ir paruoštų atsakymų paiešką, silpnindami asmeninį kūrybiškumą bei vertinimą. Tariamas šių sistemų pateikiamų atsakymų ir pasiūlymų objektyvumas gali paskatinti mus nepastebėti fakto, kad jie atspindi kultūrines prielaidas tų, kurie jas suprojektavo ir apmokė, su visais jų stipriaisiais bruožais ir apribojimais. Dirbtinis teigiamos žmonių komunikacijos imitavimas – patarimai, empatija, draugystė ir net meilė – gali būti įtraukiantis, o kartais ir nuoširdžiai padedantis. Tačiau mažiau įžvalgiems vartotojams jis taip pat gali būti klaidinantis, sukuriantis santykio su realiu asmeniniu subjektu iliuziją. Kai žodžiai yra simuliuojami, jie nekuria autentiškų santykių, o tik jų išvaizdą. Dirbtinis rūpesčio ar paramos imitavimas gali tapti ypač rizikingas tuomet, kai patenka į kontekstus, kuriuose trūksta realių santykių ir emocinių ryšių. Čia pavojus yra ne tiek tas, kad žmogus gali patikėti bendraujantis su kitu žmogumi, bet veikiau tas, kad jis gali palaipsniui prarasti patį norą užmegzti tikrus žmogiškus ryšius.

(101) Išplėtę savo žvilgsnį į DI naudojimą visuomenėje, matome, kad jis šiandien yra įtrauktas į sprendimų priėmimo procesus daugelyje sektorių ir keliais lygmenimis: komunikacijos, valdymo bei kontrolės srityse. Efektyvumo padidėjimas bei galimybė pagerinti tam tikras paslaugas yra akivaizdūs, tačiau greitas ir nekritiškas jų priėmimas atveria mums įvairių rizikų spektrą, įskaitant tendenciją nepaisyti poveikio aplinkai. Dabartinėms DI sistemoms reikalingas didžiulis energijos bei vandens kiekis, darydamas didelę įtaką anglies dioksido emisijai, ir jos reikalauja didelių gamtos išteklių sąnaudų. Didėjant jų sudėtingumui, ypač didžiųjų kalbos modelių atveju, auga ir skaičiavimo galios bei saugojimo talpos poreikis, o tam reikalingas platus mašinų, kabelių, duomenų centrų bei energijai imlios infrastruktūros tinklas. Dėl šios priežasties būtina kurti tvaresnius technologinius sprendimus, kurie sumažintų poveikį aplinkai ir padėtų saugoti mūsų bendrus namus [124].

Atsakomybė, skaidrumas ir dirbtinio intelekto valdymas

(102) DI naudojimas niekada nėra grynai techninis klausimas: kai jis patenka į procesus, turinčius įtakos žmonių gyvenimui, jis paliečia teises, galimybes, statusą bei laisvę. Svarbūs ir jautrūs sprendimai – susiję su užimtumu, kreditu, prieiga prie viešųjų paslaugų ar net asmens reputacija – rizikuoja būti visiškai deleguoti automatizuotoms sistemoms, kurios nežino „atjautos, gailestingumo, atleidimo ir, svarbiausia, vilties, kad žmonės gali pasikeisti“ [125], ir todėl gali sukelti naujų atskirties formų. Egzistuoja aiškiai žalingų naudojimo būdų, pavyzdžiui, manipuliavimas informacija ar privatumo pažeidimai. Tačiau esama ir subtilesnio pavojaus, nes kai DI sistemos prisistato kaip neutralios bei objektyvios, tos galiausiai atspindi ir sustiprina savo kūrėjų ir vystytojų stereotipus ar ideologinį šališkumą.

(103) Algoritmui praktiškai patikėti galią atrinkti, kas yra vertas, o kas ne, niekam neprisiimant atsakomybės už šį vertinimą, reiškia perduoti užduotį iš naujo apibrėžti žmogaus galimybių ribas. Šiame procese taip pat prarandama politinė atsakomybė, ne tik empatija atskirtiesiems, kurią galiausiai galima ir simuliuoti. Pažeidžiamų asmenų atskirtis pasislepia po neutralumo ir objektyvumo skraiste, prieš kurią tampa sunku prieštarauti. Tokiu būdu neteisingumas lieka nepastebėtas, o atjauta, gailestingumas bei atleidimas – suprantami ne kaip paprasta išvaizda, bet kaip tikri politiniai veiksmai – palaipsniui išnyksta iš akiračio.

(104) Iš to išplaukia paprasta, bet įtikinama pasekmė: negalime laikyti DI moraliai neutraliu. Tikrovėje kiekvienas techninis įrankis įkūnija pasirinkimus bei prioritetus per tai, ką jis matuoja, ignoruoja ir optimizuoja, ir kaip klasifikuoja žmones bei situacijas. If sistema suprojektuota ar naudojama taip, kad kai kurie gyvenimai traktuojami kaip mažiau vertingi, arba atskiriami be galimybės pateikti apeliaciją, tuomet tai nėra tiesiog įrankis, kurį „reikia gerai naudoti“, nes jis jau įvedė kriterijus, prieštaraujančius neatimamam žmogaus asmens orumui. Dėl šios priežasties etinis įžvelgimas negali apsiriboti klausimu, ar naudojame sistemą geriems, ar blogiems tikslams; jis taip pat privalo ištirti, kaip ši sistema yra suprojektuota ir kokia žmogaus asmens bei visuomenės vizija yra įrašyta į duomenis bei modelius, kurie jai vadovauja [126].

(105) Kad DI gerbtų žmogaus orumą ir nuoširdžiai tarnautų bendram labui, atsakomybė privalo būti aiškiai apibrėžta kiekviename etape: nuo tų, kurie projektuoja bei kuria šias sistemas, iki tų, kurie jas naudoja ir jomis remiasi priimdami konkrečius sprendimus. Tačiau daugeliu atvejų vidiniai procesai, vedantys prie rezultato, lieka neskaidrūs, todėl tampa sunkiau priskirti atsakomybę ir ištaisyti klaidas. Štai kur atskaitomybė tampa esminė: galimybė nustatyti, kas privalo „atsiskaityti“ už sprendimus, juos pagrįsti, stebėti ir, prireikus, kvestionuoti bei atlyginti bet kokią padarytą žalą [127].

(106) Raginti elgtis apdairiai, atlikti griežtą vertinimą, o kartais netgi lėtinti DI diegimo tempą nereiškia priešintis pažangai; priešingai, tai yra atsakingo rūpinimosi žmonių šeima vykdymas. Šis poreikis yra dar labiau neatidėliotinas, atsižvelgiant į dažną disbalansą tarp technologinio augimo greičio ir lėtesnio sąmoningumo, normų, apsaugos priemonių bei institucijų, gebančių valdyti jo poveikį, vystymosi. Nepakanka apeliuoti į etiką abstrakčiai; reikalingi tvirti teisiniai rėmai, nepriklausoma priežiūra, informuoti vartotojai ir politinė sistema, kuri neatsisako savo atsakomybės. Priešingu atveju pokyčius valdys tik technokratinis mąstymas, jie bus pristatomi kaip būtini bei neišvengiami, galiausiai primetant taisykles, kurias suformavo tie, kurie kontroliuoja duomenis, infrastruktūrą ir skaičiavimo galią.

(107) Negalime pasitenkinti vien tik raginimu moralizuoti mašinas – vadinamuoju DI „suderinimu“ su žmogiškosiomis vertybėmis – neturėdami drąsos reikalauti dar vienos sąlygos: galimybės atvirai diskutuoti apie susijusius etinius rėmus ir pajungti juos bendriems socialinio teisingumo standartams. Priešingu atveju tie, kurie kontroliuoja DI, primes savo pačių moralinę viziją, kuri taps nematoma šių sistemų infrastruktūra. Moralesnio DI nepakanka, jei tą moralę nustato keli subjektai. Reikalingas aktyvesnis politinis įsitraukimas, gebantis sulėtinti procesus, kai viskas spartėja, ir apsaugoti galimybes bendruomenėms vis dar dalyvauti bei užduoti klausimus.

(108) Iš truostu, kaip ir kiekvienas didelis technologinis poslinkis, DI yra linkęs sustiprinti galią tų, kurie jau turi ekonominių išteklių, kompetencijos bei prieigą prie duomenų. Bendrojo labo bei visuotinės gėrybių paskirties šviesoje tai kelia didelį susirūpinimą, kadangi mažos, bet labai įtangos grupės gali formuoti informacijos bei vartojimo šablonus, daryti įtaką demokratiniams procesams ir pakreipti ekonominę dinamiką savo naudai, griaudamos socialinį teisingumą bei tautų solidarumą. Dėl šios priežasties būtina, kad DI naudojimas, ypač kai jis paliečia viešąsias gėrybes bei pamatines teises, būtų kreipiamas aiškių kriterijų ir veiksmingos priežiūros, pagrįstos dalyvavimu bei subsidiarumu. Bendruomenės ir tarpinės organizacijos neturi būti paverstos pasyviomis kitur priimtų sprendimų gavėjomis; jos privalo gebėti prisidėti prie įžvelgimo bei priežiūros. Be to, duomenų nuosavybė negali būti palikta vien tik privačiose rankose, bet privalo būti tinkamai reguliuojama. Duomenys yra daugelio bendraautorių produktas ir neturėtų būti traktuojami kaip kažkas, kas gali būti išparduota ar patikėta keliems išrinktiesiems. Būtina mąstyti kūrybingai, kad duomenys būtų valdomi kaip bendras ar dalijamasis gėris, vadovaujantis dalyvavimo dvasia, kaip jau siūlė šventasis Jonas Paulius II dėl kolektyvinių gėrybių [128].

(109) Socialinio mokymo principai suteikia rėmus šiai naujai realybei suprasti. Pasaulyje, kuriame duomenys, skaičiavimo ištekliai bei reguliavimo įtaka lieka kelių subjektų rankose, kalbėti apie bendrąjį labą reiškia apnuoginti šią naują episteminės, ekonominės bei politinės asimetrijos formą ir įvardyti naujuosius DI monopolijos atvejus. Kalbėti apie visuotinę gėrybių paskirtį reiškia rasti būdus, kaip užtikrinti visuotinę prieigą tiek prie technologijų, tiek prie švietimo, reikalingo joms naudoti. Kalbėti apie subsidiarumą reikalauja apsaugoti bendruomenių gebėjimą daryti pasirinkimus bei pataisas, užuot apribojus jų vaidmenį vien tik priežiūra po to, kai standartai jau buvo nustatyti kitur. Kalbėti apie solidarumą įpareigoja mus pripažinti paslėptus, dažnai išnaudojamus darbuotojus, kurie palaiko algoritmines sistemas. Kalbėti apie teisingumą reikalauja kelti klausimą dėl pasaulinio galios paskirstymo, nulemiančio, kas iš tikrųjų gali apmokyti šiuos modelius, o kas yra tik priverstas jiems paklusti. Taip pat tai reiškia pripažinimą, kad socialinis teisingumas yra ne tik tikslas, kurį reikia saugoti po to, kai technologijos yra įdiegtos, bet sąlyga, kuri privalo formuoti patį jų projektavimą nuo pat pradžių.

(110) Galiausiai norėčiau pavartoti išraišką „nuginkluoti“, kuri man yra labai artima. Nuginkluoti DI reiškia išlaisvinti jį iš „ginkluotos“ konkurencijos mentaliteto, kuris šiandien neapsiriboja vien kariniu kontekstu, bet yra ekonominis bei kognityvinis fenomenas. Tai apima lenktynes dėl vis galingesnių algoritmų bei didesnių duomenų rinkinių, varomas troškimo užsitikrinti geopolitinį ar komercinį dominavimą. Nuginkluoti reiškia diskredituoti prielaidą, kad techninė galia automatiškai suteikia teisę valdyti. Nuginkluoti nereiškia atmesti technologiją, bet užkirsti kelią tam, kad ji dominuotų prieš žmoniją. Tai reiškia išlaisvinti technologiją iš monopolinės kontrolės ir atverti ją diskusijoms bei debatams, taip paverčiant ją draugiška žmogui ir sugrąžinant ją žmogiškųjų kultūrų bei gyvenimo būdų pliuralizmui. Mūsų užduotis šiandien yra ne tik etinė ar techninė. Ji yra ekologinė giliausia prasme, nes liečia naują mūsų bendrų namų dimensiją. DI jau dabar yra aplinka, kurioje esame pasinėrę, taip pat jėga, su kuria privalome bendradarbiauti. Dėl šios priežasties vien tik jo reguliuoti nepakanka; jis privalo būti nuginkluotas, svetingas ir prieinamas.

(111) Noriu kreiptis su ypatingu raginimu į tuos, kurie kuria dirbtinį intelektą. Tam tikra prasme technologinė inovacija gali reikšti žmogaus dalyvavimą dieviškajame kūrimo akte. Todėl kūrėjai neša ypatingą etinę bei dvasinę atsakomybę, nes kiekvienas projektavimo pasirinkimas atspindi tam tikrą žmonijos viziją. Lygiai taip pat, kaip meno ar literatūros kūrinio autorius privalo atsižvelgti į vertybes, kurias jis perduoda, taip ir kūrėjai yra pašaukti su reikiama rimtimi integruoti vertybes į savo projektus: skaidriai, su atsakomybe prieš bendruomenes, kurioms daromas poveikis, ir su dideliu dėmesiu užtikrinant, kad tai, kas ugdoma, būtų tikrasis gėris.

Tai, kas neturi būti prarasta

(112) Apsvarstę DI atsakomybės bei valdymo klausimus, dabar privalome sugrįžti prie mūsų esminio klausimo: ką reiškia apsaugoti mūsų žmogiškumą? Pavojus peržengia vien tik piktnaudžiavimo tam tikromis technologijomis ribas. Dar rimčiau yra tai, kad visur paplitusi technokratinė paradigma, kurioje esame pasinėrę ir kurią sustiprina skaitmeninė revoliucija bei DI, kelia grėsmę normalizuoti prieš žmogų nukreiptą viziją. Toje vizijoje gyvenimo pilnatvė prilyginama tam, kad turima daugiau, sumažinamas silpnumas, pašalinamas neapibrėžtumas ir vykdoma visiška kontrolė. Kai efektyvumas tampa galutiniu vertės matu, žmonės gundomi matyti save kaip optimizuotiną projektą, o ne kaip asmenis, pašauktus santykiui ir bendrystei.

(113) Tikrovėje bet kurios vienos žmogaus egzistencijos dimensijos iškėlimas iki absoliuto visuomet yra klaida. Iš tiesų, netvarka kyla ne tik iš nepritekliaus; net ir nekontroliuojamas augimas gali sukelti nuskurdimą. Ekosistemoje pusiausvyra sutrinka, kai viena rūšis plečiasi kitų sąskaita; žmogaus gyvenime kažkas panašaus nutinka tuomet, kai vienas gebėjimas pretenduoja būti visko matu. Taip intelektas, kai jis absoliutinamas, užtemdo kitas esmines gyvenimo dimensijas, tokias kaip jausmai, valia, įsipareigojimas ir santykiai. Panašiai ir techninė galia, jei ji lieka nesubalansuota, nepadaro mūsų galingesnių; ji padaro mus labiau izoliuotus ir labiau pažeidžiamus dominavimo bei atskirties. Ši kritinė pastaba nėra nukreipta prieš intelektą, bet tarnauja kaip priminimas, kad kai intelektas tampa nukreiptas tik į save, prarandamas tikrasis jo tikslas tarnauti gyvenimui ir žmogaus asmeniui.

(114) Civilizacijos kokybė matuojama ne jos priemonių galia, bet rūpesčiu, kurį ji geba pasiūlyti, jos gebėjimu atpažinti kitame veidą, o ne tiesiog funkciją. Gebėjimas rūpintis vienas kitu yra pamatinė mūsų žmogiškumo dimensija, kuri išmokstama ir įsisavinama per išgyventą patirtį. Istorijų skaitymas vaikui, draugijos siūlymas pagyvenusiam žmogui ir namų sutvarkymas taip, kad jie būtų svetingi, yra paprasti gestai, dažnai kilę iš šeimos gyvenimo. Jie moko mus vertinti rūpestį visuomeniniu lygmeniu ir ugdo mus atpažinti kitus kaip asmenis, vertus dėmesio. Technologija taip pat gali remti šį abipusį rūpestį tarp žmonių, pavyzdžiui, suteikdama įrankius, padedančius numatyti bei organizuoti dalykus, nesumažinant žmogaus laisvės ir vertinimo. Galiausiai, žmonės yra santykių subjektai ir yra atsakingi už savo sprendimus.

Pamatiniai pasakojimai: transhumanizmas ir posthumanizmas

(115) Siekdamas nušviesti kultūrines prielaidas, lydinčias vykstančią skaitmeninę revoliuciją, dabar norėčiau atkreipti mūsų dėmesį į tam tikras mąstymo sroves, kurios pažangą interpretuoja kaip žmogaus būklės peržengimą ir kurios dažnai sujungiamos po transhumanizmo bei posthumanizmo etiketėmis. Šios perspektyvos sudaro ideologinį foną, esantį kai kuriuose technologinės galios centruose, ir supaprastinta forma užvaldo kolektyvinę vaizduotę, ypač medijose bei socialiniuose tinkluose. Jos linkusios skatinti entuziazmą dėl naujų technologijų per futuristinę „ištobulinto žmogaus“ arba „žmogaus-mašinos hibrido“ viziją.

(116) Transhumanizmas ir posthumanizmas apima įvairias sroves bei jautrumus, todėl sunku juos apibrėžti vienu, vienareikšmiu būdu. Juos galima prilyginti konceptualių „salų“ archipelagui, kurios yra skirtingos, tačiau sujungtos bendros prielaidų „jūros“ – būtent centrinio technologijų vaidmens ir siekio pranokti žmogaus būklės ribas. Apskritai transhumanizmas numato žmogaus tobulinimą per technologijas – tokias kaip biomedicina, kūno inžinerija, prietaisai bei algoritmai – siekiant padidinti rezultatyvumą bei gebėjimus. Posthumanizmas, ypač radikalesnėmis savo formomis, žengia dar toliau: jis kvestionuoja antropocentrizmą ir numato žmonių, mašinų bei aplinkos hibridizaciją, netgi numatydamas slenkstį, kurį peržengusi žmonija pranoks pati save naujame evoliucijos etape. Net kai tokios idėjos išlieka iš esmės spekuliacinės, jos įgyja svarbos keisdamos kolektyvinę vaizduotę ir taip daro įtaką socialiniams, ekonominiams bei politiniams pasirinkimams [129].

(117) Bažnyčios socialinio mokymo požiūriu pagrindinė problema yra ne technologijų naudojimas pats savaime, o vizija, kuri glūdi po juo. Jei su žmogumi elgiamasi kaip su kažkuo, ką reikia ištobulinti ar pranokti, tampa lengviau susitaikyti su tuo, kad kai kurie gyvenimai yra mažiau naudingi, mažiau trokštami ar mažiau vertingi. Pažangos vardu gali būti pradedamos teisinti „būtinos aukos“, perkeliant naštą pažeidžiamiausiems, siekiant tariamo rūšies optimizavimo. Šiuo atžvilgiu minėtas šventojo Pauliaus VI įspėjimas išlaiko didelį įžvalgumą: iš tiesų, mokslo ir technologijų pažanga, kai ji yra atsieta nuo moralinės bei socialinės pažangos, galiausiai atsigręžia prieš žmoniją [130]. Dėl šios priežasties privaloma daryti aiškų skirtumą. Viena yra integruoti technologijas į žmogų orientuotoje, santykiais grįstoje vizijoje; visai kas kita – vadovautis požiūriu, kuris nuvertina žmogaus ribas ir žada grynai techninę „išganymo“ formą.

Žmogiškojo asmens riba, širdis, didybė

(118) Mūsų santykis su gyvenimu šiandien išgyvena krizę. Viskas, kas reiškiasi kaip „riba“ – neįgalumas, liga, senatvė, kentėjimas, pažeidžiamumas – linkstama matyti pirmiausia kaip defektas, kurį reikia ištaisyti, o ne kaip tikrovė, per kurią mūsų žmogiškumas subręsta ir atsiveria santykiui. Ir vis dėlto turime prisiminti, kad žmonija klesti ne nepaisant apribojimų, bet dažnai būtent per juos. Tikėjimo šviesa siūlo perspektyvą į tikrovę, kuri padeda mums atpažinti tai, ką vadiname šio pasaulio dalykų „atsitiktinumu“ (kontingencija). Nors yra teisinga stengtis palengvinti kentėjimą, kuris ženklina žmogaus gyvenimą, taip pat yra išmintinga pripažinti mūsų pamatinį baigtinumą, žinant, kad „religinė patirtis ir ypač krikščioniškasis tikėjimas siūlo mums gyventi, be supaprastinimų, šioje ambivalencijoje tarp žmogaus didybės ir ribotumo, interpretuojant ją mūsų pirminio ir pamatinio santykio su Dievu šviesoje“ [131].

(119) Būtent mūsų apribojimuose randa vietą šie dalykai: užuojauta, taip pat nuoširdus rūpinimasis kitų poreikiais; dosnumas, kuris gali iškilti net tamsos bei nesėkmės viduryje; dvasinė patirtis ir Dievo garbinimas. Tai matome daugeliu momentų, kai mūsų ribos tampa apčiuopiamos: kai susiduriame su atmetimu, kai išgyvename artimo žmogaus ligą ar netektį, kai susiduriame su savo pačių silpnumu ar nesėkme. Paslaptingu būdu, būtent tokiais momentais galime atrasti naują išmintį, apčiuopiamai patirti kitų artumą ir susitikti su Viešpaties buvimu.

(120) Net kai apribojimai išgyvenami kaip vidinė kančia, žmonijos išmintis moko mus jos neneigti ir neslopinti, bet integruoti. Visiškas kentėjimo pašalinimas galiausiai reikštų ir meilės bei troškimo užgesinimą. Tie, kurie myli ir trokšta, negali išvengti išbandymų bei kentėjimo kelių; ir bėgant metams nešiojamės savyje pamokas, kurios palieka žymę kaip randai, prisiminimus apie kelionę, suformuotą laisvės ir nesėkmių, svajonių ir nusivylimų. Tik šių elementų sąveikos dėka mūsų viduje įvyksta sielos stebuklai, leidžiantys pajusti mūsų žmogiškumo turtingumą [132]. Atsisakyti šio nuotykio, kuris yra kartu ir tragiškas, ir nuostabus, vardan tariamo visų ribų pranokimo, galėtų reikšti daug dalykų, tačiau tai nebebūtų žmogiška.

(121) Mūsų kaip sukurtų būtybių apribojimų moralinis sugedimas – būtent blogis, kuris akivaizdžiai sujaukia žmogaus širdį – griauna visuomenę ir gyvenimą, kartais pasiekdamas kraštutines nežmoniškumo formas. Vis dėlto net ir šios skausmingos mūsų apribojimų išraiškos palieka plyšius gėriui. Net kai asmenys nužmogiškėja ir sukelia tragediją, žmonijoje toliau šviečia maža švieselė, kuri su Dievo malone gali būti vėl įžiebta atsivertimo bei sutaikinimo keliuose. Kaip teisingai pastebėjo Viktoras Franklis, siaubo momentais „mes pažinome žmogų tokį, koks jis yra iš tikrųjų. Galiausiai, žmogus yra ta būtybė, kuri išrado Aušvico dujų kameras; tačiau jis taip pat yra ta būtybė, kuri įžengė į tas dujų kameras tiesi stova, su Viešpaties malda arba Šma Izrael ant lūpų“ [133].

(122) Baigtinumas, kai jis yra nuoširdžiai priimamas, mūsų nesumažina, bet atveria mus Dievo ir kitų veido atpažinimui. Iš tiesų, būtent todėl, kad patiriame ribas – pažeidžiamumą, kentėjimą ir nesėkmę – galime atpažinti neatimamą kiekvieno asmens orumą, tiek savo pačių, tiek kitų. Šioje patirtyje išlikame gebantys nujausti didesnę už mus pačius broliją ir suvokti neteisingumą kaip skandalą. Autentiška kultūra ir menas išsaugo šią kibirkštį, priešindamiesi blogio normalizavimui. Dėl šios priežasties tam tikri kūriniai įgavo beveik pranašišką reikšmę: Beethoveno Devintoji simfonija gali būti vertinama kaip vienybės troškimas; Gernika – kaip nužmogiškėjimo pasmerkimas; Šindlerio sąrašas – kaip kvietimas neperduoti praeities užmarščiai.

(123) Istorija atsiskleidžia ne tik kaip žmogaus smurto kronika, bet ir kaip įrodymas, kad žmonija geba kurti institucijas, saugančias mūsų bendrą gyvenimą. Per pastaruosius du šimtmečius tai galima pamatyti keliuose simboliniuose pasiekimuose: Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto įkūrime (1863 m.), kurio veiklos neutralumas užtikrina atjautų rūpestį visiems; ilgajame procese, kuris atvedė prie vergijos panaikinimo, reiškusio ne tik teisinį poslinkį, bet ir sąžinės transformaciją; Jungtinių Tautų įsteigime (1945 m.) bei Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje (1948 m.), suformulavusioje bendrą kalbą, skirtą bent jau kaip bendrą idealą patvirtinti žmogaus orumo visuotinumą; ir 1951 m. Pabėgėlių konvencijoje, pripažįstančioje pareigą saugoti bėgančius nuo persekiojimo ir pavojaus. Kiekvieniu iš šių atvejų gėrio troškimas įgavo konkretų pavidalą viešuose kontekstuose – įstatymuose, institucijose bei praktikose, gebančiuose apriboti piktnaudžiavimą valdžia bei apginti pažeidžiamus asmenis. Vis dėlto nė viena iš šių raidų neatsirado nesusidūrusi su pasipriešinimu, siaurais interesais ar kultūrine inercija. Moralinė pažanga beveik visuomet atsiskleidžia per ilgą ir reiklią kelionę, dažnai paženklintą nesėkmių. Pakanka pagalvoti apie įstrigusius taikos procesus ar lėtą aplinkosauginių įsipareigojimų įgyvendinimą. Pats šių pasiekimų trapumas pabrėžia, kokia brangi yra atsakomybė tų, kurie juos pradeda ir palaiko.

(124) Tam tikri įvykiai aiškiai parodo, kad istorija taip pat gali pasikeisti, kai asmenys tikrai rimtai prisiima kiekvieno žmogaus orumą: pilietinių teisių judėjimas Jungtinėse Amerikos Valstijose, glaudžiai susijęs su Martino Lutherio Kingo jaunesniojo liudijimu, arba apartheido pabaiga Pietų Afrikoje po Nelsono Mandelos išlaisvinimo ir jo sprendimo neatiduoti ateities neapykantai. Skirtinguose kontekstuose taip pat išsiskyrė daug drąsių bei dosnių moterų, įskaitant šventąją Laurą Montoya, šventąją Teresę iš Kalkutos, Dorothy Day, Marie Skłodowską-Curie, Maria Montessori, Elisabeth Elliot, Wangari Maathai, Benazir Bhutto ir daugybę kitų iš kiekvieno kontinento, kurių įsipareigojimas prisidėjo prie to, kad istorija taptų labiau žmogiška.

(125) Šalia šių viešų ženklų egzistuoja labiau paslėpta, bet lemiama istorija. Ją matome religinėse bendruomenėse, kurios pasirenka tarnauti skurdžiose ir pavojingose vietose. Ją taip pat matome brolijos bei teisingumo kankiniuose, tokiuose kaip šventasis Maksimilijonas Marija Kolbė, šventasis Oskaras Romero bei palaimintasis Enrikė Andželelis (Enrique Angelelli); ir tuose liudytojuose, kurie įkūnijo Evangelijos viltį bei žmogaus orumą sunkiomis, dažnai nežmoniškomis sąlygomis, pavyzdžiui, garbingasis Pranciškus Ksaveras Ngujenas Van Tuanas (Francis-Xavier Nguyễn Văn Thuận). Svarbiausia, ji yra matoma „kasdienio gyvenimo kankiniuose“, kurie be fanfarų rūpinasi, ugdo, lydi ir guodžia – tokie kaip tėvai, slaugytojai, gydytojai, savanoriai ir tie, kurie lieka šalia pagyvenusio ar atstumto asmens. Jų liudijimas rodo, kad gėris nejuda pirmyn automatiškai, bet reikalauja ištvermės, atminties bei vidinio atsivertimo, būtinų norint pradėti iš naujo, net ir po pralaimėjimo.

(126) Būtent šis teisingų institucijų, patikimų liudytojų ir kasdienės ištikimybės persipynimas palaiko viltį bei suteikia aiškią kryptį technologinei pažangai, neleisdamas širdžiai regresuoti. Dėl šios priežasties žmonija – su visa savo didybe ir sužeistumu – niekada neturi būti pakeista ar pranokta. Galime priimti technologinę pažangą, kuri palengvina kentėjimą ir atveria naujas galimybes, su sąlyga, kad neatsisakysime pačios mūsų žmogiškumo esmės, būtent – gebėjimo santykiui bei meilei. Tai veda prie esminio klausimo: jei egzistuoja autentiškas „daugiau nei žmogiškas“, kur jį galima rasti? Krikščioniškasis tikėjimas atsako į šį klausimą nurodydamas išsipildymą, kuris kyla ne iš technologinio sudievinimo, bet iš Dievo malonės, gautos Kristuje.

Autentiškas „daugiau nei žmogiškas“: malonė ir krikščioniškasis humanizmas

(127) Išsireiškimas „daugiau nei žmogiškas“ nėra išskirtinė technologinių pažadų sritis. Šimtmečius krikščioniškoji tradicija teigė, kad žmonės nėra apriboti savo pačių prigimties sienomis; priešingai, jie yra pašaukti į savęs peržengimą ne per bėgimą nuo tikrovės ar panieką savo apribojimams, bet per savo išsipildymą meilėje. Tikėjimas pripažįsta atvirumą į „anapusybę“, kuri kyla kaip dovana iš Dievo. Ši transformacija yra Šventosios Dvasios darbas. Kaip mokė šventasis Tomas Akvinietis, šis išaukštinimo bei transformacijos procesas „viršija bet kokį sukurtos prigimties pajėgumą“ [134], nes begalinis skirtumas skiria mūsų baigtinę prigimtį nuo Dievo gyvenimo [135]. Nepaisant to, išlieka įmanoma įžengti į to neišsenkamo gyvenimo šerdį, net kai keliaujame per šio pasaulio apribojimus. Tas, kuris padaro šį perėjimą įmanomą, gali būti tik Amžinasis, atiduodantis save. Iš tiesų, pats Dievas įveikia šią „begalinę“ neproporciją [136]. Jame įvyksta naujas žmogaus asmens sukūrimas. „Taigi, jei kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena – praėjo, štai atsirado nauja“ (2 Kor 5, 17).

(128) Kai priimame galimybę pranokti save per Dievo malonę, mes neneigiame savo prigimties ir netampame mažiau žmonėmis. Priešingai, kaip paaiškino popiežius Pranciškus, „mes tampame visiškai žmonėmis, kai tampame daugiau nei žmogiški, kai leidžiame Dievui vesti mus už mūsų pačių ribų, kad pasiektume pilnutinę mūsų būties tiesą“ [137]. Čia ir glūdi radikalus pasitraukimas nuo Prometėjo svajonių: tai, kas išgelbsti žmoniją, yra ne padidėjęs savęs pakankamumas, bet išlaisvinantis santykis, transformuojanti bendrystė. Šioje šviesoje technologija, kuri tiesiog klasifikuoja bei optimizuoja tai, kas jau egzistuoja, gali, kad ir nesąmoningai, tapti kliūtimi pokyčiams bei augimui. Algoritmui klaida yra trūkumas, kurį reikia ištaisyti; tuo tarpu asmeniui klaida gali tapti gilių pokyčių katalizatoriumi. Žmogaus ateitis nėra apskaičiuojama, bet priklauso nuo jo laisvės – išaukštintos neišsenkančios Dievo malonės – bei nuo puoselėjamų santykių.

Du miestai ir dvi meilės

(129) Krikščioniškasis humanizmas neatmeta mokslo ar technologijų, bet priima jas su dėkingumu bei realizmu ir įprasmina jas aukštesnio pašaukimo rėmuose. Kūrybinis žmonijos intelektas yra dovana, galinti palengvinti kentėjimą bei atverti naujas galimybes, tačiau jis privalo išlikti nukreiptas į bendrąjį labą, teisingumą, rūpinimąsi pažeidžiamais asmenimis bei kūrinija. Šia prasme tikroji alternatyva yra ne tarp entuziazmo ir baimės, bet tarp dviejų vystymosi kelių: pažangos, kuri tarnauja asmenims bei tautoms, arba pažangos, kuri pajungia juos galios mentalitetui. Galiausiai, pagrindinis klausimas išlieka tas, kurį uždavė šventasis Jonas Paulius II: ar DI „padaro žmogaus gyvenimą žemėje ‘labiau žmogišką’ visais jo aspekttais? Ar padaro jį labiau vertą žmogaus?“ [138]. Jei atsakymas yra taip, tuomet galime jį atpažinti kaip galimybę, kurią reikia atsakingai priimti, einant kantraus, bendro atstatymo keliu, panašiu į Jeruzalės atstatymą, aprašytą Nehemijo knygoje. Tačiau jei galia auga, kol širdis džiūsta, o žmogiškieji ryšiai trūkinėja, tuomet susiduriame su nauja Babelio forma – didingu, tačiau iš esmės nužmogiškinančiu statiniu.

(130) Šios alternatyvios pažangos krypties kvestionavimas bei būdas, kaip ją interpretuojame ir ja gyvename, galiausiai yra mūsų pačių širdžių tyrimo klausimas. Būdas, kaip suprantame bei formuojame santykius, darbą bei institucijas, praktiškai atskleidžia mūsų pamatines vertybes. Galiausiai viskas kyla iš to, ką branginame labiausiai. Tai yra meilė, kuri mums nurodo, ką iš tikrųjų branginame, tiek kaip asmenys, tiek kaip visuomenė, ir nukreipia mūsų gyvenimus bei veiksmus. Šventasis Augustinas apibūdino žmonijos istoriją kaip kovą tarp dviejų meilių, kurios gimdo du būdus gyventi pasaulyje ir kartu – arba, taip sakant, du „miestus“: viena vertus, Dievo ir artimo meilę; kita vertus, išskirtinę savęs meilę. „Dvi meilės sukūrė du miestus: žemiškąjį – savęs meilė iki pat Dievo paniekinimo; dangiškąjį – Dievo meilė iki pat savęs paniekinimo“ [139]. Kaip ir per visą istoriją, šios dvi meilės šiandien toliau varžosi dėl dominavimo mūsų širdyse. DI amžius nėra išimtis: Babelio statyba arba Jeruzalės atstatymas prasideda kiekviename iš mūsų.

KETVIRTASIS SKYRIUS

ŽMONIJOS APSAUGA TRANSFORMACIJOS METU. TIESA, DARBAS, LAISVĖ

(131) Apibrėžus kontekstą, kuriame kyla technologinės transformacijos iššūkis – ypač susijęs su DI bei su transhumanistinėmis ir posthumanistinėmis srovėmis, negalime likti vien tik bendros analizės lygmenyje. Kai keičiasi kalbos bei įrankiai, keičiasi ir kasdieniai veiksmai bei socialiniai santykiai. Dėl šios priežasties privalome sutelkti dėmesį į tam tikras sritis, kuriose šios transformacijos turi ypač konkrečių, o kartais ir tragiškų pasekmių. Bažnyčios socialinio mokymo principų šviesoje skaitmeninė transformacija kviečia mus iš naujo atrasti tiesą kaip bendrąjį labą, apsaugoti darbo orumą bei apsaugoti laisvę nuo visų priklausomybės bei komercializacijos formų.

Tiesa kaip bendrasis labas

Tiesa ir demokratija

(132) Skaitmeninių platformų bei DI sistemų naudojimas skatina gilius pokyčius viešojoje ir politinėje komunikacijoje. Įrankiai, galintys skatinti dialogą bei dalyvavimą, dažnai naudojami iškreiptiems pasakojimams kurti bei riboms tarp tiesos ir melo ištrinti, maišant faktus su nuomonėmis. Dezinformacija neprasidėjo su DI, tačiau šiandien ji randa galingą stiprintuvą dirbtiniame intelekte. Gebėjimas manipuliuoti turiniu, vaizdais bei vaizdo įrašais atveria žmones šališkoms ar klaidinančioms perspektyvoms. Ši problema turi tiek kultūrinę, tiek moralinę dimensiją, kadangi viešosios komunikacijos kokybė tiesiogiai priklauso nuo socialinio pasitikėjimo ir, savo ruožtu, jį formuoja. Tuo pat metu teisinga informacija nekyla iš centralizuotos ar automatizuotos kontrolės. Viešajame diskurse faktų tiesa turi racionalią dimensiją, nes reikalauja tikrinimo, šaltinių palyginimo bei atsakingos argumentacijos. Be to, ji yra giliai santykinė, sukurta per pasitikėjimo ryšius bei bendras praktikas, taip pat per sąžiningus mainus su kitais ir su pasauliu. Tik bendras faktų teisingumo siekis, suprantamas kaip bendrasis labas, gali suteikti tvirtą pagrindą teisingai komunikacijai.

(133) Tie, kurie valdo galingus technologinius bei ekonominius išteklius, kartu su dideliu žmogiškuoju kapitalu įsikišimui, turi didelius gebėjimus daryti įtaką kultūriniams pokyčiams. Galiausiai jie gali paveikti daugybę žmonių dėl tiesos apie žmoniją, pasaulį, egzistencijos prasmę, šeimą ir net patį Dievą. Tai yra gryna galia, atsieta nuo tiesos, kuri subtly ar atvirai primeta tai, ką nori, kad kiti priimtų kaip tiesą. Jos šaknys glūdi gilesnėje ir dažnai neatpažintoje „ligoje“: fakte, kad „šiuolaikinis žmogus yra klaidingai įsitikinęs, kad pats vienas yra savo paties, savo gyvenimo bei visuomenės autorius. Tai yra prielaida, kylanti iš egoistinio užsidarymo savyje“ [140]. Todėl žmonės tiki, kad gali patys kurti realybę ir kad tai, kas geriausiai atitinka jų pretenzijas, atitinka tiesą. Šventasis Jonas Paulius II apmąstė šios „tiesos krizės“ pasekmes, teigdamas, kad „praradus visuotinės tiesos apie gėrį, pažinios žmogaus protu, idėją, neišvengiamai keičiasi ir sąžinės samprata“ [141]. Tokiame kontekste neberegistruojamos visuotinai galiojančios tiesos, kurios yra ankstesnės už mus ir kurias sąžinė privalo priimti. Tai paskatino popiežių Pranciškų realistiškai paklausti: „Kas yra įstatymas be įsitikinimo, gimusio iš amžiais trukusių apmąstymų ir didelės išminties, kad kiekvienas žmogus yra šventas ir nepažeidžiamas?“ Į ką jis padarė išvadą: „Jei visuomenė nori turėti ateitį, ji privalo gerbti mūsų žmogiškojo orumo tiesą ir jai paklusti. Žmogžudystė yra blogis ne tiesiog todėl, kad ji yra socialiai nepriimtina ir baudžiama įstatymu, bet dėl gilesnio įsitikinimo. Tai yra nediskutuotina tiesa, pasiekta proto keliu ir priimta sąžinėje. Visuomenė yra kilni bei padori ne mažiau dėl to, kad ji remia tiesos paieškas bei laikosi pamatinių tiesų“ [142].

(134) Tiesos paieška yra esminis demokratijos elementas, kuri pati savaime yra priemonė prisidėti prie bendrojo labo. Kai klausimai apie tai, kas yra tiesa, praranda savo patrauklumą, ir įsigali pragmatizmas, kuris pasitenkina tuo, kas atrodo naudinga ar efektyvu, tuomet demokratijos gyvenimas susilpnėja. Galiausiai, demokratija susideda ne tik iš taisyklių bei procedūrų, bet visų pirma iš tvirto sutarimo su faktais bei nuoširdaus įsipareigojimo asmenų ir visos visuomenės gėriui. Abejingumas tiesai lėtai, bet užtikrintai veda į nuopolį link totalitarizmo. Kaip rašė filosofė Hannah Arendt, idealūs tokių režimų subjektai yra ne tiek tie, kurie yra ideologiškai įsitikinę, bet veikiau „žmonės, kuriems skirtumas tarp fakto ir pramanų (t. y. patirties tikrovės) bei skirtumas tarp tiesos ir melo (t. y. mąstymo standartų) nebeegzistuoja“ [143].

Komunikacija ir kolektyvinė vaizduotė

(135) Atsižvelgiant į tai, svarbu prisiminti, kad komunikacija „yra ne tik informacijos perdavimas, bet taip pat ir kultūros kūrimas“ [144]. Turinys, kuris cirkuliuoja skaitmeninėje aplinkoje, formuoja tai, kaip žmonės suvokia pasaulį, ir įveda į kolektyvinę sąmonę vaizdus bei pasakojimus, kreipiančius mūsų troškimus bei darančius įtaką kasdieniams pasirinkimams. Tai nėra „lygiagretus ar grynai virtualus pasaulis“ [145], nes tai, kas prasideda internete, dabar tampa žmonių gyvenimo dalimi, ypač jauniausių.

(136) Dėl šios priežasties tie, kurie kontroliuoja skaitmenines platformas bei komunikacijos priemones, turi didelį gebėjimą paveikti kolektyvinę vaizduotę bei pristatyti tam tikrą realybės viziją kaip trokštamą. Tokia galia turėtų būti nuolat kreipiama tiesos paieškos bei pagarbos žmogaus orumui, kad internete puoselėjama kultūra netaptų pernelyg didelio išsiblaškymo, vienodumo ar dominavimo įrankiu, bet veikiau būtų aplinka, kurioje gali subręsti vidinė laisvė ir kritinis mąstymas.

Komunikacijos ekologijos link

(137) Mūsų pirmoji užduotis yra nei demonizuoti, nei sudievinti technologinius įrankius, bet naudoti juos pamatiniu principu, būtent – kad tiesa yra bendrasis labas, o ne tų, kurie turi galią ar įtaką, nuosavybė. Todėl privalome skatinti komunikacijos ekologiją. Viešosios politikos lygmeniu tai apima normų nustatymą, kad sprendimų priėmimas dėl turinio parinkimo bei jo plėtros taptų skaidresnis ir apsaugotų asmens duomenis. Kalbant apie socialinius bei kultūrinius aspektus, tam reikalingas tarpinių organizacijų stiprinimas, rimta žurnalistika bei debatų forumai, kur argumentuota argumentacija bei patikrinimas turi didesnį svorį nei tiesioginė reakcija. Šeimoms bei mokykloms kyla vis didesnis naujo edukacinio sąmoningumo bei ugdymo poreikis, susijęs su tinkamu ir kritišku skaitmeninių įrankių, DI bei internetinių komercinių ir finansinių platformų naudojimu. Universitetuose pagrindinis iššūkis slypi žinių integracijoje, ugdant tiek gebėjimą susieti bei sintezuoti žinias, siekiant suvokti sudėtingumą, tiek įgūdžius, būtinus faktams tikrinti.

(138) Krikščionių bendruomenės taip pat yra pašauktos įsipareigoti skaidrumui komunikacijoje bei sąžiningam faktų siekiui. Deja, taip buvo ne visada. Su gėda matėme, kaip iškyla skausmingos tiesos, susijusios net su Bažnyčios nariais bei bažnytinėmis realybėmis. Ypač kai kurie žurnalistai, vedami tiesos aistros, suvaidino esminį vaidmenį iškeldami į šviesą neteisingumą bei piktnaudžiavimus. Jiems noriu pakartoti žodžius, kuriuos popiežius Pranciškus skyrė žurnalistams: „Aš taip pat dėkoju jums už tai, ką pranešate mums apie tai, kas vyksta blogai Bažnyčioje, už tai, kad padedate mums nepaslėpti to po kilimu, ir už balsą, kurį suteikėte piktnaudžiavimo aukoms“ [146]. Vis dėlto budrumas ir skaidrumas pirmiausia išlieka sunki pačios Bažnyčios atsakomybė, ir mes neturime laukti, kol kiti mus privers susidurti su nepatogiomis tiesomis apie mus pačius.

Švietimo aljansas skaitmeniniame amžiuje

(139) Epochoje, kai tiesa dažnai iškraipoma, siekiant tarnauti privatiems interesams bei komunikacijos strategijoms, švietimo sritis įgyja lemiamą reikšmę. Vis dėlto sparčios technologinės transformacijos atskleidžia, kokie nepasirengę esame švietimo lygmeniu. Skaitmeninių medijų skvarba ugdo skubumo bei hiperstimuliacijos kultūrą, kuri gimdo nuovargį, nuobodulį bei apatiją pastangoms, reikalingoms tiesos paieškoms.

(140) Priešingai, švietimas yra ilga kelionė, reikalaujanti kantrybės, todėl jam reikia laiko plėtrai bei santykiui su tikrove už išvaizdos ribų. Tai yra pamatinis klausimas, kadangi kiekviena technologija formuoja tuos, kurie ja naudojasi. Ugdyti žmones apie DI naudojimą reiškia mokyti juos nuspręsti, kada ir kokiu tikslu jo nereikėtų naudoti. Greitis ir lengvumas, kuriuo galima gauti atsakymus ar santraukas, rizikuoja užgesinti norą užduoti klausimus – procesą, kuris duoda vaisių tik laikui bėgant. Kaip rašė Platonas, giliausi ir svarbiausi dalykai išmokstami tik po daug laiko ir pastangų, įsitraukiant į diskusijas su kitais, „skeliant“ idėjas bei patirtis kartu kaip titnagą, kol mūsų viduje užsidega supratimo kibirkštis [147]. Privalome išmokti, kaip susilaikyti naudojant DI, ir apsaugoti savo jaunimą nuo tobulos mašinos pažado, nuo tos subtilios pagundos, kuri paverčia žmogaus mąstymą tariamai nereikalingu būtent tuomet, kai jo labiausiai reikia.

(141) Pastaraisiais metais psichologinė ir psichiatrinė literatūra su vis didesniu primygtinumu dokumentuoja, kaip ankstyvas ir neprižiūrimas skaitmeninių prietaisų bei socialinių medijų poveikis gali neigiamai paveikti miegą, dėmesio sutelkimą, emocijų kontrolę bei santykius, ypač pažeidžiamiausių gyvenimo etapų metu, kartais su tragiškomis pasekmėmis. Tai dar labiau apsunkina lengva prieiga prie smurtinio ar žeminančio turinio, kuris įžeidžia jautrumą, prie pornografinės ir hiperseksualizuotos medžiagos, prie pranešimų, kurie nuvertina kūną bei emocijas, ir prie pasiūlymų, normalizuojančių rizikingą elgesį. Internetiniai fenomenai, tokie kaip grooming (vaikų viliojimas), šantažas bei seksualinis nepilnamečių išnaudojimas nėra reti, o juos dar labiau klastingais paverčia netikrų profilių naudojimas, algoritmai, palengvinantys pavojingus kontaktus, bei DI įrankiai, gebantys manipuliuoti vaizdais bei vaizdo įrašais. Turėti asmeninį mobilųjį prietaisą per ankstyvame amžiuje ir naudoti jį be suaugusiųjų priežiūros gali sustiprinti jaunų žmonių pažeidžiamumą, skatinti priklausomybę ir atverti juos izoliacijai, patyčioms bei elektroninėms patyčioms, taip pat spaudimui dalytis intymiais vaizdais ar jautria informacija.

(142) Tėvams vieniems yra sunku pasipriešinti verslo modelių, kurie monetizuoja dėmesį bei laiką, įtakai. Todėl būtina sukurti aljansą tarp politikos formuotojų, švietimo institucijų bei šeimų, kuris gebėtų konkrečiai paremti suaugusiuosius šioje užduotyje. Reikalinga toliaregiška viešoji politika, kuri pasipriešintų tiesioginiams kelių subjektų rankose sutelktų platformų interesams, kai jie kertasi su nepilnamečių gerove. Šiuo atžvilgiu yra tinkamas įstatymų leidėjų įsikišimas, siekiant nustatyti amžiaus ribas, patraukti paslaugų teikėjus atsakomybėn, užuot perkėlus visą kontrolės naštą šeimoms, bei suteikti specifinę apsaugą nuo visų seksualinio išnaudojimo ir smurto internete formų. Taip vaikai bei paaugliai, kurie yra patikėti mūsų priežiūrai, gali būti nuoširdžiai apsaugoti kaip brangus turtas [148]. Kartu taip pat būtina mokyti vaikus, paauglius bei jaunimą, kaip atpažinti manipuliaciją, ginti savo orumą ir gerbti kitų orumą skaitmeninėje aplinkoje [149].

Centrinis mokyklų vaidmuo

(143) Mokykla yra vieta, kur naujosios kartos gali išmokti ieškoti bei mylėti tiesą, mąstyti apie gyvenimo prasmę ir atpažinti kiekvieno asmens orumą. Dėl šios priežasties daugelis tėvų, norinčių, kad jų vaikai augtų gebėjimu kurti santykius, lavintų kritinį mąstymą bei priimtų tvirtas vertybes, deda didelius lūkesčius į mokyklas kaip vertingas partneres ugdant jų vaikus. Vis dėlto tėvai turi pirminę ir neatimamą teisę pasirinkti savo vaikų švietimo bei ugdymo pobūdį, atitinkantį jų moralinius, kultūrinius bei religinius įsitikinimus. Šiandien švietimo pasaulis susiduria su nemažai neatidėliotinų iššūkių.

(144) Pirmasis iššūkis yra socialinis-politinis. Tiek atskirose tautose, tiek skirtinguose pasaulio regionuose išlieka didelė nelygybė, susijusi su prieiga prie pagrindinio švietimo bei aukštesniųjų studijų. Daugelyje šalių vyriausybės dar neinvestavo reikalingų išteklių, kad garantuotų kokybišką švietimą visiems, nesvarbu, ar tinkamai remdamos valstybinių mokyklų sistemą, ar padėdamos privačioms institucijoms, teikiančioms šią esminę paslaugą. Kai didelė švietimo dalis įvairiais lygmenimis yra patikima privačioms institucijoms, prieiga prie mokslo gali tapti pernelyg priklausoma nuo šeimų finansinių galimybių, ypač nesant tinkamos viešosios paramos. Susiduriant su šia rizika, vis dėlto svarbu pripažinti ir skatinti daugelio privačių katalikiškų švietimo institucijų indėlį, kurios užtikrina įtraukią prieigą vaikams bei jaunimui iš bet kokios aplinkos, net kai šeimų ekonominės aplinkybės kitaip to neleistų.

(145) Antrasis didelis iššūkis yra pedagoginis. Daugelis švietimo sistemų sunkiai spėja su pokyčiais ir nepakankamai remia visapusišką mokinių vystymąsi. Informacinių technologijų bei DI pažanga sparčiai paverčia pasenusiomis mokymo programas, sukurtas kitai epochai. Tuo tarpu mokyklų organizavimas, fizinės erdvės, vertinimo metodai bei pačių mokytojų vaidmuo turi būti permąstyti, siekiant skatinti autentiškai visapusišką švietimą, kuris apimtų kiekvieną asmens dimensiją. Būtina remti nuolatinį mokytojų ugdymą per visą jų profesinį gyvenimą, kad jie galėtų teigiamai bendradarbiauti su naujomis technologijomis, padėdami mokiniams jas naudoti atsakingai, kritiškai bei kūrybingai, užuot pasyviai pasidavus jų įtakai.

(146) Trečiasis didelis iššūkis yra intelektualinis ir liečia pačias žinias. Nesant ypatingo dėmesio, gali susiformuoti švietimo sistema, kurioje trūksta meilės tiesiogiai tiesai ir kurioje nuolatinis informacijos srautas pakeičia esminę tyrimų, apmąstymų bei įžvelgimo praktiką. Kadangi žinios tampa vis labiau fragmentiškos, darosi sunku suvokti tikrovę kaip visumą, kelti gilius klausimus apie prasmę arba plėtoti autentišką, kritišką bei kūrybišką mąstymą. Daugelis pedagogų jau praneša apie nužmogiškėjimo ženklus, kai žmonės gali „žinoti daug dalykų“, tačiau sunkiai randa kryptį savo gyvenime, iš dalies dėl nesugebėjimo susieti informacijos su gilesnėmis žiniomis arba išlaikyti prasmės pojūtį. Reikalinga tikrai sveika nuostata, reikalaujanti ritmų, įtraukiančių tylą, gilų studijavimą, skaitymą bei protingą analizę, nes be šių elementų gali nukentėti vidinė laisvė.

(147) Bažnyčios socialinis mokymas kviečia šeimas, mokyklas, krikščionių bendruomenes bei viešąsias institucijas sukurti atnaujintą švietimo aljansą. Tai įgyja pavidalą, kai pamatiniai principai paverčiami švietimo tikslais, įskaitant mokinių mokymą saiko bei ribų pajutimo; kitų asmenų bei ateities kartų teisės džiaugtis gėrybėmis, kurios mums yra suteiktos arba prieinamos dėl žmogaus išradingumo, pripažinimo; laisvės ir atsakomybės; bei transcendencijos ir bendrojo labo pajutimo. Mokyklos nėra pašauktos sekti skaitmeninio pasaulio tempu, bet siūlyti tai, ko pati skaitmeninė erdvė negali suteikti – būtent bendrą laiką mokymuisi bei patikimų santykių kūrimui.

Darbo orumas skaitmeninio perėjimo metu

Darbo vertė

(148) Nuo pat savo socialinio mokymo atsiradimo pradžios, pradedant Rerum Novarum, Bažnyčia pabrėžė darbuotojų apsaugą bei poreikį kovoti su visomis išnaudojimo formis. Tačiau svarbiausia, kad Magisteriumas darbe pripažino „esminį raktą“ [150] visai socialinei problemai suprasti, kadangi būtent per savo darbą asmenys plėtoja daugelį savo egzistencijos dimensijų. Atsižvelgdami į tai, galime suprasti puikią šventojo Benedikto Nursiečio intuiciją, kuris sujungė maldą ir darbą, parodydamas kasdienę veiklą kaip žmogaus atsakymo į Dievo pašaukimą dalį. Sukurtas pagal Kūrėjo paveikslą, mūsų pačių darbas tam tikru būdu tęsia Jo darbą, nes juo prisidedame prie visuomenės pažangos bei bendrojo labo, prasmingai panaudojame gautus gebėjimus, tobuliname bei gražiname pasaulį, išlaikome savo šeimas, įsitraukiame į bendradarbiavimo santykius ir, per klausymąsi bei dialogą, mokomės kartu statyti tai, ko niekas negalėtų pasiekti vienas.

(149) Dėl šių priežasčių darbas nėra tiesiog įrankis; jis išreiškia ir padidina mūsų gyvenimo orumą. Tai yra žmogaus būklės reikalavimas, įprastas kelias į brandą, vystymąsi bei asmeninį išsipildymą. Šiuo atžvilgiu finansinė parama vargšams kartais gali būti būtina skubiais atvejais, tačiau ji negali tapti vieninteliu atsakymu, kadangi tikslas yra leitet kiekvienam asmeniui gyventi oriai per savo paties darbą [151].

(150) Šiandien automatizavimo, robotikos bei DI konvergencija sparčiai transformuoja pačią darbo struktūrą. Teigiama, kad tai atneš didelių patobulinimų visiems. Tačiau realybėje „naujieji“ darbo būdai nebūtinai yra geresni, nes „nors DI žada padidinti produktyvumą, perimdamas kasdienes užduotis, jis dažnai verčia darbuotojus prisitaikyti prie mašinų greičio bei reikalavimų, užuot mašinas suprojektavus taip, kad jos palaikytų dirbančiuosius. Todėl, priešingai nei teigiama apie DI naudą, dabartiniai technologiniai požiūriai paradoksaliai gali sumažinti darbuotojų kvalifikaciją, pajungti juos automatizuotam sekimui ir nustumti juos į griežtas bei pasikartojančias užduotis. Poreikis neatsilikti nuo technologijų tempo gali sugriauti darbuotojų veiksmų laisvės pojūtį ir nuslopinti kūrybinius gebėjimus, kuriuos tikimasi, kad jie įneš į savo darbą“ [152]. Būtent siekiant išvengti šios tendencijos, būtina projektuoti sistemas, kurios būtų orientuotos į žmogų, o ne vien tik į veiklos rezultatus.

Nedarbo problema

(151) Šventasis Jonas Paulius II pripažino, kad nedarbas yra sunkus blogis. Iš tiesų, kai jis pasiekia masinį mastą, jis tampa tikra socialine nelaime, kuri ypač reikalauja valstybės atsakomybės vykdymo [153]. Šiandien, vykstant „ketvirtajai pramonės revoliucijai“, šis susirūpinimas yra dar aštresnis, nes inovacijų dažnai siekiama vien tik siekiant sumažinti išlaidas bei padidinti pelną [154]. Kai kuriuose kontekstuose esama teisėtos baimės dėl didelio ir spartaus esamų darbo vietų susitraukimo, kuris sukeltų grandininę reakciją, giliai paveikiančią šeimas, jaunimą bei vietos ekonomiką. Daugelyje sektorių tai jau dabar galima pastebėti naujose darbo nesaugumo bei nelygybės formose, pasižyminčiose neproporcingai dideliu atlygiu aukštos specializacijos mažumai šalia mažėjančių atlyginimų didžiajai darbo jėgos daliai.

(152) Be abejo, pageidautina, kad technologijos išlaisvintų žmones nuo sunkių, pasikartojančių ar pavojingų užduočių bei suteiktų intelektualią pagalbą žmogaus veiklai. Vis dėlto užimtumo galimybių apsauga bei nepakeičiamas asmens vaidmuo privalo išlikti bendrąja taisykle. Didesnio pelno siekimas negali pateisinti pasirinkimų, kurie sistemiškai paaukoja darbo vietas, nes žmogus yra tikslas, o ne priemonė, o ekonominė tvarka privalo išlikti pavaldi žmogaus orumui bei bendram labui.

(153) Kartu privalome pripažinti, kad kiekviena reali transformacija apima netolygumus, nes ji yra nevienoda, fragmentiška, o kartais ir konfliktiška. Todėl neegzistuoja vienas pokyčių modelis ar universalus sprendimas, kadangi yra vietų bei situacijų, reikalaujančių skirtingų atsakymų. Atsižvelgiant į nelygybę, kuri pasižymi mūsų pasauliu, DI bei skaičiavimo sistemų plitimas skirtingose vietose sukelia skirtingus padarinius. Turtingos visuomenės automatizuojasi sparčiai bei chaotiškai, sumažindamos darbo jėgos poreikį bei sukurdamos erdvę nedarbui ir institucinei trinčiai. Priešingai, didžiuliai pasaulio regionai išlieka įstrigę hibridinėse ekonomikose, kur mažai apmokamas žmogaus darbas bei dalinės technologijos koegzistuoja, nepasiekdamos tikrosios transformacijos. Šios sritys tampa nesaugaus darbo vietomis bei nestabilumo ir priverstinės migracijos židiniais. Todėl sprendimų privalo būti ieškoma nacionaliniu bei vietos lygmenimis, įtraukiant tarpines bendruomenes. Mums reikalingi prisitaikantys įrankiai, įskaitant gerai suformuotus modelius, vietos iniciatyvas, profesinį perskirstymą bei naujas teises gauti būtiniausias gėrybes. Nesiekdami abstrakčios harmonijos, šiuo transformacijos metu privalome kurti konkrečias žmogiškojo sambūvio formas.

(154) Darbas išlieka pamatine žmogaus patirties dimensija, nes jis yra ne tik pragyvenimo šaltinis, bet ir raiškos, santykių bei indėlio į bendruomenę kontekstas. Todėl problemos, susijusios su darbu, peržengia šeimos išgyvenimui reikalingų pajamų ribas. Visuomenė, kuri garantuoja užimtumą tik nedidelei gyventojų daliai, nepaisant aukšto techninio išsivystymo lygio, rizikuoja pasmerkti daugelį priverstinei neveiklai, atsakomybės stokai bei kasdienių užduočių ir stimulų nebuvimui, o tai sukelia žmogiškąjį bei kultūrinį nuskurdimą. Tai sukuria materialinės pažangos ir antropologinio regreso paradoksą, kuris griauna teisingos bei stabilios socialinės taikos pagrindus. Dėl šios priežasties Bažnyčios socialinis mokymas primygtinai reikalauja, kad prieiga prie darbo visiems būtų aukštas prioritetas viešojoje politikoje bei ekonominiuose procesuose, tarnaujantis kaip kriterijus vertinant bet kokio vystymosi modelio žmogiškąją kokybę [155]. Be to, tose pasaulio dalyse, kur darbas yra linkęs susitraukti ar radikaliai keistis dėl technologinių bei organizacinių procesų, vykstančių už demokratinės kontrolės ribų, privalome permąstyti darbo pobūdį bei jo ryšį su pilietybe, užtikrindami, kad nedarbas nekeltų pavojaus socialiniam dalyvavimui.

(155) Šio įsitikinimo šviesoje galime geriau įvertinti Bažnyčios socialinio mokymo istoriją po Rerum Novarum. Iniciatyvos, kilusios iš šios tradicijos, įskaitant asociacijas, profesines sąjungas, kooperatyvus bei šalpos organizacijas, lemiamai prisidėjo prie darbo įstatymų tobulinimo, pažeidžiamiausių asmenų apsaugos bei labiau žmogiškų sąlygų skatinimo [156]. Tačiau šiandien šių priemonių nebeužtenka pačių savaime, susiduriant su transformacijomis, kurias skatina DI, naujas rinkų organizavimas bei konkurencingumas, kuris retai kada rūpinasi socialiniu tvarumu. Reikalingos naujos bendros pastangos tarp politinių lyderių, darbo organizacijų, verslo pasaulio bei mokslo bendruomenės, kad būtų sparčiai sukurtas tinkamas bendras reguliavimas bei apsauga, įskaitant ir tarptautinį lygmenį [157]. Profesinės sąjungos, kurias Bažnyčia nuolat rėmė, yra pašauktos atsiverti naujoms užimtumo rūšims bei atitinkamiems darbuotojų poreikiams, kad joms atstovautų ir jas gintų. Šiame kontekste, nepriėmus drąsių sprendimų, iškyla didesnio skurdo bei nelygybės perspektyva, kuri paliks daugelį asmenų nuošalyje, likimo valiai ir apsuptus juos pakeitusių mašinų bei automatizuotų sistemų.

(156) Šiuo perėjimo metu nepakanka reaguoti tik tuomet, kai išnyksta darbo vietos; privalome iš anksto prižiūrėti šią transformaciją. Vienas iš perspektyvių kelių, visų pirma, yra socialinių kriterijų inovacijoms nustatymas. Čia kiekvienas automatizavimo bei DI įvedimas turėtų būti lydimas patikrinamų priemonių, skirtų apsaugoti darbuotojų užimtumą, perkvalifikavimą bei dalyvavimą. Tokiu būdu technologija bus orientuojama į žmogaus laiko bei gebėjimų išlaisvinimą, o ne į atskirties kūrimą. Antra, mums reikalinga proaktyvi politika, kuri padarytų nuolatinį mokymąsi bei profesinius perėjimus prieinamus visiems, užtikrinant, kad prisitaikymo išlaidos negultų vien tik ant asmenų pečių. Galiausiai reikalingas įmonių įsipareigojimas įtraukti darbo kokybę bei orumą į savo sėkmės rodiklius. Kai šios sąlygos yra įgyvendinamos, inovacija gali tarnauti kaip saugesnio, kūrybiškesnio bei oresnio darbo sąjungininkas; be jų inovacija yra linkusi tapti neteisingumo greitintuvu.

Orumą vertinanti ekonomika

(157) Darbo rinka yra viena iš sričių, kuriose akivaizdžiau iškyla su naujomis technologijomis susijusios rizikos. Todėl būtina prisiminti, kad ekonominė laisvė nėra absoliuti; ji visuomet privalo būti matuojama bendruoju labu bei kiekvieno asmens orumu. Verslo iniciatyva iš tikrųjų gali būti tikras pašaukimas, generuojantis turtą bei gerinantis gyvenimą, o ne kintamasis, priklausomas vien tik nuo pelno. Tai įmanoma tuomet, kai pripažįstama, kad oresnių, vertingų darbo vietų kūrimas yra esminė jos pačios tarnystės visuomenei dalis [158].

(158) Pranašiška dvasia popiežius Pranciškus įspėjo prieš ekonominę laisvę, skelbiamą vien tik žodžiais, kai realios sąlygos neleidžia daugeliui ja pasinaudoti [159]. Ekonominiai modeliai, aukštinantys efektyvumą bei individualią sėkmę, dažnai investicijas į nepalankioje padėtyje esančius žmones ar į tuos, kurių vystymosi kelias yra lėtesnis, vertina kaip nenaudingas ar nepatogias, tarsi jų ateitis priklausytų vien tik nuo jų gebėjimo neatsilikti nuo „nugalėtojų“. Tikrovėje teisingai visuomenei reikalinga budri valstybė bei pilietinės institucijos, gebančios įveikti vienpusišką efektyvumo mentalitetą ir užtikrinti, kad ištekliai, kūrybiški sprendimai bei reguliavimas būtų palankūs pažeidžiamiausiams asmenims [160]. Užuot laukus, kol augimo nauda vargšus pasieks „kada nors“, sprendimus būtina priimti taip, kad augimas taptų įtraukus nuo pat pradžių. Pastarųjų dešimtmečių patirtis rodo, kad ekonominių ir finansinių krizių metu didžiausią kainą visuomet moka vargšai, tuo tarpu teorijos, žadančios automatinę visuotinę gerovę, dažnai pasirodo esančios iliuzinės.

(159) Svarbu peržengti dabartinius vystymosi rodiklius, kurie jau daugiau nei aštuoniasdešimt metų yra susieti su Bendrojo vidaus produkto (BVP) samprata, kadangi šie rodikliai beveik sistemiškai ignoruoja aspektus, esminius bendrai žmonių bei aplinkos gerovei. Parametrų bei rodiklių, papildančių BVP, kūrimas yra esminis dalykas siekiant pagerinti duomenų bazes, naudojamas analizėms atlikti, priimti politinius bei ekonominius sprendimus ir nustatyti regioninius, nacionalinius bei tarptautinius prioritetus. Naujų parametrų įvedimas leis visapusiškai bei laiku įvertinti, kaip įstatymų leidybos bei reguliavimo sprendimai veikia darbo orumą, bendrą klestėjimą, nelygybės mažinimą bei aplinkos apsaugą. Tai taip pat paveiks vystymosi sampratą, švietimo procesus, mąstyseną bei viešąją nuomonę, taip pat ir taiką, kuri yra autentiška tik tuomet, kai remiasi teisingumu.

(160) Pastaraisiais metais finansų reikšmė išaugo ir jie patyrė reikšmingų inovacijų, iš dalies paskatintų kriptovaliutų įvedimo. Mano pirmtakų mokyme, ypač jų enciklikose, pateikti apmąstymai bei pastebėjimai pabrėžė, kaip finansinio tarpininkavimo sektorius, „veikdamas be būtinų antropologinių bei moralinių pagrindų, ne tik sukėlė akivaizdžių piktnaudžiavimų bei neteisingumo, bet ir pademonstravo gebėjimą sukurti sisteminę ir pasaulinę ekonominę krizę“ [161]. Taip pat yra atvejų, kai pajamos iš kapitalo rizikuoja pakeisti pajamas iš darbo, kurios dažnai lieka nustumtos į pirminių ekonominės sistemos interesų paraštes. Vis dėlto santaupos, paverstos kreditu realiai ekonomikai ir taip kuriančios tiek darbo vietas, tiek savarankišką darbą, išlieka centrinis vystymosi bei investicijų, kurios privalo lydėti vykstančius perėjimus, veiksnys. Socialinė kredito funkcija išlieka nepakeičiama. Finansai patys savaime iš esmės skiriasi nuo finansų, orientuotų į darbo vystymą, kūrimą bei evoliuciją.

(161) Ši perspektyva privalo tapti platesnio pasaulinės dinamikos žvilgsnio dalimi. Nors pasaulio turtas išaugo absoliučia prasme, jis vis labiau koncentruojasi mažesniame rankų skaičiuje, didindamas nelygybę tiek šalių viduje, tiek tarp jų. „Yra nedaugelis, kurie turi per daug, ir per daug tų, kurie turi mažai – tokia yra šiandienos logika“ [162]. Mokslo bei technologijų pažanga, net i medicinos srityje, nėra lengvai prieinama didžiajai daliai žmonių, kaip tai dramatiškai parodė nesena pandemija. Kol kai kurie regionai išleidžia milžiniškas lėšas nereikalingoms intervencijoms ar individualaus tobulinimo svajonėms, prieinamoms tik išrinktiesiems, kitose pasaulio dalyse trūksta esminės įrangos, reikalingos milijonams žmonių gyvybių išgelbėti. Manyti, kad naujosios technologijos automatiškai duos naudos visiems, reiškia ignoruoti įrodymus. Jei transformacijos projektavimo etape neteiks pirmenybės naujų bei tolesnių skirtumų prevencijai, technologinė pažanga neišvengiamai sukurs struktūrines nelygybes. Šiandien teisingumas reikalauja prieigos prie inovacijų naudos, įskaitant gydymą, žinias, įrankius bei galimybes.

(162) Teisingi įstatymai bei perskirstymo metodai be abejo yra būtini disbalansams ištaisyti, įskaitant mokesčių sistemas, kurios palengvina naštą silpniausiems bei reikalauja daugiau iš tų, kurie turi didesnius išteklius. Tačiau socialinio teisingumo siekis neturėtų būti laikomas atskiru klausimu, sekančiu tik po turto sukūrimo, tarsi ekonomika egzistuotų vien tik turtui sukurti, o politikai įsikištų tik po to, kad jį paskirstytų. Iš tiesų, teisingumas liečia kiekvieną ekonominės veiklos etapą – nuo išteklių įsigijimo iki finansavimo, nuo gamybos iki vartojimo; kiekvienas pasirinkimas turi moralinių pasekmių [163].

(163) Labiau nei kada nors anksčiau, DI ir robotikos amžiuje nebeįmanoma pasikliauti vien tik „nematoma rinkos ranka“ [164]. Politika turi užduotį nukreipti ekonomikas bei technologijas į bendrąjį labą, skatinant orų darbą, socialinę įtrauktį bei teisingą inovacijų naudos paskirstymą. Kadangi daugelis ekonominių sprendimų peržengia nacionalines sienas, taip pat reikalingas tarptautinis bendradarbiavimas, gebantis apibrėžti bendras strategijas, ypač pažeidžiamiausių šalių bei žmonių naudai, siekiant skatinti vystymąsi bei įveikti priklausomybę nuo šalpos. Šių pasirinkimų pagrindas yra neišmatuojamas kiekvieno asmens orumas, bendrasis labas ir pasaulis, tikrai valdomas visiems. Taikos bei vystymosi tarpusavio priklausomybė, kaip šventasis Paulius VI pranašiškai rašė 1967 m. [165], išlieka aktuali ir šiandien, nes gerovė prisideda prie taikos kūrimo bei stiprinimo tik tuomet, jei ji yra plačiai paplitusi, įtrauki bei tvari.

(164) Praktiškai, DI ir robotikos amžiuje, užtikrinimas, kad ekonomika būtų palanki žmogaus orumui, reiškia tam tikrų tvirtų veiksmų kriterijų priėmimą. Pirma, skaidrumas ir atskaitomybė: kai duomenys bei algoritmai daro įtaką kredito paskirstymui, personalo atrankai ar prieigai prie paslaugų bei galimybių, būtina, kad sprendimai būtų suprantami, ginčytini bei prižiūrimi, kad asmenys nebūtų paversti tik paprastais profiliais. Antra, įtrauktis ir prieiga: inovacijų nauda privalo būti suderinta su investicijomis į įgūdžius, infrastruktūrą bei esmines paslaugas, siekiant užtikrinti, kad technologija nedidintų atotrūkio tarp tų, kurie turi, ir tų, kurie neturi. Galiausiai priemonės teisingumui užtikrinti: mokesčiai, socialinė apsauga bei pramonės politika privalo ištaisyti disbalansus, atsiradusius dėl turto bei galios koncentracijos. Iš tiesų, šie kriterijai nėra kliūtis inovacijoms; priešingai, jie paverčia jas civilizuotomis bei humaniškomis.

Šeimos ir jaunimas: socialinės vilties sąlygos

(165) Šeima yra pirminis socialinis gėris. Įkurta ant tvarios vyro ir moters sąjungos, ji yra pirmoji aplinka, kurioje visi asmenys ugdo savo potencialą, įsisąmonina savo orumą bei išmoksta pirmųjų tiesos ir gėrio formų, įsisavindami įpročius, paruošiančius juos gyvenimui visuomenėje [166]. Kaip pirmoji natūrali visuomenė, turinti pamatines teises, šeima yra pamatinė bei nepakeičiama kiekvienos bendruomenės organizacijos ląstelė [167]. Todėl, kai politiniai projektai bei dideli ekonominiai sprendimai nustumia šeimą į paraštinį ar antrinį vaidmenį, nukenčia autentiškas viso socialinio kūno augimas [168].

(166) Tačiau šeima yra trapus socialinis gėris, kuriam tiesioginį poveikį daro ekonominės bei technologinės transformacijos, keičiančios darbo pobūdį. Todėl jai reikalinga kultūrinė, teisinė bei ekonominė parama. Devastuojantis nedarbo bei darbo nesaugumo poveikis šeimos struktūroms yra gerai žinomas. Trumpuoju laikotarpiu gali atrodyti naudinga sumažinti darbo jėgos sąnaudas ar maksimizuoti finansinį efektyvumą, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje tai griauna pačius socialinio sambūvio pagrindus. Kol švenčiami technologiniai pasiekimai, socialinis audinys progresyviai suyra, tarsi veikiant tyliam virusui.

(167) Jauniems žmonėms darbo nesaugumas yra ypač žlugdantis. Kaip priminė Jungtinių Amerikos Valstijų vyskupai, darbas yra ne tiesiog pajamų šaltinis, bet esminė sritis, kurioje formuojasi tapatybė, užsimezga draugystės bei santykiai, išmokstama praktinių atsakomybių bei įžvelgiamas pašaukimas [169]. Kai prieigai prie darbo kliudo aukštas nedarbo lygis, netinkamos mokymo sistemos ar struktūriniai barjerai, daugelis jaunų žmonių mato užblokuotą kelią į savo žmogiškąjį bei profesinį išsipildymą. Poreikis keisti darbą kelis kartus per gyvenimą reikalauja, kad būtų užtikrintas nuolatinis atnaujinimas bei perkvalifikavimas, kad naujosios kartos galėtų kompetentingai bei savarankiškai pasitikti ekonominės aplinkos, kuri yra ir kintanti, ir dažnai nenuspėjama, rizikas [170].

(168) Tai sukuria specifinę viešąją atsakomybę. Valstybė turi pareigą remti verslo veiklą, skatindama užimtumui palankias sąlygas, skatindama darbą ten, kur jo trūksta, ir gindama jį krizių metu, kadangi jis yra pirminis gėris šeimoms bei visuomenei [171]. Ypatingai nuolatinės technologinės transformacijos amžiuje mums reikalingas politinis kūrybiškumas, kuris skatintų „darbą“ ir iškeltų šeimą bei ateinančias kartas į centrą; priešingu atveju mūsų ekonominė pažanga virs naujomis nesaugumo bei atskirties formomis.

(169) Šeimų bei jaunimo rėmimas šio perėjimo metu reikalauja pasirinkimų, kurie padarytų stabilumą įmanomą. Kaip pažymėta aukščiau, darbo politika turi skatinti užimtumo tęstinumą bei kokybę, priešinantis nesaugumui kaip normaliai gyvenimo būsenai ir skatinant realistiškus žengimo į darbo rinką bei profesinio augimo kelius. Antra, reikalingos priemonės, užtikrinančios sveiką gyvenimo būdą, nes be tinkamos pusiausvyros tarp darbo, laisvalaikio bei poilsio šeimos susilpnėja, o jaunimui darosi sunku ugdyti atsakomybės jausmą. Be to, esmingai svarbu investuoti į prieinamą švietimą bei perkvalifikavimą, kad skaitmeninės ekonomikos reikalaujamas profesinis mobilumas netaptų žiauria atranka tarp tų, kurie geba atnaujinti savo įgūdžius, ir tų, kurie negali. Galiausiai privalo būti remiami socialiniai ryšiai – per tinklus bei švietimo bendruomenes, kurios lydi gyvenimo pasirinkimus ir neleidžia neapibrėžtumui virsti vienatve ar priklausomybėmis. Jei tai bus įgyvendinta, šias technologines transformacijas bus galima įveikti nepažeidžiant gebėjimo kurti ateitį, o tai ir padaro visuomenę klestinčią.

Laisvės apsauga nuo priklausomybių ir komercializacijos

Priklausomybės ir visuomenės kontrolė

(170) Apmąstę tiesą bei švietimą, darbą bei šeimas, dabar privalome apsvarstyti skaitmeninės revoliucijos poveikį žmogaus laisvei, sprendžiant tiek rizikas asmenų psichikos sveikatai, tiek platesnius socialinius iššūkius. Subtilesnės priklausomybės formos, susijusios su „skaitmenine dėmesio ekonomika“, neturėtų būti nuvertinamos, kadangi platformos bei paslaugos dažnai yra suprojektuotos taip, kad užvaldytų vartotojų laiką bei dėmesį, išnaudodamos jų pažeidžiamumą bei silpnindamos jų vidinę laisvę. Kai verslo modeliai klesti iš žmogaus silpnybių, su asmeniu elgiamasi kaip su priemone, o ne kaip su tikslu; tie, kurie projektuoja ar finansuoja tokias sistemas, neša moralinę atsakomybę, kurios negalima ignoruoti. Yra neatidėliotinas poreikis skatinti technologijas, kurios stiprintų vidinę laisvę, ugdant skaitmeninį santūrumą bei saugant nepilnamečius, taip priešinantis modeliams, kurie išnaudoja pažeidžiamumą.

(171) Kita rizika, mažiau matoma, bet ne mažiau rimta, yra socialinės kontrolės, kurią leidžia masinis duomenų rinkimas bei algoritmų sistemų naudojimas, rizika. Kai kiekvienas veiksmas – judėjimas, pirkiniai, santykiai bei pasirinkimai – palieka pėdsaką, atsiranda nauja galios forma, būtent – galia profiliuoti, prognozuoti bei daryti įtaką elgesiui, dažnai asmenims to iki galo neįsisąmoninant. Jei tokie duomenys naudojami priimant sprendimus, turinčius įtakos konkrečioms galimybėms – pavyzdžiui, prieigai prie kredito, užimtumo ar esminių paslaugų, iškyla rizika pakenkti laisvei bei diskriminuoti pažeidžiamiausius asmenis. Be to, kontrolė vykdoma ne tik per aiškius draudimus, bet ir per matomumo architektūrą: tai, kas yra sustiprinama arba paverčiama nematoma, kas yra apdovanojama ar baudžiama, galiausiai formuoja nuomones bei pasirinkimus, skatindama konformizmą bei savicenzūrą. Dėl šios priežasties laisvė skaitmeniniame amžiuje yra ne tik vidinis reikalas, bet ir viešasis rūpestis. Ji reikalauja aiškių taisyklių, skaidrumo, galimybės kreiptis į teismą bei proporcingų apribojimų invazinių technologijų naudojimui, kad technologija tarnautų žmogui, o netaptų sąžinių kontrolės forma.

(172) Šių problemų šaknis yra technokratinė ir posthumanistinė mąstysena, kuri yra linkusi traktuoti žmogų kaip manipuliavimo objektą arba optimizuotiną išteklių [172], pašalindama bet kokias apsaugos priemones nuo nekontroliuojamo pelno siekimo. Vyrauja efektyvumas, o ne pagarba laisvei bei žmogaus orumui. Kai kurios posthumanistinės srovės žengia taip toli, kad numato „antrarūšius“ žmones, pajungtus interesams elito, kuris laiko save pranašesniu. Ši nerimą kelianti perspektyva tampa dar rimtesnė, kai ji sujungiama su technologiniais įrankiais, eksponentiškai didinančiais kontrolės bei atrankos pajėgumus. Netgi tam tikros struktūrinio įsiskolinimo formos, laikančios ištisas tautas priklausomybės sąlygose, naujais pavidalais atspindi tą pačią mąstyseną, kuri toleruoja vergijai artimus pavaldumo santykius.

Naujų vergijos formų grandinių sutraukymas

(173) Šis iškreiptas požiūris į žmogų šiandien atsispindi įvairiose servituto (vergystės) formose, tiesiogiai susijusiose su skaitmenine ekonomika. Nieko dirbtinio intelekto pasaulyje nėra nematerialaus ar magiško. Kiekvienas tariamai tiesioginis ir nepriekaištingas atsakymas yra ilgos tarpininkavimo grandinės rezultatas, įtraukiantis didžiulius gamtos išteklių tinklus, energetinę infrastruktūrą ir, svarbiausia, žmones. Reikšminga skaitmeninės ekonomikos veikimo dalis remiasi tyliu milijonų žmonių darbu, užsiimančių esminėmis, tačiau iš esmės nematymomis veiklomis, tokiomis kaip duomenų žymėjimas, modelių apmokymas bei turinio moderavimas, dažnai susijęs su nerimą keliančia medžiaga. Daugeliu atvejų šie darbuotojai yra jauni žmonės, daugiausia moterys, dirbantys sunkiomis sąlygomis už minimalų atlyginimą. Prie šio nematomo darbo prisideda dar sunkesnis darbas išgaunant išteklius, reikalingus prietaisų bei mikroprocesorių, nuo kurių priklauso DI, gamybai. Kai kuriuose pasaulio regionuose vaikai bei paaugliai dirba pavojingomis sąlygomis, smulkindami medžiagas, iš kurių išgaunami retieji žemės elementai. Šių žmonių kūnai randuoti, sužeisti ir nualinti, kad skaičiavimo srautas galėtų tęstis nepertraukiamai. Be to, nusikalstami tinklai naudoja internetines platformas, pranešimų siuntimo sistemas, anoniminius mokėjimo metodus bei profiliavimo metodus, kad verbuotų, kontroliuotų bei gabentų prekybos žmonėmis aukas – labai dažnai nepilnamečius, paversdami vyrus bei moteris „duomenimis“, kuriuos reikia sekti, ir „paketais“, kuriuos reikia perkelti tuose pačiuose skaitmeniniuose kontūruose, palaikančiuose didžiąją pasaulio ekonomikos dalį. Ši realybė giliai išbando mūsų laiko moralinę sąžinę. Nepakanka apeliuoti į efektyvumą ar švęsti inovacijų naudą, jei jos pastatytos ant išnaudojimo grandinės, kuri lieka sąmoningai paslėpta. Jei technologija žada emancipaciją, tačiau sukuria naujas pasaulinio pavaldumo formas, ji prieštarauja pamatiniam žmogaus orumo principui.

(174) Kova su naujomis vergijos formis yra lemiamas išbandymas etiniam DI ir skaitmeninės transformacijos įžvelgimui. Tęsdama Leono XIII pradėtą tradiciją, Bažnyčia iš naujo griežtai smerkia visas vergijos, prekybos žmonėmis bei asmenų pavertimo prekėmis formas. Ji taip pat pabrėžė neatidėliotinų apmąstymų bei veiksmų poreikį, kurie išlaikytų neatimamą kiekvieno žmogaus orumą ir bendrąjį labą kaip visuomenės dėmesio centrą bei tikslą, taip pat kaip vadovaujančius kriterijus kiekvienam asmeniniam, socialiniam bei politiniam pasirinkimui. Be šio etinio ir humanizuojančio apmąstymo, auganti skaitmeninių sistemų galia galėtų mus nuvesti prie naujų žiaurumų, kurie yra ne mažiau gėdingi nei tie, kuriuos dabar smerkiame praeityje, tuo pat metu toliau pristatydami save kaip „pažangias“ bei „civilizuotas“ visuomenes.

(175) Prekyba žmonėmis privalo būti pripažinta kaip šiuolaikinė vergijos forma ir sunkus žmogaus orumo pažeidimas. Negebėjimas griežtai reaguoti arba bet koks šių praktikų toleravimas tam tikru būdu reiškia bendrininkavimą šiandienos nuodėmėse, kurios yra panašios į praeities nuodėmes, kai vergija buvo slepiama bei teisinama [173].

(176) Plėtodama savo doktriną, Bažnyčia palaipsniškai giliau suvokė šių problemų sunkumą. Tiesa, kad praeities įvykiai negali būti vertinami anachronistiškai, tarsi laikui bėgant subrendę moraliniai kriterijai visuomet būtų buvę prieinami. Vis dėlto negalime neigti ar sumenkinti to, kaip pavėluotai tiek visuomenė, tiek Bažnyčia pasmerkė vergijos rykštę. Antikoje ir viduramžiais daugelis asmenų ir net bažnytinių institucijų turėjo vergų. Jau ankstyvuoju naujųjų laikų laikotarpiu Romos Apaštalų Sostas, atsiliepdamas į valdovų prašymus, keletą kartų įsikišo, siekdamas sureguliuoti bei įteisinti pajungimo formas, o tam tikrais atvejais – ir „netikinčiųjų“ pavergimą [174]. Tik devynioliktame amžiuje, ypač valdant popiežiui Leonui XIII, buvo aiškiai suformuluotas oficialus, absoliutus ir visuotinis vergijos pasmerkimas [175]. Ši raida teikia aiškų pavyzdį to, kaip Bažnyčia auga giliau suprasdama amžinąsias Apreiškimo tiesas, kurias ji saugo. Nors praktikoje ne visuomet būta nuoseklumo – turint omenyje, kad vergija ilgai buvo toleruojama prieš ją vienareikšmiškai pasmerkiant – per visą istoriją nuolat buvo patvirtinamas kiekvieno žmogaus, sukurto pagal Dievo paveikslą, orumas, net jei prireikė aštuoniolikos šimtmečių, kol jos visiškas nesuderinamumas su vergija buvo aiškiai pripažintas. Tai yra krikščioniškosios atminties žaizda, nuo kurios negalime laikyti savęs atskirtais [176]. Neįmanoma nejausti gilaus liūdesio mąstant apie didžiulį kentėjimą bei pažeminimą, kurį patyrė tiek daug žmonių, visiškai prieštaraujantį jų neišmatuojamam asmenų, kuriuos Viešpats be galo myli, orumui. Už tai Bažnyčios vardu nuoširdžiai prašau atleidimo.

(177) Štai kodėl praeities bendrininkavimo bei aklumo prieš vergijos neteisingumą atmintis tampa kvietimu budrumui. Tai, ko išmokome, privalo virsti įžvelgimu bei atsakomybe dabartyje. Jei norime išvengti poreikio ateityje vėl prašyti atleidimo už tai, kad nesugebėjome gerbti žmogaus orumo lobio, kurio reikalauja mūsų tikėjimas, mums šiandien tenka pareiga aiškiai ir tvirtai pasmerkti prekybą žmonėmis įvairiomis jos formis ir kartu su visais, kurie yra įsipareigoję šiam reikalui, remti konkrečias prevencijos, apsaugos, išlaisvinimo bei reabilitacijos pastangas.

(178) Net ir šiandien kolonializmas įgauna naujų formų. Jis nebevaldo vien tik kūnų, bet savinasi duomenis, paversdamas asmeninius gyvenimus išnaudojama informacija. Ištisi regionai, ypač paženklinti struktūrinio trapumo bei ribotos geopolitinės svarbos, šiuo metu patiria naują gavybos mąstyseną: sveikatos duomenų, epidemiologinių profilių, genetinių žemėlapių bei demografinės informacijos gavybą. Tie tapo naujosiomis galios „retosiomis žemėmis“: gyvybiškai svarbiais duomenimis, kurie, kartą sujungti bei išanalizuoti, gali būti naudojami prognozavimo modeliams apmokyti, investavimo strategijoms nukreipti, numatyti krizes ir, svarbiausia, nustatyti, kas ir kas laikoma svarbiu. Tie, kurie kontroliuoja ištisų tautų sveikatos duomenis – dažnai renkamus po pagalbos, tyrimų ar inovacijų pretekstu – turi struktūrinį svertą ateičiai, nes gali formuoti poreikius bei rinkas. Jie taip pat gali anksčiau už kitus nuspręsti, kam bus skirti vaistai, investicijos bei apsauga. Čia slypi vienas didžiausių mūsų laiko moralinių iššūkių: užtikrinti, kad bendros žinios taptų tikru bendruoju labu, o ne dominavimo įrankiu. Tai reikalauja grąžinti asmenims ne tik duomenis, kurie juos apibūdina, bet ir gebėjimą nuspręsti, kaip jie naudojami, kas juos naudoja ir kieno naudai. Priešingu atveju skaitmeninis amžius bus ne postkolonijinis, bet kolonijinis kita forma.

(179) Naujas vergijos formas maitina ekonominės grandinės bei skaitmeninė infrastruktūra. Todėl reikalingi veiksmai keliuose frontuose. Pirma, tiekimo grandinės, kurios palaiko technologijų pramonę bei skaitmeninę ekonomiką, privalo tapti skaidresnės, kad joks konkurencinis pranašumas nebūtų kuriamas ant paslėpto išnaudojimo. Antra, įmonės bei investuotojai privalo priimti aiškius prevencinio etinio tikrinimo (due diligence) kriterijus, tarp savo prioritetų iškeldami darbuotojų apsaugą, kovą su priverstiniu darbu bei duomenimis grįstų verslo modelių socialinio poveikio vertinimą. Be to, skaitmeninės platformos privalo atsakingai bendradarbiauti su valdžios institucijomis bei pilietine visuomene, kad užkirstų kelią tam, jog komunikacijos, mokėjimų bei profiliavimo įrankiai taptų aukų verbavimo bei kontrolės kanalais. Kai šios pastangos susijungia, skaitmeninė aplinka iš išnaudojimo erdvės gali būti transformuota į apsaugos, prevencijos bei žmogaus orumo skatinimo erdvę.

Bendra atsakomybė

(180) Įvairios ką tik aptartos sritys – tiesos paieška viešajame gyvenime, švietimas skaitmeninėje aplinkoje, darbo transformacija, šeimų trapumas bei naujos vergijos formos – nėra izoliuoti reiškiniai. Priešingai, jie atspindi bendrą pamatę problemą, būtent – kad jei technologija tampa galutiniu kriterijumi, žmogui gresia būti redukuotam iki duomenų, mašinos sraigtelio ar prekės. Tačiau jei technologija integruojama su išmintinga perspektyva, ji gali tapti augimo, teisingumo bei brolijos įrankiu.

(181) Žvelgiant iš šios perspektyvos, Bažnyčios socialinis mokymas kviečia į bendrą atsakomybę. Jis reikalauja, kad šie procesai būtų nukreipiami su toliaregyste: institucijų, gebančių reguliuoti neslopinant ir saugoti neperimant valdymo; įmonių, kurios pripažįsta darbą bei orumą kaip sėkmės matus; tarpinių organizacijų bei švietimo bendruomenių, kurios atkuria pasitikėjimą bei santykius; ir piliečių, kurie ugdo atsakomybę, saiką, įžvelgimą bei tiesos pajautimą. Tik tokiu būdu inovacijos gali nuoširdžiai tarnauti visapusiškam žmogaus vystymuisi, užuot tapusios atskirties bei dominavimo šaltiniu. Ir tik tokiu būdu pažangos pažadas gali būti pripažintas autentišku, nes jis matuojamas neatimamu kiekvieno vyro ir moters orumu.

PENKTASIS SKYRIUS

GALIOS KULTŪRA IR MEILĖS CIVILIZACIJA

(182) Apsvarstę, kaip DI keičia tam tikrus gyvenimo bei visuomenės aspektus, ypač rimtas pasekmes žmogaus orumui, dabar privalome atkreipti dėmesį į dar tragiškesnę karo problemą. Čia klausimas susijęs ne tik su naujų įrankių efektyvumu, bet ir su rizika, kad technologija, atsieta nuo etikos bei atsakomybės, padarys sprendimus dėl gyvybės ir mirties greitesnius bei labiau neasmeniškus, o jėgos naudojimą pristatys kaip tiesioginę bei perspektyvią galimybę. Vis labiau tarpusavyje susijusiame pasaulyje taika nėra tiesiog vienas klausimas tarp kitų, bet būtina pasaulinio bendrojo labo sąlyga bei tautų – ypač tų, kurios neša valdymo atsakomybę – moralinės brandos išbandymas.

(183) Skaitmeninė revoliucija keičia konfliktų pobūdį. Šalia konvencinio karo atsiranda hibridinių formų, tokių kaip kibernetinės atakos, manipuliavimas informacija, įtakos kampanijos bei strateginių sprendimų automatizavimas. DI veikia kaip šių procesų greitintuvas, ypatingai kontekste, kuriame daugelis technologijų iš prigimties yra dviprasmės. Todėl tai, kas sukurta gynybai, gali būti sparčiai pritaikyta puolimui, o plona linija tarp apsaugos bei agresijos išsitrina. Nors DI gali sustiprinti gynybą bei civilių apsaugą, jis taip pat gali sumažinti jėgos panaudojimo slenkstį, apsaugoti žmones nuo atsakomybės ir skatinti kultūrą, kurioje priešas paverčiamas tik statistika, o auka – „šalutine žala“. Susiduriant su šiomis transformacijomis, privalome prisiminti socialinio mokymo principus – asmens orumą, bendrąjį labą, visuotinę gėrybių paskirtį, subsidiarumą, solidarumą bei teisingumą – nes jie yra kriterijai vertinant, ar technologijos tikrai tarnauja žmonijai, ar ją pajungia. Todėl turėtume vertinti šiuos principus kaip gaires mūsų sprendimų priėmimui.

(184) Todėl šiame skyriuje palyginsiu du priešingus požiūrius, kuriuos jau paminėjau per biblinius vaizdinius Įvade. Viena vertus, tai yra pagunda statyti Babelio bokštą, pasikliaujant galia bei puikybe. Kita vertus, reikalinga kantrybė, kad atstatytume Jeruzalę „po dalelę“, kaip Nehemijo laikais, saugant žmogiškumą bei bendrąjį labą.

(185) Jei išnagrinėsime pasaulinę dinamiką, galime aiškiau atpažinti galios kultūros, pasižyminčios poliarizacija bei smurtu, plitimą. Modernusis Babelis gali būti matomas ne tik globalizuotoje technokratinėje paradigmoje, bet ir tolimame konflikte tarp priešingų imperializmų, tarp galių, siekiančių išlaikyti savo viršenybę, ir tų, kurios siekia tą viršenybę užgrobti, o to rezultatas yra vietinių konfliktų gausa. Be to, atrodo, kad nėra ribų lenktynėms – varomoms nužmoginančios ambicijos – kurti vis galingesnes technologijas arba užsitikrinti jų kontrolę. Vis dėlto, nepaisant šios žemyn besileidžiančios spiralės, galime pamatyti ir didelę žmonijos dalį, kuri stengiasi išlikti žmogiška ir dirba tam, kad pastatytų šventąjį sugyvenimo bei taikos miestą. Pernelyg dažnai esame nesąmoningi šio miesto statytojai bei nerangūs architektai, gebantys daryti dosnius gestus, tačiau neturintys bendros vizijos. Šis statybų projektas yra lėtesnis, mažiau matomas bei mažiau spektakliškas, jis laukia geresnio supratimo bei didesnio koordinavimo, kad taptų sąmoninga bei aiškia kiekvienos bendruomenės – nuo šeimų iki valstybių bei santykių tarp tautų – atsakomybe. Būtent šią įsipareigojimo perspektyvą, šią vilties statybvietę vadiname „meilės civilizacija“.

Meilės civilizacija skaitmeniniame amžiuje

(186) Kai šventasis Paulius VI nukaldino frazę „meilės civilizacija“ [177], pasaulis išgyveno Šaltojo karo įkarštį, ginklavimosi lenktynes bei didelį ekonominį nestabilumą. Šiame kontekste Bažnyčia pasiūlė alternatyvų kelią ideologiniam sistemų priešpriešos modeliui ir numatė socialinę tvarką, kurioje teisingumas bei meilė persipina, o meilė tampa vadovaujančiu ekonominio, politinio bei kultūrinio gyvenimo principu. Šiandien privalome ryžtingai susigrąžinti šią viziją, nes meilės civilizacija nėra naivi utopija, o reikli programa, kurią sudaro meilės pavertimas teisingumo struktūromis, institucinės formos suteikimas brolijai bei žvelgimas į kitus – nesvarbu, ar asmenis, ar tautas – kaip į sąjungininkus, būtinus bendram labui kurti. Kaip priminė enciklikos laiškas Fratelli Tutti, tik ši socialinė meilė geba tapti kultūra bei norma, o tuo pačiu – sukurti stabilią tarptautinę tvarką, paverčiant paprastą ginkluotą sambūvį bendruomene su bendra ateitimi [178].

(187) Ši įžvalga pasirodo esanti dar pamatine dabartiniame skaitmeninės transformacijos kontekste. Skaitmeniniai tinklai, globalizuota ekonomika bei DI plėtra sukuria vis glaudesnius ryšius, realiu laiku susiedami vienoje vietoje priimtus sprendimus su jų sukeliamu poveikiu kitur. Šia prasme Vatikano II Susirinkimo žodžiai apie augančią tautų tarpusavio priklausomybę išlieka aktualūs, nes bendrasis labas įgyja vis labiau visuotinę dimensiją, su teisėmis bei pareigomis, liečiančiomis visą žmonių šeimą [179]. Todėl meilės civilizacijos projektas privalo prisiimti užduotį transformuoti šią primestą tarpusavio priklausomybę į panorėtą bei pasirinktą solidarumą. Tai vadovaujantis principas technologiniams procesams: nepakanka, kad dirbtinis intelektas padarytų mus efektyvesniais ar labiau sujungtais; jis taip pat privalo tarnauti universalios žmonių šeimos kūrimui, su bendromis teisėmis bei pareigomis, kur skaitmeninis artumas tampa realia galimybe susitikti bei rūpintis vieniems kitais.

Galios kultūra

(188) Mūsų laikais įsigali galios kultūra, kurioje išteklių prieinamumas bei gebėjimas dominuoti yra linkę diktuoti darbotvarkę bei sprendimų priėmimo kriterijus. Tokiu būdu bendrasis žmonijos labas nustumiamas į antrą planą, o konkreti kariaujančių tautų tragedija paverčiama antriniu dalyku strateginių interesų atžvilgiu. Ši galios kultūra infiltruojasi į visuomenę, keičia santykius bei elgesį ir auga normalizuodama karą, siekdama vis didesnės karinės galios, naudodamasi daugiašališkumo krize bei maitindama netikrą realizmą, primygtinai teigiantį, kad nėra jokios alternatyvos.

Karo normalizavimas

(189) 1965 m. Šventojo Pauliaus VI žodžiai galingai nuskambėjo JT Generalinėje Asamblėje: „Niekada daugiau karo, niekada daugiau karo!“ [180]. Privalome pripažinti, kad, nepaisant taikos troškimų bei deklaracijų, pastarieji šešiasdešimt metų buvo paženklinti stebinančio žiaurumo konfliktų, dažnai masiškai paliečiančių civilius gyventojus, vedančių į nekaltų aukų žūtį, masinį persikėlimą, socialinį destabilizavimą bei ilgalaikes žaizdas. Nepaisant to, viešajame diskurse vyravo plačiai paplitęs įsitikinimas, kad karas turėtų išlikti kraštutine priemone, kuriai taikomi griežti etiniai bei teisiniai apribojimai ir kuri visuomet orientuota į politinę taikos viziją. Sekant įvykiais iškart po Pirmojo pasaulinio karo, lūžis įvyko po Antrojo pasaulinio karo: taika buvo iškelta į tarptautinės tvarkos centrą, ką ypač liudija Jungtinių Tautų Chartija, kuria siekiama „išgelbėti būsimas kartas nuo karo rykštės“ [181]. Panašiai daugelis nacionalinių konstitucijų apribojo jėgos panaudojimą tik kraštutinėmis bei griežtai apibrėžtomis aplinkybėmis. Net ir Šaltojo karo metu, nepaisant rimtų konfliktų, išliko suvokimas, kad naujo pasaulinio karo privaloma išvengti bet kokia kaina.

(190) Tačiau šiandien matome realų paradigmos poslinkį viešajame diskurse bei sprendimuose dėl ginklavimosi, su nerimą keliančiu karo kaip tarptautinės politikos įrankio atgimimu, tuo tarpu patys etiniai principai, kurie anksčiau ribojo jo naudojimą, yra griaunami. Regioniniai konfliktai, besitęsiantys laikui bėgant, auganti įtampa bei abipusiai grasinimai tampa beveik įprastu dalyku, o konfliktų formos, varomos troškimo plėsti teritorijas, kurios buvo laikomos įveiktomis, vėl iškyla. Viešoji nuomonė pamažu formuojama bei sąlygojama poliarizuojančių žiniasklaidos pasakojimų, kuriuos dažnai sustiprina algoritmai, teikiantys pirmenybę konfliktui bei konfrontacijai.

(191) Taip pat matome trikdantį istorinės atminties praradimą, kadangi išnyksta tiesioginiai Holokausto bei dviejų Pasaulinių karų liudijimai. Tai veda prie atrankinio ar iškreipto praeities perrašymo, kontekste, kuriame netikros naujienos bei manipuliavimas pasakojimais užtemdo išmoktas pamokas. Be gyvos karo siaubo atminties, politiniai sprendimai rizikuoja būti priimami vien tik galios pagrindu, visiškai neatsižvelgiant į ilgalaikes pasekmes.

(192) Prie viso to žiniasklaidos bei skaitmeninės dimensijos prideda naujų bei lemiamų elementų. Komunikacijos tinklai, fragmentiška informacinė aplinka bei algoritmai, apdovanojantys konfliktą, gali išpūsti poliarizaciją bei pasipiktinimą, padidinti propagandą ir apsunkinti bendrą įžvelgimą. Taip karas yra ne tik kariaujamas, bet ir kultūriškai sąlygojamas per supaprastintus pasakojimus, „draugo ar priešo“ mentalitetą, dezinformaciją bei baimę. Kai istorinė atmintis išblėsta, o etiniai principai, saugantys civilius bei pažeidžiamiausius asmenis, susilpnėja, tampa lengviau pateisinti smurtą kaip būtiną, neišvengiamą ar net „sterilizuotą“. Būtent šiame kontekste žmonija slysta į smurtinę galios kultūrą, kurioje taika nebeatrodo kaip prisiimtina atsakomybė, bet kaip trapus intervalas tarp konfliktų. Šiandien labiau nei kada nors anksčiau, nepažeidžiant teisės į savigyną griežčiausia prasme, svarbu dar kartą patvirtinti, kad „teisingo karo“ teorija, kuri pernelyg dažnai buvo naudojama bet kokiam karui pateisinti, dabar yra pasenusi [182]. Žmonija turi daug veiksmingesnių bei galingesnių įrankių žmogaus gyvybei skatinti bei konfliktams spręsti – tokių kaip dialogas, diplomatija bei atleidimas. Jėgos, smurto bei ginklų naudojimas atspindi santykių skurdą, kuris visuomet turi katastrofiškų pasekmių civiliams gyventojams.

Jėga be ribų

(193) Karinino-pramoninio komplekso augimas tapo skiriamuoju dabartinio politinio peizažo bruožu bei tapo pagrindiniu įvairių šalių ekonomikos sektoriumi. Glaudus ryšys tarp ekonominių interesų, karinio aparato bei politinių sprendimų sukuria „ginkluotą tautą“, kurioje karas atrodo kaip natūralus politikos tęsinys, o ginklų rinka tampa savarankiška jėga, stumiančia karinius sprendimus. Negalime ignoruoti ir didžiulių ekonominių interesų, slypinčių už karo. Ginkluotės pramonė bei šalys, tiekiančios ginklus, pelnosi iš rinkos, kuri klesti būtent iš konfliktų. Šia prasme esama ir finansinių interesų, kurie prisideda prie įtampos kurstymo įvairiuose pasaulio regionuose.

(194) Kariniams arsenalams skiriamas atnaujintas dėmesys. Praeityje grėsmės, kurią kelia ginklai, gebantys sunaikinti visą žmoniją, pripažinimas skatino atsipalaidavimo bei nusiginklavimo derybų kelius. Deja, šis požiūris buvo paliktas nuošalyje, o branduolinių arsenalų evoliucija – įskaitant jo „taktinio“ panaudojimo perspektyvą – padaro tokių ginklų panaudojimą mažiau neįtikėtiną. Šiame kontekste Sutartis dėl branduolinio ginklo uždraudimo, įsigaliojusi 2021 m. su daugiau nei septyniasdešimties šalių pritarimu, yra svarbus žingsnis. Tačiau ji rizikuoja išlikti daugiausia simbolinė, kadangi didžiosios branduolinės galios jai nepritarė. Tai lėmė plačiai paplitusį, bet klaidingą įsitikinimą, kad branduolinis atgrasymas yra būtina saugumo sąlyga. Tai taip pat prisidėjo prie naujų ginklavimosi lenktynių, kurias sunku kontroliuoti ir kurias lydi laipsniškas branduolinio ginklo mažinimo susitarimų demontavimas bei „miniatiūrinių“ ginklų kūrimas, padarantis jų naudojimą labiau prieinama galimybe.

(195) Ta pati logika taikoma ir konvenciniam karui. Karinė jėga, silpnos diplomatinės iniciatyvos bei interesų sudėtingumas prisideda prie konfliktų, kurie linkę užsitęsti, su itin didelėmis žmogiškosiomis bei aplinkosaugos išlaidomis. Daug lengviau pradėti karą nei jį sustabdyti, tačiau diskusijos apie konfliktų prevenciją išlieka tragiškai paraštinės.

(196) Situaciją dar labiau destabilizuoja naujų ginkluotų subjektų, tokių kaip džihadistų grupės, privačios milicijos bei nusikalstami tinklai, pažymintys valstybės monopolio jėgos panaudojimui pabaigą, buvimas. Dažnai šios grupės supina miglotas ideologines motyvacijas su konkrečiais ekonominiais interesais, paversdamos karą ištisų jaunimo bei vaikų kartų „gyvenimo būdu“. Čia tikslas jau yra ne galutinė pergalė, o konflikto įamžinimas kaip galios bei pajamų šaltinis.

Ginklai ir dirbtinis intelektas

(197) Paminėtas scenarijus yra susijęs su nuolatiniu ginklų sistemų, ypač susijusių su DI, vystymusi. Šventasis Sostas neseniai pastebėjo, kad augantis lengvumas, kuriuo gali būti diegiamos autonominės ginklų sistemos, padaro karą „labiau prieinamą“ ir mažiau priklausomą nuo žmogaus kontrolės. Tai pažeidžia principą, kad ginkluota jėga turėtų būti naudojama tik kaip kraštutinė priemonė teisėtos savigynos atvejais [183]. Dėl šios priežasties DI kūrimas bei naudojimas kare privalo būti pajungtas griežčiausiems etiniams apribojimams, kad garantuotų pagrabą žmogaus orumui bei gyvybės šventumui ir išvengtų lenktynių tokiems ginklams kurti [184].

(198) Kartais kalbama apie „dirbtinius moralinius agentus“, tarsi mašinos sugebėtų atskirti gėrį nuo blogio didesniu nuoseklumu nei žmogus. Tačiau moralinis vertinimas negali būti redukuotas į skaičiavimą, nes jis apima sąžinę, asmeninę atsakomybę bei kito kaip asmens pripažinimą. Todėl neleidžiama patikėti mirtinų ar kitų negrįžtamų sprendimų dirbtinėms sistemoms. Joks algoritmas negali padaryti karo moraliai priimtino. DI nepašalina vidinio konflikto nežmoniškumo; iš tiesų jis gali tik greičiau sukelti konfliktą bei paversti jį labiau neasmeniniu, sumažindamas smurto griebimosi slenkstį, paversdamas gynybą grėsmės prognozavimu ir taip sumenkindamas aukas iki duomenų. Tokiu būdu jis pripratins mus prie idėjos, kad smurtas yra neišvengiamas ir jį reikia tik optimizuoti. Tai nesumažina svarbos įdiegti, kiek įmanoma, vertybes bei sveiką protą į kuriamas dirbtines sistemas, kad jos galėtų prisidėti prie moralinės ekosistemos, kurioje žmonės geriau geba įsiklausyti į savo pačių sąžines, kartu leidžiant DI modeliams nustatyti tinkamas ribas.

(199) Nepakanka apeliuoti į bendro pobūdžio etiką. Privalo būti nustatyti konkretūs įžvelgimo kriterijai. Pirmasis toks kriterijus susijęs su asmenine atsakomybe. Kai sprendimas smogti tampa automatizuotas ar neskaidrus, išauga atsakomybės atsisakymo rizika. Dėl šios priežasties atsakomybės grandinė privalo būti nustatoma bei patikrinama; tie, kurie projektuoja, apmoko, įgalioja bei naudoja technologijas, privalo būti atsakingi už savo sprendimus. Antrasis kriterijus susijęs su moraliniu laiko tarpu vertinimams priimti. Nols DI yra linkęs paspartinti sprendimų priėmimo procesus, greitis bei efektyvumas niekada neturėtų būti aukščiausia motyvuojanti jėga negrįžtamiems sprendimams priimti karo kontekste. Trečiasis kriterijus yra civilių identifikavimas bei apsauga. Bet kokia technologija, palengvinanti atakas nematant žmogaus veido, sumažina moralinį konflikto slenkstį. Taikinių pasirinkimas bei jėgos panaudojimas neturi supainioti kovotojų su nekovotojais, nei ignoruoti poveikio neapgintiems gyventojams.

(200) Šie kriterijai gimdo tam tikrus nediskutuotinus reikalavimus. Pirma, visos karo sąlygomis naudojamos sistemos privalo garantuoti galimybę atsekti bei rekonstruoti sprendimų priėmimo procesus, kad atsakomybė bei kaltė nebūtų suvestos į „mašiną“. Antra, sprendimas naudoti mirtiną jėgą negali būti deleguotas neskaidriems ar automatizuotiems procesams, bet privalo išlikti veiksmingoje, sąmoningoje bei atsakingoje žmogaus kontrolėje. Galiausiai, būtina nustatyti bendrus rėmus – taip pat ir tarptautiniu lygmeniu – siekiant pažaboti technologines ginklavimosi lenktynes bei užtikrinti tvirtą civilių bei jų išgyvenimui būtinos infrastruktūros apsaugą.

Daugiašališkumo krizė

(201) Galios kultūra kyla ir iš daugiašališkos sistemos krizės. Institucijos, įsteigtos tam, kad saugotų bendros visų tautų ateities bei pasaulinio bendrojo labo koncepciją, atrodo, susilpnėjo. Taip yra ne tik dėl struktūrinių apribojimų, bet ir dėl dažno bendros valios jas remti bei reformuoti arba pripažinti jų moralinį autoritetą stokos. Užuot darę pažangą, mes regresuojame nuo reikšmingo dvidešimtojo amžiaus lūžio taško. Po 1989 m. komunistinių režimų žlugimą Europoje sekė daugiausia ekonominė globalizacija, kuriai trūko tinkamo politinio rėmo, gebančio palaikyti dialogą bei taiką. Buvo parodytas beveik aklas tikėjimas rinkų gebėjimu kurti gerovę, demokratiją bei stabilumą. Tikrovėje globalizacija, užuot automatiškai kūrusi vienybę bei taiką, išprovokavo fundamentalistines, identiteto bei nacionalistines reakcijas. Rezultatas toli gražu nėra autentiškas daugiašališkumas; priešingai, atsirado netvarkingas ir konfliktų kupinas daugiapoliškumas su vyraujančiu nepasitikėjimo pojūčiu.

(202) Taip pat vėl iškilo pagunda kurti kolektyvinę tapatybę priešpriešoje su priešu, maitinama pasakojimų, kuriuose kiekviena šalis vaizduoja save kaip auką, turinčią teisę į atpildą. Sudėtingų klausimų redukavimas į supaprastintas kategorijas – „aš pirmas“, „draugas ar priešas“, „mes arba jie“ – palengvina sprendimus, kurie dažnai yra neatsakingi bei griauna abipusį pasitikėjimą tarp tautų. Tarptautinės teisės jėga taip pakeičiama teiginiu, kad „jėga sukuria teisę“. Todėl teismai, kompetentingi spręsti ginčus tarp valstybių ar nagrinėti karo nusikaltimus, dažnai yra susilpninami arba apeinami, o tai turi katastrofiškų padarinių politinei kultūrai bei socialinei sanglaudai [185].

(203) Šiame kontekste taikos kūrimas buvo nustumtas į antrinį vaidmenį. Bendradarbiavimas vystymosi labui, nusiginklavimas, konfliktų prevencija bei abipusio pasitikėjimo kūrimas yra apleidžiami vardan galios politikos. Humanitarinės teisės laimėjimai taip pat yra pažeidžiami. Iš tiesų, proporcingumo principas atsakant į agresiją, prieigos prie vandens, maisto bei būtinų gėrybių apsauga bei pagarba civilių, ypač vaikų, gyvybėms pradedami laikyti naiviais praeities reliktais.

Tariamas politinis realizmas

(204) Gyvename didelio dvasinio bei kultūrinio aklumo metu. Klaidingas pragmatizmas ragina mus nukirsti mūsų istorijos šaknis, tarsi būtų įmanoma pradėti tam tikrą „naują kūriniją“, atskirtą nuo praeities. Net ir tie, kurie remiasi svarbiais moraliniais principais, gali pakliūti į šį istorinį nihilizmą, klaidingai tikėdami, kad dvidešimtojo amžiaus žiaurumai niekada nebegali pasikartoti. Vis dėlto realybėje tos pačios dinamikos vėl iškyla naujais pavidalais. Ginkluotos pusiausvyros bei atgrasymo mentalitetas, atrodo, vėl įsitvirtina. Tačiau šiandien, priešingai nei dvišalė Šaltojo karo dinamika, subjektų bei kovos laukų gausa daro šį mentalitetą vis labiau trapų. Eskaluojami konfliktai veda prie asimetrinių bei „hibridinių“ karų, kariaujamų ne tik mūšio lauke, bet ir ekonominiuose, finansiniuose bei kibernetiniuose frontuose, kur dezinformacija bei žmonių baimes maitinančios kampanijos naudojamos manipuliuoti viešąja nuomone. Daugelyje šalių, įskaitant pasaulio Pietus, padidėjusios karinės išlaidos pristatomos kaip vienintelis atsakymas į neapibrėžtą ateitį ar numanomas grėsmes. Tuo tarpu tikroji kaina tenka skurdžiausiems, kurie mato, kaip mažinami sveikatos apsaugai, švietimui bei socialinėms paslaugoms skirti ištekliai.

(205) Šių problemų esmė yra tariamas realizmas, pagrįstas ne tik vyraujančiu jėgos mentalitetu, bet ir kultūriniu bei antropologiniu įsitikinimu, kad karas yra neišvengiama žmogaus prigimties dalis. Teigiama, kad taip buvo visada, išskyrus retkarčiais pasitaikančias pauzes, ir kad taip bus visada! Dėl to susirūpinimas nebėra nukreiptas į taikos paiešką – kuri buvo prarasta kaip atskaitos taškas tarptautinėje arenoje – bet veikiau į tai, kaip ir kada imtis karinių veiksmų. Tuo pačiu argumentu teigiama, kad būtų neatsakinga nesirengti konfliktui. Tačiau aš teigčiau, kad tikrai neatsakinga yra Realpolitik – politinio „realizmo“ forma, kuri sėja sąžinėse bei visuomenėje susitaikymo su karo neišvengiamumu nuostatą, o taiką bei dialogą atmeta kaip utopines ar neracionalias pozicijas, ignoruojančias kylančias rizikas. Tikrovėje taika nėra nei naivi viltis, nei tiesiog karo nebuvimas; priešingai, ela visuomet yra įmanoma kaip teisingumo bei meilės vaisius.

(206) Tokioje aplinkoje nihilizmas bei pragmatizmas susipina ir galiausiai normalizuoja sunkias klaidas. Religinis ekstremizmas bei identitetu grįstas fanatizmas sudaro sąjungą su neracionalia ekonomine politika, tuo tarpu politika dažnai griebiasi dezinformacijos bei oponentų išjuokimo, sistemiškai ugdydama baimes bei nepasitenkinimą. Taip įvairovė vis labiau suvokiama kaip grėsmė, kuri maitina savinimosi troškimą, norą dominuoti, hegemonines ambicijas, piktnaudžiavimą valdžia bei kitokių baimę, taip sukuriant aplinką, kurioje beveik nepastebimai gali vystytis nauji konfliktai [186].

(207) Tai yra derlinga dirva naujiems karams, kurie galbūt yra dar pavojingesni už praeities karus, kadangi jie linkę nepaisyti jokių etinių ribų. Tai, kas kadaise buvo laikoma nepriimtina, dabar gali būti vykdoma beveik nesuabejojus, tuo tarpu tarptautiniam atsakui vis labiau daro įtaką atskirų vyriausybių interesai, o ne objektyvus situacijų sunkumas. Sprendimus dabar, atrodo, lemia beveik išskirtinai ekonominiai skaičiavimai, pateisinami per žiniasklaidos iškraipymus, dirbtinį entuziazmą bei „svajones“, kurios neišvengiamai sudužta, gimdydamos nusivylimą bei tolesnį smurtą. Kai žmonės pradeda tikėti, kad niekas nėra tikra ir kad principai yra tik tušti žodžiai, tuomet jų širdyse uždegamas dagtis naujiems netolerancijos bei agresijos protrūkiams.

(208) Tokiose situacijose konkrečių saugiklių, užkertančių kelią būsimam smurtui, klausimas išlieka atviras. Kai kultūra normalizuoja bei pateisina konfliktą, atsiveria pavojingas kelias, nes tai, kas šiandien atrodo neįsivaizduojama, rytoj gali tapti priimtina naudos ar saugumo vardu. Šalyse, paženklintose rimtų socialinių įtampų, negalime atmesti galimybės, kad kai kurie lyderiai gali vertinti ginkluotą konfliktą kaip veiksmingą būdą nukreipti dėmesį nuo vidaus problemų ir kaip cinišką įrankį sunkumams valdyti.

(209) Ypatinga atsakomybė tenka tiems, kurie dirba mokslinių tyrimų srityje. Visi pagrindiniai šios srities veikėjai – mokslininkai, verslo savininkai, investuotojai, akademinė valdžia, politikai ir kiti – privalo dirbti vadovaudamiesi skaidria bei atsakinga mąstysena, išlaikydami gilų supratimą apie platesnį technologinės pažangos, kurią jie padeda ugdyti, kontekstą, įskaitant pažangą, susijusią su DI. Kai žmonės apsiriboja tik savo sektoriaus stebėjimu, jie gali apsigauti tikėdami, kad atlieka moraliai neutralius veiksmus, ir išvengti klausimų apie galutinius tikslus, kuriais vadovaujamasi atliekant tam tikrus eksperimentus. Tokiu būdu jie rizikuoja – galbūt net nežinodami – bendradarbiauti vykdant abejotinus projektus, kurstančius naujas smurto, manipuliavimo bei dominavimo formas.

Meilės civilizacijos kūrimas

(210) Pasaulio, esančio nuolatinio konflikto būsenoje, kūrimas yra blogis ir privalo būti įvardytas tuo, kas yra. Toks dabartinės mūsų situacijos vaizdavimas gali atrodyti niūrus ar pesimistiškas, tačiau manau, kad tai padaryti būtina. Vis dėlto krikščioniškoji perspektyva neapsiriboja vien blogio smerkimu. Mes žvelgiame į istoriją nukryžiuoto ir prisikėlusio Viešpaties, kuriam Tėvas davė „visą valdžią danguje ir žemėje“ (Mt 28, 18), šviesoje. Dabarties nelaikome iš anksto nulemtu likimu, bet galimybe asmeniniam bei kolektyviniam atsivertimui. Be to, tikime Karalystės galia, kuri auga iš mažutės garstyčios gurnelio dydžio, kuri, kartą pasėta, sudygsta ir išauga (plg. Mk 4, 26–32). Nors aplink mus tvyro sumaišties triukšmas, gėris tyliai auga iš žemės. Pranašo Izaijo žodžiais: „Štai aš darau naują dalyką! Jis jau dygsta, argi nematote?“ (Iz 43, 19).

(211) Atidesnė istorijos analizė tai patvirtina. Net tamsiausiomis naktimis Viešpats iškelia vyrus bei moteris, kurie atsisako pasiduoti, kurie ištvermingai daro gėrį, gina pažeidžiamus asmenis bei atveria sutaikinimo kelius. Šventųjų, teisiųjų bei dažnai pamirštų taikos kūrėjų atmintis rodo mums, kad malonė magiškai nepanaikina konflikto, bet, priešingai, įkvepia aktyvų pasipriešinimą blogiui bei stebinantį kūrybiškumą darant gėrį. Krikščionys mato tamsą ir pripažįsta ją tokią, kokia ji yra, tačiau nežvelgia į ją pasyviai, nes žino šviesą ir supranta, kad tamsa jos neapėmė ir negali nugalėti (plg. Jn 1, 5). Dėl šios priežasties, net kai atrodo, kad kančia taria paskutinį žodį, krikščionys tarnauja gėriui ir yra palaikomi teologinės vilties, kuri suteikia tikrovei ir prasmę, ir kryptį.

Visi galime prisidėti

(212) Tačiau šioje vietoje gali kilti subtili pagunda, būtent – mintis, kad problemos yra per didelės, o mes per maži, ir kad mūsų pasirinkimai negali nieko pakeisti. Tai mandagi susitaikymo forma, dažnai paslėpta po realizmo kauke. Žinoma, ne visi turi vienodą galią daryti įtaką pokyčiams. Yra tie, kurie valdo, priima investicinius sprendimus, vadovauja institucijoms, atlieka tyrimus, šviečia, kuria ar teikia informaciją, ir yra tie, kurie, atrodo, tik gyvena savo kasdienį gyvenimą. Vis dėlto niekas nėra be atsakomybės. Visi turime savo veiklos sritis ir būtent ten – ir niekur kitur – privalome pasirinkti, ar maitinti jėgos mentalitetą (kad ir vien tik abejingumu, cinizmu, melu ar neapykanta), ar saugoti taikos mąstyseną (tiesa, saiku, artumu bei rūpesčiu).

(213) Dvidešimtojo amžiaus katalikų autorius J.R.R. Tolkienas vieno iš savo romanų veikėjo lūpomis mūsų atsakomybę apibūdino taip: „Mums nelemta suvaldyti visų pasaulio srovių; mūsų užduotis – daryti viską, kas mūsų jėgoms, kad padėtume tiems metams, kuriuose esame pasodinti, išraunant blogį laukuose, kuriuos pažįstame, kad tie, kurie gyvens po mūsų, turėtų švarią žemę dirbimui“ [187]. Meilės civilizacija nekils iš vieno ar spektakliško gesto, bet iš mažų bei ištikimų ištikimybės aktų visumos, kurie tarnauja kaip užtvara prieš nužmogėjimą. Dėl šios priežasties verta stabtelėti ir apmąstyti kai kuriuos aspektus, kaip mes, kiekvienas savo būdu, galime bendradarbiauti kuriant meilės civilizaciją. Nesiekdamas išsamiai išsemti šios temos, norėčiau pasiūlyti penkis kelius kasdienei bei viešajai atsakomybei: poreikį nuginkluoti žodžius, taikos kūrimą per teisingumą, nukentėjusiųjų perspektyvos priėmimą, sveiko realizmo ugdymą bei dialogo ir daugiašališkumo atgaivinimą.

Poreikis nuginkluoti žodžius

(214) Pirmasis indėlis, kurim galime įnešti į labiau humanišką civilizaciją, yra dėmesys mūsų žodžiams. „Nuginkluokime žodžius ir padėsime nuginkluoti pasaulį“ [188]. Žodžiai turi milžinišką galią, ką patiriame savo kasdieniuose santykiuose; pavyzdžiui, ištarti žodžiai gali pakeisti mūsų nuotaiką į gera ar į bloga. „Taika prasideda nuo kiekvieno iš mūsų: būdo, kaip žiūrime į kitus, įsiklausome į kitus ir kalbame apie kitus. Šia prasme būdas, kaip bendraujame, yra fundamentaliai svarbus: privalome ištarti „ne“ žodžių bei vaizdų karui, privalome atmesti karo paradigmą“ [189]. Todėl visi privalome ištirti savo sąžinę dėl naudojamų žodžių, turimų išankstinių nuostatų bei juose slypinčios atviros ar paslėptos agresijos. Turime realią galmąybę prisidėti prie bendrojo labo kiekvieną kartą, kai sakome tiesą, siūlome išmintingą patarimą, remiame tuos, kuriems reikia guodimo, pasmerkiame neteisingumą bei suteikiame balsą tiems, kurie jo neturi.

Taikos kūrimas per teisingumą

(215) Visi mes, kiekviename lygmenyje, galime prisidėti prie taikos pamatų, kurie yra teisingumas, kūrimo. Mes nesiekiame tiesiog bet kokios taikos – pavyzdžiui, konflikto nebuvimo bet kokia kaina – bet tikrosios taikos, gimusios iš teisingumo. „Egzistuoja labai glaudus ryšys tarp asmens teisingumo bei visų taikos“ [190]. Komentuodamas psalmės eilutę „teisumas ir taika pasibučiuos“ (plg. Ps 85, 11), šventasis Augustinas rašė: „Nėra nė vieno, kuris vengtų taikos troškimo, tačiau ne visi pasirengę vykdyti teisingumą… Bet atlikite teisingumo darbus, turėdami omenyje, kad teisingumas ir taika pasibučiavo; jie neprieštarauja vienas kitam. Kodėl nusisuki nuo teisingumo? Štai, pavyzdžiui, teisingumas tau sako nevogti, bet tu nepaisai; nesvetimauti, o tu lieki kurčias; nedaryti kitiems to, ko nenorėtum, kad tau darytų; nekalbėti apie savo artimą to, ko nenorėtum, kad apie tave kalbėtų… Ar todėl trokšti pasiekti taiką? Tuomet vykdyk teisingumą!“ [191]. Niekada nepavarkime siekti teisingumo!

Nukentėjusiųjų perspektyvos priėmimas

(216) Būna atvejų, kai, norėdami išlikti žmonėmis, privalome atidėti į šalį savo abejones bei užimti aiškią poziciją. Tam tikruose konfliktuose yra neteisinge išlikti neutraliems, taip pat nepakanka tiesiog teigti, kad nesame bendrininkai [192]. Kai matome civilių bombardavimą, atakas prieš ligonines, mokyklas ar gyvybiškai svarbią infrastruktūrą bei smurtą, kuris paliečia vaikus, susiduriame su skandalais, kurie sužeidžia patį žmogiškumą. Dėl šios priežasties negalime apsiriboti abstrakčios analizės lygmeniu. Popiežius Pranciškus ragino mus „paliesti sužeistą kūną“ [193] tų, kurie kenčia, pažvelgti į jų veidus, išklausyti jų istorijas bei pripažinti jų žaizdas. Skausmingiems įvykiams reikalinga tiek istorija, tiek atmintis – pirmoji, kad papasakotų faktus, antroji, kad paliudytų išgyventą patirtį.

(217) Vietos suteikimas aukų perspektyvoms bei balsams per komunikaciją bei švietimą padeda mums įsisąmoninti blogio bedugnę, būdingą karui ir apskritai visoms smurto formoms. Tai padeda mums atmesti konflikto normalizavimą; nenusigręžti, kai pažeidžiamas žmogaus orumas; ir sugrąžinti aukoms orumą būti pripažintoms bei išklausytoms [194]. Dėmesys šiems balsams sustiprina įsitikinimą, kad, išskyrus smurtines mažumas, žmonija netrokšta karo. Ypatingu būdu Bažnyčia gali būti gyvos atminties vieta aukoms. Kaip priminė šventasis Paulius VI, Bažnyčia jaučia pareigą padaryti savo pačios tiek praėjusiuose karuose žuvusiųjų balsą, tiek gyvųjų, kurie šiandien vis dar nešioja žaizdas, balsą, kad jų šauksmas taptų kreipimusi į taiką bei santarvę, o ne preliudija naujiems konfliktams [195].

Sveiko realizmo ugdymas

(218) Mūsų reikalingas sveikas realizmas, kuris vengtų tiek politinio idealizmo, tiek cinizmo. Yra tam tikras idealizmas, kuris, siekdamas išsaugoti savo pasaulėžiūrą, yra linkęs atrankiniu būdu pasirinkti faktus, juos iškraipydamas bei pervadindamas. Jo šalininkai galiausiai apsigyvena tikrovėje, sukurtoje pagal jų pačių įsitikinimus. Priešingai, egzistuoja ir menkavertė realizmo forma, kuri painioja stebėjimą su susitaikymu, teigdama, kad kadangi jėga vyrauja, ji vyraus visada. Autentiškas realizmas neatsisako keisti pasaulį; priešingai, jis prasideda nuo aiškaus interesų, baimių, apribojimų bei galios dinamikos nustatymo, būtent tam, kad nustatytų, kas gali būti pasiekta, ir priemones, reikalingas tam pasiekti. Jis nesuveda politikos į moralę, bet ir nepasiduoda smurtui. Vietoj to jis ieško realių kelių, kad taika taptų daugiau nei paprastas žodis – per patikimas institucijas, patikrinamas garantijas, kantrias derybas, konfliktų prevenciją bei civilių apsaugą.

Dialogo atgaivinimas

(219) Siekiant sukurti meilės civilizaciją, privalome įsitraukti į dialogą, nes tai yra pirminė žmonių bei tautų sambūvio priemonė ir alternatyva atviram konfliktui. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Pijus XII patvirtino, kad su taika nieko neprarandama, tuo tarpu su karu galima prarasti viską. Jis primygtinai reikalavo, kad žmonės sugrįžtų prie kalbėjimosi vieni su kitais, nes nuoširdus bei ištvermingas dialogas visuomet atveria garbingo sprendimo galimybę [196].

(220) Iš tiesų, dialogas yra įprasta žmogaus gyvenimo dalis ir liečia ne tik santykius tarp valstybių. Jis apima nuostatos, kuria siekiama kurti broliškus ryšius, pagrįstus klausymusi, atvira laikysena, laiko skyrimu vienas kitam ir net bendru laiko leidimu, įgijimą. Nes jei patiriame autentiškus susitikimus su kitais, su tais, kurie yra kitokie, su svetimšaliais bei migrantais, tampa daug sunkiau net įsivaizduoti karą.

(221) Politiniu lygmeniu yra neatidėliotinas poreikis pereiti nuo „galios kultūros“ prie tikros „derybų kultūros“, kurioje dialogas bei diplomatija taptų įprastu konfliktų sprendimo būdu. Džordžijas La Pira (Giorgio La Pira) išreiškė viltį, kad „karo metodas būtų pakeistas taikos metodu: derybų, susitikimo, konvergencijos metodu, t. y. autentiškai žmokišku metodu!“ [197]. Suvokimas, kad visos tautos dalijasi bendra ateitimi, reikalauja, kad „derybų kultūra“ taptų vis labiau bendru politiniu bei kultūriniu įsipareigojimu, gebančiu palaipsniui išvesti žmoniją iš smurto ciklo.

(222) Tiems, kurie turi garbę bei atsakomybę valdyti, norėčiau pakartoti žodžius, kuriuos ištariau savo pontifikato pradžioje: „Mūsų pasaulio tautos trokšta taikos, ir į jų lyderius kreipiuosi iš visos širdies: susitikime, kalbėkimės, derėkimės! Karas niekada nėra neišvengiamas. Ginklai gali ir privalo nutilti, nes jie nesprendžia problemų, o tik jas padidina. Tie, kurie kuria istoriją, yra taikos kūrėjai, o ne tie, kurie sėja kančios sėklas. Mūsų artimi pirmiausia yra ne mūsų priešai, bet mūsų bendrakeleiviai žmonės; ne nusikaltėliai, kurių reikia neapkęsti, bet kiti vyrai bei moterys, su kuriais galime kalbėtis. Atmeskime manichėjiškas sampratas, taip būdingas tai smurto mąstysenai, kuri dalija pasaulį į tuos, kurie yra geri, ir tuos, kurie yra blogi“ [198].

(223) Atmetant smurto mąstyseną, tarpreliginis dialogas atlieka lemiamą vaidmenį, nes didžiųjų dvasinių kelių šerdyje glūdi taikos žinia [199]. Tuo tarpu tie, kurie naudoja Dievo vardą terorizmui, smurtui ar karui pateisinti, išduoda tikrąją Jo prigimtį, nes kovoti religijos vardu reiškia pulti pačią religiją [200]. „Asyžiaus dvasia“, kurią priminė šventasis Jonas Paulius II ir kurią toliau tęsia popiežius Pranciškus – pavyzdžiui, per dialogą su Al-Azharo didžiuoju imamu – rodo, kad tikintieji gali remtis autentiškiausių savo specifinių dvasinių tradicijų šaltiniais, kuriuose nėra vietos „pašventintai neapykantai“.

Diplomatijos ir daugiašališkumo būtinybė

(224) Tarptautiniuose santykiuose dialogas yra nepakeičiamas diplomatinis įrankis konfliktų prevencijai bei pasitikėjimo ryšių atkūrimui. Susiduriant su impulsyviomis transliacijomis, agresyvia retorika bei galios politika, kuri pasižymi mūsų laiku, „diplomatijos pašaukimas yra skatinti dialogą su visomis šalimis, įskaitant tuos pašnekovus, kurie laikomi mažiau „patogiais“ arba nelaikomi turinčiais teisę derėtis“ [201]. Todėl reikėtų panaudoti kiekvieną nuolankumo bei kantrybės krislą, kad būtų puoselėjami net patys silpniausi geros valios ženklai tarp kariaujančių šalių, siekiant pastūmėti taikos procesą pirmyn.

(225) Kibernetinė erdvė taip pat tapo mūšio lauku. Kibernetinės atakos, manipuliavimas duomenimis bei įtakos kampanijos, suorganizuotos su DI pagalba, gali destabilizuoti ištisas šalis dar prieš prasidedant atviram ginkluotam konfliktui. Be to, šioje srityje atsakomybės priskyrimas dažnai yra neaiškus. Kai neaišku, kas įvykdė ataką, išauga neproporcingos reakcijos, klaidingų skaičiavimų bei eskalacijos rizika. Dėl šios priežasties diplomatija privalo gebėti veiksmingai veikti šioje naujoje aplinkoje, derėdamasi dėl bendrų skaitmeninių technologijų naudojimo taisyklių, siekiant apsaugoti civilius bei pažeidžiamiausius asmenis nuo „nematomų“, tačiau realių smurto formų.

(226) Tarptautinės organizacijos, ypač Jungtinės Tautos, yra esminiai įrankiai meilės civilizacijos skatinimui, nes jos gali puoselėti dialogą tarp tautų bei skatinti taikų konfliktų sprendimą, visapusišką tautų vystymąsi, pažeidžiamiausių asmenų apsaugą, nusiginklavimą bei rūpinimąsi kūrinija. Šių pastangų dėka tarptautinė bendruomenė gali dirbti, kad sumažintų nelygybę, apgintų pabėgėlių bei mažumų teises, perskirstytų išteklius iš karinių išlaidų žmogaus vystymuisi bei saugotų mūsų bendrus namus. Šventasis Sostas remia bei lydi šiuos siekius, kartu pripažindamas, kad dabartiniai JT bei tarptautinės politinės sistemos trūkumai atskleidžia gilių reformų poreikį. Tai nėra tiesiog techninių patikslinimų klausimas, nes įsitikinimų bei vertybių krizė, kuri taip pat liečia tautų etinius pagrindus, apsunkina daugiašališkumo nukreipimą į tikrąjį bendrąjį labą [202].

(227) Tarptautiniame kontekste Šventojo Sosto diplomatija priima Evangelijos gailestingumo principą kaip konkretų politinio veikimo kriterijų. Tai yra vienas iš būdų, kaip Šventasis Sostas tarnauja žmonijai, taip kreipdamasis į sąžines meilės bei tiesos vardu, gindamas kiekvieno asmens orumą bei kalbėdamas vargšų, migrantų bei karo aukų vardu. Tokiu būdu popiežiškoji diplomatija išreiškia Bažnyčios katalikiškumą bei prisideda prie meilės civilizacijos kūrimo, kur net ir naujos technologijos gali būti nukreipiamos į bendrąjį labą.

Melstis ir viltis

(228) Šie atsakomybės vykdymo keliai yra palaikomi maldos ir, savo ruožtu, maitina maldą. Iš tiesų, kiekvienam iš mūsų taika pirmiausia ateina „iš Dievo – Dievo, kuris mus visus myli besąlygiškai“ [203]. Tai dovana, kurią Jėzus davė savo mokiniams Velykų dieną: „Ramybė jums! Tai prisikėlusio Kristaus ramybė. Ramybė, kuri yra neginkluota ir nuginkluojanti, nuolanki bei ištverminga“ [204]. Šiais žodžiais pasveikinau Bažnyčią bei pasaulį savo išrinkimo į Petro Sostą dieną. Noriu juos pakartoti dabar ir pakviesti visus melstis šios dovanos. Niekada nepavarkime melstis už taiką ir įsipareigoti ją pasiekti mūsų santykiuose bei visuomenėje.

IŠVADA

(229) „Kiekvienas težiūri, kaip statąs“ (1 Kor 3, 10). Šiais žodžiais šventasis Paulius ragino Korinto krikščionis išsaugoti vienybę. Brangūs broliai ir seserys, mes apmąstėme pasaulį, kurį statome, ir paklausėme savęs, ką reiškia apsaugoti žmogaus asmenį dirbtinio intelekto laikais. Šių apmąstymų pabaigoje norėčiau pasiūlyti santūrią, bet reiklią krikščioniško gyvenimo programą, kuria galime vadovautis šiame epochiniame virsme Evangelijos šviesoje. Šis kelias atsiveria mąstant apie Dievo plano, išgyvenant bažnytinę vienybę dalyvaujant Eucharistijoje, kuriant pasaulį, orientuotą į bendrąjį labą, bei meldžiantis vienybėje su Švenčiausiąja Mergele Marija.

Žodis tapo kūnu

(230) Mūsų pasaulis yra pilnas bandymų perimti rinkų bei įtakos sferų kontrolę, dažnai paslėptų po raminančia retorika bei gundančiomis ideologijomis. Tačiau mūsų širdys ilgitės požiūrio, kuris būtų išmintingas bei palankus, panašus į tą, kurį Marija šlovina savo Magnificat, kai skelbia, kad Dievo gailestingumas iš kartos į kartą tenka tiems, kurie Jo bijosi [205]. Šis gailestingumo planas toliau skleidžiasi istorijoje šiandien, net ir vykstant spartiems bei nerimą keliantiems pokyčiams, kuriuos atneša algoritmai bei pasauliniai tinklai, ir jis tampa kompasu skaitmeninėje eroje, kad gyventume savo gyvenimą pagal Evangeliją.

(231) Visko šerdyje glūdi Įsikūnijimo slėpinys – Žodis, kuris tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų. Sūnaus kūnas, skurdus bei pažeidžiamas, primena daugelio mūsų brolių bei seserų, netekusių savo orumo ir nutildytų, kūną [206]. Per Viešpaties artumą taikos dovana paradoksaliu būdu ateina į pasaulį. Ji tai daro per galią tapti Dievo vaikais ir yra pažadinama tuomet, kai leidžiamės sujaudinami mažutėlių ašarų, pagyvenusių žmonių trapumo, aukų tylos bei kovos tų, kurie kovoja su blogiu, kurio nenori daryti [207]. Šiame sužeistame, tačiau mylimame kūne Tėvas mums rodo tikrąjį žmogiškumą gyvenimo, išsipildžiusio per atvirumą bei bendrystę, kas skatina mus trokšti, kad Jo valia būtų vykdoma žemėje, kaip ir danguje [208].

(232) Transhumanizmo bei kai kurių posthumanistinių mąstymo srovių pažaduose, kuriais siekiama ištobulinto bei beveik bekūnio žmogiškumo, atpažįstame mums rūpimą troškimą – būtent poreikį pilnavertiškesniam gyvenimui, mažiau veikiama apribojimų bei kentėjimo. Tačiau Įsikūnijimas atveria kitokį kelią. Viena vertus, tiek senos, tiek naujos ideologijos ragina žmoniją įveikti apribojimus per technologijas bei iškilti virš kitų, įtvirtinant savo dominavimą. Priešingai tam, Dievo Sūnaus įžengimo į mūsų žmogiškąją būklę slėpinys žada kažką visiškai kitokio. Gyvasis Dievas nusileidžia į mūsų istoriją, kad išlaisvintų mus iš visų vergijos formų [209]. Jis prisiima mūsų silpnumą bei paverčia jį išganymo aplinka. Nėra akimirkos ar žmogaus situacijos, kuri nebūtų verta Dievo. „Remiantis mūsų tikėjimo mokymu, wir turime ir garbiname savo slėpiniuose Dievą, kuris gimsta ėdžiose, Dievą, kuris gyvena bei keliauja Judėjoje, Dievą, kuris miršta ant kryžiaus, mirusį Dievą, kuris guli kape“ [210]. Todėl žmonijos ateitis randa savo standartą gebėjime priimti šį dievišką priartėjimo, dalijimosi pasaulio našta, santykių transformavimo iš vidaus būdą. „O stebukle… žmogus yra Dievas, ir šis Dievas-Žmogus pereina visus tuos etapus, ištveria visas tas būsenas ir jas kilnina, šventina, sudievina savyje!“ [211]. Žmoniją išgelbsti dieviškoji meilė, kuri nusileidžia į trapiausią mūsų istorijos tašką bei atnaujina ją iš vidaus.

(233) Dėl šios priežasties, kaip tikintysis tarp tikinčiųjų, kviečiu visus kontempliuoti Dievo Sūnaus veide žmonijos didybę, kuri apšviečia ir DI erą. Kristuje esame pašaukti bendradarbiauti kūrimo darbe, užuot buvę nesuinteresuoti technologinių procesų, ribojančių mūsų laisvę bei atsakomybę, stebėtojai [212]. Kiekviename iš mūsų Šventosios Dvasios įrašytas orumas taip pat matomas mūsų gebėjime kritiškai mąstyti, laisvai pasirinkti bei mylėti ir kurti autentiškus santykius. Jokia skaičiavimo sistema, kad ir kokia sudėtinga būtų, negali sukurti širdies, kuri atiduoda save, ar sąžinės, kuri skiria gėrį nuo blogio. Net kai mašinos pranoksta efektyvumu, žmogaus veidas, prašantis būti pamatytas, išlieka mūsų istorijos centru. Šis žmogaus veidas yra pilnatvė, link kurios juda istorija. Tai yra „apibendrinimo“ (rekapituliacijos) slėpinys: tikrumas, kad Tėvas nusprendė visa, kas yra danguje ir žemėje, vėl sujungti Kristuje kaip Galvoje (plg. Ef 1, 10). Šiame plane nebus prarasta nieko, kas yra autentiškai žmogiška. Iš tiesų, viskas bude išgryninta bei suvienyta Viename, kuris surenka kiekvieną gyvenimo fragmentą, kiekvieną ašarą bei kiekvieną autentiškai žmogišką pasiekimą, išgelbėdamas juos iš nebūties bei perduodamas, išpirktus, Tėvui.

Vienas kūnas Kristuje

(234) Dvasingumas, kurio mums reikia, yra eucharistinis dvasingumas, tai yra – bažnytinės vienybės meilėje dvasingumas. Įsikūnijimas bei Velykų slėpinys atskleidžia Dievą, įžengiantį į mūsų žmogiškąją būklę bei transformuojantį ją savo paties dovana. Ši dovana išlieka esama bei veikianti Eucharistijoje, kurioje Viešpats atiduoda save bei surenka Bažnyčią kartu, kad Jo auka taptų vienybės principu bei naujo gyvenimo šaltiniu. Būtent iš šios bendrystės kyla ir krikščioniškasis solidarumas, nes „vienybė su Kristumi kartu yra vienybė su visais tais, kuriems Jis save atiduoda“ [213]. Kaip šventasis Augustinas paaiškino naujiesiems savo vietinės Bažnyčios krikščionims, duona ir vynas ant altoriaus yra tikinčiųjų vienybės Kristuje sakramentas: „Tai, kas matoma, yra tik fizinis panašumas; tai, kas suvokiama, neša dvasinį vaisių. Tad dabar, jei norite suprasti Kristaus kūną, paklausykite apaštalo Pauliaus, kalbančio tikintiesiems: Jūs esate Kristaus Kūnas ir jo nariai (1 Kor 12, 27). Jei esate Kristaus kūnas ir nariai, tuomet ant Viešpaties stalo yra padėtas jūsų pačių sakramentas; tai jūsų sakramentas, kurį priimate. Jūs atsakote „Amen“ ir taip atsakydami tam pritariate. Nes girdite žodžius: „Kristaus Kūnas“ ir atsakote „Amen“. Būkite tuomet Kristaus Kūno nariai, kad jūsų „Amen“ būtų tikras!“ [214].

(235) „Amen“, kurį ištariame liturgijoje, Kūnas, kurį valgome, ir Kraujas, kurį geriame, formuoja visą mūsų gyvenimą. Eucharistija „yra itin asmeniškas susitikimas su Viešpačiu, tačiau niekada nėra tiesiog individualaus pamaldumo aktas“ [215]. Eucharistijoje randame matomą tikrovės apraišką, kad mes „esame Kristaus Bažnyčia, Jo nariai, Jo kūnas. Esame broliai ir seserys Jame. Ir Kristuje, nors esame gausūs bei įvairūs, esame viena: In Illo uno unum“ [216]. Eucharistija atveria mus teisingumui bei dalijimuisi, teikiant ypatingą dėmesį tiems, kurie yra prislėgti skurdo ar atskirties. Ir nors nauji ekonominiai bei technologiniai tinklai gali generuoti atskirtį, izoliaciją bei priklausomybes, Bažnyčia – maitinama Eucharistijos – yra pašaukta padaryti matomą kitokią paradigmą, kuri saugo žmogiškuosius ryšius, suteikia balsą nematomiems asmenims bei užtikrina, kad procesai būtų nukreipti į pagarbą žmonių orumui.

Mūsų laiko statybvietė

(236) Dvasingumas, kurį noriu rekomenduoti, yra „išmintingo architekto“ dvasingumas, kuris, vedamas Dievo Karalystės vilties, yra įsipareigojęs statyti pasaulį bendram labui (plg. Kor 3, 10). Kaip minėjau šių apmąstymų pradžioje [217], statybų užduotis mūsų laiku privalo iškelti mūsų santykį su Dievu į patį centrą. Mūsų taisyklė privalo būti žmogaus apribojimų kaip natūralios bei teigiamos realybės priėmimas, o pats darbas turėtų pasižymėti bendra atsakomybe bei Evangelijos paženklinta kalba. Šių apmąstymų pabaigoje meilės civilizacijos planas matomas aiškiau, o pati statybvietė, atrodo, už veikia, ypač dėka daugybės gyvųjų akmenų, tvirtai sujungtų su Kristumi – kertiniu akmeniu (plg. 1 Pt 2, 4–6). Šioje užduotyje esame pašaukti prisiimti aktyvų vaidmenį, nepasitraukdami į dvasinį sentimentalumą bei neužsidarydami savo mažuose pasaulėliuose. Privalome būti ištikimi tiesai, investuoti į švietimą, puoselėti santykius bei mylėti teisingumą ir taiką.

(237) Išlikime ištikimi tiesai! Gyvendami nuolatiniame informacijos, nuomonių bei vaizdų sraute, žinome, kaip lengva paveikti sprendimus bei pasirinkimus per vis labiau ištobulintus algoritmus [218]. Šiame kontekste būtina ugdyti širdis, kurios myli tiesą, teikia pirmenybę tam, kas teisinga, nepaisant patraukliausio turinio, ir siekia išminties, o ne greitų rezultatų. Privalome visuomet prieš akis turėti tiesą apie Dievą bei žmoniją, taip, kaip Kristus mums ją apreiškė. Privalome atidėti į šalį individualistinį bei techninį požiūrį į žmogų, tarsi tikrovė būtų tik paprasta medžiaga, kurią galima formuoti pagal egoistinius – tiek individualius, tiek kolektyvinius – interesus [219]. Vietoj to puoselėkime tai, ką popiežius Pranciškus pavadino „situaciniu antropocentrizmu“ (situated anthropocentrism) [220], kuris pripažįsta žmogų kaip kūrinį, įrašytą į santykių tinklą su kitomis gyvomis būtybėmis bei su visa kūrinija. Ištikimybė tiesai reikalauja integruoti technologijų teikiamas galimybes į išminties paženklintus rėmus, gebančius apsaugoti tiek kiekvieno asmens orumą, tiek mūsų bendrų namų ateitį.

(238) Investuokime į švietimą, pradėdami nuo savęs pačių! Mums visiems reikia išmokti žmogiškai bendradarbiauti su skaitmeniniu pasauliu kaip su neatsiejama mūsų ugdymo tikėjime bei gyvenimo pagal Evangeliją dalimi. Iš tiesų, skaitmeninį pasaulį privalome vertinti kaip naują evangelizuotiną kontinentą, reikalaujantį dosnių, tikėjime subrendusių misionierių. Ypatingu būdu mums reikia, kad suaugusieji iš naujo atrastų savo kaip švietimo meistrų pašaukimą, pasirengusių kantriai dirbti kiekvieną dieną, palaikomi plačių bei bendrų švietimo partnerysčių. Šiandien vaikų bei jaunimo lydėjimas naudojant technologijas atsakingiems santykiams ugdyti, padedant jiems atpažinti rizikas bei pasirinkti tai, kas skatina vidinę laisvę, yra konkreti meilės forma ir apsaugos jų orumą. Naujųjų kartų mokymas, kad technologinė evoliucija neseka iš anksto nulemtu keliu, bet gali būti nukreipiama asmeninės bei kolektyvinės atsakomybės, yra viena vertingiausių tarnysčių bendram labui.

(239) Puoselėkime santykius! Epochoje, kuri teikia pirmenybę greičiui bei fragmentacijai, žmogus vis dar trokšta sulaukti rūpesčio bei pripažinimo iš dėmesingų protų, švelnių žodžių bei švelnumui gebančių rankų. Skaitmeninė kultūra padaugina ryšių bei siūlo naujų sąveikos galimybių; vis dėlto žmogaus širdis išlaiko nepakeičiamą tikro artumo poreikį. Kviečiu visus branginti vietas bei laikus, kur fizinis buvimas išlieka esmingai svarbus, pavyzdžiui, bendri valgymai, krikščionių bendruomenės susibūrimai, laikas, praleistas su vienišaisiais, ir tarnystė vargšams. Tai ženklai žmonijos, kuri toliau tiki, kad kiekvieno asmens kūnas yra Dievo buveinė bei Šventosios Dvasios šventovė. Būtent ši sandora tarp šlovės bei trapumo tampa kriterijumi vertinant antropologinius modelius, kuriuos siūlo šiuolaikinė kultūra.

(240) Mylėkime teisingumą ir taiką! Tos pačios technologijos, kurios palengvina komunikaciją bei prieigą prie išteklių, taip pat gali palaikyti modelius, išnaudojančius pažeidžiamiausius asmenis, kuriančius naujas vergijos formas bei besipelnančius iš konfliktų. Kiekvienas techninis ar ekonominis sprendimas turėtų apimti dvasinį įžvelgimą bei būti proga įvertinti, ar DI pažanga skatina teisingumą bei dalyvavimą, ar sutelkia turtą bei galią kelių išrinktųjų rankose. Raginčiau kruopščiai ištirti skaitmeninės gamybos tiekimo grandines, darbo sąlygas, paslėptas už mūsų prietaisų, bei mechanizmus, kurie pelnosi iš manipuliavimo bei karo. Kartu privalo būti rasti praktiniai būdai skatinti teisingumą, dalyvavimą bei rūpinimąsi kūrinija. Mes skelbiame viltį, įsišaknijusią Tame, kuris nužengė iš dangaus, kad „čia, žemėje, sukurtų naują istoriją“. Dėl šios priežasties tikintieji yra įsipareigoję užtikrinti, kad didesnis teisingumas užimtų nelygybės vietą, o karo pramonę pakeistų taikos amatas [221].

(241) Žvelgdamas į ateitį, norėčiau prisiminti Nehemijo vaizdinį, kurį pradžioje pasirinkome kaip savo palydovą bei vadovą. Nehemijas išgirdo nuniokoto miesto šauksmą, nunešė tą skausmą į maldą, atliko įžvelgimą Dievo akivaizdoje, paprašė pagalbos, gavo leidimą sugrįžti, suorganizavo darbą, susidūrė su vidiniu bei išoriniu pasipriešinimu bei su žmonių pagalba, plyta po plytos, atstatė Jeruzalės sienas. Šioje skaitmeninės transformacijos eroje jame matau įspūdingą mūsų pačių pašaukimo palyginimą, kuris yra ne būti pasyviais socialinių bei kultūrinių lūžių stebėtojais, ne tiesiog komentatoriais to, kas griūva, bet vyrais bei moterimis, pasirengusiais įžengti į istorijos statybvietes – tyrimų laboratorijas, technologijų įmones, mokyklas, žiniasklaidą, institucijas bei vietos bendruomenes – kad atstatytume tai, kas sugriuvo, ir apsaugotume tai, kam gresia pavojus. Kaip Nehemijas, mes taip pat esame pašaukti sujungti klausymąsi bei drąsą, maldą bei atsakomybę, kad, net kai atrodo, jog vyrauja technokratinis mentalitetas ar šališki interesai, žmonių miestas taptų tinkamesne vieta gyventi.

(242) Jeruzalės atstatymo vaizdinys primena Naujojo Testamento pažadą apie šventąjį miestą, kuris mums pirmiausia duodamas kaip dovana. Apreiškimo knygoje naujoji Jeruzalė nužengia kaip dovana visai Dievo tautai, „paruošta kaip nuotaka, papuošta savo sužadėtiniui“ (Apr 21, 2). Jeruzalės sienos nebėra gynybiniai įtvirtinimai, bet brangūs Avinėlio Nuotakos papuošalai. Jos vartai, kuriuos Nehemijas taip uoliai saugojo, išlieka visam laikui atviri visoms tautoms. Dievo buvimas teikia šviesą bei gyvybę visiems. Miestas yra naujasis Edenas, su savo gyvuoju vandeniu, siūlomu ištroškusiems, ir gyvybės medžiu, kurio lapai „tinka tautoms gydyti“ (Apr 22, 2). Laukiant jo išsipildymo, ši vizija mums pateikiama kaip padrąsinimas – kvietimas įveikti mūsų pasidalijimus bei dirbti kartu, nes tai yra Jėzaus Kristaus kelias vakar, šiandien ir per amžius.

Vilties giesmė: Magnificat

(243) Apsvarstis tikėjimą, kontempliuojantį Tėvo meilės planą; meilę, vienijančią mus į vieną bažnytinį kūną; bei viltį, palaikančią mūsų veiksmus pasaulyje, ketvirtasis šios krikščioniškojo gyvenimo programos pamatas yra malda. Marijos giesmė lydi mūsų įsipareigojimą. Priešais Elzbietą, pranešančią jai, kad ji tapo Viešpaties motina, Marija pratrūksta šlovinimo bei džiaugsmo giesme. Jos siela šlovina Viešpatį, o jos dvasia džiūgauja Dievu, savo Gelbėtoju, nes Jis pasirinko jauną, skurdžią bei nuolankią mergaitę savo išganymo planui. Marija staiga pamato visą istoriją per šio apreiškimo prizmę. Aplink ją niekas nepasikeitė; socio-politinė jos laiko situacija išlieka tokia pati. Romėnai toliau kontroliuoja jos žemę, o jos tauta vis dar yra pajungta bei pažeminta. Tačiau jos viduje pasikeitė viskas, ir tai leidžia jai pamatyti tai, kas nematoma. Dievo jau parodė savo rankos galybę; Jis jau išsklaidė išdidžiuosius, numetė galinguosius, išaukštino nuolankiuosius, alkstančius pripildė gėrybių, o turtuolius tuščiomis paleido. Jis jau padėjo Izraeliui, savo tarnui. Dievas „prisiima nuolankiųjų dalį. Jo planas yra tas, kuris dažnai lieka paslėptas po neskaidriu žmogiškųjų įvykių, kuriuose triumfuoja „išdidieji, galingieji bei turtuoliai“, kontekstu. Tačiau jo paslaptingai jėgai lemta galiausiai būti apreikštai“ [222].

(244) Švenčiausioji Mergelė Marija ne tik moko mus atpažinti nematytą Dievo darbą, bet ir nukreipia mūsų žvilsgį į „vietas, kuriose žmogiškumas yra sužeistas ir pasaulis tampa iškreiptas: kontrastą tarp nuolankiųjų ir galingųjų, vargšų ir turtingųjų, sotiųjų ir alkstančiųjų“, mokydama mus „žiūrėti į pasaulį iš žemesnės pozicijos: per kenčiančiųjų, o ne galingųjų akis; vertinti istoriją per mažutėlių, o ne per galingųjų perspektyvą; interpretuoti istorijos įvykius iš našlės, našlaičio, ateivio, sužeisto vaiko, tremtinio bei bėglio požiūrio“ [223]. Švenčiausioji Mergelė taip tampa „Atpirkimo poete bei pranaše“, nes ant jos lūpų paskelbiama „stipriausia bei novatoriškiausia kada nors ištarta giesmė – Magnificat; būtent ji atskleidžia transformuojančią krikščioniškosios ekonomikos viziją, istorinį bei socialinį rezultatą, kuris vis dar kyla iš krikščionybės bei semiasi iš jos jėgų“ [224].

(245) Su tokiu pačiu tikėjimu kaip Marija, tapkime „vilties audėjais“ mūsų pasaulyje, dalydamiesi tuo, kas esame bei ką turime, kad Jėzaus buvimas augtų tarp mūsų, o Jo Karalystė įgautų pavidalą. Kasdienio gyvenimo nuolankioje ištikimybėje net ir DI era gali tapti laiku, kada Šventoji Dvasia mūsų gyvenime sukuria meilės civilizaciją. Iš tiesų, Viešpats toliau daro visa nauja bei kiekvienai erai siūlo galimybę tapti išganymo istorijos dalimi Įsikūnijimo šviesoje. Patikiu mūsų troškimą Kristaus Motinai, Magnificat Moteriai, kad ji vestų mūsų žingsnius per šį pokyčių laiką bei išsaugotų kiekviename iš mūsų tikrąjį tikėjimą Evangelija, kad liudytume žmonijos, kurioje Dievas įsikūrė savo buveinę, didybę.

Paskelbta Romoje, prie Šventojo Petro, 2026 m. gegužės 15 d., antraisiais mano pontifikato metais.

LEONAS PP. XIV

IŠNAŠOS

[1] Vatikano II visuotinis susirinkimas, Pastoracinė konstitucija Gaudium et Spes, 22: AAS 58 (1966), 1042.

[2] Plg. ten pat, 11: AAS 58 (1966), 1033–1034.

[3] Vatikano II visuotinis susirinkimas, Dogminė konstitucija Lumen Gentium, 1: AAS 57 (1965), 5.

[4] Plg. Leonas XIII, Enciklikinis laiškas Rerum Novarum (1891 m. gegužės 15 d.), 22: ASS 23 (1890–1891), 653.

[5] Benediktas XVI, Enciklikinis laiškas Caritas in Veritate (2009 m. birželio 29 d.), 69: AAS 101 (2009), 702.

[6] Pranciškus, Enciklikinis laiškas Laudato Si’ (2015 m. gegužės 24 d.), 104: AAS 107 (2015), 888.

[7] Ten pat.

[8] Šventasis Augustinas, Išpažinimai (Confessiones), I, 1, 1: CCSL 27, Turnhout 1981, 1.

[9] Pranciškus, Apaštališkasis paragrinimas Evangelii Gaudium (2013 m. lapkričio 24 d.), 183: AAS 105 (2013), 1097.

[10] Vatikano II visuotinis susirinkimas, Pastoracinė konstitucija Gaudium et Spes, 36: AAS 58 (1966), 1054; plg. Dekretas dėl pasauliečių apaštalavimo Apostolicam Actuositatem, 7: AAS 58 (1966), 843–844.

[11] Vatikano II visuotinis susirinkimas, Pastoracinė konstitucija Gaudium et Spes, 44: AAS 58 (1966), 1065.

[12] Pranciškus, Apaštališkasis paragrinimas Evangelii Gaudium (2013 m. lapkričio 24 d.), 257: AAS 105 (2013), 1123.

[13] Šventasis Jonas Paulius II, Apaštališkasis laiškas, išleistas „Motu Proprio“ Socialium Scientiarum (1994 m. sausio 1 d.): AAS 86 (1994), 209.

[14] Pranciškus, Enciklikinis laiškas Laudato Si’ (2015 m. gegužės 24 d.), 61: AAS 107 (2015), 871.

[15] Plg. šventasis Jonas Paulius II, Enciklikinis laiškas Sollicitudo Rei Socialis (1987 m. gruodžio 30 d.), 41: AAS 80 (1988), 570–572.

[16] Šventasis Jonas Paulius II, Apaštališkasis laiškas Tertio Millennio Adveniente (1994 m. lapkričio 10 d.), 35: AAS 87 (1995), 27.

[17] Kalba fondo „Centesimus Annus Pro Pontifice“ nariams (2025 m. gegužės 17 d.): AAS 117 (2025), 696.

[18] Pranciškus, Apaštališkasis paragrinimas Evangelii Gaudium (2013 m. lapkričio 24 d.), 222: AAS 105 (2013), 1111.

[19] Plg. ten pat, 236: AAS 105 (2013), 1115; Pranciškus, Enciklikinis laiškas Fratelli Tutti (2020 m. spalio 3 d.), 215: AAS 112 (2020), 1045–1046.

[20] Vatikano II visuotinis susirinkimas, Dogminė konstitucija Lumen Gentium, 13: AAS 57 (1965), 17.

[21] Plg. šventasis Paulius VI, Apaštališkasis laiškas Octogesima Adveniens (1971 m. gegužės 14 d.), 4: AAS 63 (1971), 403.

[22] Plg. Pranciškus, Apaštališkasis paragrinimas Evangelii Gaudium (2013 m. lapkričio 24 d.), 243: AAS 105 (2013), 1118.

[23] Plg. Pijus XII, Apaštališkasis paragrinimas Menti Nostrae (1950 m. rugsėjo 23 d.): AAS 42 (1950), 657–702.

[24] Šventasis Jonas Paulius II, Enciklikinis laiškas Centesimus Annus (1991 m. gegužės 1 d.), 5: AAS 83 (1991), 799.

[25] Pijus XI, Enciklikinis laiškas Quadragesimo Anno (1931 m. gegužės 15 d.), 39: AAS 23 (1931), 189; plg. Pijus XII, Radijo pranešimas Rerum Novarum 50-ųjų metinių proga: AAS 33 (1941), 198.

[26] Plg. Pijus XII, Kalba Šventajai Kardinolų kolegijai ir Romos prelatūrai (1940 m. gruodžio 24 d.): AAS 33 (1941), 13.

[27] Plg. šventasis Jonas XXIII, Enciklikinis laiškas Mater et Magistra (1961 m. gegužės 15 d.), 2–3: AAS 53 (1961), 402.

[28] Plg. šventasis Jonas XXIII, Enciklikinis laiškas Pacem in Terris (1963 m. balandžio 11 d.), 87: AAS 55 (1963), 301.

[29] Plg. Vatikano II visuotinis susirinkimas, Pastoracinė konstitucija Gaudium et Spes, 26: AAS 58 (1966), 1046–1047.

[30] Plg. Vatikano II visuotinis susirinkimas, Deklaracija Dignitatis Humanae, 2: AAS 58 (1966), 930–931.

[31] Šventasis Paulius VI, Enciklikinis laiškas Populorum Progressio (1967 m. kovo 26 d.), 14: AAS 59 (1967), 264.

[32] Ten pat, 76: AAS 59 (1967), 299.

[33] Plg. šventasis Paulius VI, Apaštališkasis laiškas Octogesima Adveniens (1971 m. gegužės 14 d.), 4–7: AAS 63 (1971), 404–406.

[34] Šventasis Jonas Paulius II, Enciklikinis laiškas Sollicitudo Rei Socialis (1987 m. gruodžio 30 d.), 36: AAS 80 (1988), 561.

[35] Plg. šventasis Jonas Paulius II, Enciklikinis laiškas Laborem Exercens (1981 m. rugsėjo 14 d.), 19: AAS 73 (1981), 625–629.

[36] Plg. ten pat, 10: AAS 73 (1981), 600–602.

[37] Plg. šventasis Jonas Paulius II, Enciklikinis laiškas Sollicitudo Rei Socialis (1987 m. gruodžio 30 d.), 14: AAS 80 (1988), 526–528.

[38] Plg. ten pat, 16: AAS 80 (1988), 531.

[39] Plg. ten pat, 31–33: AAS 80 (1988), 555–559.

[40] Plg. šventasis Jonas Paulius II, Enciklikinis laiškas Centesimus Annus (1991 m. gegužės 1 d.), 46: AAS 83 (1991), 850–851.

[41] Plg. ten pat, 42: AAS 83 (1991), 844–846.

[42] Benediktas XVI, Enciklikinis laiškas Caritas in Veritate (2009 m. birželio 29 d.), 21: AAS 101 (2009), 656.

[43] Plg. ten pat, 22: AAS 101 (2009), 657.

[44] Plg. ten pat, 24: AAS 101 (2009), 658–659.

[45] Plg. ten pat, 36: AAS 101 (2009), 671–672.

[46] Ten pat, 2: AAS 101 (2009), 642.

[47] Plg. Pranciškus, Apaštališkasis paragrinimas Evangelii Gaudium (2013 m. lapkričio 24 d.), 198: AAS 105 (2013), 1103.

[48] Pranciškus, Enciklikinis laiškas Laudato Si’ (2015 m. gegužės 24 d.), 49: AAS 107 (2015), 866.

[49] Pranciškus, Enciklikinis laiškas Fratelli Tutti (2020 m. spalio 3 d.), 127: AAS 112 (2020), 1013.

[50] Pranciškus, Enciklikinis laiškas Dilexit Nos (2024 m. spalio 24 d.), 167: AAS 116 (2024), 1421.

[51] Plg. Popiežiškoji teisingumo ir taikos taryba, Bažnyčios socialinio mokymo kompendiumas, Vatikano miestas 2004, 32.

[52] Vatikano II visuotinis susirinkimas, Pastoracinė konstitucija Gaudium et Spes, 24: AAS 58 (1966), 1045.

[53] Ten pat, 22: AAS 58 (1966), 1042.

[54] Plg. Popiežiškoji teisingumo ir taikos taryba, Bažnyčios socialinio mokymo kompendiumas, 38.

[55] Šventasis Jonas Paulius II, Enciklikinis laiškas Redemptor Hominis (1979 m. kovo 4 d.), 14: AAS 71 (1979), 284.

[56] Plg. Benediktas XVI, Enciklikinis laiškas Caritas in Veritate (2009 m. birželio 29 d.), 11: AAS 101 (2009), 647–648.

[57] Šventasis Jonas Paulius II, Enciklikinis laiškas Veritatis Splendor (1993 m. rugpjūčio 6 d.), 31: AAS 85 (1993), 1159.

[58] Plg. Vatikano II visuotinis susirinkimas, Pastoracinė konstitucija Gaudium et Spes, 26: AAS 58 (1966), 1046–1047.

[59] Plg. šventasis Jonas Paulius II, Enciklikinis laiškas Centesimus Annus (1991 m. gegužės 1 d.), 11: AAS 83 (1991), 806–807.

[60] Plg. Tikėjimo mokymo dikasterija, Deklaracija Dignitas Infinita (2024 m. balandžio 2 d.), 7: AAS 116 (2024), 592–593.

[61] Plg. ten pat, 8: AAS 116 (2024), 593–594.

[62] Ten pat, 1: AAS 116 (2024), 589–590.

[63] Plg. šventasis Jonas Paulius II, Angelus su neįgaliaisiais Osnabriuko katedroje (1980 m. lapkričio 16 d.): Insegnamenti di Giovanni Paolo II, vol. III/2, Vatikano miestas 1980, 1232.

[64] Popiežiškoji teisingumo ir taikos taryba, Bažnyčios socialinio mokymo kompendiumas, 152.

[65] Plg. šventasis Jonas Paulius II, Kalba JT 50-ojoje Generalinėje Asamblėjoje (1995 m. spalio 5 d.), 2: Insegnamenti di Giovanni Paolo II, vol. XVIII/2, Vatikano miestas 1998, 731.

[66] Šventasis Jonas Paulius II, Kalba JT 34-ojoje Generalinėje Asamblėjoje (1979 m. spalio 2 d.), 7: AAS 71 (1979), 1148.

[67] Šventasis Jonas Paulius II, Žinia 32-osios Pasaulinės taikos dienos proga (1999 m. sausio 1 d.), 3: AAS 91 (1999), 379.

[68] Plg. šventasis Jonas XXIII, Enciklikinis laiškas Pacem in Terris (1963 m. balandžio 11 d.), 5: AAS 55 (1963), 259.

[69] Šventasis Paulius VI, Žinia Tarptautinei žmogaus teisių konferencijai (1968 m. balandžio 15 d.): AAS 60 (1968), 285.

[70] Plg. šventasis Jonas Paulius II, Enciklikinis laiškas Evangelium Vitae (1995 m. kovo 25 d.), 2: AAS 87 (1995), 402.

[71] Plg. Vatikano II visuotinis susirinkimas, Pastoracinė konstitucija Gaudium et Spes, 27: AAS 58 (1966), 1047–1048; plg. šventasis Jonas Paulius II, Enciklikinis laiškas Veritatis Splendor (1993 m. rugpjūčio 6 d.), 80: AAS 85 (1993), 1197–1198; plg. šventasis Jonas Paulius II, Enciklikinis laiškas Evangelium Vitae (1995 m. kovo 25 d.), 7–28: AAS 87 (1995), 408–427.

[72] Pranciškus, Enciklikinis laiškas Fratelli Tutti (2020 m. spalio 3 d.), 208: AAS 112 (2020), 1043.

[73] Plg. ten pat, 209: AAS 112 (2020), 1043–1044.

[74] Ten pat, 23. Plg. Apaštališkasis paragrinimas Evangelii Gaudium (2013 m. lapkričio 24 d.), 212: AAS 105 (2013), 1108.

[75] Benediktas XVI, Apaštališkasis paragrinimas Sacramentum Caritatis (2007 m. vasario 22 d.), 83: AAS 99 (2007), 169.

[76] Vatikano II visuotinis susirinkimas, Pastoracinė konstitucija Gaudium et Spes, 26: AAS 58 (1966), 1046–1047.

[77] Plg. Popiežiškoji teisingumo ir taikos taryba, Bažnyčios socialinio mokymo kompendiumas, 164.

[78] Pranciškus, Apaštališkasis paragrinimas Evangelii Gaudium (2013 m. lapkričio 24 d.), 235: AAS 105 (2013), 1115.

[79] Pranciškus, Enciklikinis laiškas Fratelli Tutti (2020 m. spalio 3 d.), 105: AAS 112 (2020), 1005.

[80] Šventasis Jonas Paulius II, Enciklikinis laiškas Sollicitudo Rei Socialis (1987 m. gruodžio 30 d.), 38: AAS 80 (1988), 564.

[81] Pranciškus, Apaštališkasis paragrinimas Evangelii Gaudium (2013 m. lapkričio 24 d.), 220: AAS 105 (2013), 1110.

[82] Popiežiškoji teisingumo ir taikos taryba, Bažnyčios socialinio mokymo kompendiumas, 169.

[83] Pranciškus, Enciklikinis laiškas Fratelli Tutti (2020 m. spalio 3 d.), 16: AAS 112 (2020), 974.

[84] Plg. šventasis Jonas Paulius II, Kalba JT 50-ojoje Generalinėje Asamblėjoje (1995 m. spalio 5 d.), 8: Insegnamenti di Giovanni Paolo II, vol. XVIII/2, 735.

[85] Popiežiškoji teisingumo ir taikos taryba, Bažnyčios socialinio mokymo kompendiumas, 171.

[86] Šventasis Jonas Paulius II, Enciklikinis laiškas Centesimus Annus (1991 m. gegužės 1 d.), 31: AAS 83 (1991), 831.

[87] Šventasis Jonas Paulius II, Homilija per šv. Mišias ūkininkams Resifėje (1980 m. liepos 7 d.), 4: AAS 72 (1980), 926.

[88] Šventasis Jonas Paulius II, Enciklikinis laiškas Laborem Exercens (1981 m. rugsėjo 14 d.), 19: AAS 73 (1981), 626.

[89] Pranciškus, Enciklikinis laiškas Laudato Si’ (2015 m. gegužės 24 d.), 93: AAS 107 (2015), 884; plg. Enciklikinis laiškas Fratelli Tutti (2020 m. spalio 3 d.), 120: AAS 112 (2020), 1010.

[90] Pranciškus, Apaštališkasis paragrinimas Evangelii Gaudium (2013 m. lapkričio 24 d.), 189: AAS 105 (2013), 1099.

[91] Plg. Popiežiškoji teisingumo ir taikos taryba, Bažnyčios socialinio mokymo kompendiumas, 187.

[92] Plg. Leonas XIII, Enciklikinis laiškas Rerum Novarum (1891 m. gegužės 15 d.), 26: ASS 23 (1890–1891), 656.

[93] Plg. šventasis Jonas Paulius II, Enciklikinis laiškas Centesimus Annus (1991 m. gegužės 1 d.), 11: AAS 83 (1991), 806–807.

[94] Plg. ten pat.

[95] Plg. ten pat, 48: AAS 83 (1991), 852–854.

[96] Plg. Pranciškus, Enciklikinis laiškas Fratelli Tutti (2020 m. spalio 3 d.), 169: AAS 112 (2020), 1028.

[97] Plg. ten pat, 168: AAS 112 (2020), 1027–1028.

[98] Plg. šventasis Paulius VI, Enciklikinis laiškas Populorum Progressio (1967 m. kovo 26 d.), 17: AAS 59 (1967), 265–266.

[99] Pranciškus, Enciklikinis laiškas Fratelli Tutti (2020 m. spalio 3 d.), 32 ir 54: AAS 112 (2020), 980 ir 988.

[100] Plg. Benediktas XVI, Enciklikinis laiškas Caritas in Veritate (2009 m. birželio 29 d.), 58: AAS 101 (2009), 693–694.

[101] Plg. Pranciškus, Enciklikinis laiškas Fratelli Tutti (2020 m. spalio 3 d.), 116: AAS 112 (2020), 1009.

[102] Šventasis Jonas Paulius II, Enciklikinis laiškas Sollicitudo Rei Socialis (1987 m. gruodžio 30 d.), 38: AAS 80 (1988), 564.

[103] Plg. Pranciškus, Enciklikinis laiškas Fratelli Tutti (2020 m. spalio 3 d.), 116: AAS 112 (2020), 1009.

[104] Plg. Benediktas XVI, Enciklikinis laiškas Caritas in Veritate (2009 m. birželio 29 d.), 48: AAS 101 (2009), 685.

[105] Plg. Vatikano II visuotinis susirinkimas, Pastoracinė konstitucija Gaudium et Spes, 25: AAS 58 (1966), 1045–1046.

[106] Plg. šventasis Jonas Paulius II, Enciklikinis laiškas Sollicitudo Rei Socialis (1987 m. gruodžio 30 d.), 42: AAS 80 (1988), 572–574.

[107] Pranciškus, Apaštališkasis paragrinimas Evangelii Gaudium (2013 m. lapkričio 24 d.), 53: AAS 105 (2013), 1042.

[108] Plg. šventasis Jonas Paulius II, Enciklikinis laiškas Sollicitudo Rei Socialis (1987 m. gruodžio 30 d.), 36–37: AAS 80 (1988), 561–564.

[109] Plg. Pranciškus, Žinia 110-osios Pasaulinės migrantų ir pabėgėlių dienos proga (2024 m. rugsėjo 29 d.): AAS 116 (2024), 735.

[110] Šventasis Paulius VI, Enciklikinis laiškas Populorum Progressio (1967 m. kovo 26 d.), 14: AAS 59 (1967), 264.

[111] Plg. ten pat, 17: AAS 59 (1967), 265–266; Pranciškus, Enciklikinis laiškas Fratelli Tutti (2020 m. spalio 3 d.), 125–127: AAS 112 (2020), 1012–1013.

[112] Plg. šventasis Paulius VI, Enciklikinis laiškas Populorum Progressio (1967 m. kovo 26 d.), 14: AAS 59 (1967), 264; Benediktas XVI, Kalba prie Šventojo Sosto akredituotam diplomatiniam korpusui (2007 m. sausio 8 d.): AAS 99 (2007), 73; Pranciškus, Kalba Tarptautinio žemės ūkio plėtros fondo 3-iojo pasaulinio čiabuvių tautų forumo dalyviams (2017 m. vasario 15 d.): AAS 109 (2017), 244–245.

[113] Vyskupų sinodo XVI paprastosios visuotinės asamblėjos antrosios sesijos Baigiamasis dokumentas (2024 m. spalio 26 d.), 17.

[114] Plg. ten pat, 11.

[115] Plg. ten pat, 103–108.

[116] Plg. ten pat, 100–101.

[117] Plg. Pranciškus, Enciklikinis laiškas Fratelli Tutti (2020 m. spalio 3 d.), 94: AAS 112 (2020), 1001.

[118] Plg. Popiežiškoji teisingumo ir taikos taryba, Bažnyčios socialinio mokymo kompendiumas, 53.

[119] Plg. Pranciškus, Enciklikinis laiškas Laudato Si’ (2015 m. gegužės 24 d.), 106–109: AAS 107 (2015), 889–891.

[120] R. Guardini, Das Ende der Neuzeit, Viurcburgas 1951, 89.

[121] Šventasis Paulius VI, Kalba FAO 25-ųjų metinių proga (1970 m. lapkričio 16 d.): AAS 62 (1970), 833.

[122] Plg. Pranciškus, Kalba Įtraukiojo kapitalizmo tarybos nariams (2019 m. lapkričio 11 d.): L’Osservatore Romano, 2019 m. lapkričio 11–12 d., 8.

[123] Plg. Tikėjimo mokymo dikasterija – Kultūros ir švietimo dikasterija, Nota Antiqua et Nova (2025 m. sausio 14 d.): AAS 117 (2025), 159–210; Pranciškus, Žinia 57-osios Pasaulinės taikos dienos proga (2023 m. gruodžio 8 d.): AAS 116 (2024), 54–64; Pranciškus, Žinia 58-osios Pasaulinės visuomenės komunikavimo dienos proga (2024 m. sausio 24 d.): AAS 116 (2024), 261–266; Pranciškus, Kalba Didžiojo septyneto (G7) sesijoje dėl dirbtinio intelekto: „Mielas ir baisus įrankis“ (2024 m. birželio 14 d.): AAS 116 (2024), 866–875; Tarptautinė teologijos komisija, Quo vadis, humanitas? Krikščioniškoji antropologija kai kurių ateities scenarijų akivaizdoje (2026 m. vasario 9 d.); Žinia 60-osios Pasaulinės visuomenės komunikavimo dienos proga (2026 m. sausio 24 d.): L’Osservatore Romano, 2026 m. sausio 24 d., 2–3.

[124] Plg. Tikėjimo mokymo dikasterija – Kultūros ir švietimo dikasterija, Nota Antiqua et Nova (2025 m. sausio 14 d.), 96: AAS 117 (2025), 201.

[125] Pranciškus, Kalba susitikimo „Minerva dialogai“, kurį inicijavo Kultūros ir švietimo dikasterija, dalyviams (2023 m. kovo 27 d.): AAS 115 (2023), 465.

[126] Plg. Tikėjimo mokymo dikasterija – Kultūros ir švietimo dikasterija, Nota Antiqua et Nova (2025 m. sausio 14 d.), 41: AAS 117 (2025), 178.

[127] Plg. ten pat, 44–45: AAS 117 (2025), 179–180.

[128] Plg. šventasis Jonas Paulius II, Enciklikinis laiškas Centesimus Annus (1991 m. gegužės 1 d.), 40: AAS 83 (1991), 843.

[129] Plg. Tarptautinė teologijos komisija, Quo vadis, humanitas? Krikščioniškoji antropologija kai kurių ateities scenarijų akivaizdoje (2026 m. vasario 9 d.), 63.

[130] Plg. šventasis Paulius VI, Kalba FAO 25-ųjų metinių proga (1970 m. lapkričio 16 d.): AAS 62 (1970), 833.

[131] Tarptautinė teologijos komisija, Quo vadis, humanitas? Krikščioniškoji antropologija kai kurių ateities scenarijų akivaizdoje (2026 m. vasario 9 d.), 3.

[132] „Jei nuvertiname širdį, nuvertiname ir tai, ką reiškia kalbėti iš širdies, veikti širdimi, ugdyti ir gydyti širdį. Nesugebėdami įvertinti širdies specifiškumo, prarandame žinias, kurių vien protas negali perduoti; prarandame susitikimų su kitais turtingumą; prarandame poeziją. Taip pat prarandame istorijos ir savo pačių praeities pėdsakus, nes mūsų tikroji asmeninė istorija yra kuriama širdimi. Mūsų gyvenimo pabaigoje tik tai bus svarbu“. Pranciškus, Enciklikinis laiškas Dilexit Nos (2024 m. spalio 24 d.), 11: AAS 116 (2024), 1372.

[133] V. Frankl, Man’s Search for Meaning. An Introduction to Logotherapy, Bostonas 1963, 213.

[134] Šventasis Tomas Akvinietis, Summa Theologiae, I-II, q. 112, a. 1, co; q. 114, a. 5, co.: ed. Leonina, VII, Roma 1892, 323 ir 349.

[135] Plg. ten pat, q. 114, a. 1, co.: ed. Leonina, VII, 344.

[136] Plg. šventasis Tomas Akvinietis, Super Boetium de Trinitate, q. 1, a. 2, ad 3: ed. Leonina, L, Roma 1992, 96; Summa Theologiae, I, q. 7, a. 1, ad 3: ed. Leonina, IV, Roma 1888, 72.

[137] Pranciškus, Apaštališkasis paragrinimas Evangelii Gaudium (2013 m. lapkričio 24 d.), 8: AAS 105 (2013), 1022.

[138] Šventasis Jonas Paulius II, Enciklikinis laiškas Redemptor Hominis (1979 m. kovo 4 d.), 15: AAS 71 (1979), 286–287.

[139] Šventasis Augustinas, Apie Dievo valstybę (De civitate Dei), XIV, 28: CCSL 48, Turnhout 1955, 451.

[140] Benediktas XVI, Enciklikinis laiškas Caritas in Veritate (2009 m. birželio 29 d.), 34: AAS 101 (2009), 668–669.

[141] Šventasis Jonas Paulius II, Enciklikinis laiškas Veritatis Splendor (1993 m. rugpjūčio 6 d.), 32: AAS 85 (1993), 1159.

[142] Pranciškus, Enciklikinis laiškas Fratelli Tutti (2020 m. spalio 3 d.), 207: AAS 112 (2020), 1043.

[143] H. Arendt, The Origins of Totalitarianism, III, Niujorkas 1962, 474.

[144] Kalba žiniasklaidos atstovams (2025 m. gegužės 12 d.): AAS 117 (2025), 681–682.

[145] Benediktas XVI, Žinia 47-osios Pasaulinės visuomenės komunikavimo dienos proga (2013 m. sausio 24 d.): AAS 105 (2013), 183.

[146] Pranciškus, Kalba suteikiant Pijaus ordino Didžiojo kryžiaus riterio ir damos laipsnius Philipui Pullellai ir Valentinai Alazraki (2021 m. lapkričio 13 d.): L’Osservatore Romano, 2021 m. lapkričio 13 d., 12.

[147] Plg. Platonas, Laiškas VII, 344b-c: ed. Souilhé, XIII/1, Paryžius 1931 (CUF, Série grecque 63), 54.

[148] Plg. Kalba konferencijos „Vaikų ir paauglių orumas dirbtinio intelekto amžiuje“ dalyviams (2025 m. lapkričio 13 d.): L’Osservatore Romano, 2025 m. lapkričio 13 d., 3.

[149] Plg. Kalba „RCS Academy“ patariamosios tarybos nariams (2025 m. lapkričio 7 d.): L’Osservatore Romano, 2025 m. lapkričio 7 d., 4.

[150] Šventasis Jonas Paulius II, Enciklikinis laiškas Laborem Exercens (1981 m. rugsėjo 14 d.), 3: AAS 73 (1981), 584.

[151] Plg. Pranciškus, Enciklikinis laiškas Laudato Si’ (2015 m. gegužės 24 d.), 128: AAS 107 (2015), 898.

[152] Tikėjimo mokymo dikasterija – Kultūros ir švietimo dikasterija, Nota Antiqua et Nova (2025 m. sausio 14 d.), 67: AAS 117 (2025), 188–189.

[153] Plg. šventasis Jonas Paulius II, Enciklikinis laiškas Laborem Exercens (1981 m. rugsėjo 14 d.), 18: AAS 73 (1981), 622–625.

[154] Plg. Pranciškus, Enciklikinis laiškas Laudato Si’ (2015 m. gegužės 24 d.), 109: AAS 107 (2015), 891.

[155] Plg. Benediktas XVI, Enciklikinis laiškas Caritas in Veritate (2009 m. birželio 29 d.), 32: AAS 101 (2009), 666.

[156] Plg. Popiežiškoji teisingumo ir taikos taryba, Bažnyčios socialinio mokymo kompendiumas, 268.

[157] Plg. Benediktas XVI, Enciklikinis laiškas Caritas in Veritate (2009 m. birželio 29 d.), 64: AAS 101 (2009), 698.

[158] Plg. Pranciškus, Enciklikinis laiškas Laudato Si’ (2015 m. gegužės 24 d.), 129: AAS 107 (2015), 899.

[159] Plg. ten pat.

[160] Plg. Pranciškus, Enciklikinis laiškas Fratelli Tutti (2020 m. spalio 3 d.), 108: AAS 112 (2020), 1006.

[161] Plg. Tikėjimo mokymo dikasterija – Integralus žmogaus vystymosi skatinimo dikasterija, Oeconomicae et Pecuniariae Quaestiones. Apmąstymai dėl etinio įžvelgimo apie kai kuriuos dabartinės ekonominės-finansinės sistemos aspektus (2018 m. sausio 6 d.), 6: AAS 110 (2018), 772.

[162] Pranciškus, Sveikinimas Tarptautinio žemės ūkio plėtros fondo (IFAD) personalui (2019 m. vasario 14 d.): AAS 111 (2019), 309. Plg. Benediktas XVI, Enciklikinis laiškas Caritas in Veritate (2009 m. birželio 29 d.), 22: AAS 101 (2009), 657.

[163] Plg. ten pat, 36: AAS 101 (2009), 671–672.

[164] Plg. Pranciškus, Apaštališkasis paragrinimas Evangelii Gaudium (2013 m. lapkričio 24 d.), 204: AAS 105 (2013), 1105–1106.

[165] Plg. šventasis Paulius VI, Enciklikinis laiškas Populorum Progressio (1967 m. kovo 26 d.), 87: AAS 59 (1967), 299.

[166] Plg. šventasis Jonas Paulius II, Enciklikinis laiškas Centesimus Annus (1991 m. gegužės 1 d.), 39: AAS 83 (1991), 841.

[167] Plg. Popiežiškoji teisingumo ir taikos taryba, Bažnyčios socialinio mokymo kompendiumas, 211.

[168] Plg. šventasis Jonas Paulius II, Laiškas šeimoms Gratissimam Sane (1994 m. vasario 2 d.), 17: AAS 86 (1994), 903–906.

[169] Plg. JAV Katalikų Vyskupų Konferencija, Sons and Daughters of the Light: A Pastoral Plan for Ministry with Young Adults (1996 m. lapkričio 12 d.), Vašingtonas, D.C., 1996, I, 3.

[170] Plg. Popiežiškoji teisingumo ir taikos taryba, Bažnyčios socialinio mokymo kompendiumas, 290.

[171] Plg. ten pat, 214.

[172] Plg. Pranciškus, Žinia 48-osios Pasaulinės jaunimo taikos dienos šventimui (2014 m. gruodžio 8 d.), 4: AAS 107 (2015), 70–71.

[173] Plg. Tarptautinė teologijos komisija, Memory and Reconciliation the Church and the Faults of the Past, Vatikano miestas 2000, 5.3.

[174] Kaip popiežiaus Eugenijaus IV bulėse Sicut Dudum (1435 m. sausio 13 d.) ir Etsi Suscepti (1442 m. sausio 9 d.), ir popiežiaus Mikalojaus V bulėse Dum Diversas (1452 m. birželio 18 d.) bei Romanus Pontifex (1455 m. sausio 8 d.). Politiniai, o kartais ir ekonominiai poreikiai nugalėjo Evangelijos reikalavimus. Evangelizacijos poreikis dažnai būdavo paaukojamas arba bent jau klaidingai suprantamas pasaulietinių jėgų poreikių atžvilgiu, taip santykinai vertinant problemišką vergijos nesuderinamumą su krikščioniškąja sąžine.

[175] Plg. Leonas XIII, Enciklikinis laiškas In Plurimis (1888 m. gegužės 5 d.), Acta Leonis XIII, VIII, Roma, 1889, 169–192. Įvertinkite, kad dar 1866 m. Šventasis Oficijus skyrė amoralų ir moralų vergijos aspektą, jos visiškai nepasmerkiant: Šventojo Oficijaus instrukcija dėl įvairių apaštališkojo vikaro Galla krašte monsinjoro Massaia abejonių, 1866 m. balandis, atsakymas į 15 klausimą.

[176] Plg. šventasis Jonas Paulius II, Bulė Incarnationis Mysterium (1998 m. lapkričio 29 d.), 11: AAS 91 (1999), 139–141.

[177] Plg. šventasis Paulius VI, Regina Caeli (1970 m. gegužės 17 d.): Insegnamenti di Paolo VI, vol. VIII, 506.

[178] Plg. Pranciškus, Enciklikinis laiškas Fratelli Tutti (2020 m. spalio 3 d.), 183: AAS 112 (2020), 1033–1034.

[179] Plg. Vatikano II visuotinis susirinkimas, Pastoracinė konstitucija Gaudium et Spes, 26: AAS 58 (1966), 1046–1047.

[180] Šventasis Paulius VI, Kalba JT 20-ojoje Generalinėje Asamblėjoje (1965 m. spalio 4 d.): AAS 57 (1965), 881.

[181] Jungtinės Tautos, Jungtinių Tautų Chartija, San Fransiskas (1945 m. birželio 26 d.), Preambulė.

[182] Plg. Pranciškus, Enciklikinis laiškas Fratelli Tutti (2020 m. spalio 3 d.), 258: AAS 112 (2020), 1061: „Pastaraisiais dešimtmečiais kiekvienas karas buvo tariamai „pateisinamas“. Katalikų Bažnyčios katekizme kalbama apie teisėtos gynybos karine jėga galimybę, reikalaujančią įrodyti, kad buvo įvykdytos tam tikros „griežtos moralinio teisėtumo sąlygos“. Tačiau lengva pasiduoti pernelyg plačiam šios galimos teisės aiškinimui. Tokiu būdu kai kas nepagrįstai pateisina net „prevencines“ atakas ar karo veiksmus, kurie vargu ar gali išvengti didesnio blogio ir netvarkos nei tas blogis, kurį siekiama pašalinti“.

[183] Plg. Tikėjimo mokymo dikasterija – Kultūros ir švietimo dikasterija, Nota Antiqua et Nova (2025 m. sausio 14 d.), 99: AAS 117 (2025), 202–203.

[184] Plg. ten pat, 103: AAS 117 (2025), 204.

[185] Plg. Kalba Rytų Bažnyčių pagalbos agentūrų susivienijimo (ROACO) plenarinės sesijos dalyviams (2025 m. birželio 26 d.): AAS 117 (2025), 847–849.

[186] Plg. Pranciškus, Žinia 53-osios Pasaulinės taikos dienos proga (2019 m. gruodžio 8 d.): AAS 112 (2020), 54–61.

[187] J.R.R. Tolkien, The Lord of the Rings. The Return of the King, Part III, Book Five, Chapter IX, Niujorkas 1965, 190.

[188] Kalba žiniasklaidos atstovams (2025 m. gegužės 12 d.): AAS 117 (2025), 682.

[189] Ten pat.

[190] Šventasis Jonas Paulius II, Žinia 31-osios Pasaulinės taikos dienos proga (1998 m. sausio 1 d.), 1: AAS 90 (1998), 147.

[191] Šventasis Augustinas, Psalmių aiškinimai (Enarrationes in Psalmos), 84, 12: CCSL 39, Turnhout 1956, 1172–1173.

[192] Plg. Pranciškus, Enciklikinis laiškas Dilexit Nos (2024 m. spalio 24 d.), 22: AAS 116 (2024), 1375–1376.

[193] Plg. Pranciškus, Enciklikinis laiškas Fratelli Tutti (2020 m. spalio 3 d.), 115: AAS 112 (2020), 1008–1009.

[194] Plg. ten pat, 261: AAS 112 (2020), 1062.

[195] Plg. šventasis Paulius VI, Kalba JT 20-ojoje Generalinėje Asamblėjoje (1965 m. spalio 4 d.): AAS 57 (1965), 878–879.

[196] Plg. Pijus XII, Radijo pranešimas A Grave Hour (1939 m. rugpjūčio 24 d.): AAS 31 (1939), 334.

[197] Giorgio La Pira, Riflessioni sul Concilio. Professoriaus Giorgio La Pira, Florencijos mero, kalba „Guides de France“ organizacijai (Roma, 1962 m. rugsėjo 4 d.), Florencija 1962, 6.

[198] Kalba Rytų Bažnyčių jubiliejaus dalyviams (2025 m. gegužės 14 d.): AAS 117 (2025), 686.

[199] Plg. Pranciškus, Enciklikinis laiškas Fratelli Tutti (2020 m. spalio 3 d.), 271: AAS 112 (2020), 1066.

[200] Plg. Pranciškus, Kreipimasis už taiką Asyžiuje per Pasaulinę maldos už taiką dieną „Taikos troškimas: dialogas tarp tikėjimų ir kultūrų“ (2016 m. rugsėjo 20 d.): AAS 108 (2016), 1124.

[201] Pranciškus, Kalba prie Šventojo Sosto akredituotam diplomatiniam korpusui (2025 m. sausio 9 d.): AAS 117 (2025), 110.

[202] Plg. Pranciškus, Kalba FAO 38-osios konferencijos dalyviams (2013 m. birželio 20 d.): AAS 105 (2013), 616–617.

[203] Pirmasis palaiminimas „Urbi et Orbi“ (2025 m. gegužės 8 d.): AAS 117 (2025), 660.

[204] Ten pat.

[205] Plg. Homilija per Pirmąsias mišparnes Švenčiausiosios Dievo Motinos Marijos iškilmėje (2025 m. gruodžio 31 d.): L’Osservatore Romano, 2026 m. sausio 2 d., 1–2.

[206] Plg. Homilija per šv. Mišias dienos metu (2025 m. gruodžio 25 d.): L’Osservatore Romano, 2025 m. gruodžio 27 d., 3.

[207] Plg. ten pat.

[208] Plg. Angelus Viešpaties Apsireiškimo (Trijų Karalių) iškilmėje (2026 m. sausio 6 d.): L’Osservatore Romano, 2026 m. sausio 7 d., 3.

[209] Plg. Homilija per šv. Mišias nakties metu (2025 m. gruodžio 24 d.): L’Osservatore Romano, 2025 m. gruodžio 27 d., 2.

[210] P. de Bérulle, Discours de l’état et des grandeurs de Jésus, Discours IV, Unité de Dieu en l’incarnation: Œuvres complètes, Paryžius 1856, col. 218.

[211] Ten pat.

[212] Plg. Kalba konferencijai „Dirbtinis intelektas ir mūsų bendrų namų apsauga“ (2025 m. gruodžio 5 d.): L’Osservatore Romano, 2025 m. gruodžio 5 d., 2.

[213] Benediktas XVI, Enciklikinis laiškas Deus Caritas Est (2005 m. gruodžio 25 d.), 14: AAS 98 (2006), 228.

[214] Šventasis Augustinas, Pamokslas 272: In die Pentecostes ad infantes de sacramento: PL 38, Paryžius 1865, col. 1247.

[215] Benediktas XVI, Homilija per Viešpaties Vakarienės šv. Mišias (2011 m. balandžio 21 d.): AAS 103 (2011), 321.

[216] Kalba Romos kurijai keičiantis kalėdiniais sveikinimais (2025 m. gruodžio 22 d.): L’Osservatore Romano, 2025 m. gruodžio 22 d., 6–7.

[217] Plg. aukščiau, nr. 11–14.

[218] Plg. Kalba konferencijos „Vaikų ir paauglių orumas dirbtinio intelekto amžiuje“ dalyviams (2025 m. lapkričio 13 d.): L’Osservatore Romano, 2025 m. lapkričio 13 d., 3.

[219] Plg. Benediktas XVI, Enciklikinis laiškas Caritas in Veritate (2009 m. birželio 29 d.), 34: AAS 101 (2009), 668–670.

[220] Pranciškus, Apaštališkasis paragrinimas Laudate Deum (2023 m. spalio 4 d.), 67: AAS 115 (2023), 1059.

[221] Plg. Angelus Viešpaties Apsireiškimo iškilmėje (2026 m. sausio 6 d.): L’Osservatore Romano, 2026 m. sausio 7 d., 3.

[222] Benediktas XVI, Bendroji audiencija (2006 m. vasario 15 d.): L’Osservatore Romano, 2006 m. vasario 16 d., 4.

[223] Meditacija taikos maldos budėjimo ir rožinio proga (2025 m. spalio 11 d.): L’Osservatore Romano, 2025 m. spalio 13 d., 2.

[224] Šventasis Paulius VI, Homilija Bonarijos Dievo Motinos marijiniame šventovėje (1970 m. balandžio 24 d.): AAS 62 (1970), 301.