II tūkstantmečio pr. Kr. Mesopotamijoje (ypač Senosios Babilonijos laikais, apie 1900–1600 m. pr. Kr.) nadītu buvo ypatinga moterų klasė – aukšto statuso šventyklos tarnaitės, kurios save vadino „Dievo nuotakomis“ arba „dievo žmonomis“. Jos nebuvo prostitutės ir net ne hierodulės įprasta prasme – jų gyvenimas buvo visiškai kitoks ir daugeliai paradoksalesnis.
Kas jos buvo
- Nadītu statusą gaudavo kilmingų šeimų dukterys (dažnai karaliaus, aukštų pareigūnų ar turtingų pirklių).
- Jos būdavo oficialiai „ištekintos“ už dievo (dažniausiai saulės dievo Šamašo Sipare arba mėnulio dievo Sino Urėje).
- Po „vestuvių“ ceremonijos mergina gaudavo naują vardą, kraitį ir persikeldavo į gagû – uždarą šventyklos moterų kvartalą su savo namu, vergėmis ir turtu.
Svarbiausi bruožai – paradoksai
- Celibatas arba ribotas seksualumas
Dauguma nadītu duodavo skaistumo įžadą ir negalėjo turėti vaikų. Jei pastodavo – vaikas būdavo laikomas šventvagyste. Tačiau buvo leidžiama turėti sugulovę-vergę, kuri gimdydavo vaikus „už ją“ – tie vaikai laikomi nadītu palikuonimis. - Turtingos ir ekonomiškai nepriklausomos
Nadītu buvo vienos turtingiausių moterų Mesopotamijoje. Jos:
- skolindavo pinigus su palūkanomis (net karaliams!),
- pirkdavo ir parduodavo žemę, namus, vergus,
- sudarinėdavo sutartis savo vardu,
- turėdavo antspaudus su savo vardu (didžiulė prabanga tuo metu).
Išlikę šimtai molio lentelių su nadītu verslo sandoriais.
- Aukštas socialinis statusas
Jos vadindavo save „Šamašo dukra“, „Sino nuotaka“.
Karaliai joms rašydavo pagarbiai, prašydami maldos.
Hammurapio įstatymų kodekse nadītu turėjo specialias apsaugos ir paveldėjimo teises. - Gyvenimo pabaiga
Mirusi nadītu būdavo laidojama gagû teritorijoje su prabangiu inventoriumi. Jos turtas dažniausiai atitekdavo šventyklai arba įvaikintai „dukrai“ (kitai nadītu).
Kodėl šeimos atiduodavo dukteris?
- Religinis prestižas visai giminei.
- Dukra negaus vyro palikimo, bet pati taps turtinga ir įtakinga.
- Šventyklos kvartalas buvo saugus – jokių karų, jokių plėšikų.
Skirtumas nuo hierodulių
Nadītu – aukšta klasė, dažniausiai skaistuolės, verslininkės.
Hierodulės – žemesnė klasė, vergės, dažnai įtrauktos į seksualinius ritualus.
Nadītu sistema išnyko apie 1500 m. pr. Kr., kai keitėsi religiniai ir ekonominiai santykiai. Bet vis dėlto liko kaip unikalus pavyzdys, kai moterys senovėje galėjo būti ir šventos, ir turtingos, ir nepriklausomos – bet tik kaina visiško atsidavimo dievui ir atsisakymo „normalaus“ šeimos gyvenimo.
Tai buvo tarsi viduramžių vienuolės + šiuolaikinės finansininkės viename asmenyje – tik prieš 4000 metų ir su dievu kaip vyru.