Gnozė (graikų kalba γνῶσις, gnōsis – „pažinimas“, „įžvalga“) – tai ne šiaip žinios, o slaptas, ezoterinis, dieviškasis pažinimas, kuris, pasak gnostikų, išlaisvina žmogų iš materialaus pasaulio kalėjimo ir grąžina į tikrąją, šviesią dieviškąją būtį.
Gnozė paplito ten, kur susikirto visos senovės pasaulio idėjos – I–III a. Aleksandrijoje, Antiochijoje, Romoje, Edesoje ir mažesniuose Mažosios Azijos miestuose. Tai buvo didžiųjų prekybos kelių ir kultūrų katilas: graikų filosofija (Platonas, pitagoriečiai), žydų išminties tradicija, Egipto Izidės kultas, persų Zoroastro dualizmas ir krikščioniškoji evangelija susimaišė viename puode.
Ją naudojo išsilavinę žmonės – dažniausiai miestiečiai, raštingi pirklius, filosofai, net moterys iš turtingų namų. Jie rinkdavosi privačiuose namuose arba slaptai, skaitydavo savo evangelijas, aiškindavo jas alegoriškai ir sakydavo vienas kitam: „Tu nesi kūnas, tu esi šviesa, įkalinta kūne.“ Valentinas mokė Romoje ir vos netapo popiežiumi. Basilidas turėjo mokyklą Aleksandrijoje. Karpokratas leido savo sekėjams viską, ką nori kūnas, nes „kūnas vis tiek sudūls“. Simonas Magas keliavo po Samariją ir Romą, rodydamas stebuklus ir sakydamas, kad jis pats yra dieviškoji jėga.
Paprastai tuo metu krikščionys dar buvo mažuma, persekiojami, slapta susirinkdavo katakombose ar namuose. O greta jų gyveno žmonės, kurie norėjo būti krikščionys, bet nenorėjo atsisakyti filosofijos, magijos ir laisvo gyvenimo. Gnozė jiems buvo patogi: „Tu gali turėti Jėzų, bet be kryžiaus, be Bažnyčios taisyklių, be draudimų.“ Todėl ji plito kaip mada tarp išsilavinusių sluoksnių, kol galiausiai III–IV a. Bažnyčia pasakė „ne“ ir gnozė buvo paskelbta erezija.
Pagrindiniai gnozės bruožai – kodėl ji taip viliojo ir kodėl buvo pasmerkta
- Išgelbėjimas per žinojimą, o ne per tikėjimą ar darbus
Gnostikai skelbė: „Ne kryžius, ne krikštas, ne moralė gelbsti – gelbsti tik gnozė.“
Kas pažįsta tikrąjį Dievą ir savo dieviškąją kibirkštį, tas išsilaisvina. Kas nežino – lieka įkalintas. - Radikalus dvilypumas
Tikrasis Dievas – tolimas, nepažįstamas, grynai dvasinis.
Materialų pasaulį sukūrė žemesnis, blogas dievas – Demiurgas (dažnai tapatinamas su Senojo Testamento Jahve).
Kūnas, materija, seksas, gimimas – blogis arba bent jau klaida. Todėl kai kurie gnostikai:
– arba visiškai atsisakydavo sekso ir mėsos (asketizmas),
– arba laikė, kad kūnui „viskas leista“, nes jis vis tiek žus (libertinizmas – žr. nikolaitai). - Slaptumas ir elitizmas
Gnozė ne visiems. Ji perduodama žodžiu, per iniciacijas, slaptais tekstais.
Paprasti krikščionys gauna „pieną“, o pažįstantieji – „kietą maistą“ (plg. 1 Kor 3,2, bet gnostikai tai suprato visiškai kitaip). - Kristus – ne žmogus, o dvasinė būtybė
Dauguma gnostikų neigė tikrąjį įsikūnijimą:
– Jėzus tik atrodė turįs kūną (doketizmas),
– arba dieviškasis Kristus nusileido ant žmogaus Jėzaus krikšto metu ir paliko jį prieš kryžių.
Kryžius jiems – ne išganymas, o kosminė klaida.
Gnozė ir krikščionybė I–III a.
I–II a. gnostinės mokyklos klestėjo:
- Valentinas (didžiausias II a. gnostikas, vos netapo Romos vyskupu),
- Basilidas, Karpokratas, Simonas Magas (jau Apd 8).
Jie kūrė savo evangelijas: Tomo, Pilypo, Judo, Marijos – atrastas Nag Hamadyje 1945 m.
Bažnyčios tėvai (Irenėjus, Tertulijonas, Hipolitas) parašė ištisas knygas prieš gnozę, vadindami ją „didžiausia erezija“.
Kodėl? Nes gnozė griovė tris pagrindinius krikščionybės stulpus:
- kūrinijos gerumą („Dievas matė, kad tai gera“),
- įsikūnijimą („Žodis tapo kūnu“),
- kryžiaus išganymą.
Gnozės palikimas
Ji išnyko kaip organizuota sistema IV–V a., bet jos idėjos gyvena toliau:
- manichėjizme, kataruose, viduramžių alchemijoje,
- šiuolaikiniuose ezoteriniuose judėjimuose, New Age, net kai kuriuose „slaptosios evangelijos“ bestseleriuose.