Džalalis ad-Dinas Rumi (XIII a.), vienas garsiausių sufijų poetų ir mistikų, savo kūryboje dažnai naudojo alegorijas, kad perteiktų dvasines tiesas. Viena iš ryškiausių – „Dramblys tamsoje“. Šis pasakojimas turi paralelių ir Indijos tradicijoje, todėl kartais siejamas ir su hinduistine aplinka.
Istorija pasakoja, kad į tamsų kambarį atvedamas dramblys. Žmonės, niekada nematę dramblio, bando jį pažinti lytėdami. Vienas paliečia straublį ir sako: „Tai vamzdis“. Kitas paliečia ausį: „Tai vėduoklė“. Trečias koją: „Tai kolona“. Jie ginčijasi, nes kiekvienas mato tik dalį, bet ne visumą.
Prasmė
- Dalinis suvokimas: žmonės ir religijos dažnai suvokia tik dalį Tiesos (Dievo).
- Perspektyvos ribotumas: kiekvienas yra teisus iš savo kampo, bet klysta, manydamas, kad turi pilną vaizdą.
- Šviesa kaip patirtis: tik „šviesa“ – mistinis patyrimas, nušvitimas – atskleidžia visumą, parodo dramblį tokį, koks jis yra.
- Alegorijos esmė: ginčai dėl religinių doktrinų kyla iš riboto suvokimo; tikrasis tikėjimas yra tiesioginė patirtis, kuri pranoksta žodžius ir dalines interpretacijas.
Ši „Dramblys tamsoje“ alegorija tapo universaliu vaizdiniu, pabrėžiančiu, kad tiesa yra viena, bet žmonės ją mato fragmentiškai. Tikrasis dvasinis kelias – ne ginčytis dėl dalių, bet siekti šviesos, kuri atskleidžia visumą.
Dramblys tamsoje
Senais laikais viename Persijos kaime žmonės niekada nebuvo matę dramblio. Kartą naktį atvykę indų pirklys atsivedė didžiulį dramblį ir pastatė jį tamsiame, tuščiame sandėlyje. Žinia pasklido greičiau už vėją: „Dramblys! Ateikite pačiupinėti!“
Žmonės sulėkė su žibintais, bet pirklys tarė: „Šį kartą – be šviesos. Įeikite po vieną ir pažinkite jį rankomis.“
Pirmas įėjo aklas išminčius. Užčiuopė straublį – ilgą, lankstų, šiltą. „Dramblys – tai storas gyvatės pavidalo vamzdis!“ – pareiškė jis.
Antras palietė ausį – plačią, plokščią, besiplaikstančią. „Jūs visi klystate! Dramblys – didelė vėduoklė!“
Trečias apglėbė koją – storą, raukšlėtą, tvirtą kaip medis. „Kvailiai! Dramblys – tai gyva kolona, ant kurios laikosi dangus!“
Ketvirtas čiupo uodegą. „Ne kolona, ne vėduoklė – tai virvė! Tvirta ir ilga!“
Penktas uždėjo delną ant šono – lyg sieną. „Jūs nieko nesuprantate. Dramblys – lygi, neįveikiama siena.“
Išėję jie susirinko kieme ir ėmė ginčytis iki paryčių. Vienas šaukė: „Vamzdis!“ Kitas: „Vėduoklė!“ Trečias: „Kolona!“ Kiekvienas laikė save teisų, kitus – aklus kvailius. Vos nesusimušė.
Tada atėjo Rumi ir tarė:
„Jūs visi teisūs. Ir visi klystate.
Kiekvienas palietėte dramblių, bet nė vienas – Dramblį. Kiekvienas turite savo tiesos gabalą, bet manote, kad tai visas pyragas. Jei būtumėte įžengę su žibintu – būtumėte pamatę, kad straublys, ausis, koja ir šonas yra vienas gyvūnas.
Taip ir žmonės ieško Dievo. Krikščionis čiupo ausį ir sako: „Meilė!“ Musulmonas straublį: „Paklusnumas!“ Žydas koją: „Įstatymas!“ Induistas šoną: „Daugybė kelių!“ Budistas uodegą: „Tuštuma!“
Kiekvienas teisus. Ir kiekvienas klysta, jei galvoja, kad jo ranka aprėpia visą Dramblį.
Tik tas, kuris įžengia su Meilės žibintu, pamato visą Dramblį iš karto ir nustoja ginčytis.“
Nuo to laiko sufijai kartoja:
„Dramblys tamsoje – tai Dievas tamsoje. Kiekviena religija – ranka ant Jo kūno. Nekovok dėl dalies. Uždek žiburį.“