II tūkstantmečio pr. Kr. Mesopotamijos tekstuose (ypač akadų kalba) dažnai sutinkamas terminas qadištu (vyriškoji forma qadišum) – pažodžiui „šventoji“, „švari“, „pašvęstoji“.
Tai buvo moterys (retai vyrai), kurios priklausė šventyklai, bet gyveno už jos ribų ir turėjo visiškai kitokį statusą nei nadītu ar paprastos hierodulės.
Pagrindiniai bruožai
- Laisvos arba pusiau laisvos
Skirtingai nuo verginių hierodulių, qadištu dažniausiai nebuvo šventyklos vergės. Jos galėjo turėti savo namus, ištekėti, gimdyti vaikus ir net inicijuoti skyrybas. - Seksualinė funkcija – taip, bet ne visada
Daugelyje tekstų qadištu siejama su ritualiniu seksualumu: dalyvaudavo vaisingumo šventėse, galėjo būti „laikinai išnuomojamos“ lankytojams, o dalis uždarbio atitekdavo šventyklai. Tačiau daug qadištu užsiėmė tik dainavimu, šokiu ar burtais – seksas nebuvo privalomas visoms. - Magija, gimdymas ir gydymas
Jos dažniausiai minimos kaip gimdyvių pagalbininkės, akušerės, burtininkės (teigiama prasme). Darydavo vaisingumo kerus, gydydavo nevaisingumą, todėl kartais vadintos „šventomis kūrėjomis“. - Socialinė padėtis – prieštaringa
Vienuose šaltiniuose gerbiamos kaip šventos, kituose – niekinamos kaip „gatvės moterys“. Hammurapio įstatymuose (§ 181–182) qadištu draudžiama atidaryti smuklę (per žema statusui), bet ji turi teisę į palikimą ir apsaugą.
Archeologiniai radiniai rodo, kad qadištu nešiojo didelius auskarus, apyrankes su gyvatės ar liūto galvomis, kartais nusiskusdavo galvą arba turėjo ypatingą šukuoseną.
Žymiausios vietos
- Siparas ir Kišas – Šamašo šventyklos
- Nippuras – Inanos/Ištarės kultas
- Ur ir Urukas – daugiausia rašytinių įrašų apie qadištu
Svarbus skirtumas nuo kitų šventyklos moterų
nadītu – aukšta klasė, skaistuolės, verslininkės, gyvena uždaroje gagû zonoje
hierodulė – vergė, dažnai seksualinė tarnaitė, visiškai priklauso šventyklai
qadištu – laisvesnė, gyvena mieste, ritualinis seksas galimas, bet ne privalomas, dažniausiai magė ir gimdyvių pagalbininkė
Qadištu sistema išnyko apie I tūkstantmečio pr. Kr. pradžią kartu su senąja Mesopotamijos religija. Tačiau jų vardas išliko hebrajiškame žodelyje קְדֵשָׁה (kedešā) – „šventoji prostitutė“, kuris Senajame Testamente jau vienareikšmiškai pasmerkiamas (Pr 38,21–22 apie Tamarą; Įst 23,18; Oz 4,14).
Taigi qadištu buvo tarpinė figūra – tarp šventumo ir geismo, tarp magijos ir kūno. Jos buvo šventos, bet gyveno pasaulyje, todėl naujajai biblinei tikėjimo sampratai tapo „nešvarios“ ir galiausiai – pasmerktos.