Tekstai

Dievas visada atsako – bet Jo balsas retai skamba taip, kaip tikimės. Kartais tai aiškus „taip“, dovana, kuri džiugina. Kartais – „ne“, apsauga, kuri gelbsti. O kartais – tyla, kuri pati tampa atsakymu: kvietimu į gilesnį pasitikėjimą, nuolankumą ir savęs pažinimą. Teologai ginčijasi: ar Dievas tikrai visada atsako, ar Jo tyla reiškia nebuvimą? Katalikų Bažnyčios … [Skaityti toliau…]

Dievas nejuda – ši mintis skamba paradoksaliai, bet ji yra viena giliausių Vakarų metafizikos idėjų. Aristotelis vadino Jį „pirmuoju judintoju, kuris pats nejuda“ – tobulu buvimu, kuris sukelia visos visatos judėjimą ne jėga, o trauka, ne veiksmu, o troškimu. Tai ne fizinė ramybė, o ontologinis tobulumas: Dievas yra gryna aktualybė, jame nėra jokio trūkumo, jokios … [Skaityti toliau…]

Intelligentia motrix – lotyniškas terminas, reiškiantis „judinantį protą“ arba „judinančią inteligenciją“. Jis kilęs iš viduramžių scholastikos, kur sujungia antikinę kosmologiją su krikščioniška angelologija. Lietuviškoje akademinėje literatūroje dažniausiai verčiamas kaip „judinantis protas“ (filosofiniuose kontekstuose) arba „judinanti inteligencija“ (teologiniuose), rečiau – „judantis intelektas“. Ši sąvoka aprašo dvasines būtybes, kurios, anot Tomo Akviniečio ir kitų scholastų, judina dangaus … [Skaityti toliau…]

Žvaigždės visada buvo daugiau nei šviesos taškai – senovės žmogui jos degė kaip gyvos būtybės, turinčios sielą, valią ir balsą. Babiloniečiai, hebrajai, graikai, krikščionys ir musulmonai įvairiais žodžiais kartojo tą pačią tiesą: žvaigždės yra angelai, dangaus kariuomenė, paklusni Dievui. Hebrajiškai kokhavim (žvaigždės) ir mal’akhim (pasiuntiniai) susilieja posakyje ṣābā’ haššāmayim – dangaus kariauna, šviesa ir dvasia … [Skaityti toliau…]

Viena trumpiausių, bet giliausių frazių, kokią žmogus kada nors ištarė: „Viskas yra skaičius“ (Πάντα ἀριθμός). Tai ne matematikų šūkis, o kosmologinė formulė, iš kurios išaugo visa Vakarų mąstymo tradicija – nuo Pitagoro iki Einšteino. Ji skelbia, kad pasaulis nėra chaotiška materija, o gyva matematinė simfonija, kur kiekvienas daiktas paklūsta dieviškai proporcijai. Pitagoro Pasaulis: Religija ir … [Skaityti toliau…]

Dievo tylos tema – viena paslaptingiausių ir universaliausių religijos, teologijos, filosofijos bei literatūros apmąstymų sričių. Ji kelia klausimus apie Dievo buvimą pasaulyje, Jo veikimą, žmogaus kantrybę ir tikėjimo brandą. Kai Dievas tyli, tai ne visada reiškia Jo nebuvimą – dažnai tai kvietimas į gilesnį klausymąsi, į vidinę tylą, kurioje gimsta tikrasis santykis su Transcendencija. Žmogus … [Skaityti toliau…]

Salaminas – tai sala netoli Atėnų, turėjusi didelę strateginę ir simbolinę reikšmę senovės Graikijoje. VII a. pr. Kr. ji tapo ginčytinu objektu tarp Atėnų ir Megaros, o jos kontrolė reiškė politinę galią ir prestižą. Šiame kontekste pasirodė vienas ankstyviausių politinės poezijos pavyzdžių – Solono „Salamino elegija (eilėraštis)“. Solonas, garsus Atėnų įstatymų leidėjas, politikas ir poetas, … [Skaityti toliau…]

Septyni išminčiai (gr. οἱ ἑπτὰ σοφοί, lot. Septem Sapientes Graeciae) – tai grupė legendinių graikų mąstytojų, valstybės veikėjų ir moralistų, gyvenusių VII–VI a. pr. Kr. Jų vardai tapo išminties, saiko ir pilietinės atsakomybės simboliu. Nors tiksli septynių sąrašų sudėtis skiriasi, visose tradicijose jie laikomi graikų mąstymo pamatu – žmonėmis, kurie sujungė politinę praktiką su moraline … [Skaityti toliau…]

Diatesaronas (gr. Diatessaron, „Evangelijų harmonija“) yra II a. Tatiano sudarytas keturių kanoninių evangelijų sujungimas į vieną nuoseklų pasakojimą. Šis kūrinys buvo skirtas skaitytojui pateikti vientisą Jėzaus gyvenimo ir mokymo istoriją, pašalinant pasikartojimus ir suderinant skirtingų evangelistų pasakojimų seką. Diatesaronas ilgą laiką buvo pagrindinis Sirijos krikščionių liturginis tekstas, o jo struktūra atskleidžia, kaip ankstyvosios bendruomenės suprato … [Skaityti toliau…]

Žmogaus gyvenimą nuo seniausių laikų bandyta struktūruoti pagal skaičius, ieškant jame kosminės tvarkos atspindžio. Vienas ryškiausių modelių – 7×10, arba dešimt septynerių metų laikotarpių, apimančių viso 70 metų gyvenimą. Ši schema siejama su graikų poetu Solonu ir gydytoju Hipokratu, o jos šaknys – pitagoriškoje numerologijoje, kur septynetas laikomas šventu skaičiumi, jungiančiu dvasią (3) ir materiją … [Skaityti toliau…]

Sekmadienio šventimas – tai ne vien religinė tradicija, o visos žmogaus kultūros ritmas, giliai įsišaknijęs seniausiuose pasaulio tekstuose. Jo ištakos siekia žydų Šabatą – septintąją dieną, kai, pasak Pradžios knygos, Dievas pailsėjo nuo savo darbų ir palaimino laiką. Iš čia kilo visa septynių dienų savaitės struktūra, kurią vėliau perėmė ir krikščionybė, suteikdama jai naują prasmę … [Skaityti toliau…]

Skaičius šeši religijoje ir filosofijoje nuo seniausių laikų laikomas ypatingu – tai tvarkos, pilnatvės ir kūrinijos skaičius. Jis žymi pusiausvyrą tarp dangaus ir žemės, tarp vyriškojo ir moteriškojo prado, tarp pradžios ir pabaigos. Šešetas nuolat pasirodo šventuose tekstuose – nuo Senosios Sandoros iki Korano, nuo žydų kabalos iki pitagorinės numerologijos. Pitagoriečiai, kaip rašo Aristoteles „Metafizikoje“ … [Skaityti toliau…]