Suffragia maldos

Šis maldų rinkinys – tai Suffragia, senoji Bažnyčios tradicija melstis už mirusiuosius. Žodis suffragium lotyniškai reiškia „užtarimą“, „balsą“, „prašymą“ – o liturgijoje jis nusako bendruomenės maldą, kuri lydi mirusiojo sielą į susitikimą su Dievu. Šios maldos nekelia triukšmo, bet jų tylus kvėpavimas stipresnis už gedulo tylą: jos išreiškia viltį, pagarbą ir meilę, kuri nepavaldžią mirčiai. … [Skaityti toliau…]

Dominikonų ordinas – pamokslininkų ordinas

Dominikonų ordinas (lot. Ordo Praedicatorum – Pamokslininkų ordinas) – vienas įtakingiausių katalikų vienuolinių ordinų, įkurtas XIII a. pradžioje, tuo metu, kai Europoje plito eretikų judėjimai, o Bažnyčia ieškojo naujų būdų pasiekti žmonių sąžinę. Dominikonai nuo pat pradžių nebuvo vien „vienuoliai už sienų“ – jie buvo intelektualūs misionieriai, miestų pamokslininkai, akademikai, žinių ir tikėjimo skleidėjai. Jų … [Skaityti toliau…]

Romos popiežiaus laidotuvių apeigynas

„Ordo Exsequiarum Romani Pontificis“ – tai oficialus Romos popiežiaus laidotuvių apeigynas, liturginis vadovas, kuriame išdėstyta kaip turi būti švenčiama popiežiaus mirtis, laidotuvių Mišios, paskutinioji rekomendacija (commendatio), laidotuvių procesija ir kapinių liturgija. Tai daugiau nei ritualas – tai teologinė išraiška apie tikėjimą Prisikėlimu, Bažnyčios vienybę ir popiežiaus kaip ganytojo misijos užbaigimą. Pirmasis apeigynas buvo parengtas 1998 … [Skaityti toliau…]

Monadė – pirmapradė vienovė

Monadė – tai ne daiktas, ne asmuo, ne vardas. Tai vienovė prieš viską, pirmapradė, besąlyginė, be formos. Iš graikiško žodžio monas („vienas“) kilęs terminas reiškia pradą, iš kurio kyla visa, kas yra. Filosofijoje šis žodis įgavo ypatingą reikšmę, ypač neoplatonizme ir gnosticizme, kur jis nusako dievišką, nedalomą vienybę, egzistuojančią prieš pasaulį, prieš laiką ir net … [Skaityti toliau…]

Mano Jėzus

Mano Jėzus – tai ne knygoje parašytas personažas, ne tik Bažnyčios skelbiama tiesa, o gyvas, kasdienis lydintis asmuo, kurio buvimą jaučiu tyliausiose savo valandose. Kiekvienas žmogus, net jei to nesuvokia, turi savo santykį su Dievu – jis gali būti tylus, maištingas, artimas ar ilgesingas, bet jis yra. Ir kai sakau „Mano Jėzus“, neturiu omenyje vien … [Skaityti toliau…]

Jobo drama

Kai Antanas Maceina 1950 m. parašė „Jobo dramą“, jis kalbėjo ne tik apie biblijinį veikėją, bet ir apie žmogų tremtyje, žmogų karo sūkuryje, žmogų, stovintį Dievo akivaizdoje – bet negaunantį atsakymo. Tai vienas subtiliausių ir jautriausių Maceinos kūrinių, parašytas ne kaip sausas komentaras, o kaip teologinė poema, kurioje Jobas tampa visos žmonijos simboliu. Šis veikalas … [Skaityti toliau…]

Prasmė ir būtis

Vėlyvuoju gyvenimo laikotarpiu parašytas Antano Maceinos veikalas „Prasmė ir būtis“ yra tarsi subrendęs vaisius, kurio kiekvienas kąsnis prasideda klausimu – kodėl esu? ką tai reiškia? Ir kur link visa tai veda? Tai ne filosofinis traktatas griežta akademine prasme, bet veikiau dvasinis kelionės žemėlapis, sukurtas žmogaus, kuris daug matė, daug tylėjo ir dar daugiau mąstė. Šiame … [Skaityti toliau…]

Niekšybės paslaptis

1946 metais, vos pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, lietuvių filosofas ir teologas Antanas Maceina ištarė tai, ko daugelis nedrįso suformuluoti – kodėl, Dievui esant, pasaulyje vis dar tvyro tiek daug tamsos, skausmo ir smurto? Jo veikalas „Niekšybės paslaptis“ – tai ne pamokslas ir ne kaltinimas, o gili, egzistenciškai sunki, bet dvasiškai atverianti meditacija apie blogio prigimtį. … [Skaityti toliau…]

Žemaičių vyskupystė

Kai 1848 metais pasirodė Motiejaus Valančiaus dviejų tomų veikalas „Žemaičių vyskupystė“, tai nebuvo tik knyga apie dvasininkus ar bažnytines datas. Tai buvo tarsi tyli revoliucija – istorinis pasakojimas apie Žemaitiją, parašytas lietuvių kalba tuo metu, kai kalba ir tauta dar tik ieškojo savo balso. Valančius, Žemaičių vyskupas, parodė, kad galima ne tik melstis, bet ir … [Skaityti toliau…]

Ateistai nori gyventi dabar

Ateizmas dažnai sulaukia kritikos ir nesupratimo. Žmonės, netikintys Dievu ar dievybėmis, neretai laikomi moraliai abejotinais ar net pasiklydusiais. Tačiau ateistų pasaulėžiūra nėra nei chaotiška, nei tuščia – ji dažnai paremta giliu apmąstymu, asmenine atsakomybe ir noru gyventi pilnavidurį gyvenimą čia ir dabar. Šis straipsnis siekia atsargiai paaiškinti ateistų mąstymą, jų motyvus ir ginti jų teisę … [Skaityti toliau…]