Skaičius šeši religijoje ir filosofijoje nuo seniausių laikų laikomas ypatingu – tai tvarkos, pilnatvės ir kūrinijos skaičius. Jis žymi pusiausvyrą tarp dangaus ir žemės, tarp vyriškojo ir moteriškojo prado, tarp pradžios ir pabaigos. Šešetas nuolat pasirodo šventuose tekstuose – nuo Senosios Sandoros iki Korano, nuo žydų kabalos iki pitagorinės numerologijos. Pitagoriečiai, kaip rašo Aristoteles „Metafizikoje“ (A 5, 986a), laikė šešetą pirmuoju tobulu skaičiumi, nes jis lygus savo daliklių sumai (1+2+3=6), ir priskyrė jam harmoniją, santuoką bei pasaulio struktūrą. Ši idėja vėliau persismelkė į helenistinę žydų mintį ir krikščioniškuosius aiškinimus.
Vienas seniausių ir aiškiausių šešeto teologinių aiškinimų randamas Filono Aleksandriečio veikale „De Opificio Mundi“ („Apie pasaulio sukūrimą“, skyriai 13–15). Komentuodamas Pradžios knygos pasakojimą, Filonas rašo, kad „pasaulis buvo sukurtas per šešias dienas – ne todėl, kad Kūrėjui reikėjo laiko, bet todėl, kad sukurtieji dalykai reikalavo tvarkos; o skaičius yra artimas tvarkai.“ Toliau jis aiškina, jog šešetas yra „pirmasis tobulas skaičius“, nes 6 = 1 + 2 + 3 – tai reiškia, kad jis lygus savo dalims. Filonas vadina jį „vyrišku ir moterišku vienu metu“, nes jį sudaro 2 (lygus, moteriškas) ir 3 (nelyginis, vyriškas). Šis skaičius jam tampa simboliu visumos, iš kurios gimsta gyvybė ir harmonija. Panašiai Klemensas Aleksandrietis „Stromata“ (VI, 11) mini pitagorinį šešeto tobulumą kaip Dievo kūrybos atspindį, jungdamas jį su krikščioniškąja tvarka.
Panašiai šešetas interpretuojamas ir Biblijoje. Pradžios knygoje (1,31–2,2) Dievas per šešias dienas sukuria pasaulį, o septintąją ilsisi. Šešios dienos reiškia darbą, judėjimą, veikimą, o septinta – ramybę ir amžinybę. Šešetas čia yra žmogaus ir kūrinijos sfera – pilnatvė laikinume. Net žmogus buvo sukurtas šeštąją dieną, todėl šis skaičius susijęs su žmogaus prigimtimi – veikliu, bet ribotu kūriniu. Šv. Augustinas „De Genesi ad litteram“ (IV, 2–7) plėtoja šią mintį: šešios dienos – ne chronologiškos, o simbolinės, atspindinčios angelų pažinimo etapus, o pats šešetas – „tobulas skaičius“ (numerus perfectus), nes dalijasi į lygines ir nelygines dalis. Viduramžiais Bonaventūras „Hexaemeron“ (I, 10–17) skiria visą traktatą šešioms dienoms kaip šešiems apšvietimo etapams sieloje, remdamasis Augustinu ir Filonu.
Žydų tradicijoje šešetas turi platų simbolinį lauką: šeši kūrimo dienų aspektai atitinka šešias pasaulio kryptis – rytus, vakarus, šiaurę, pietus, aukštyn ir žemyn, kaip aiškinama Midraše „Bereishit Rabbah“ (10:6). Tai visatos pilnatvės ženklas. Šešios sparnuotos serafimų būtybės Izaijo regėjime (Iz 6,2) simbolizuoja Dievo šlovę ir visagalį buvimą visur. Šešios šventės metu laikomos šešios dienos darbo, po kurių ateina sabatas – sustabdymas. Kabalistinėje simbolikoje, Zohare (I, 3b–4a), šešetas atitinka sefirot Tiferet – grožį, harmoniją, jungiančią viršutines ir žemutines emanacijas, o visas medis sudaro šešias pagrindines sferas aplink centrą. Rabinas Nachmanas iš Breslovo „Likutei Moharan“ (I, 60) mato šešete žmogaus pastangas siekti Dievo per šešias emocines savybes.
Krikščionybėje šešetas dažnai žymi žmogų be Dievo malonės. Aprieškimo knygoje (13,18) pasirodo garsusis 666 – „žmogaus skaičius“. Tai ne tiek blogio magiškas ženklas, kiek netobulos šešeto formos – triskart nepasiektos septynetos – simbolis, kaip aiškina Irenėjus Lionietis „Adversus Haereses“ (V, 30). Kita vertus, viduramžių teologai, ypač Augustinas „De Civitate Dei“ (XI, 30), aiškino, kad šešetas yra „tobulas laiko skaičius“, nes per jį Dievas sukūrė viską, ir todėl jis įkūnija veikiančią kūrybos pilnatvę. Šv. Tomas Akvinietis „Summa Theologiae“ (I, q.74, a.1) pakartoja: šešios dienos – tai ne kalendorinės atkarpos, o simbolinė Dievo tvarkos išraiška, remdamasis Filonu ir Augustinu. Grigalius Nysietis „Hexaemeron“ (PG 44, 61–124) mato šešias dienas kaip laipsnišką kūrinijos kilimą prie žmogaus, kur šešetas – materialios pilnatvės ženklas prieš sabatą.
Islamo tradicijoje Koranas kelis kartus sako, kad „Allahas sukūrė dangus ir žemę per šešias dienas“ (Sūra 7:54, 10:3, 11:7, 32:4, 50:38, 57:4). Ši šešiatikslė kūrimo tvarka rodo dievišką išmintį ir tvarką, o ne laiko trukmę – Ibn Kathiro „Tafsir“ (2:29) aiškina, kad „dienos“ čia reiškia etapus. Hadisuose (Sahih Bukhari 3199) šešetas laikomas tobulu kūrybos matu – šeši pasaulio matmenys, šešios žmogaus prigimties sudedamosios dalys (kūnas, siela, širdis, protas, kalba, veiksmai). Al-Ghazali „Ihya Ulum al-Din“ (IV knyga) mini šešetą kaip harmonijos simbolį maldoje. Islamiškoje geometrijoje šešialapis ornamentas, vadinamas „Saliamono žvaigžde“ ar heksagrama, simbolizuoja visatos tvarką, kaip matoma Alhambros rūmuose.
Induizmo tradicijoje skaičius šeši siejamas su dievu Karttikeya (Šanmukha – šešiaveidis), Šivos sūnumi, gimęs iš šešių kibirkščių, kaip pasakojama „Skanda Purana“ (1.1.1–5). Jis simbolizuoja šešias dorybes (ṣaṭ-sampatti) Samkhya filosofijoje – ramybę, savitvardą, susitelkimą, tikėjimą, susilaikymą ir susitaikymą („Yoga Sutros“ 1.33 komentaruose). Budizme šešetas reiškia šešis egzistencijos ratus (ṣaḍ-gati) samsaroje ir šešis tobulumus (pāramitā) – dosnumą, moralę, kantrybę, energiją, meditaciją, išmintį – kuriuos bodhisatva įgyja, kaip „Mahayana Sutra“ tekstuose (Lotus Sutra, 25 skyrius). Taoistinėje tradicijoje „Yi Jing“ heksagramos sudaro 64 derinius iš šešių linijų, o šešetas – dangaus judėjimo ritmas, metų ciklo pilnatvė, kaip Laozi „Dao De Jing“ (42) mini: iš vieno gimsta du, iš dviejų – trys, o trys kuria visatą, bet šešetas užbaigia ciklą.
Visose šiose religijose skaičius šeši žymi judėjimą iš chaoso į tvarką, iš neapibrėžtumo į pilnatvę. Filonas Aleksandrietis pirmasis teologiškai paaiškino jo prigimtį: „Iš visų skaičių, pradedant vienetu, jis yra pirmasis tobulas skaičius, nes yra lygus savo dalims ir jomis užbaigiamas.“ Ši mintis perėjo į vėlesnę tradiciją – nuo šv. Augustino iki viduramžių kabalistų ir net šiuolaikinių teologų, kaip Johnas Meyendorffas „Bizantijos teologijoje“, kur šešetas – kūrinijos ribotumas prieš Dievo amžinybę.