Tai skyrius, kuriame talpinami įvairūs dvasiniai tekstai, pamąstymai ir religinės įžvalgos.
Serat Kalatidha – tai vienas garsiausių Javos poezijos ir kebatinan filosofijos kūrinių, parašytas apie 1860 m. poeto ir pranašo Ranggawarsita (Raden Ngabehi Ranggawarsita, 1802–1873). Autorius buvo paskutinis didysis pujangga keraton – karališkasis poetas Surakartos rūmuose – ir laikomas paskutiniu klasikinės Javos išminčiumi, kuris savo eilėse siekė sutaikyti žlungančio pasaulio chaosą su amžina vidine tiesa. Pavadinimas … [Skaityti toliau…]
Kakawin Rāmāyaṇa – tai senoji javiečių kalba (kawi) parašyta „Rāmājanos“ versija, vienas iš garsiausių ir svarbiausių literatūros kūrinių Pietryčių Azijoje. Ji yra Ramos epinės poemos perdirbinys, kilęs iš originalios sanskrito „Rāmājanos“, priskiriamos Valmiki, tačiau adaptuotas senovės Javos salos kultūrai ir religiniam pasaulėvaizdžiui. Lietuviškai tinkamiausias pavadinimas būtų: „Javiečių Rāmājana“ arba tiksliau „Rāmājana kakavino stiliumi“. Šis kūrinys … [Skaityti toliau…]
Jātaka – tai senovės budistinių pasakojimų rinkinys, Pali kanono Khuddaka Nikāyoje sudarantis atskirą Jātakos dalį. Pasakojimai perteikia Budos ankstesnius gimimus, kai jis vadinamas bodhisatva, ir rodo, kaip per daugybę gyvenimų brandinamos dorybės: dosnumas, savitvarda, kantrybė, ištvermė, meditacija ir išmintis. Žodis jātaka pali kalboje reiškia gimimą, tad kiekviena istorija – tarsi moralinė genealogija, vedanti į nušvitimą. … [Skaityti toliau…]
Kasāyapāhuda – tai vienas iš svarbiausių digambarų džainizmo tekstų, priskiriamas prie seniausių po Mahaviro užrašytų šventraščių. Pavadinimas sanskrito kalba reiškia „Aistros pašalinimas“ (kasāya – aistra, emocinis nešvarumas; pāhuda – išlaisvinimas, pašalinimas, atsisakymas). Šis kūrinys sudaro porą su Ṣaṭkhaṇḍāgama („Šešių dalių Agama“) – abu laikomi pagrindiniais digambarų kanono tekstais, paaiškinančiais sielos ir karmos sąveiką. Džainizmas, kuriam … [Skaityti toliau…]
Ṣaṭkhaṇḍāgama – tai vienas svarbiausių digambarų džainizmo šventraščių, laikomas jų kanoninės literatūros pagrindu. Pavadinimas sanskrito kalba reiškia „Šešių dalių Agama“ (ṣaṭ – šeši, khaṇḍa – dalis, āgama – mokymas, perduotas žodis). Šis kūrinys – seniausias išlikęs digambarų raštas, parašytas po to, kai, jų įsitikinimu, originalios Mahaviro Agamos buvo prarastos. Džainizmas, kuriam priklauso digambarai, yra senovės … [Skaityti toliau…]
Džainizmas – tai senovės Indijos religija, mokanti visiško nekenkimo visai gyvybei ir dvasinio išsilaisvinimo per savitvardą bei asketizmą. Džainai tiki, kad kiekviena būtybė turi sielą, o tik per gailestingumą ir savęs pažinimą galima nutraukti gimimų ir mirčių ciklą. Pagrindiniai džainų šventraščiai vadinami Agamomis – tai šventųjų raštų rinkinys, kuriame užrašyti Mahaviro (paskutiniojo tirthankaros) mokymai. Kiekviena … [Skaityti toliau…]
Džainų sutros – tai seniausi ir svarbiausi džainizmo kanoniniai tekstai, kuriuose užrašytas Mahaviro, dvidešimt ketvirtojo tirthankaros, mokymas. Jų bendras pavadinimas sanskrito kalba – Jaina Agama arba Jain Sutras. Šie kūriniai laikomi dvasiniu pamatu visai džainų religinei ir etinei sistemai, kuri formavo Indijos dvasinę kultūrą jau daugiau nei du su puse tūkstančio metų. Džainų sutros buvo … [Skaityti toliau…]
256 Odu (jorubų kalba – Odu Ifá Mẹ́rìndínlógún) yra šventa jorubų pranašystės ir išminties sistema, sudaranti visą Ifá orakulo korpusą – dvasinės filosofijos, mitų, moralinių pasakojimų, giesmių, patarlių ir kosmologijos visumą. Tai nėra viena knyga, o gyvas, šimtmečius perduodamas žinių tinklas, kurį saugo ir aiškina babalawo – Ifá kunigai, išminčiai, pranašautojai. Ifá sistema remiasi įsitikinimu, … [Skaityti toliau…]
Odu Irosun (yorubų kalba – Ìròsùn) yra vienas iš šešiolikos pagrindinių Ifa orakulo skyrių, priklausančių jorubų religinei ir filosofinei tradicijai. Ifa yra šventa pranašystės ir išminties sistema, kurios globėjas laikomas Orunmila – dievybė, simbolizuojanti žinojimą, tvarką ir dvasinį aiškumą. Odu vadinami žinių vienetai, per kuriuos perduodami senoviniai posakiai, dvasiniai patarimai, moralinės istorijos ir pasaulio dėsnių … [Skaityti toliau…]
Trečiojo amžiaus krizė – tai laikotarpis nuo maždaug 235 iki 284 metų, kai Romos imperija patyrė vieną giliausių sukrėtimų savo istorijoje. Nors iš pirmo žvilgsnio tai buvo politinė ir ekonominė krizė – nuolatiniai valdžios perversmai, pilietiniai karai, barbarų įsiveržimai ir infliacija – religinėje plotmėje šis laikotarpis buvo dar gilesnis: žmonių pasaulėžiūra, tikėjimas ir požiūris į … [Skaityti toliau…]
Japonijos religijos istorija pasižymi unikaliu dviejų pagrindinių tikėjimų – šintoizmo ir budizmo – sugyvenimu bei jų įtaka kultūrai, tradicijoms ir visuomenės pasaulėžiūrai. Religija čia niekada nebuvo suprantama vien tik kaip dvasinis įsipareigojimas – ji tapo būdu išreikšti ryšį su gamta, protėviais ir kasdienio gyvenimo harmonija. Šintoizmas yra seniausia Japonijoje susiformavusi religija, pagrįsta vietinių dievybių, vadinamų … [Skaityti toliau…]
„Huainanzi“ (kin. 淮南子, pinyin Huáinánzǐ) – klasikinis kinų filosofinis traktatas, parašytas II a. prieš Kristų, Hanų dinastijos laikais. Tai daugiabriaunis kūrinys, kuriame susipina daoizmo, konfucianizmo, legizmo ir kitų senovės Kinijos mąstymo krypčių idėjos. Galimi lietuviški vertimai – „Huainano kunigaikščio knyga“ arba „Mokymas iš Huainano“, tačiau akademinėje literatūroje dažniausiai paliekamas originalus pavadinimas – Huainanzi. Traktato iniciatorius … [Skaityti toliau…]