Septyni išminčiai (gr. οἱ ἑπτὰ σοφοί, lot. Septem Sapientes Graeciae) – tai grupė legendinių graikų mąstytojų, valstybės veikėjų ir moralistų, gyvenusių VII–VI a. pr. Kr. Jų vardai tapo išminties, saiko ir pilietinės atsakomybės simboliu. Nors tiksli septynių sąrašų sudėtis skiriasi, visose tradicijose jie laikomi graikų mąstymo pamatu – žmonėmis, kurie sujungė politinę praktiką su moraline filosofija.
Šie vyrai gyveno tuo metu, kai Graikijos pasaulis dar nepažino nei Platono, nei Aristotelio – tai buvo išminties priešfilosofinė epocha, kur žinojimas buvo ne teorinis, o praktinis: kaip gyventi teisingai, valdyti miestą ir išlaikyti saiką.
Senovės šaltiniuose (Herodotas, Diogenas Laertijus, Platonas, Aristotelis) pasitaiko įvairių sąrašų, bet dažniausiai į juos įtraukiami šie vardai:
- Solonas iš Atėnų (Σόλων ὁ Ἀθηναῖος) – įstatymų leidėjas, reformavęs Atėnus. Jo garsusis posakis: μηδὲν ἄγαν („nieko per daug“).
- Chilonas iš Spartos (Χίλων ὁ Λακεδαιμόνιος) – teigė: Γνῶθι καιρόν („pažink tinkamą laiką“) ir skatino santūrumą.
- Thalis iš Mileto (Θαλῆς ὁ Μιλήσιος) – pirmasis graikų gamtos filosofas, tvirtinęs, kad „visko pradžia yra vanduo“.
- Pittakas iš Mitilenės (Πιττακὸς ὁ Μυτιληναῖος) – karvedys ir įstatymų leidėjas, sakęs: Γνῶθι σεαυτόν („pažink save“) – vėliau šį posakį perėmė Delfų šventykla.
- Biasas iš Prienės (Βίας ὁ Πριηνεύς) – garsėjo teiginiu: οἱ πλεῖστοι κακοί („dauguma žmonių yra blogi“), reiškiančiu moralinį realizmą.
- Kleobulas iš Lindoso (Κλεόβουλος ὁ Λίνδιος) – pabrėžė saiką, skatino dorybę ir išsilavinimą.
- Periandras iš Korinto (Περίανδρος ὁ Κορίνθιος) – tironas, bet laikytas išminčiumi dėl gebėjimo valdyti ir patarimų apie valdžios saiką.
Kai kuriose tradicijose vietoj vieno iš šių vardų minimi Anacharsis (skitas filosofas), Mysonas, ar Epimenidas, tačiau pagrindinė dvasia išlieka ta pati: moralinė ir politinė išmintis.
Septyni išminčiai nepaliko rašytinių filosofinių traktatų. Jų išmintis buvo išreiškiama trumpais posakiais (γνωμὰι), iškaltais Delfų Apolono šventykloje, kaip universalūs gyvenimo principai. Tarp garsiausių:
- Γνῶθι σεαυτόν – „Pažink save“
- Μηδὲν ἄγαν – „Nieko per daug“
- Ἐγγύα, πάρα δ’ ἄτα – „Užstatas atneša nelaimę“
- Καιρὸν γνῶθι – „Pažink tinkamą laiką“
- Ἀρχὴ ἥμισυ παντός – „Pradžia – pusė darbo“
Šie trumpi aforizmai išreiškė graikų išminties esmę – saiką, pusiausvyrą ir savęs pažinimą. Jie skelbė, kad žmogus turi gyventi pagal logos – tvarkos principą, kuris valdo pasaulį ir žmogaus protą.
Septynių išminčių tradicija buvo senovės graikų filosofijos prielaida. Platonas juos laikė „praktinės išminties meistrais“, o ne spekuliatyviais mąstytojais. Aristotelis juos laikė pirmąja filosofijos karta, kuri išminčiai daugiau veikė negu mąstė – ne žodžiais, o darbais.
Vėliau jų vardai tapo moralinio autoriteto simboliu. Viduramžių autoriai juos vadino „pasaulio šviesomis“, o renesanso humanistai laikė juos pavyzdžiu pilietinei dorybei.