Sekmadienio šventimas – tai ne vien religinė tradicija, o visos žmogaus kultūros ritmas, giliai įsišaknijęs seniausiuose pasaulio tekstuose. Jo ištakos siekia žydų Šabatą – septintąją dieną, kai, pasak Pradžios knygos, Dievas pailsėjo nuo savo darbų ir palaimino laiką. Iš čia kilo visa septynių dienų savaitės struktūra, kurią vėliau perėmė ir krikščionybė, suteikdama jai naują prasmę – Prisikėlimo dienos šventę. Ši perėjimas nuo šeštadienio prie sekmadienio nebuvo atsitiktinis: jis žymi perėjimą nuo senosios kūrinijos pilnatvės prie naujosios, išganymo aušros.
Filonas Aleksandrietis veikale „De Opificio Mundi“ („Apie pasaulio sukūrimą“, skyriai 89–93) aiškina, kad septintoji diena yra ne tik poilsio, bet ir kosminės harmonijos ženklas. Jo žodžiais, tai „visos žemės šventė“, nes ji žymi pilnatvę po kūrybos ciklo. Šešių dienų darbas, pasak Filono, atitinka tobulą skaičių – šešetą, o septintoji – šventumo pradžia, kai Dievas nebe kuria, bet kontempliuoja savo darbą. Todėl šventė nėra tinginystė, o dalyvavimas dieviškoje ramybėje, pasaulio tvarkos atpažinimas. Filonas pabrėžia, kad septynetas – „mergautinis skaičius“, nes jis nedalijasi iš jokio kito skaičiaus iki dešimt, simbolizuodamas grynumą ir amžinybę. Ši diena – tarsi Dievo dovana kūrinijai, kviečianti žmogų pakilti virš kasdienybės.
Ši mintis atitinka ir Pradžios knygos pasakojimą (Pr 2, 2–3): „Dievas septintąją dieną pabaigė savo darbą ir ilsėjosi nuo visų darbų, kuriuos buvo daręs. Dievas palaimino septintąją dieną ir ją pašventino.“ Senajame Testamente ši diena tampa įstatymu: „Atsimink šabo dieną ir švęsk ją“ (Iš 20, 8; Įst 5,12). Tačiau šis įsakymas nebuvo skirtas vien religiniam ritualui – jis išreiškė Dievo ritmą pačioje kūrinijoje. Žmogus, ilsėdamasis, ne išvengia darbo, o atstato santykį su kūrėju ir su savimi. Šabas apėmė ne tik poilsį, bet ir džiaugsmą: valgį, maldą, šeimą. Rabiniškoje tradicijoje, kaip Mišnoje (Shabbat 2:6), draudžiama 39 darbo rūšys, primenančios kūrybos aktus, kad žmogus „nekurtų“ savo pasaulio, o pripažintų Dievo.
Ankstyvieji krikščionys perėmė šią septintosios dienos logiką, bet ją perkeitė: šventė perkelta iš šeštadienio į sekmadienį, nes tą dieną Kristus prisikėlė. Evangelijose nuolat pabrėžiama, kad Prisikėlimas įvyko „pirmąją savaitės dieną“ (Mt 28,1; Mk 16,2; Lk 24,1; Jn 20,1). Taigi sekmadienis tapo aštuntąja diena – naujos kūrinijos pradžia, simbolizuojančia amžinąjį gyvenimą. Šv. Justinas Kankinys II a. „Pirmojoje apologijoje“ (67) rašė: „Mes susirenkame sekmadienį, nes tai diena, kai Dievas sukūrė pasaulį ir kai Jėzus Kristus prisikėlė iš numirusių.“ Apaštalų darbų knygoje (Apd 20,7) krikščionys „susirinko pirmąją savaitės dieną laužyti duonos“. Tai reiškia, kad krikščioniškasis poilsis yra ne vien po kūrybos, bet ir po išganymo – pergalės prieš mirtį šventė.
Ankstyvojoje Bažnyčioje sekmadienis buvo vadinamas Dominica dies – „Viešpaties diena“ (Apr 1,10). Ji buvo skirta Eucharistijai, bendruomenei ir dėkingumui. Skirtingai nei šabas, kuris simbolizavo užbaigtą pasaulį, sekmadienis reiškė atgimstantį pasaulį – naują kūriniją Kristuje. Šv. Augustinas „Laiške 55“ aiškino, kad Dievas ilsėjosi septintąją dieną, bet Jo ilsėjimasis tęsiasi amžinai, nes „Dievas ilsisi ne tingėdamas, o džiaugdamasis tuo, ką sukūrė“. Šv. Ignacas Antiokietis „Laiške magnziečiams“ (9) ragino: „Nebešvęskime šabo, bet Viešpaties dieną“. 321 m. Konstantinas Didysis įsakė sekmadienį laikyti poilsio diena Romos imperijoje, jungdamas krikščioniškąją tradiciją su valstybine tvarka.
Tuo tarpu kitose religijose septintoji diena ar poilsio ritmas taip pat turi sakralinį pagrindą. Indų tradicijoje septynetas siejamas su pasaulio sluoksniais ir kosminiais ritmais (septyni dangaus regionai – lokos, septynios upės, septyni šventi ugnies dūmai Rigvedoje). Islamas išlaikė panašų savaitės ciklą, tačiau šventa diena tapo penktadienis (Jumu’ah), kai tikintieji renkasi bendrai maldai ir poilsiui (Sūra 62:9–11). Hadisuose (Sahih Bukhari 935) penktadienis – „geriausia diena, kai pakilo saulė“. Budizme nėra konkrečios savaitės dienos, bet yra „uposatha“ – reguliarūs mėnulio ciklo poilsio ir dvasinio atsinaujinimo laikai (pilnatis, jaunatis), panašūs į šabo idėją, kai vienuoliai stiprina priesakus (Vinaya Pitaka). Zoroastrizme septynios dienos siejamos su septyniais amesha spentas.
Filonas, remdamasis skaičiaus septyni simbolika, matė jame ne tik matematinę, bet ir dvasinę tvarką. Septynetas, sakė jis, „apima ir bekūnę, ir kūnišką substanciją“ – tarsi jungtį tarp žemiško ir dangiško pasaulio. Pitagoriečiai laikė septynetą šventu, nes 3+4=7 – dvasios ir materijos suma. Štai kodėl Dievas „pašventino“ septintą dieną: joje susitinka kūrimas ir poilsis, darbas ir malda, laikas ir amžinybė.
Ortodoksų tradicijoje sekmadienis – „mažoji Velykų šventė“, su specialia liturgija. Katalikybėje Vatikano II susirinkimas (Sacrosanctum Concilium 106) pabrėžė sekmadienį kaip savaitės šerdį. Net sekuliarioje visuomenėje sekmadienis išlaikė poilsio dieną, primindamas seną ritmą.
Sekmadienio šventimas nėra atsitiktinis kalendoriaus įprotis. Jis yra žmogaus prisiminimas, kad pasaulis turi ritmą, o gyvenimas – šventą pertrūkį. Sekmadienis kviečia žmogų sustoti ne tam, kad pabėgtų nuo pareigų, bet kad prisimintų, jog viskas, ką jis daro, priklauso nuo Dievo kvėpavimo. Kaip rašė šv. Grigalius Didysis „Homilijose apie Evangelijas“ (II, 23): „Mes ilsimės sekmadienį ne kūnui, o sielai – kad ši sugrįžtų į tą ramybę, kurioje ilsėjosi Kūrėjas.“ Šv. Jonas Auksaburnis priduria: „Sekmadienis – tai diena, kai dangus liečia žemę“.
Sekmadienis švenčiamas ne kaip tinginystės ar chaotiško poilsio diena, o kaip sąmoningas dalyvavimas dieviškoje ramybėje ir bendrystėje – ilsimasi kūnui, bet budima sielai. Ankstyvojoje Bažnyčioje, kaip mini šv. Justinas Kankinys, tikintieji rinkdavosi į Eucharistiją, skaitydavo Raštus, dalindavosi duona ir vynu, o po to – šeimynišku valgimu ir pokalbiais. Viduramžiais sekmadienis buvo skirtas Mišioms, maldai, artimųjų lankymui ir geriems darbams, draudžiant sunkius darbus ar prekybą. Teisingai švenčiant – sustojama nuo kasdienio triukšmo: nevykdoma komercinė veikla, vengiama alkoholio pertekliaus ar tuščio šėlsmo, o vietoj to – ilsisi skaitymui, pasivaikščiojimams gamtoje, šeimos laikui, maldai ar tylai. Šv. Grigalius Didysis mokė: „Sekmadienį ilsisi ne kūnas tingėdamas, o siela džiaugdamasi Kūrėjo darbu.“ Šiandien ortodoksai ir katalikai lanko bažnyčią, valgo šventinį valgį be skubos, o protestantai – studijuoja Bibliją. Tai – ne draudimų diena, o laisvės nuo rutinos šventė, kur žmogus vėl tampa kūrinijos dalimi, o ne jos šeimininku.
Senovės krikščionių raštuose, pavyzdžiui, apaštalų mokyme, sekmadienis buvo vadinamas „aštuntąja diena“. Tai simbolizavo perėjimą už septynių dienų ciklo ribų, į amžinybės pradžią. Šešios dienos – tai laikas, skirtas žemiškiems darbams, o sekmadienis – tai jau žvilgsnis į tą amžinąjį poilsį, kurio dar nepasiekėme. Tai tarsi maža išankstinė ateities šventė.
Be to, sekmadienis buvo pasirinktas ir dėl praktinių priežasčių. Ankstyvieji krikščionys, vengdami persekiojimų, vengė švęsti Šabatą kartu su žydais. Jie rinkdavosi ryte, prieš darbą, kad galėtų greitai susirinkti ir pasidalinti Eucharistija, o po to skubėdavo į savo kasdienes pareigas. Taigi sekmadienis tapo ir bendruomenės išlikimo, ir naujosios tikėjimo pradžios simboliu. Tai buvo diena, kai tikintieji jautėsi esantys visiškai laisvi nuo senojo pasaulio įstatymų.