Prolegomenai – tai įvadinės, parengiamojo pobūdžio pastabos, skirtos paruošti kelią pagrindiniam tekstui, tyrimui ar doktrinai. Šis terminas, kilęs iš senosios graikų kalbos prolegómena, nuo Antikos laikų žymi ne paprastą įvadą, bet savarankišką, konceptualiai svarbią teksto dalį, kurioje autorius apibrėžia metodą, ribas, tikslus ir hermeneutinę laikyseną. Prolegomenai nėra dekoratyvinė įžanga; jie yra struktūrinis raktas, leidžiantis suprasti, … [Skaityti toliau…]
Šv. Irenėjus Lionietis (Irenaeus Lugdunensis) apie 180 metus parašė vieną svarbiausių ankstyvosios krikščionybės teologinių veikalų – „Adversus Haereses“ (Prieš erezijas). Šis penkių knygų traktatas yra pirmasis išsamus bandymas sistemingai aprašyti ir paneigti įvairias II amžiuje paplitusias gnostines mokyklas, ypač valentinijonus, basilidininkus, simonininkus ir kitas Kristaus vardu prisidengusias, bet nuo apaštalinės tradicijos nutolusias grupes. Irenėjus, būdamas … [Skaityti toliau…]
Antrajame mūsų eros amžiuje, kai gnosticizmas skilo į daugybę smulkių, bet intelektualiai ambicingų srovių, iškilo figūra, kurią Bažnyčios tėvai laikė vienu pavojingiausių savo laiko „burtininkų“. Tai buvo Markas Gnostikas (Marcus Magus), Valentino mokinys, įkūręs markosijų (Markosioi) bendruomenę. Jo mokymas buvo ne tiesiog religinė teorija, o sudėtinga magijos, numerologijos ir raidžių mistikos sintezė. Šventasis Epifanijus Salaminietis … [Skaityti toliau…]
Antrajame mūsų eros amžiuje, kai gnosticizmas pasiekė savo intelektualinį apogėjų, didžiojo mąstytojo Valentino (Valentinus) šešėlyje iškilo jo mokinys, vardu Sekundas (Secundus). Nors jis gerbė savo mokytoją, Sekundas nusprendė žengti dar toliau, sukurdamas savo filosofinę sistemą, kuri vėliau tapo žinoma kaip sekundianų (Sekundiani) judėjimas. Šią grupę kaip atskirą ereziją savo didžiajame veikale „Panarion“ (Panarion, 32 skyrius) … [Skaityti toliau…]
Ankstyvosios krikščionybės aušroje, kai dar nebuvo aiškiai apibrėžto Naujojo Testamento kanono, Jordanijos dykumose ir aplink Pelo (Pella) miestą gyvavo bendruomenė, kuri save laikė tikraisiais Jėzaus mokymo tęsėjais. Tai ebionitai (Ebionitae). Jų pavadinimas, kilęs iš hebrajų kalbos žodžio ebyonim (vargšai), nebuvo tik atsitiktinis vardas – tai buvo jų tapatybės ašis. Jie pasirinko radikalų skurdą, tikėdami, kad … [Skaityti toliau…]
Ankstyvosios krikščionybės mozaikoje nazarėnai (Nazaraioi) užima unikalią, tačiau tragišką vietą. Tai buvo žydų kilmės krikščionys, kurie, įtikėję Jėzų kaip Mesiją, neatsisakė savo protėvių paveldo – Mozės įstatymo. Ši grupė dažnai painiojama su kitomis srovėmis, tačiau Bažnyčios tėvai, ypač Epifanijus Salaminietis (Epiphanius Salaminiensis) savo veikale „Panarion“ ir Šv. Jeronimas (Hieronymus), juos išskiria kaip tiesioginius pirmosios Jeruzalės … [Skaityti toliau…]
Ankstyvosios krikščionybės istorija primena detektyvą, kuriame tiesa dažnai slepiasi po keliais sluoksniais polemikos ir prarastų tekstų. Vienas mįslingiausių vardų, išnyrančių šiuose puslapiuose, yra Merintas (Merinthus). Jis krikščionių heresiologų raštuose pasirodo ne kaip savarankiškas mąstytojas, o kaip neišskiriamas Kerinto (Cerinthus) šešėlis. Šv. Epifanijus Salaminietis (Epiphanius Salaminiensis) ir vėliau Jonas Damaskietis (Joannes Damascenus) šiuos du vardus mini … [Skaityti toliau…]
Pirmojo amžiaus pabaigoje, kai krikščionybė dar tik bandė apibrėžti savo santykį su žydų paveldu ir graikų filosofija, Mažojoje Azijoje, ypač Efeze (Ephesus), iškilo viena mįslingiausių ir anksčiausių figūrų – Kerintas (Cerinthus). Jis buvo ne tik mąstytojas, bet ir tikras dvasinis provokatorius, kurio idėjos privertė apaštalus ir pirmuosius Bažnyčios tėvus nubrėžti griežtas ribas tarp tiesos ir … [Skaityti toliau…]
Dvasinėje istorijoje mažai yra idėjų, kurios taip stipriai audrintų vaizduotę ir keltų tokį didelį nerimą teologams, kaip metempsichozė (metempsychosis). Šis terminas, kilęs iš graikų kalbos žodžių meta (per), en (į) ir psyche (siela), tiesiogiai reiškia sielos persikėlimą iš vieno kūno į kitą. Tai nebuvo tiesiog abstrakto filosofinė koncepcija; tai buvo ištisa kosminė drama, aiškinanti žmogaus … [Skaityti toliau…]
Antrojo amžiaus pradžioje, kai krikščionybė dar tik ieškojo savo tvirtų dogminių rėmų, Egipto Aleksandrija (Alexandria) buvo intelektualinis vandenynas, kuriame virė drąsiausios idėjos. Šiame audringame mieste, maždaug 130–150 metais po Kristaus, iškilo viena kontroversiškiausių ankstyvosios krikščionybės figūrų – Karpokratas (Carpocrates). Jis nebuvo tiesiog pamokslininkas; jis buvo filosofas, gnostikas ir radikalus socialinis reformatorius, kurio mokymas krikščionių ortodoksų … [Skaityti toliau…]
Antrojo amžiaus Aleksandrija (Alexandria) buvo intelektualinis verdantis katilas, kuriame graikų filosofija, Egipto paslaptys ir ankstyvoji krikščionybė pynėsi į pačias keisčiausias formas. Būtent čia iškilo mąstytojas vardu Karpokratas (Carpocrates), kurio mokymas tapo vienu didžiausių iššūkių besiformuojančiai krikščioniškai moralei. Jo sekėjai, karpokratininkai (Carpocratiani), skelbė idėjas, kurios net ir šiandien skamba revoliucingai: visišką turto ir žmonių lygybę, laisvę … [Skaityti toliau…]
Ketvirtojo amžiaus dvasiniame žemėlapyje, kai krikščionybė po Nikėjos susirinkimo bandė sustyguoti savo dogmų chorą, paraštėse vešėjo grupės, kurios kėlė šiurpą net visko mačiusiems Bažnyčios tėvams. Viena paslaptingiausių ir labiausiai smerkiamų bendruomenių buvo borboritai (Borboritai). Jų pavadinimas kilęs iš graikų kalbos žodžio borboros (βόρβορος), reiškiančio „purvą“ arba „mėšlą“. Tai nebuvo jų pačių pasirinktas vardas – taip … [Skaityti toliau…]