Antrojo mūsų eros amžiaus pabaigoje, kai krikščionių bendruomenės visame Viduržemio jūros regione bandė apsiginti nuo Markiono (Marcion) sukeltos teologinės audros, iš šio judėjimo gelmių iškilo dar radikalesnė figūra – Lukianas (Lucianus). Nors istorija jį dažnai nustumia į savo mokytojo šešėlį, jo sekėjai, vadinami lukianistais (Lucianistae), suformavo bendruomenę, kuri krikščionybę pavertė itin griežta, bekūne ir dualistine … [Skaityti toliau…]
Antrojo mūsų eros amžiaus viduryje, maždaug 138–142 metais, Romos krikščionių bendruomenė susidūrė su žmogumi, kurio idėjos tapo viena didžiausių teologinių krizių ankstyvojoje Bažnyčioje. Tai buvo Kerdonas (Cerdon), siras, atvykęs į imperijos sostinę iš Rytų, valdant imperatoriui Antoninui Pijui. Jo įkurta grupė – kerdonininkai (Cerdoniani) – tapo tiltu tarp ankstyvojo gnosticizmo ir vėlesnio, kur kas galingesnio … [Skaityti toliau…]
Ketvirtajame mūsų eros amžiuje, kai krikščionybė po Nikėjos susirinkimo bandė galutinai įtvirtinti savo dogmas, Palestinos pakraščiuose ir Armėnijos kalnuose suvešėjo mįslingas judėjimas, kurį istorija prisimena kaip archontikus (Archontici). Ši grupė, kildinama iš setianų tradicijos, sukūrė itin griežtą ir vizualią kosmoso teoriją, kurioje žmogaus gyvenimas buvo matomas kaip kova su septyniais dangaus valdovais. Šventasis Epifanijus Salaminietis … [Skaityti toliau…]
Ankstyvosios krikščionybės intelektualinėje erdvėje, kurioje gnosticizmas kūrė vis naujas visatos interpretacijas, antrajame mūsų eros amžiuje iškilo viena skandalingiausių ir labiausiai provokuojančių grupių – kainitai (Cainani / Cainitae). Ši sekta apvertė aukštyn kojomis visas tradicines moralines ir biblines vertybes, paskelbdama šventaisiais tuos, kuriuos Šventasis Raštas pasmerkė. Šventasis Epifanijus Salaminietis (Epiphanius Salaminiensis) savo didžiajame veikale „Panarion“ (38 … [Skaityti toliau…]
Prolegomenai – tai įvadinės, parengiamojo pobūdžio pastabos, skirtos paruošti kelią pagrindiniam tekstui, tyrimui ar doktrinai. Šis terminas, kilęs iš senosios graikų kalbos prolegómena, nuo Antikos laikų žymi ne paprastą įvadą, bet savarankišką, konceptualiai svarbią teksto dalį, kurioje autorius apibrėžia metodą, ribas, tikslus ir hermeneutinę laikyseną. Prolegomenai nėra dekoratyvinė įžanga; jie yra struktūrinis raktas, leidžiantis suprasti, … [Skaityti toliau…]
Šv. Irenėjus Lionietis (Irenaeus Lugdunensis) apie 180 metus parašė vieną svarbiausių ankstyvosios krikščionybės teologinių veikalų – „Adversus Haereses“ (Prieš erezijas). Šis penkių knygų traktatas yra pirmasis išsamus bandymas sistemingai aprašyti ir paneigti įvairias II amžiuje paplitusias gnostines mokyklas, ypač valentinijonus, basilidininkus, simonininkus ir kitas Kristaus vardu prisidengusias, bet nuo apaštalinės tradicijos nutolusias grupes. Irenėjus, būdamas … [Skaityti toliau…]
Antrajame mūsų eros amžiuje, kai gnosticizmas skilo į daugybę smulkių, bet intelektualiai ambicingų srovių, iškilo figūra, kurią Bažnyčios tėvai laikė vienu pavojingiausių savo laiko „burtininkų“. Tai buvo Markas Gnostikas (Marcus Magus), Valentino mokinys, įkūręs markosijų (Markosioi) bendruomenę. Jo mokymas buvo ne tiesiog religinė teorija, o sudėtinga magijos, numerologijos ir raidžių mistikos sintezė. Šventasis Epifanijus Salaminietis … [Skaityti toliau…]
Antrajame mūsų eros amžiuje, kai gnosticizmas pasiekė savo intelektualinį apogėjų, didžiojo mąstytojo Valentino (Valentinus) šešėlyje iškilo jo mokinys, vardu Sekundas (Secundus). Nors jis gerbė savo mokytoją, Sekundas nusprendė žengti dar toliau, sukurdamas savo filosofinę sistemą, kuri vėliau tapo žinoma kaip sekundianų (Sekundiani) judėjimas. Šią grupę kaip atskirą ereziją savo didžiajame veikale „Panarion“ (Panarion, 32 skyrius) … [Skaityti toliau…]
Ankstyvosios krikščionybės aušroje, kai dar nebuvo aiškiai apibrėžto Naujojo Testamento kanono, Jordanijos dykumose ir aplink Pelo (Pella) miestą gyvavo bendruomenė, kuri save laikė tikraisiais Jėzaus mokymo tęsėjais. Tai ebionitai (Ebionitae). Jų pavadinimas, kilęs iš hebrajų kalbos žodžio ebyonim (vargšai), nebuvo tik atsitiktinis vardas – tai buvo jų tapatybės ašis. Jie pasirinko radikalų skurdą, tikėdami, kad … [Skaityti toliau…]
Ankstyvosios krikščionybės mozaikoje nazarėnai (Nazaraioi) užima unikalią, tačiau tragišką vietą. Tai buvo žydų kilmės krikščionys, kurie, įtikėję Jėzų kaip Mesiją, neatsisakė savo protėvių paveldo – Mozės įstatymo. Ši grupė dažnai painiojama su kitomis srovėmis, tačiau Bažnyčios tėvai, ypač Epifanijus Salaminietis (Epiphanius Salaminiensis) savo veikale „Panarion“ ir Šv. Jeronimas (Hieronymus), juos išskiria kaip tiesioginius pirmosios Jeruzalės … [Skaityti toliau…]
Ankstyvosios krikščionybės istorija primena detektyvą, kuriame tiesa dažnai slepiasi po keliais sluoksniais polemikos ir prarastų tekstų. Vienas mįslingiausių vardų, išnyrančių šiuose puslapiuose, yra Merintas (Merinthus). Jis krikščionių heresiologų raštuose pasirodo ne kaip savarankiškas mąstytojas, o kaip neišskiriamas Kerinto (Cerinthus) šešėlis. Šv. Epifanijus Salaminietis (Epiphanius Salaminiensis) ir vėliau Jonas Damaskietis (Joannes Damascenus) šiuos du vardus mini … [Skaityti toliau…]
Pirmojo amžiaus pabaigoje, kai krikščionybė dar tik bandė apibrėžti savo santykį su žydų paveldu ir graikų filosofija, Mažojoje Azijoje, ypač Efeze (Ephesus), iškilo viena mįslingiausių ir anksčiausių figūrų – Kerintas (Cerinthus). Jis buvo ne tik mąstytojas, bet ir tikras dvasinis provokatorius, kurio idėjos privertė apaštalus ir pirmuosius Bažnyčios tėvus nubrėžti griežtas ribas tarp tiesos ir … [Skaityti toliau…]