Ketvirtojo amžiaus viduryje, kai krikščioniškasis pasaulis bandė rasti pusiausvyrą tarp arijonizmo ir Nikejos tikėjimo, Antiochijos gatvėse ir Aleksandrijos auditorijose pasigirdo balsas, kuris atsisakė bet kokių kompromisų. Tai buvo Aetijus Antiochietis (miręs apie 367 m.), žmogus, kurio vardu pavadintas judėjimas – aetianai – atstovavo pačiam kraštutiniausiam arijonizmo sparnui. Šventasis Epifanijus Salaminietis savo veikale „Panarion“ (76 skyriuje) … [Skaityti toliau…]
Ketvirtojo amžiaus antroje pusėje Ponto regione (Mažoji Azija), konkrečiai Sebastės mieste, kilo judėjimas, kuris metė iššūkį ne tik teologinėms formulėms, bet ir pačiai Bažnyčios organizacinei struktūrai. Tai buvo aerianai (Aeriani), vadovaujami charizmatiško ir aštraus būdo presbiterio Aerijaus Sebastiečio (Aerius of Sebaste). Šventasis Epifanijus Salaminietis savo veikale „Panarion“ (75 skyriuje) aerianus aprašo kaip itin pavojingą grupę, … [Skaityti toliau…]
Ketvirtojo amžiaus viduryje, kai krikščionių Bažnyčia karštligiškai bandė apsiginti nuo arijonų klaidų, atsirado mąstytojas, kuris taip aistringai gynė Dievo vienybę, jog pats peržengė ortodoksijos ribas. Tai buvo Marcelis Ankyrietis (Marcellus Ancyranus), Ankyros (dabartinė Ankara, Turkija) vyskupas. Jo sekėjai, vadinami marcelianais (Marcelliani), sudarė vieną tragiškiausių ankstyvosios Bažnyčios grupių – jie buvo ištikimi Nikejos tikėjimo gynėjai, kurie … [Skaityti toliau…]
Ketvirtojo amžiaus viduryje, kai krikščioniškasis pasaulis buvo pavargęs nuo arijonų ir nikejiečių kovų, Panonijos lygumose, imperatoriškajame Sirmijaus mieste (dabartinė Sremska Mitrovica, Serbija), iškilo figūra, kuri sugebėjo suvienyti abu priešininkų taborus… prieš save patį. Tai buvo Fotinas (Photinus), Sirmijaus vyskupas, kurio mokymas – fotinianai (Photiniani) – tapo viena labiausiai provokuojančių to meto erezijų. Šventasis Epifanijus Salaminietis … [Skaityti toliau…]
Ketvirtojo amžiaus krikščioniškoje Mesopotamijoje, kai Bažnyčia po imperatoriaus Konstantino atsivertimo mėgavosi naujai įgyta prabanga ir politine galia, atsirado balsas, kuris rėžė tiesą į akis. Tai buvo Audis (lot. Audaeus, gr. Αὐδαῖος), žmogus, kurio vardu pavadintas judėjimas – audianai (arba liaudiškai audijonai) – tapo viena labiausiai provokuojančių ir kartu nuoširdžiausių to meto bendruomenių. Šventasis Epifanijus Salaminietis … [Skaityti toliau…]
Ketvirtojo amžiaus pradžioje krikščionybė iš žiauriai persekiojamos mažumos tapo valstybine religija, tačiau vidinė taika truko neilgai. Didžiausias iššūkis kilo iš pačios Bažnyčios intelektualinio centro – Aleksandrijos. Šventasis Epifanijus Salaminietis savo veikale „Panarion“ (69 skyriuje) šią grupę vadina ne tiesiog arijonais, o ariomanitais (Ariomanitae). Šis pavadinimas, sujungiantis Arijaus vardą su graikišku žodžiu mania (beprotybė), atspindėjo ortodoksų … [Skaityti toliau…]
Ketvirtojo amžiaus pradžioje, kai Diokletiano persekiojimų ugnis rijo Egipto krikščionių bendruomenes, po baimės ir kraujo šešėliu gimė judėjimas, kuris dešimtmečiams suskaldė Nilo slėnio Bažnyčią. Tai buvo miletijonai (Meletiani), pasivadinę savo lyderio, Likopolio (dabartinis Asjutas) vyskupo Meletijaus (Meletius), vardu. Šventasis Epifanijus Salaminietis (Epiphanius Salaminiensis) savo veikale „Panarion“ (68 skyriuje) miletijonams skiria itin svarbią vietą, nes ši … [Skaityti toliau…]
Ketvirtojo amžiaus pradžioje Egipto dykumų pakraščiuose ir Leontopolio mieste (Marmarika) sužibo viena labiausiai išsilavinusių, tačiau kartu ir kontroversiškiausių asmenybių – Hierakas (Hierax). Jo sekėjai, vadinami hierakitais (Hieracitae), suformavo bendruomenę, kuri tapo savotišku intelektualiosios askezės bastionu. Šventasis Epifanijus Salaminietis (Epiphanius Salaminiensis) savo veikale „Panarion“ (67 skyriuje) Hieraką aprašo su neslepiama pagarba jo protui, tačiau su didžiuliu … [Skaityti toliau…]
Ketvirtojo amžiaus pabaigoje, kai šventasis Epifanijus Salaminietis (Epiphanius Salaminiensis) rašė savo monumentalųjį „Panarion“ (ypač 66 skyrių apie manichėjus), jis paminėjo grupę, kuri jo gimtojoje Palestinoje buvo žinoma specifiniu vardu – akuanitai (Acuanitae). Nors iš esmės tai buvo tie patys manichėjai, jų pavadinimas kilo iš mįslingo ir energingo lyderio, vardu Akuas (Acua / Akuas). Akuanitų istorija … [Skaityti toliau…]
Trečiojo mūsų eros amžiaus viduryje, apie 242 metus, galingosios Sasanidų imperijos širdyje (Mesopotamijoje) pasigirdo balsas, skelbiantis save „paskutiniuoju pranašu“ ir „Jėzaus Kristaus apaštalu“. Tai buvo Manis (Mani, apie 216–277 m.), kurio mokymas – manichėjizmas – per kelis dešimtmečius tapo viena didžiausių pasaulinių religijų, nusidriekusia nuo Šiaurės Afrikos pakrančių iki pat Kinijos sienų. Šventasis Epifanijus Salaminietis … [Skaityti toliau…]
Trečiojo mūsų eros amžiaus viduryje, apie 260–272 metus, viename didžiausių Romos imperijos centrų – Antiochijoje – sužibo asmenybė, kurios vardas tapo dvasinės ir politinės galios simboliu. Tai buvo Paulius Samosatietis (Paulus Samosatenus), Antiochijos vyskupas ir kartu aukštas civilinis valdininkas (prokuratorius) Palmyros karalienės Zenobijos dvare. Jo įkurtas judėjimas – paulinistai (Paulianistae) – atstovavo vienai radikaliausių adopcionizmo … [Skaityti toliau…]
Nuo III a. vidurio iki pat VI a. vidurio krikščioniškasis pasaulis gyveno vieno didžiausių intelektualinių milžinų šešėlyje. Tai buvo Origenas (Origenes Adamantius, apie 184–253 m.) – Aleksandrijos mokyklos vadovas, parašęs tūkstančius veikalų ir suformavęs pirmąją išsamią krikščioniškosios filosofijos sistemą. Tačiau jo palikimas tapo tiksinčia bomba: origenistai (Origenistae), jo mokiniai ir vėlesni sekėjai, išplėtojo jo spekuliacijas … [Skaityti toliau…]