Pirmojo amžiaus pabaigoje, kai krikščionybė dar tik bandė apibrėžti savo santykį su žydų paveldu ir graikų filosofija, Mažojoje Azijoje, ypač Efeze (Ephesus), iškilo viena mįslingiausių ir anksčiausių figūrų – Kerintas (Cerinthus). Jis buvo ne tik mąstytojas, bet ir tikras dvasinis provokatorius, kurio idėjos privertė apaštalus ir pirmuosius Bažnyčios tėvus nubrėžti griežtas ribas tarp tiesos ir klaidos. Jo sekėjai, kerintininkai (Cerinthiani), sukūrė unikalų ir tuo metu itin pavojingą mokymą, kuriame persipynė griežtas žydų legalizmas ir pirmykštis gnosticizmas. Jie buvo vieni pirmųjų, kurie pabandė „suskaldyti“ Kristų, atskirdami žmogiškąjį Jėzų nuo dangiškosios jėgos.
Pasaulio kūrėjas – neaukščiausiasis Dievas
Kerintas mokė, kad šis materialus pasaulis nebuvo sukurtas aukščiausiojo ir nepažiniojo Dievo. Pasak jo, visatą sukonstravo tam tikra žemesnė galia (virtus), kuri buvo visiškai atskirta nuo dangiškosios šviesos ir netgi nepažinojo tikrojo Tėvo. Ši mintis padėjo pamatus vėlesnėms gnostinėms teorijoms apie aklą kūrėją – demiurgą.
Nors Kerintas rėmėsi šiomis gnostinėmis idėjomis, jis liko ištikimas daliai žydų tradicijų. Kerintininkai reikalavo, kad krikščionys laikytųsi bent dalies Mozės įstatymo nuostatų, pavyzdžiui, apipjaustymo ir šabo šventimo. Tai darė jų judėjimą itin patrauklų tiems, kurie svyravo tarp judaizmo ir naujojo tikėjimo, ieškodami kompromiso tarp senųjų apeigų ir mistinio pažinimo (gnosis).
Jėzus ir „Kristaus dvasia“: krikšto paslaptis
Pačia skandalingiausia kerintininkų teorija tapo jų požiūris į Kristaus asmenybę. Kerintas teigė, kad Jėzus buvo paprastas žmogus, Juozapo ir Marijos sūnus, nors ir pasižymėjęs ypatinga išmintimi bei dorumu. Pasak kerintininkų, tikrasis lūžis įvyko Jėzaus krikšto metu Jordano upėje.
Jie tikėjo, kad būtent krikšto akimirką ant žmogaus Jėzaus balandžio pavidalu nusileido aukštesnioji dvasinė būtybė – Kristus (Christus). Ši dangiškoji galia apsigyveno Jėzuje, suteikė Jam galią daryti stebuklus ir skelbti nepažinųjį Tėvą. Tačiau Kerintas mokė, kad prieš pat kančią ant kryžiaus „Kristus“ paliko Jėzų ir grįžo į dangiškąsias sferas. Tad ant Golgotos mirė tik žmogus Jėzus, o dangiškasis Kristus išliko nepaliestas kančios. Ši idėja, vėliau pavadinta separationizmu, tapo vienu didžiausių iššūkių Bažnyčios mokymui apie vieningą Dievo-žmogaus asmenį.
Chiliasmas: tūkstantmetė kūno puota
Dar vienas ryškus kerintininkų bruožas buvo jų mokymas apie chiliasmą (chiliasmus) – tūkstantmetę karalystę žemėje. Kerintas skelbė, kad po prisikėlimo Kristus įkurs matomą karalystę Jeruzalėje, kuri truks lygiai tūkstantį metų. Tačiau, priešingai nei kiti ankstyvieji krikščionys, Kerintas šią karalystę įsivaizdavo itin materialistiškai ir netgi gašliai.
Pasak amžininkų liudijimų, jis žadėjo savo sekėjams, kad tas tūkstantis metų bus nuolatinė šventė su gausiais valgiais, gėrimais ir nesibaigiančiais santuokiniais malonumais. Jis tikėjo, kad Dievas tokiu būdu atlygins savo ištikimiesiems už visus žemiškus vargus. Būtent dėl šio kūniško akcento daugelis krikščionių teologų kerintininkus laikė labiau pagonimis nei tikinčiaisiais.
Susidūrimas pirtyje: apaštalas Jonas prieš Kerintą
Viena garsiausių istorijų apie Kerintą pasakoja apie jo tiesioginį konfliktą su apaštalu Jonu. Ireniejus Lionietis (Irenaeus Lugdunensis) mini pasakojimą, kurį jam perdavė šv. Polikarpas. Esą apaštalas Jonas, nuėjęs į pirtį Efeze, pamatė ten viduje esantį Kerintą. Jonas iškart išbėgo iš pastato nesiprausęs, šaukdamas:
„Bėkime iš čia, kad pirtis nesugriūtų, nes joje yra Kerintas, tiesos priešas!“
Šis epizodas puikiai iliustruoja, kokia gili praraja skyrė apaštalų skelbiamą Evangeliją nuo kerintininkų sinkretizmo. Manoma, kad šv. Jonas savo Evangeliją ir laiškus rašė būtent kaip atkirtį Kerintui, ypač pabrėždamas, kad „Žodis tapo kūnu“ (Et Verbum caro factum est) ir kad Jėzus yra tas pats Kristus nuo pat pradžių iki pat mirties.
Istorinė reikšmė ir pėdsakai
Kerintininkai pamažu išnyko antrame amžiuje, tačiau jų idėjos paliko gilų pėdsaką. Jų dualizmas vėliau atgimė markionitų ir gnostikų sistemose, o jų požiūris į Jėzų kaip „tik žmogų“ rado atgarsį ebionitų bendruomenėse. Kerintas tapo pirmuoju pavyzdžiu mąstytojo, kuris bandė sujungti racionalų pasaulio supratimą, žydų įstatymą ir krikščionišką mistiką, tačiau nuklydo į dvasinį chaosą.
Pagrindinės kerintininkų klaidos dvasiniame kontekste:
- Christologinis skaldymas: atskyrimas dangiškojo Kristaus nuo žmogiškojo Jėzaus.
- Kūrinijos niekinimas: teigimas, kad pasaulį sukūrė žemesnė, nekompetentinga galia.
- Materialistinė eschatologija: dvasinės ateities pavertimas kūniškų malonumų paieška.