✞ Maldos.lt

Trečiojo mūsų eros amžiaus viduryje, atokiuose Transjordanijos regionuose, netoli Filadelfijos miesto (dabartinis Amanas, Jordanija), krikščionių bendruomenės susidūrė su judėjimu, kuris šiurpino net pačius griežčiausius askezės šalininkus. Tai buvo valesijai (Valesii), nedidelė, bet itin radikali grupė, pavadinta jų mįslingo įkūrėjo Valesijaus (Valesius) vardu. Šventasis Epifanijus Salaminietis (Epiphanius Salaminiensis) savo monumentalioje „Vaistų kraitelėje“ (Panarion, 58 skyriuje) valesijus … [Skaityti toliau…]

Antrojo mūsų eros amžiaus pabaigoje, apie 180–200 metus, klestinčiame Mažosios Azijos mieste Smirnoje (dabartinis Izmiras, Turkija) kilo teologinis sąjūdis, kuris metė iššūkį pačiam krikščionybės pamatui – supratimui apie Šventąją Trejybę. Šio judėjimo pradininkas buvo Noetas Smirnietis (Noetus Smyrnensis). Jo sekėjai, vadinami noetiečiais (Noetiani), uoliai siekė apsaugoti Dievo vienovę, tačiau tai darė taip radikaliai, kad galiausiai … [Skaityti toliau…]

Antrojo amžiaus pabaigoje ir trečiojo pradžioje rytiniame krikščionybės pakraštyje, Edėsos mieste (dabartinėje Pietryčių Turkijoje), iškilo viena ryškiausių ir spalvingiausių ankstyvosios Bažnyčios asmenybių – Bardaisanas (Bardesanes, 154–222 m.). Jis buvo ne tik teologas, bet ir poetas, mokslininkas bei artimas Osroenės karaliaus Abgaro IX draugas. Jo sekėjai, vadinami bardesanistais, suformavo intelektualų judėjimą, kuris bandė suderinti krikščioniškąjį mokymą … [Skaityti toliau…]

Antrojo amžiaus pabaigoje ir trečiojo pradžioje Romos dvasiniame pogrindyje susiformavo grupė, kuri krikščioniškąją hierarchiją apvertė aukštyn kojomis. Tai buvo melkizedekianai (Melchizedekiani). Šis judėjimas kilo iš teodotianų terpės, o jo pagrindiniu ideologu laikomas Teodotas Bankininkas (Theodotus Trapezita). Kol dauguma krikščionių visą dėmesį skyrė Jėzaus asmeniui, melkizedekianai teigė, kad Biblijoje užkoduota dar galingesnė figūra – Salemo karalius … [Skaityti toliau…]

Antrojo amžiaus pabaigoje Romos krikščionių bendruomenė, kuri tuo metu buvo margas intelektualų ir paprastų tikinčiųjų derinys, susidūrė su mokymu, kuris kėmėsi fundamentalios tiesos apie Jėzaus asmenį. Šio judėjimo pradininkas buvo Teodotas Bizantietis (Theodotus Byzantinus), pagal profesiją odininkas, todėl istorijoje jis dažnai vadinamas Teodotu Odininku (Theodotus Coriarius). Šventasis Epifanijus Salaminietis (Epiphanius Salaminiensis) savo didžiajame veikale „Panarion“ … [Skaityti toliau…]

Ankstyvosios krikščionybės aušroje, apie 101–116 mūsų eros metus, valdant imperatoriui Trajanui, Mesopotamijos ir Partų imperijos pasieniuose pasirodė mįslingas pranašas, vardu Elkasajus (Elxai / Elchasai). Jo įkurtas judėjimas – elkesajai (Elchasaitae / Elcesaioi) – tapo viena keisčiausių religinių sintezių istorijoje. Šventasis Epifanijus Salaminietis (Epiphanius Salaminiensis) savo didžiajame veikale „Panarion“ (ypač 19 ir 53 skyriuose) elkesajus apibūdina … [Skaityti toliau…]

Ankstyvosios krikščionybės paraštėse, Transjordanijos tyrlaukiuose ir aplink Negyvąją jūrą, IV amžiuje vis dar gyvavo bendruomenė, kurią aplinkiniai gyventojai vadino sampsajais (Sampsaei). Šis pavadinimas, kilęs iš hebrajų kalbos žodžio shemesh (saulė), tiesiogiai nurodė į jų dvasinę praktiką – ypatingą pagarbą saulei, kurią jie laikė dieviškosios šviesos atspindžiu. Šventasis Epifanijus Salaminietis (Epiphanius Salaminiensis) savo didžiajame veikale „Panarion“ … [Skaityti toliau…]

Ankstyvosios krikščionybės istorijoje, ypač Šiaurės Afrikos pakrantėse tarp II ir IV amžiaus, egzistavo viena keisčiausių ir labiausiai provokuojančių grupių, kurią metraštininkai praminė adomonianais (Adamiani) arba adomitais. Šis judėjimas nebuvo gnostinis ta prasme, kad būtų kūręs sudėtingas kosmines sistemas; jų siekis buvo kur kas tiesmukesnis ir radikalesnis – jie norėjo čia ir dabar sugrįžti į tą … [Skaityti toliau…]

Antrojo amžiaus pabaigoje, Mažosios Azijos krikščionių bendruomenėse, ypač aplink Tiatyrų miestą, kilo keistas ir paradoksalus judėjimas. Kol dauguma eretikų bandė kurti naujus slaptus raštus, ši grupė nusprendė elgtis priešingai – jie norėjo išbraukti iš Bažnyčios kanono vienus svarbiausių tekstų. Šventasis Epifanijus Salaminietis (Epiphanius Salaminiensis) savo didžiajame veikale „Panarion“ (51 skyriuje) jiems suteikė alogų (Alogoi) vardą. … [Skaityti toliau…]

Ankstyvojoje Bažnyčioje ne visi ginčai sukosi aplink sudėtingas gnostines formules ar kosminius mitus. Kartais didžiausią įtampą keldavo paprastas, bet esminis klausimas: kada švęsti Velykas? Antrajame ir trečiajame amžiuje Mažoji Azija tapo namais grupei, kurią istorija vadina keturiolikiečiais (Quartodecimani arba graikiškai Tessareskaidekatitai). Šis pavadinimas kilo iš lotyniško skaičiaus quartadecima (keturiolika), nurodančio žydų nisano mėnesio 14-ąją dieną. … [Skaityti toliau…]

Ankstyvosios krikščionybės istorijoje, ypač Galatijos ir Frygijos regionuose (dabartinė Turkija), būta grupių, kurių pamaldos kitiems krikščionims atrodė ne tik neįprastos, bet ir provokuojančios. Viena tokių mįslingų bendruomenių buvo artotiritai (Artotyritae). Jų pavadinimas yra tiesioginė nuoroda į jų atliekamą Eucharistijos ritualą, mat jis kilęs iš graikų kalbos žodžių artos (ἄρτος – duona) ir tyros (τυρός – … [Skaityti toliau…]

Ankstyvosios krikščionybės sūkuryje, Frygijos lygumose, antrame ir trečiame mūsų eros amžiuje klestėjo grupė, kurią Bažnyčios tėvai mini su didžiausiu nerimu ir nuostaba. Tai kvintilianai (Quintilliani), glaudžiai susiję su montanistų judėjimu, tačiau pavadinti savo įkvėpėjos, pranašės Kvintilos (Quintilla), vardu. Nors heresiologų raštuose jie dažnai tapatinami su pepuzianais ar priscilijonais, būtent kvintilianų vardas pabrėžė radikalų moters dvasinio … [Skaityti toliau…]