Antrojo amžiaus Aleksandrija (Alexandria) buvo intelektualinis verdantis katilas, kuriame graikų filosofija, Egipto paslaptys ir ankstyvoji krikščionybė pynėsi į pačias keisčiausias formas. Būtent čia iškilo mąstytojas vardu Karpokratas (Carpocrates), kurio mokymas tapo vienu didžiausių iššūkių besiformuojančiai krikščioniškai moralei. Jo sekėjai, karpokratininkai (Carpocratiani), skelbė idėjas, kurios net ir šiandien skamba revoliucingai: visišką turto ir žmonių lygybę, laisvę nuo įstatymų ir dvasinį aristokratiškumą. Tai nebuvo tiesiog erezija – tai buvo radikalus socialinis ir dvasinis judėjimas, tikėjęs, kad žmogaus siela privalo patirti viską, ką siūlo šis pasaulis, norėdama sugrįžti į savo dangiškąją tėvynę.
Aleksandrijos genijus ir jo sūnus Epifanas
Karpokratas mokė maždaug 130–150 metais po Kristaus. Tačiau ne mažiau svarbi figūra šiame judėjime buvo jo sūnus Epifanas (Epiphanes), kuris mirė būdamas vos septyniolikos, bet spėjo parašyti veiką „Apie teisingumą“ (De iustitia). Epifanas šiame darbe suformulavo tai, ką šiandien pavadintume religiniu komunizmu. Jis teigė, kad Dievo teisingumas yra „bendrystė su lygybe“.
Karpokratininkų logika buvo negailestinga:
- Dievas sukūrė saulę visiems, žemę – visiems, todėl jokia nuosavybė negali būti privati.
- Įstatymai, draudžiantys vogti ar geisti svetimo turto, yra žmogaus sugalvotas blogis, pažeidžiantis prigimtinę Dievo lygybę.
- Siela yra dieviška kibirkštis, įkalinta materijoje, kurią sukonstravo žemesnieji angelai – archontai (archontes).
Po Epifano mirties Kefalonijos saloje jam netgi buvo pastatyta šventykla, kurioje karpokratininkai jį garbino kaip dievybę per kiekvieną jaunatį. Tai rodo, koks stiprus asmens kultas ir filosofinis užsidegimas vyravo šioje bendruomenėje.
Reinkarnacija ir būtinybė patirti viską
Viena mįslingiausių ir labiausiai diskutuojamų karpokratininkų doktrinų buvo susijusi su sielos kelione. Jie tikėjo metempsichoze (metempsychosis) – sielų persikėlimu. Tačiau jų požiūris buvo unikalus: siela privalo pereiti per visus įmanomus gyvenimo patyrimus ir atlikti visus įmanomus veiksmus.
Karpokratas mokė, kad archontai, šio pasaulio kūrėjai, neleidžia sielai grįžti pas Aukščiausiąjį Tėvą, kol ji nėra „sumokėjusi paskutinio skatiko“. Jei žmogus per vieną gyvenimą nespėja patirti visko – tiek to, ką visuomenė vadina gėriu, tiek to, ką vadina blogiu – jis yra priverstas vėl gimti kitame kūne. Todėl karpokratininkai skatino savo narius drąsiai nerti į gyvenimą, nebijant jokių moralinių tabu, nes tik taip galima „išsekindinti“ materijos skolą ir ištrūkti iš atgimimų rato.
„Siela turi atlikti visus veiksmus pasaulyje, kad išeidama nebūtų niekam skolinga.“ – taip jų poziciją citavo šventasis Ireniejus Lionietis.
Jėzus kaip žmogus ir pirmasis ikonų kultas
Karpokratininkų požiūris į Jėzų buvo griežtai žmogiškas. Jie netikėjo Jo dieviška kilme biologine prasme. Jų akimis, Jėzus buvo Juozapo sūnus, tačiau Jis pasižymėjo itin tyra siela, kuri prisiminė savo buvimą pas Dievą. Kadangi Jis sugebėjo paniekinti archontų įstatymus ir išlikti dvasioje laisvas, Dievas suteikė Jam galią pakilti virš pasaulio valdovų.
Karpokratininkai tikėjo, kad bet kuris kitas žmogus, jei tik pasieks tokį patį pažinimo (gnosis) lygį, gali tapti lygus Jėzui ar net Jį pralenkti. Įdomu tai, kad būtent ši grupė minima kaip viena pirmųjų, pradėjusių naudoti Jėzaus atvaizdus. Jų bendruomenės nariai turėjo Jėzaus statulų ir paveikslų, kuriuos statydavo šalia filosofų – Pitagoro, Platono ir Aristotelio – atvaizdų. Jie juos vainikuodavo ir gerbdavo kaip didžiuosius išminties mokytojus.
Marcelina ir kova Romoje
Apie 150–160 metus karpokratininkų idėjos pasiekė Romą. Čia jas atnešė moteris, vardu Marcelina (Marcellina). Ji sugebėjo suburti didelę bendruomenę, kuri kėlė rimtą galvos skausmą ortodoksams krikščionims. Šventasis Ireniejus ir vėliau Epifanijus Salaminietis rašė, kad marceliniečiai (karpokratininkai Romoje) ant dešinės ausies spenelio turėjo specialią žymę (ištatuiruotą ar išdegintą), kuri tarnavo kaip jų slaptas atpažinimo ženklas.
Bažnyčios tėvai kaltino karpokratininkus besaikiu lėbavimu ir orgijomis, tačiau sunku pasakyti, kiek tai buvo tiesa, o kiek – retorinis siekis juos apjuodinti. Visgi, jų pačių skelbiamas laisvės nuo įstatymų principas (antinomismus) leido manyti, kad jų gyvenimo būdas iš tiesų drastiškai skyrėsi nuo asketiškų krikščionių idealų.
Istorinis nuosprendis
Karpokratininkų judėjimas pamažu išblėso ketvirtajame amžiuje. Jų idėjos buvo per daug radikalios, kad išliktų masinėmis, o jų socialinis komunizmas kirtosi su stiprėjančia imperine tvarka. Jonas Damaskietis savo raštuose apie erezijas mini juos kaip perspėjimą apie dvasinę puikybę, kai žmogus bando tapti „aukštesniu už Jėzų“.
Pagrindiniai karpokratininkų palikimo bruožai:
- Radikali lygybė: turtas ir moterys/vyrai turėtų priklausyti visiems bendrai.
- Antinomizmas: laisvė nuo bet kokių moralinių ir civilinių įstatymų.
- Ikonografija: vieni pirmųjų pradėjo vizualiai vaizduoti Jėzų.
- Dvasinis aristokratiškumas: tikėjimas, kad tik pažinusieji tiesą yra tikrai laisvi.
Karpokratininkų istorija primena, kad dvasinis ieškojimas gali nuvesti į pačius tamsiausius ir kartu šviesiausius žmogaus prigimties užkampius, kur kova už laisvę kartais virsta kova prieš pačią tvarką.