Ankstyvosios krikščionybės istorija primena detektyvą, kuriame tiesa dažnai slepiasi po keliais sluoksniais polemikos ir prarastų tekstų. Vienas mįslingiausių vardų, išnyrančių šiuose puslapiuose, yra Merintas (Merinthus). Jis krikščionių heresiologų raštuose pasirodo ne kaip savarankiškas mąstytojas, o kaip neišskiriamas Kerinto (Cerinthus) šešėlis. Šv. Epifanijus Salaminietis (Epiphanius Salaminiensis) ir vėliau Jonas Damaskietis (Joannes Damascenus) šiuos du vardus mini kartu, tarsi bandydami įvardyti tą pačią dvasinę srovę, kuri I amžiaus pabaigoje drumstė ramybę Mažojoje Azijoje.
Epifanijaus „Vaistų kraitelė“: kova su Merinto nuodais
Svarbiausias šaltinis, kuriame išsamiai aprašomi merintininkai, yra šventojo Epifanijaus Salaminiečio didysis veikalaas „Panarion“ (Κατὰ αἱρέσεων ὀγδοήκοντα – „Prieš aštuoniasdešimt erezijų“). Parašytas apie 374–377 metus, šis kūrinys buvo sumanytas kaip „vaistų kraitelė“ (graikiškai panarion reiškia duonmaišį arba vaistinėlę), skirta neutralizuoti erezijų „nuodus“.
Epifanijus merintininkus mini 28-ajame skyriuje, kuriame aptariamas Kerintas. Jis atvirai prisipažįsta, kad tarp heresiologų egzistuoja painiava:
„Kai kurie sako, kad Merintas ir Kerintas yra tas pats asmuo, kiti teigia, kad tai du skirtingi bendražygiai, mokę tų pačių klaidų.“
pifanijus aprašo, kaip merintininkai Mažojoje Azijoje, ypač apie Efezą, bandė krikščionybę įsprausti į siaurus žydų teisinio mąstymo rėmus, kartu įmaišydami gnostinių idėjų apie pasaulio kūrimą. Jo pasakojime Merintas iškyla kaip tas „kitas“ lyderis, kurio vardas buvo naudojamas tam, kad būtų dar labiau pabrėžtas šio mokymo klaidingumas. Epifanijus negaili aštrių žodžių, vadindamas juos „šėtono vaikais“, kurie bando sunaikinti krikščionišką laisvę sugrąžindami apipjaustymo prievolę.
Merintininkų dvasinis profilis pagal Epifanijų
Epifanijaus Salaminiečio veikale merintininkai apibūdinami per kelis esminius punktus, kurie vėliau tapo krikščioniškosios dogmatikos formavimosi stimulu:
- Pasaulio kūrimo nuvertinimas: Jie mokė, kad pasaulį sukūrė ne Aukščiausiasis Dievas, o angelai arba žemesnė galia, kuri buvo „nekompetentinga“ ir net nežinojo apie dangiškąją šviesą.
- Jėzaus asmens „skaldymas“: Epifanijus pabrėžia, kad merintininkai Jėzų laikė paprastu žmogumi, o „Kristų“ – dvasine būtybe, kuri krikšto metu nusileido ant Jo, bet prieš mirtį pasišalino.
- Chiliastinis malonumas: Epifanijus su pasibjaurėjimu aprašo jų viltį apie tūkstantmetę karalystę, kurią jie vaizdavo kaip nesibaigiančią kūniškų malonumų šventę su valgiu ir vestuvėmis.
Jonas Damaskietis: Merinto pėdsakai viduramžių teologijoje
Praėjus beveik keturiems šimtmečiams po Epifanijaus, aštuntojo amžiaus pradžioje, dvasinis milžinas Jonas Damaskietis (Joannes Damascenus) parengė savo apibendrinantį darbą „Apie erezijas“ (Περὶ αἱρέσεων). Šis kūrinys tapo bizantiškosios teologijos pagrindu. Jonas Damaskietis neieškojo naujų detalių apie Merintą, tačiau jis atliko svarbią funkciją – įtvirtino merintininkų vardą oficialioje Bažnyčios atmintyje.
Savo veikale jis merintininkus (Merinthiani) mini kaip dalį kerintininkų grupės. Jonas Damaskietis pabrėžia, kad šis judėjimas buvo pirmasis didysis bandymas supriešinti Senojo Testamento įstatymą su Naujojo Testamento malone. Jis aiškiai nurodo, kad merintininkų klaida buvo ne tik doktrininė, bet ir etinė – jų chiliasmas (tūkstantmetė karalystė) krikščioniškąją viltį pavertė kūnišku geismu.
Kodėl Merintas toks svarbus istorijai?
Nors Merinto asmenybė lieka istorijos rūkuose, jo ir jo sekėjų paminėjimas „Panarion“ ir Jono Damaskiečio raštuose atskleidžia kritinį krikščionybės aušros momentą. Merintininkai buvo gyvas priminimas, kad krikščionybė galėjo tapti tiesiog dar viena žydų sekta arba pasiklysti gnostiniuose mituose.
Štai kas buvo nuspręsta ankstyvojoje Bažnyčioje reaguojant į Merinto ir Kerinto veiklą:
- Kanono nustatymas: Apaštalo Jono Evangelija ir laiškai buvo pripažinti kaip tiesioginis atkirtis merintininkų teorijoms apie „tik žmogų“ Jėzų.
- Mergelystės akcentavimas: Priešingai merintininkams, kurie teigė Jėzų esant Juozapo sūnumi, Bažnyčia įtvirtino nekaltą prasidėjimą.
- Dvasinė viltis: Buvo atmesta „pilvo ir lytinių santykių“ tūkstantmetė karalystė, vietoj jos pabrėžiant dvasinį susitikimą su Dievu po mirties.