Dvasinėje istorijoje mažai yra idėjų, kurios taip stipriai audrintų vaizduotę ir keltų tokį didelį nerimą teologams, kaip metempsichozė (metempsychosis). Šis terminas, kilęs iš graikų kalbos žodžių meta (per), en (į) ir psyche (siela), tiesiogiai reiškia sielos persikėlimą iš vieno kūno į kitą. Tai nebuvo tiesiog abstrakto filosofinė koncepcija; tai buvo ištisa kosminė drama, aiškinanti žmogaus … [Skaityti toliau…]
Antrojo amžiaus pradžioje, kai krikščionybė dar tik ieškojo savo tvirtų dogminių rėmų, Egipto Aleksandrija (Alexandria) buvo intelektualinis vandenynas, kuriame virė drąsiausios idėjos. Šiame audringame mieste, maždaug 130–150 metais po Kristaus, iškilo viena kontroversiškiausių ankstyvosios krikščionybės figūrų – Karpokratas (Carpocrates). Jis nebuvo tiesiog pamokslininkas; jis buvo filosofas, gnostikas ir radikalus socialinis reformatorius, kurio mokymas krikščionių ortodoksų … [Skaityti toliau…]
Antrojo amžiaus Aleksandrija (Alexandria) buvo intelektualinis verdantis katilas, kuriame graikų filosofija, Egipto paslaptys ir ankstyvoji krikščionybė pynėsi į pačias keisčiausias formas. Būtent čia iškilo mąstytojas vardu Karpokratas (Carpocrates), kurio mokymas tapo vienu didžiausių iššūkių besiformuojančiai krikščioniškai moralei. Jo sekėjai, karpokratininkai (Carpocratiani), skelbė idėjas, kurios net ir šiandien skamba revoliucingai: visišką turto ir žmonių lygybę, laisvę … [Skaityti toliau…]
Ketvirtojo amžiaus dvasiniame žemėlapyje, kai krikščionybė po Nikėjos susirinkimo bandė sustyguoti savo dogmų chorą, paraštėse vešėjo grupės, kurios kėlė šiurpą net visko mačiusiems Bažnyčios tėvams. Viena paslaptingiausių ir labiausiai smerkiamų bendruomenių buvo borboritai (Borboritai). Jų pavadinimas kilęs iš graikų kalbos žodžio borboros (βόρβορος), reiškiančio „purvą“ arba „mėšlą“. Tai nebuvo jų pačių pasirinktas vardas – taip … [Skaityti toliau…]
Ketvirtajame amžiuje, kai krikščionybė sparčiai plėtėsi ir bandė tiksliai apibrėžti savo dogmas, Arabijos provincijos dulkėse kilo ginčas, kuris palietė pačią pamaldumo širdį. Tuo metu atsirado grupė, kurią istorija prisimena kaip antidikomarianitus (Antidicomarianitae). Jų pavadinimas, kilęs iš graikų kalbos žodžio antidikomarianitai (ἀντιδικομαριανῖται), tiesiogiai reiškia „Marijos priešininkus“. Tačiau jie nebuvo Marijos priešai šiuolaikine prasme – jie neteigė, … [Skaityti toliau…]
Epifanijus Salaminietis, kurio veikalas „Panarion“ (gr. Πανάριον, pažodžiui „vaistinėlė“ arba „vaistų dėžė“) yra vienas didžiausių ir išsamiausių IV amžiaus krikščioniškosios literatūros kūrinių, skirtų erezijų aprašymui ir jų paneigimui. Pats autorius, Kipro Konstantijos vyskupas Epifanijus, veikalo pradžioje paaiškina, kad erezijos yra tarsi dvasiniai nuodai, o jo knyga – priešnuodžių rinkinys, skirtas apsaugoti tikinčiuosius nuo klaidamokslių. Šis … [Skaityti toliau…]
Ketvirtajame amžiuje krikščionybė išgyveno savo aukso amžių, tačiau už oficialių bazilikų sienų, Egipto dykumų prieblandoje ir slaptuose miestų namuose, pulsavo visai kitokia, tamsi ir mįslinga dvasinė srovė. Viena iš tokių grupių, kurią šventasis Epifanijus Salaminietis (Epiphanius Salaminiensis) savo veikale „Panarion“ aprašė su neslepiamu pasibjaurėjimu, buvo kodianai (Codiani). Ši bendruomenė, dažnai laikoma radikalia borboritų (Borboritae) atšaka, … [Skaityti toliau…]
Ketvirtajame amžiuje krikščionybės paraštėse, ypač Palestinos ir Egipto dykumų kraštuose, klestėjo daugybė radikalių gnostinių grupių, kurios savo idėjomis stulbino net visko mačiusius to meto teologus. Viena tokių mįslingų bendruomenių – zachėjai (Zacchaei). Šią grupę savo žymiajame traktate „Panarion“ aprašė šventasis Epifanijus Salaminietis (Epiphanius Salaminiensis), o vėliau jo žinias susistemino Jonas Damaskietis (Joannes Damascenus). Nors jų … [Skaityti toliau…]
Ketvirtajame amžiuje, kai krikščionybė tapo oficialia imperijos religija, jos viduje ir paraštėse vis dar virė radikalios idėjos, kurios kėlė rimtą iššūkį dvasinei vienybei. Šalia garsesnių gnostikų grupių, tokių kaip fibionitai ar stratiotikai, šventasis Epifanijus Salaminietis (Epiphanius Salaminiensis) savo veikale „Panarion“ mini dar vieną mįslingą bendruomenę – sokratitus (Socratitae). Ši grupė, dažnai siejama su platesniu borboritų … [Skaityti toliau…]
Ketvirtajame amžiuje Egipto dykumos ir miestų pakraščiai knibždėjo nuo keisčiausių bendruomenių, kurios save laikė tikraisiais krikščionimis, nors jų apeigos kitiems kėlė šiurpą. Viena tokių grupių buvo fibionitai (Phibionitai). Jų pavadinimas dažniausiai minimas šventojo Epifanijaus Salaminiečio (Epiphanius Salaminiensis) veikale „Vaistų kraitelė“ (Panarion). Šiame tekste autorius aprašo gausybę erezijų, o fibionitai jame užima ypatingą vietą kaip viena … [Skaityti toliau…]
Antrajame amžiuje Aleksandrija (Alexandria) buvo vieta, kurioje susitiko viso pasaulio mintys. Šiame Egipto kultūros centre, maždaug 120–140 metais po Kristaus, veikė mąstytojas vardu Bazilidis (Basilides). Jis sukūrė vieną sudėtingiausių intelektualinių sistemų krikščionybės aušroje, kurią šiandien vadiname bazilidininkų (Basilidiani) judėjimu. Bazilidis teigė gavęs slaptą mokymą iš paties apaštalo Motiejaus arba iš Petro vertėjo Glaukijo. Nors kiti … [Skaityti toliau…]
Antrame amžiuje, maždaug 100–120 metais, Sirijos Antiochijoje (Antiochia) veikė mąstytojas vardu Saturnilas (Saturnilus), kurį krikščionių istorikai mini kaip vieną pirmųjų gnostinio mokymo sistemintojų. Jis buvo Menandro mokinys, tačiau jo požiūris į pasaulį tapo kur kas tamsesnis ir griežtesnis. Saturnilas tikėjo, kad šis materialus pasaulis yra klaida, o kova tarp šviesos ir tamsos vyksta kiekvieno žmogaus … [Skaityti toliau…]