Septintajame amžiuje Bizantijos imperija išgyveno sunkius laikus. Iš rytų spaudė persai, o vėliau pasirodė ir arabų kariuomenės. Imperatorius Heraklijus (Heraclius) suprato, kad norėdamas išlaikyti valstybę, jis privalo suvienyti krikščionis, kurie tuo metu buvo beviltiškai susipriešinę dėl ankstesnių teologinių ginčų. Didžiausia takoskyra driekėsi tarp tų, kurie laikėsi Chalcedono susirinkimo sprendimų, ir monofizitų, pabrėžusių tik dieviškąją Kristaus … [Skaityti toliau…]
Penktajame amžiuje, kai krikščionių teologai bandė tiksliai sudėlioti Kristaus asmenybės mozaiką, Konstantinopolio vienuolynų tyloje kilo nauja audra. Jos centre atsidūrė senas ir itin gerbiamas vienuolis, archimandritas Eutichas (Eutyches). Jis buvo karštas Nestorijaus priešininkas ir taip stipriai norėjo apginti Kristaus dieviškumą, kad netyčia peržengė ribą, už kurios žmogiškumas tiesiog išnyko. Jo mokymas, vėliau pavadintas kaip eutychijonizmas … [Skaityti toliau…]
Penktojo amžiaus pradžioje Konstantinopolis buvo krikščioniškojo pasaulio centras, kuriame politinės intrigos pynėsi su giliais teologiniais ginčais. 428 metais į šio miesto patriarcho sostą sėdo iš Antiochijos atvykęs vienuolis Nestorijus (Nestorius). Jis garsėjo puikiomis iškalbos dovanomis, tačiau netrukus jo pamokslai sukėlė neregėtą audrą. Nestorijus pabandė atsakyti į klausimą, kuris kankino daugelį: kaip Jėzus gali būti ir … [Skaityti toliau…]
Antrajame amžiuje krikščionybė dar tik ieškojo savo galutinės formos, o Romos gatvėse ir intelektualų rateliuose skambėjo vardas, kuris galėjo pakeisti visą Bažnyčios istoriją. Tas žmogus buvo Valentinas (Valentinus), kilęs iš Egipto ir išsilavinimą gavęs Aleksandrijoje. Jis buvo toks charizmatiškas ir iškalbingas, kad netgi pretendavo tapti Romos vyskupu. Tačiau pralaimėjęs rinkimus, Valentinas pasuko kitu keliu ir … [Skaityti toliau…]
Religinės motyvacijos muzika – tai tiek liturginiai giesmės, tiek modernūs žanrų mišiniai, kuriuose atsispindi tikėjimo paieškos, dvasiniai klausimai ar tiesioginis garbinimas. Štai esminiai kūriniai, kurie palietė širdis ir liko kultūros pavelde: 1. „Messiah“ (1741) Autorius: Georg Friedrich HändelOratorija, kurioje garsiausias fragmentas – „Hallelujah Chorus“, tapęs simboliu dėkingumui Dievui. Händelio kūrinys perteikia Kristaus gyvenimą nuo gimimo … [Skaityti toliau…]
Advento penktadieniai – tai ypatingos dienos, kai tikintieji kviečiami į tylą, pasninką ir dvasinį susikaupimą, laukdami Kristaus gimimo. Nors šie penktadieniai nėra tokie griežti kaip Gavėnios metu, jie išlaiko atgailos ir susilaikymo dvasią, kuri yra viso Advento esmė. Kada būna Advento penktadienis? Adventas prasideda ketvirtą sekmadienį prieš Kalėdas, todėl priklausomai nuo metų, jame gali būti … [Skaityti toliau…]
Micva (hebr. mitzvah, מצווה) judaizmo tradicijoje reiškia Dievo įsakymą, duotą Izraelio tautai per Torą. Tai vienas svarbiausių žydų religijos terminų, apimantis tiek moralinius, tiek ritualinius, tiek bendruomeninius įsipareigojimus. Nors žodis „micva“ pažodžiui reiškia „įsakymas“, rabinų tradicijoje jis įgijo platesnę prasmę – micva laikoma ne tik teisine pareiga, bet ir šventumo veiksmu, kuris sujungia žmogų su … [Skaityti toliau…]
„Dievas davė rankas – pats dirbk, o ne lauk stebuklo“ – ši lietuviška patarlė primena, kad žmogus yra aktyvus Dievo kūrybos dalyvis, o ne tik pasyvus stebuklų laukiantis stebėtojas. Posakis akcentuoja labai svarbų dvasinį principą – pasitikėjimas Dievu ir Jo malonėmis nereiškia, jog turime atsisakyti pastangų ar veiksmų savo gyvenime. Biblijoje aiškiai atsispindi šis principas: … [Skaityti toliau…]
613 įsakymų (hebr. תרי״ג מצוות – taryag micvot) yra tradicinis judaizmo mokymas, teigiantis, kad Tora apima 613 dieviškų nurodymų, skirtų Izraelio tautos gyvenimui reguliuoti. Šis skaičius nėra pačioje Toroje įvardytas tiesiogiai; jis atsirado rabinų interpretacinėje tradicijoje, ypač II–VIII a. laikotarpiu, kai buvo sisteminamas įsakymų turinys ir jų teologinė reikšmė. Skaičius 613 tapo kanoniniu daugiausia dėl … [Skaityti toliau…]
Judaizmas (angl. Judaism, hebr. יַהֲדוּת yahadut) yra viena seniausių monoteistinių religijų, kurios ištakos siekia antrąjį tūkstantmetį prieš mūsų erą. Tai žydų (hebr. יְהוּדִים yehudim) religija ir kultūrinė-civilizacinė tradicija, apimanti teisę, etikos sistemas, ritualus, istorinę atmintį ir kolektyvinę tapatybę. Judaizmas formavosi Artimuosiuose Rytuose, Izraelio ir Judėjos karalysčių teritorijose, o jo pagrindas – tikėjimas vienu Dievu, kuris … [Skaityti toliau…]
Aštuntajame amžiuje, karingų permainų draskomame Artimųjų Rytų fone, šventojo Sabo vienuolyne (Laura Sancti Sabas) netoli Jeruzalės gimė vienas svarbiausių krikščioniškosios minties paminklų. Čia gyvenęs ir kūręs Jonas Damaskietis (Joannes Damascenus) savo didžiajame darbe „Išminties šaltinis“ (Pege gnoseos) skyrė skyrių klaidingiems mokymams aprašyti. Veikale „Apie erezijas“ (De haeresibus) jis išskyrė keturias pamatines klaidas, kurios lydėjo žmoniją … [Skaityti toliau…]
Religinėje mintyje ir krikščionybės istorijoje yra sąvokų, kurios apibūdina ne tik klaidingus įsitikinimus, bet ir ištisas žmonijos dvasinės raidos pakopas. Viena tokių sąvokų – skitizmas (scythismos). Šį terminą itin plačiai vartojo ir susistemino aštuntajame amžiuje gyvenęs Bažnyčios tėvas Jonas Damaskietis (Joannes Damascenus), rašydamas savo garsųjį veikalą „Apie erezijas“ (De Haeresibus). Šventojo Sabo vienuolyne netoli Jeruzalės … [Skaityti toliau…]