1949 metais Oksfordo universiteto profesorius Gilbertas Ryle’as (Gilbert Ryle) išleido knygą, kuri sudrebino filosofijos pamatus. Veikale „Proto koncepcija“ (The Concept of Mind) jis pavartojo ironišką frazę „vaiduoklis mašinoje“ (the ghost in the machine), norėdamas pašiepti šimtmečius gyvavusį požiūrį į žmogų. Ryle’as metė iššūkį pačiam René Descartes’ui (Dekartui), teigdamas, kad mes tūkstantį metų mąstėme apie save … [Skaityti toliau…]
Viduramžių ir Renesanso laboratorijų prietemoje, tarp rūkstančių krosnių ir stiklinių kolbų, gimė viena drąsiausių ir kartu šiurpiausių žmonijos ambicijų – sukurti gyvybę be moters įsčių. Homunkulas (lot. homunculus – „žmogeliukas“) nebuvo tik burtininkų pramanas; alchemikams tai buvo galutinis įrodymas, kad žmogus, įvalstęs gamtos paslaptis, gali tapti prilygstamas Kūrėjui. Ši idėja ryškiausiai suspindo Filipo Aureolo Teofrašto … [Skaityti toliau…]
Dualizmas nėra tiesiog teorija – tai radikalus būdas matyti tikrovę kaip sudarytą iš dviejų nesutaikomų, dažnai priešingų pradų. Dualistai tiki, kad visata nėra vienalytė: joje nuolat grumiasi šviesa ir tamsa, dvasia ir materija, gėris ir blogis. Jei monistai sako, kad viskas yra viena (Dievas arba gamta), tai dualistai brėžia griežtą liniją, skiriančią šį pasaulį į … [Skaityti toliau…]
Viduramžių krikščioniškoje demonologijoje tamsa nebuvo vienintelė vieta, kurioje tykojo pavojai. Nors dauguma sukubų – naktinių gundytojų – lankydavo vyrus jų sapnuose, egzistavo viena itin savita ir pavojinga būtybė, veikusi pačiame dienos šviesos įkarštyje. Tai Meridiana. Jos vardas kyla iš lotyniško žodžio meridies (vidurdienis), ir ji priklauso paslaptingai „vidurdienio demono“ (daemon meridianus, taip pat daemone meridiano) … [Skaityti toliau…]
Kai septintojo amžiaus viduryje armėnų vyskupas Sebeosas paėmė į rankas plunksną, jis neturėjo prabangos rašyti apie taikius laikus. Jo akivaizdoje griuvo tūkstantmetė tvarka: krikščioniškoji Bizantija ir zoroastriškoji Persija, šie du senovės pasaulio titanai, mirtinai nukraujavo tarpusavio kare, o iš pietų dykumų pakilo „ketvirtasis žvėris“ – Ismaelio vaikai. Sebeoso kronika, originalo kalba žinoma kaip Patmut‘iwn Sebeosi … [Skaityti toliau…]
Žmonijos istorija dažnai suvokiama kaip nuoseklus pasakojimas, kuriame civilizacijos kyla ir žlunga, o jų vietą užima naujos kultūros, religijos ir politinės jėgos. Tačiau toks vaizdas yra tik dalinis. Tai, ką šiandien vadiname „istorija“, iš esmės yra išlikusių tekstų istorija, o išliko daugiausia tie tekstai, kuriuos saugojo, kopijavo ir perdavė laimėjusios bendruomenės. Religijos srityje ši asimetrija … [Skaityti toliau…]
Septintojo amžiaus viduryje parašyta armėnų vyskupo Sebeoso kronika, žinoma originaliu pavadinimu Պատմութիւն Себէոսի (Patmut‘iwn Sebeosi, liet. „Sebeoso istorija“, angl. Sebeos’ History / The History of Sebeos), yra vienas iš nedaugelio tekstų, leidžiančių mums stebėti, kaip senovės pasaulis – Persijos Sasanidų ir Bizantijos imperijų didybė – subyrėjo į šipulius, užleisdamas vietą naujai, nenuspėjamai jėgai. Roberto Bedrosiano … [Skaityti toliau…]
Septintojo amžiaus viduryje Artimieji Rytai išgyveno tektoninius lūžius. Senoji Bizantijos ir Sasanidų Persijos tvarka griuvo, o iš dykumų kylančios naujos jėgos – arabų – žygis keitė pasaulio žemėlapį visiems laikams. Šių dramatiškų įvykių epicentre atsidūręs sirų dvasininkas, žinomas kaip Toma Presbiteris (Thomas the Presbyter, syr. ܬܐܘܡܐ ܩܫܝܫܐ), paliko vieną neįkainojamiausių ankstyvųjų liudijimų. Jo trumpi, bet … [Skaityti toliau…]
Ankstyvosios krikščionybės aušroje, kai kanoninės evangelijos dar tik pradėjo įsitvirtinti, egzistavo tekstai, kurie bandė sujungti griežtą judaizmo tradiciją su naujuoju tikėjimu į Jėzų. Vienas tokių kūrinių – Ebionitų evangelija (Evangelium Ebionitarum). Nors ši evangelija iki mūsų dienų neišliko kaip savarankiškas tekstas, jos fragmentus kruopščiai (nors ir polemiškai) savo veikale „Panarion“ (Πανάριον, 30 skyrius) užfiksavo šventasis … [Skaityti toliau…]
Istoriografijos pasaulyje yra knygų, kurios ne pasensta, o tampa pamatu, ant kurio stovi visos vėlesnės studijos. Vokiečių istorikas Karlas Erdmannas (Karl Erdmann, 1898–1945) parašė būtent tokią knygą. 1935 metais pasirodęs jo veikalas „Kryžiaus žygio idėjos atsiradimas“ (Die Entstehung des Kreuzzugsgedankens) visiems laikams pakeitė supratimą apie tai, kodėl tūkstančiai riterių viduramžiais nusprendė ant pečių užsidegti kryžių … [Skaityti toliau…]
Teoetika (gr. Θジュオηθική, Theoēthikē) – tai etikos šaka, grindžiama Dievo principais, teologiniu požiūriu ir šventaisiais raštais, siekianti nustatyti, kas yra moralu ir teisinga pagal dieviškąją valią. Žodis sudarytas iš graikiškų šaknų: theos (Dievas) ir ēthikē (etika, moralė). Teoetika pabrėžia, kad moralinės normos kyla ne tik iš žmogaus proto ar visuomenės susitarimų, bet iš Dievo, kaip … [Skaityti toliau…]
Laumžirgis (Odonata) nėra dažnas religinių sistemų veikėjas, tačiau kai kuriose kultūrose jis įgavo simbolinę reikšmę – dažniausiai ne kaip dievybė ar kulto objektas, o kaip reprezentacinis gamtos reiškinys, susijęs su judėjimu, permaina ar siela. Štai vietos ir tradicijos, kuriose laumžirgis įgijo aiškų religinį ar simbolinį statusą: 1. Japonija – šintoizmas ir simbolika Japonijoje laumžirgis (tonbo) … [Skaityti toliau…]