Iš Samarijos kaimo, vadinamo Kapparataja (Capparataea), kilęs Menandras (Menandros) nebuvo paprastas praeivis dvasinėje istorijoje. Jis tapo vienu pirmųjų krikščionybės eros gnostikų, kuris savo mokymu bandė įtikinti žmones, jog mirtį ir senatvę galima nugalėti čia pat, žemėje, pasitelkus magiją ir ypatingą žinojimą. Menandras buvo garsiojo Simono Mago mokinys, tačiau jis greitai pralenkė savo mokytoją ambicijomis. Jei … [Skaityti toliau…]
Gnostinėje teologijoje Pirmoji Mintis (gr. Ἔννοια, Ennoia) yra pirmasis dieviškasis emanacijos aktas, kylantis iš aukščiausiojo Dievo, vadinamo Begalybe arba Monada. Tai nėra abstrakti idėja, bet gyva, asmeninė dvasinė būtybė — Dievo savirefleksija, iš kurios sklinda visa dvasinė tikrovė. Ennoia yra pirmasis Dievo „žingsnis“ į išorę, pirmasis šviesos spindulys, iš kurio vėliau kyla eonai, pleroma ir … [Skaityti toliau…]
Krikščionybės aušroje, kai apaštalai dar tik skleidė pirmąsias žinias apie prisikėlusį Išganytoją, Samarijos (Samaria) regiono mieste Gitoje pasirodė žmogus, kurio vardas visiems laikams įsirėžė į dvasinę istoriją kaip erezijos ir dvasinės puikybės simbolis. Tai Simonas Magas (Simon Magus). Jo sekėjai, vadinami simoniečiais (Simoniani), sudarė vieną pirmųjų gnostinių grupių, kuri kėlė didžiulį iššūkį besikuriančiai Bažnyčiai. Jonas … [Skaityti toliau…]
Tarp ankstyvojo krikščioniškojo pasaulio paraščių egzistavo tekstas, kurio šiandien nebeturime, tačiau kurio šešėlis nuolat išnyra iš Bažnyčios Tėvų raštų. Tai vadinamoji Elkasajo knyga (lot. Liber Elkesai, graik. τὸ βιβλίον Ἐλκεσαΐ), paslaptingas II–III amžiaus apreiškimo tekstas, kurį naudojo elkesaitai – judaizuojanti krikščionių bendruomenė, veikusi Sirijoje, Arabijoje ir Mesopotamijoje. Ši knyga niekada nebuvo įtraukta į kanoną, tačiau … [Skaityti toliau…]
Ankstyvųjų krikščionybės amžių Jeruzalė buvo vieta, kurioje religinės tiesos nuolat susidurdavo su politine tikrove. Tarp gerai žinomų fariziejų ir sadukiejų Evangelijose pasirodo dar viena grupė, kurią istorikai ir teologai vadina erodionais (Herodiani). Tai nebuvo tradicinė dvasinė sekta, kuriai rūpėtų vien tik sielos išganymas ar sudėtingi įstatymo aiškinimai. Šie žmonės pasirinko kitokį kelią – jie tikėjo, … [Skaityti toliau…]
Ankstyvosios krikščionybės aušroje, kai dvasinis pasaulis dar tik bandė nubrėžti griežtas ribas tarp tiesos ir klaidos, Jordanijos upės rytiniame krante gyvavo viena mįslingiausių bendruomenių. Tai nasarėjai (Nasaraei). Jų pavadinimas dažnai sukelia painiavą, nes jis skamba panašiai į nazarietus (Nazaraioi), kurie buvo krikščionys žydai. Tačiau aštuntojo amžiaus mąstytojas Jonas Damaskietis (Joannes Damascenus), remdamasis dar senesniais Epifanijaus … [Skaityti toliau…]
Ankstyvaisiais krikščionybės amžiais Jordano upės apylinkės ir negyvosios jūros pakrantės buvo tikras dvasinių ieškojimų katilas. Čia, tarp smėlynų ir olų, telkėsi grupės, kurios bandė savaip interpretuoti senovės protėvių paveldą. Viena mįslingiausių tokių bendruomenių – osenai (Ossenoi). Juos savo garsiajame šimto erezijų sąraše mini aštuntojo amžiaus teologas Jonas Damaskietis (Joannes Damascenus), kliaudamasis dar senesniais Epifanijo Salaminiečio … [Skaityti toliau…]
Religinių judėjimų istorijoje vanduo visada užėmė ypatingą vietą. Jis nebuvo tiesiog priemonė dulkėms nuo kūno nuplauti, bet tapo dvasinio atgimimo ir tyrumo simboliu. Tačiau viena grupė šį simbolizmą pavertė kraštutiniu kasdieniu ritualu. Tai hemerobaptistai (hemerobaptistae). Šis pavadinimas kilęs iš graikų kalbos žodžių junginio: hemera, reiškiančio dieną, ir baptismos, reiškiančio krikštą arba panardinimą. Lietuviškai juos galėtume … [Skaityti toliau…]
Religinių judėjimų istorijoje, ypač toje jos dalyje, kuri liečia samaritų (Samaritae) bendruomenę, dositejai (Dositheani) užima itin mįslingą vietą. Ši grupė, kildinama iš pirmojo mūsų eros amžiaus, buvo pavadinta savo įkūrėjo Dositejo (Dositheos) vardu. Pasakojama, kad jis buvo Simono Magio (Simon Magus) amžininkas ar net jo mokytojas. Jonas Damaskietis (Joannes Damascenus) savo veikale „Apie erezijas“ (De … [Skaityti toliau…]
Dvasinėje istorijoje dažnai pasitaiko atvejų, kai didžiausi skilimai įvyksta ne dėl esminių tikėjimo tiesų, o dėl paprasčiausių taisyklių ar net kalendoriaus lapelių. Viena tokių grupių, kurią savo garsiajame veikale „Apie erezijas“ (De haeresibus) mini aštuntojo amžiaus mąstytojas Jonas Damaskietis (Joannes Damascenus), yra sebujai (Sebuaei). Tai buvo viena iš keturių pagrindinių samaritų (Samaritae) atšakų, kurios egzistavo … [Skaityti toliau…]
Jonas Damaskietis (Joannes Damascenus) savo garsiajame veikale „Apie erezijas“ (De haeresibus) mini mažai žinomą, bet istoriškai itin įdomią grupę – gortenus (Gortheni). Ši bendruomenė priskiriama samaritų (Samaritae) atšakoms, kurios egzistavo šalia pagrindinės žydų srovės. Nors jie gyveno tuose pačiuose kraštuose kaip ir kiti izraelitai, jų dvasinis kelias pasuko į smulkmeniškų apeigų ir kalendoriaus derinimo vingius. … [Skaityti toliau…]
Senovės Atėnų pakraštyje, atokiau nuo triukšmingų aikščių ir politinių ginčų, vešėjo sodas. Tai nebuvo paprasta poilsio vieta, o viena įtakingiausių antikos filosofijos mokyklų, kuriai vadovavo Epikūras (Epicurus). Jo pasekėjai, vadinami epikūrininkais (epikūreioi), į dvasinę istoriją įrašė puslapį, kuris krikščionių mąstytojams kėlė nemenką galvos skausmą. Nors kasdienėje kalboje šis vardas šiandien dažnai siejamas su prabanga ar … [Skaityti toliau…]