Antrajame mūsų eros amžiuje, kai gnosticizmas pasiekė savo intelektualinį apogėjų, didžiojo mąstytojo Valentino (Valentinus) šešėlyje iškilo jo mokinys, vardu Sekundas (Secundus). Nors jis gerbė savo mokytoją, Sekundas nusprendė žengti dar toliau, sukurdamas savo filosofinę sistemą, kuri vėliau tapo žinoma kaip sekundianų (Sekundiani) judėjimas. Šią grupę kaip atskirą ereziją savo didžiajame veikale „Panarion“ (Panarion, 32 skyrius) mini šventasis Epifanijus Salaminietis (Epiphanius Salaminiensis), o vėliau ją į savo sąrašus įtraukė ir Jonas Damaskietis (Joannes Damascenus). Sekundianai tikėjo, kad visata yra ne tik sudėtinga dvasinė hierarchija, bet ir vieta, kurioje vyksta amžina kova tarp dviejų pirminių principų.
Sekundas ir dvasinis skilimas Pleromoje
Sekundas veiklą vykdė maždaug II a. viduryje, tikėtina, Aleksandrijoje arba Romoje, kur tuo metu telkėsi gnostikų elitas. Jo mokymas rėmėsi Valentino teorija apie Pleromą (Pleroma) – dieviškąją pilnatvę, sudarytą iš daugybės dvasinių būtybių, vadinamų eonais (aeones). Tačiau Sekundas įvedė esminę naujovę. Jei Valentinas manė, kad eonai kyla iš vieno nepažinaus Tėvo, tai Sekundas teigė, kad pačioje būties pradžioje egzistavo du pirminiai pradais, savotiška dešinioji ir kairioji pusė – Šviesa ir Tamsa.
Pasak sekundianų, Pleroma nėra vientisa. Ji turi savo „aukštesniąją“ ir „žemesniąją“ dalį. Tai buvo radikalus dualizmas, kuris dar labiau supriešino dvasinį pasaulį su materialiuoju. Epifanijus pastebi, kad Sekundas savo mokyme naudojo poetišką, bet itin sudėtingą kalbą, bandydamas paaiškinti, kaip iš šių dviejų šaknų išaugo visas matomas ir nematomas pasaulis. Šis mokymas darė sekundianus panašius į vėlesnius manichėjus, tačiau jų terminologija išliko griežtai valentiniška.
Ketvertas ir sielos išlaisvinimo mechanizmas
Sekundianai ypatingą reikšmę teikė Ketvertui (Tetras) – keturiems pirminiams eonams, kurie buvo visos Pleromos pagrindas. Jie tikėjo, kad kiekvienas žmogus savyje nešioja dvasinę kibirkštį, tačiau ji yra įkalinta materijoje, kurią sukonstravo žemesnės, tamsiosios jėgos. Jų dvasinė praktika buvo nukreipta į tai, ką jie vadino „nušvitimu“ arba „pažinimu“ (gnosis). Tik supratęs tikrąją visatos sandarą ir savo dievišką kilmę, žmogus galėjo po mirties kilti per visas sferas atgal į Šviesos karalystę.
Jonas Damaskietis savo veikale „Apie erezijas“ pabrėžia, kad sekundianai klydo tapatindami blogio kilmę su pačia materija ir neigdami vienintelio Dievo visagalybę. Krikščionių ortodoksų akyse Sekundo bandymas įvesti du pradinius principus buvo išpuolis prieš monoteizmą. Sekundianai taip pat laikėsi docetizmo (docetismus) – jie manė, kad Kristus negalėjo turėti tikro, materialaus kūno, nes tamsa negali susijungti su šviesa.
Pasitraukimas į šešėlius ir istoriniai sprendimai
Sekundianų judėjimas pamažu ištirpo kitose gnostinėse sistemose baigiantis III amžiui. Jų radikalumas buvo patrauklus intelektualams, tačiau per daug sudėtingas paprastiems tikintiesiems. Bažnyčios tėvai juos laikė pavojingais būtent dėl jų sugebėjimo krikščioniškus vardus (Tėvas, Sūnus, Dvasia) užpildyti visiškai pagonišku, dualistiniu turiniu.
Pagrindiniai sekundianų bruožai dvasiniame kontekste:
- Pradų dvilypumas: Tikėjimas, kad Pleroma kilo iš dviejų priešingų šaknų.
- Docetistinė kristologija: Jėzaus žmogiškumo ir materialaus kūno neigimas.
- Elitizmas: Tikėjimas, kad tik tie, kurie priklauso „šviesos sėklai“, gali būti išgelbėti.
- Pasaulio niekinimas: Materialios visatos traktavimas kaip klaidos arba tamsos kūrinio.
Nors Sekundas nepaliko didelių rašytinių paminklų, jo idėjos privertė krikščionių teologus, pavyzdžiui, Ireniejų Lionietį, dar aiškiau suformuluoti požiūrį į vieną Dievą Kūrėją ir materijos pradinį gerumą. Sekundianai liko istorijoje kaip priminimas apie laikotarpį, kai krikščionybė turėjo atlaikyti intelektualinį šturmą iš tų, kurie bandė ją paversti sudėtingu mitologiniu labirintu.