Ketvirtojo amžiaus krikščioniškoje Mesopotamijoje, kai Bažnyčia po imperatoriaus Konstantino atsivertimo mėgavosi naujai įgyta prabanga ir politine galia, atsirado balsas, kuris rėžė tiesą į akis. Tai buvo Audis (lot. Audaeus, gr. Αὐδαῖος), žmogus, kurio vardu pavadintas judėjimas – audianai (arba liaudiškai audijonai) – tapo viena labiausiai provokuojančių ir kartu nuoširdžiausių to meto bendruomenių. Šventasis Epifanijus Salaminietis … [Skaityti toliau…]
Ketvirtojo amžiaus pradžioje krikščionybė iš žiauriai persekiojamos mažumos tapo valstybine religija, tačiau vidinė taika truko neilgai. Didžiausias iššūkis kilo iš pačios Bažnyčios intelektualinio centro – Aleksandrijos. Šventasis Epifanijus Salaminietis savo veikale „Panarion“ (69 skyriuje) šią grupę vadina ne tiesiog arijonais, o ariomanitais (Ariomanitae). Šis pavadinimas, sujungiantis Arijaus vardą su graikišku žodžiu mania (beprotybė), atspindėjo ortodoksų … [Skaityti toliau…]
Ketvirtojo amžiaus pradžioje, kai Diokletiano persekiojimų ugnis rijo Egipto krikščionių bendruomenes, po baimės ir kraujo šešėliu gimė judėjimas, kuris dešimtmečiams suskaldė Nilo slėnio Bažnyčią. Tai buvo miletijonai (Meletiani), pasivadinę savo lyderio, Likopolio (dabartinis Asjutas) vyskupo Meletijaus (Meletius), vardu. Šventasis Epifanijus Salaminietis (Epiphanius Salaminiensis) savo veikale „Panarion“ (68 skyriuje) miletijonams skiria itin svarbią vietą, nes ši … [Skaityti toliau…]
Ketvirtojo amžiaus pradžioje Egipto dykumų pakraščiuose ir Leontopolio mieste (Marmarika) sužibo viena labiausiai išsilavinusių, tačiau kartu ir kontroversiškiausių asmenybių – Hierakas (Hierax). Jo sekėjai, vadinami hierakitais (Hieracitae), suformavo bendruomenę, kuri tapo savotišku intelektualiosios askezės bastionu. Šventasis Epifanijus Salaminietis (Epiphanius Salaminiensis) savo veikale „Panarion“ (67 skyriuje) Hieraką aprašo su neslepiama pagarba jo protui, tačiau su didžiuliu … [Skaityti toliau…]
Ketvirtojo amžiaus pabaigoje, kai šventasis Epifanijus Salaminietis (Epiphanius Salaminiensis) rašė savo monumentalųjį „Panarion“ (ypač 66 skyrių apie manichėjus), jis paminėjo grupę, kuri jo gimtojoje Palestinoje buvo žinoma specifiniu vardu – akuanitai (Acuanitae). Nors iš esmės tai buvo tie patys manichėjai, jų pavadinimas kilo iš mįslingo ir energingo lyderio, vardu Akuas (Acua / Akuas). Akuanitų istorija … [Skaityti toliau…]
Trečiojo mūsų eros amžiaus viduryje, apie 242 metus, galingosios Sasanidų imperijos širdyje (Mesopotamijoje) pasigirdo balsas, skelbiantis save „paskutiniuoju pranašu“ ir „Jėzaus Kristaus apaštalu“. Tai buvo Manis (Mani, apie 216–277 m.), kurio mokymas – manichėjizmas – per kelis dešimtmečius tapo viena didžiausių pasaulinių religijų, nusidriekusia nuo Šiaurės Afrikos pakrančių iki pat Kinijos sienų. Šventasis Epifanijus Salaminietis … [Skaityti toliau…]
Trečiojo mūsų eros amžiaus viduryje, apie 260–272 metus, viename didžiausių Romos imperijos centrų – Antiochijoje – sužibo asmenybė, kurios vardas tapo dvasinės ir politinės galios simboliu. Tai buvo Paulius Samosatietis (Paulus Samosatenus), Antiochijos vyskupas ir kartu aukštas civilinis valdininkas (prokuratorius) Palmyros karalienės Zenobijos dvare. Jo įkurtas judėjimas – paulinistai (Paulianistae) – atstovavo vienai radikaliausių adopcionizmo … [Skaityti toliau…]
Nuo III a. vidurio iki pat VI a. vidurio krikščioniškasis pasaulis gyveno vieno didžiausių intelektualinių milžinų šešėlyje. Tai buvo Origenas (Origenes Adamantius, apie 184–253 m.) – Aleksandrijos mokyklos vadovas, parašęs tūkstančius veikalų ir suformavęs pirmąją išsamią krikščioniškosios filosofijos sistemą. Tačiau jo palikimas tapo tiksinčia bomba: origenistai (Origenistae), jo mokiniai ir vėlesni sekėjai, išplėtojo jo spekuliacijas … [Skaityti toliau…]
Trečiojo mūsų eros amžiaus pradžioje, kai Romos imperiją krėtė politinis nestabilumas, krikščionių bendruomenė išgyveno vieną giliausių intelektualinių sukrėtimų. Į imperijos sostinę iš Libijos (Pentapolio) atvyko mąstytojas, vardu Sabelijus (Sabellius). Jis nebuvo tiesiog dar vienas eretikas; jis buvo žmogus, troškęs apginti krikščionybę nuo to, kas jam atrodė kaip didžiausia grėsmė – politeizmo (daugiadeivystės). Jo suformuotas judėjimas … [Skaityti toliau…]
Ketvirtojo amžiaus Mažosios Azijos provincijose – Frygijoje, Pisidijoje ir Kilikijoje – krikščionių bendruomenės susidūrė su grupe, kuri į evangelinį skurdą žvelgė ne kaip į patarimą, o kaip į negailestingą įstatymą. Tai buvo apotaktikai (Apotactici), graikiškai vadinami Apotaktikoi („atsižadėjusieji“). Patys jie mieliau vadinosi apaštalikais (Apostolici), teigdami, kad tik jie vieninteliai ištikimai laikosi apaštalų gyvenimo būdo. Šventasis … [Skaityti toliau…]
Ankstyvosios krikščionybės istorijoje yra grupių, apie kurias žinome viską – jų maldas, jų ginčus ir net jų valgiaraščius. Tačiau yra ir tokių, kurios primena blėstančius šešėlius senoviniuose rankraščiuose. Viena mįslingiausių tokių grupių – angelikai (Angelici). Ketvirtojo amžiaus pabaigoje šventasis Epifanijus Salaminietis (Epiphanius Salaminiensis), rašydamas savo garsųjį „Panarion“ (60 skyrių), prisipažino, kad šios sektos laikas jau … [Skaityti toliau…]
Trečiojo mūsų eros amžiaus viduryje, apie 251 metus, Romos krikščionių bendruomenė skilo į dvi nesutaikomas stovyklas. Tai nebuvo ginčas dėl sudėtingų gnostinių sferų ar kosminių mitų – tai buvo kova dėl pačios Bažnyčios sielos: ar ji yra gailestinga ligoninė nusidėjėliams, ar nepriekaištinga šventųjų tvirtovė? Šio sąjūdžio pradininkas buvo Novacijonas (Novatianus), talentingas Romos presbiteris ir pirmasis … [Skaityti toliau…]