Antrojo amžiaus pabaigoje, Mažosios Azijos krikščionių bendruomenėse, ypač aplink Tiatyrų miestą, kilo keistas ir paradoksalus judėjimas. Kol dauguma eretikų bandė kurti naujus slaptus raštus, ši grupė nusprendė elgtis priešingai – jie norėjo išbraukti iš Bažnyčios kanono vienus svarbiausių tekstų. Šventasis Epifanijus Salaminietis (Epiphanius Salaminiensis) savo didžiajame veikale „Panarion“ (51 skyriuje) jiems suteikė alogų (Alogoi) vardą. … [Skaityti toliau…]
Ankstyvojoje Bažnyčioje ne visi ginčai sukosi aplink sudėtingas gnostines formules ar kosminius mitus. Kartais didžiausią įtampą keldavo paprastas, bet esminis klausimas: kada švęsti Velykas? Antrajame ir trečiajame amžiuje Mažoji Azija tapo namais grupei, kurią istorija vadina keturiolikiečiais (Quartodecimani arba graikiškai Tessareskaidekatitai). Šis pavadinimas kilo iš lotyniško skaičiaus quartadecima (keturiolika), nurodančio žydų nisano mėnesio 14-ąją dieną. … [Skaityti toliau…]
Ankstyvosios krikščionybės istorijoje, ypač Galatijos ir Frygijos regionuose (dabartinė Turkija), būta grupių, kurių pamaldos kitiems krikščionims atrodė ne tik neįprastos, bet ir provokuojančios. Viena tokių mįslingų bendruomenių buvo artotiritai (Artotyritae). Jų pavadinimas yra tiesioginė nuoroda į jų atliekamą Eucharistijos ritualą, mat jis kilęs iš graikų kalbos žodžių artos (ἄρτος – duona) ir tyros (τυρός – … [Skaityti toliau…]
Ankstyvosios krikščionybės sūkuryje, Frygijos lygumose, antrame ir trečiame mūsų eros amžiuje klestėjo grupė, kurią Bažnyčios tėvai mini su didžiausiu nerimu ir nuostaba. Tai kvintilianai (Quintilliani), glaudžiai susiję su montanistų judėjimu, tačiau pavadinti savo įkvėpėjos, pranašės Kvintilos (Quintilla), vardu. Nors heresiologų raštuose jie dažnai tapatinami su pepuzianais ar priscilijonais, būtent kvintilianų vardas pabrėžė radikalų moters dvasinio … [Skaityti toliau…]
Ankstyvosios krikščionybės žemėlapyje Frygija buvo vieta, kurioje dvasinis uolumas dažnai peržengdavo tradicines ribas. Būtent čia, mažame ir mįslingame Pepuzos (Pepuza) kaimelyje, susiformavo viena labiausiai provokuojančių montanizmo atšakų – pepuzianai (Pepuziani). Ši grupė, dar vadinama kvintilijonais (Quintilliani) arba priscilijonais, iš kitų išsiskyrė ne tik savo radikaliu apokaliptiniu laukimu, bet ir revoliuciniu požiūriu į moters vaidmenį Bažnyčioje. … [Skaityti toliau…]
Ankstyvosios krikščionybės istorija Mažojoje Azijoje, ypač mįslingajame Frygijos regione, primena spalvingą ir kartais ekscentrišką dvasinių ieškojimų mozaiką. Ketvirtajame amžiuje, kai didžioji Bažnyčia jau buvo įtvirtinusi savo liturginę tvarką, Frygijos lygumose vis dar gyvavo grupės, kurios tikėjimą išreiškė per ritualus, kitiems kėlusius nuostabą ar net pasibjaurėjimą. Viena tokių grupių buvo askodrugitai (Ascodrugitae arba Ascodrougitae). Jų pavadinimas, … [Skaityti toliau…]
Antrojo amžiaus viduryje, maždaug tarp 156 ir 172 metų, Romos imperijos krikščionių bendruomenėse kilo dvasinė audra, kurią sukėlė judėjimas, pasivadinęs „Naująja pranašyste“ (Nova Prophetia). Istorijoje jie geriau žinomi kaip montanistai (Montanistae), pavadinti jų įkūrėjo Montano vardu. Tai nebuvo eilinė gnostikų grupė, spekuliuojanti sudėtingomis kosminėmis teorijomis. Priešingai – montanistai norėjo sugrąžinti Bažnyčią prie jos ištakų: prie … [Skaityti toliau…]
Antrojo amžiaus viduryje, Mažosios Azijos širdyje, dulkėtame Frygijos kaimelyje, vardu Ardabau, prasidėjo judėjimas, kuris sudrebino visą ankstyvąją krikščionybę. Tai buvo katafrigai (Cataphrygae), vėliau geriau žinomi kaip montanistai. Pavadinimas kilo tiesiog iš jų kilmės vietos – Frygijos, tačiau jų pačių skelbiama žinia buvo kur kas ambicingesnė. Jie teigė, kad Bažnyčia tapo per daug drungna, per daug … [Skaityti toliau…]
Antrojo mūsų eros amžiaus viduryje Romos intelektualų būreliuose pasirodė žmogus, kurio skvarbus protas ir bekompromisė laikysena kėlė pagarbą net didžiausiems oponentams. Tai buvo Tatianas Asiras (Tatianus Assyrius), gimęs Mesopotamijoje, išsilavinimą gavęs graikų mokyklose, o vėliau, sužavėtas Biblijos paprastumo, tapęs šventojo Justino Kankinio mokiniu. Tačiau po mokytojo mirties (apie 165 m.) Tatiano dvasinis kelias pasuko radikalios … [Skaityti toliau…]
Antrojo amžiaus viduryje Romos gatvėse ir krikščionių susirinkimuose ėmė sklisti žinia apie merginą, kuri regėjo vizijas ir kalbėjosi su angelais. Tai buvo Filumenė (Philumena). Nors ji pati nepaliko rašytinių veikalų, jos įtaka ankstyvajai krikščionybei buvo milžiniška per jos dvasinį partnerį Apelį (Apelles), žymiausią Markiono mokinį. Filumenė tapo viena iš nedaugelio moterų pranašių, kurių vardai išliko … [Skaityti toliau…]
Antrojo mūsų eros amžiaus pabaigoje, klaidžiojant po dulkėtas Sirijos ir Mažosios Azijos provincijas, buvo galima sutikti žmonių, kurie į pasaulį žvelgė su neapsakoma baime ir įtarumu. Tai buvo severianai (Severiani), nedidelė, bet itin radikali gnostikų ir enkratitų (susilaikytojų) atšaka. Jų judėjimas pavadintas įkūrėjo Severo (Severus) vardu, kuris, pasak Bažnyčios tėvų, pasirodė netrukus po garsiojo Tatiano. … [Skaityti toliau…]
Antrojo mūsų eros amžiaus viduryje, kai krikščionių bendruomenės visame Romos imperijos pasaulyje bandė apsibrėžti savo tikėjimo ribas, iškilo figūra, kurią istorikai laiko viena įdomiausių ir savarankiškiausių gnosticizmo krypčių. Tai buvo Apelis (Apelles), garsiausias ir talentingiausias Markiono mokinys. Nors jis mokėsi pas Markioną, jų keliai išsiskyrė dėl esminių dvasinių įžvalgų. Jo sekėjai, vadinami apelininkais (Apellitae), suformavo … [Skaityti toliau…]