Ketvirtojo amžiaus dvasiniame žemėlapyje, kai krikščionybė po Nikėjos susirinkimo bandė sustyguoti savo dogmų chorą, paraštėse vešėjo grupės, kurios kėlė šiurpą net visko mačiusiems Bažnyčios tėvams. Viena paslaptingiausių ir labiausiai smerkiamų bendruomenių buvo borboritai (Borboritai). Jų pavadinimas kilęs iš graikų kalbos žodžio borboros (βόρβορος), reiškiančio „purvą“ arba „mėšlą“. Tai nebuvo jų pačių pasirinktas vardas – taip juos praminė oponentai, pabrėždami jų apeigų „pataisomą“ pobūdį. Patys borboritai save laikė tikraisiais gnostikais, dvasiniu elitu, kuriam patikėta šiurpi, bet, jų akimis, šventa misija: išlaisvinti dieviškąją šviesą iš nešvarios materijos gniaužtų.
Vardų labirintas ir gnostinė kilmė
Borboritai nebuvo vientisa organizacija su vienu lyderiu. Tai buvo platus, decentralizuotas tinklas, kurio atšakos driekėsi nuo Egipto dykumų iki Armėnijos kalnų. Priklausomai nuo vietos ir specifinių akcentų, jie buvo vadinami skirtingai: kodijonais, stratiotikais, fibionitais ar zachėjais. Šventasis Epifanijus Salaminietis (Epiphanius Salaminiensis), pagrindinis jų „detektyvas“ ir demaskuotojas, savo veikale Panarion teigia, kad visos šios grupės yra tos pačios nuodingos šaknies vaisiai.
Jų teologinis pamatas rėmėsi radikaliu dualizmu. Borboritai tikėjo, kad aukščiausiasis Dievas yra nepasiekiamas, o mūsų regimąjį pasaulį sukonstravo aklas ir piktas kūrėjas – Demiurgas (dažnai tapatinamas su žydų Dievu JHVH) ir jo pagalbininkai archontai. Šios būtybės pavogė dangiškąją šviesą iš motiniškos dievybės Barbelo ir įkalino ją žmogaus kūne – kraujyje, sėkloje ir moterų ciklo skysčiuose. Borboritų nuomone, visas gyvenimas žemėje yra ne kas kita, kaip nuolatinė kova dėl šios pavogtos šviesos susigrąžinimo.
Sakramentas už uždarų durų: „Šviesos rinkimas“
Tai, kas borboritus pavertė labiausiai nekenčiama sekta istorijoje, buvo jų požiūris į sakramentus. Jie tikėjo, kad dvasinė šviesa yra fiziškai suspenduota gyvybiniuose skysčiuose. Todėl jų susirinkimai, kuriuos jie vadino „Agapėmis“ (meilės puotomis), virto ritualais, kuriuose dvasinis tikslas pateisino bet kokias priemones. Epifanijus su neslepiamu pasibjaurėjimu aprašo, kaip jie praktikavo ritualinį seksualinį libertinizmą, kurio metu surinkti skysčiai buvo aukojami maldose tariant: „Tai yra Kristaus kūnas ir kraujas“.
Borboritai buvo griežti prokreacijos (vaikų gimdymo) priešininkai. Jų logika buvo negailestinga: jei vaikas gimsta, vadinasi, dar viena dieviškos šviesos dalelė yra įkalinama naujame „mėsos narve“, o archontai švenčia pergalę. Todėl jie naudojo visas įmanomas priemones, kad išvengtų nėštumo. Jei moteris vis dėlto pastodavo, borboritai atlikdavo šiurpius ritualus, tikėdami, kad jie „išgelbsti“ sielą iš embriono, kol šis dar nespėjo galutinai tapti materijos kaliniu.
Pagrindinės jų dvasinės praktikos nuostatos:
- Moralinis abejingumas: Kadangi siela yra dieviška, o kūnas – beviltiškai blogas, jokie kūno veiksmai negali sutepti sielos.
- Gnozis prieš įstatymą: Jie atmetė Senąjį Testamentą ir krikščioniškąją etiką, laikydami juos archontų pinklėmis, skirtomis pavergti laisvą dvasią.
- Vartų slaptažodžiai: Jie mokėsi sudėtingų vardų ir formulių, kurias siela po mirties turėjo pasakyti kiekvienam dangaus sferos sargybiniui, kad būtų praleista į Šviesos Pilnatvę (Pleroma).
Epifanijaus misija ir sektos saulėlydis
Apie 374–377 metus šventasis Epifanijus, būdamas Salamino vyskupu, nusprendė galutinai išgyvendinti šią „ligą“. Jis pats buvo susidūręs su borboritais Egipte, kai dar būdamas jaunas bandė perprasti gnostikų paslaptis. Pasakojama, kad borboritų moterys bandė jį suvilioti ir įtraukti į savo apeigas, tačiau jis ne tik atsilaikė, bet ir išdavė jų slėptuves vietos vyskupams. Tai sukėlė masinius trėmimus: apie 80 borboritų buvo išvaryti iš Aleksandrijos.
Imperatorius Teodosijus I vėliau išleido griežtus ediktus, nukreiptus prieš manichėjus ir „borboritų bjaurastį“, konfiskuodamas jų turtą ir draudžiantis bet kokius susirinkimus. Kadangi bendruomenė neaugino vaikų ir buvo persekiojama valstybės bei Bažnyčios, jos narių skaičius natūraliai mažėjo. Penktajame amžiuje borboritų likučiai pasitraukė į atokius Sirijos ir Armėnijos kaimus, kur jų idėjos pamažu ištirpo kituose dualistiniuose judėjimuose, pavyzdžiui, paulikijonų tradicijoje.
Istorinė pamoka: kai dualizmas tampa bedugne
Jonas Damaskietis savo erezijų sąraše borboritus mini kaip kraštutinį dvasinio iškrypimo pavyzdį. Borboritų drama – tai istorija apie žmones, kurie taip stipriai nekentė materijos, kad galiausiai joje tiesiog nuskendo. Jų bandymas „pergudrauti“ pasaulio kūrėją per ritualinį purvą parodė, koks pavojingas gali būti tikėjimas, visiškai atskiriantis dvasią nuo moralės.
Štai kaip borboritai paveikė dvasinę raidą:
- Priverstė Bažnyčią griežtai apibrėžti kūno šventumą ir santuokos vertę.
- Iškėlė klausimą apie tai, kur baigiasi religinė laisvė ir prasideda bendruomenės moralinis saugumas.
- Išliko istorijoje kaip ryškiausias perspėjimas apie dvasinį elitizmą, kuris kitus žmones laiko tik „nešvaria materija“.