Tekstai

Zen budizmo tradicijoje viena iš žinomiausių alegorijų yra vadinamoji „Pirštas ir mėnulis“. Ji dažnai minima klasikinėse zen mokytojų kalbose ir koanų rinkiniuose. Alegorija sako: mokytojo žodžiai yra tarsi pirštas, rodantis į mėnulį. Jei mokinys žiūri tik į pirštą, jis praleidžia patį mėnulį. Kinų kalba: 指月 (zhǐ yuè) – „pirštas, rodantis į mėnulį“. Angliškai: Finger pointing … [Skaityti toliau…]

Levas Tolstojus (XIX a.) savo moraliniuose ir religiniuose apmąstymuose dažnai naudojo paprastus, bet labai paveikius vaizdinius. Vienas iš jų – „Sudegusios žvakės“ alegorija, kur žmogaus gyvenimas palyginamas su žvake, kuri dega ir trumpėja. Šis vaizdinys gimė Tolstojaus vėlyvuoju kūrybos laikotarpiu, kai jis rašė apie tikėjimą, meilę ir gyvenimo prasmę. Rusų kalba: dažniausiai vartojamas vaizdinys «Свеча» … [Skaityti toliau…]

Platonas, dialoge „Faidras“ (IV a. pr. Kr.), pateikia vieną iš giliausių ir vaizdingiausių sielos alegorijų – vadinamąją „Sielos vežimo“ alegoriją, kurią jis priskiria Sokratui. Ši metafora tapo kertiniu Vakarų filosofijos vaizdiniu, aiškinančiu žmogaus vidinę kovą ir siekį pakilti prie dieviškosios tiesos. Siela vaizduojama kaip vežimas, kurį traukia du žirgai: Vežėjas – žmogaus protas – turi … [Skaityti toliau…]

Islamiškoje mistinėje tradicijoje vienas iš giliausių vaizdinių yra „Veidrodžio alegorija“, kurią XI a. išplėtojo garsus teologas ir sufijų mąstytojas Abu Hamid al-Ghazali. Ši alegorija gimė islamo dvasinio mokymo kontekste, kur ypatingas dėmesys skiriamas širdies tyrumui ir vidiniam apsivalymui. Pasakojimas teigia, kad žmogaus širdis yra tarsi veidrodis: ji gali atspindėti dieviškąją šviesą. Tačiau nuodėmės, aistros ir … [Skaityti toliau…]

Kabaloje vienas iš giliausių ir vaizdingiausių mokymų yra „Dievo kibirkščių“ alegorija, suformuota XVI a. žydo mistiko Icchako Lurijos (Ari). Ji kyla iš jo kosmologinės doktrinos apie „indų sudužimą“ (švirat ha-kelim): kai dieviškoji šviesa buvo išlieta į pasaulį, indai, skirti ją laikyti, neatlaikė ir sudužo. Todėl šviesos kibirkštys išsibarstė po visą kūriniją, įstrigo materijoje ir kasdienybėje. … [Skaityti toliau…]

Budistinėje Mahāyānos tradicijoje viena iš ryškiausių alegorijų yra vadinamoji „Tuščio vežimo“ istorija. Ji atsirado Indijos Mahāyānos tekstuose (pvz., Mahāyāna Mahāparinirvāṇa Sūtroje ir kituose traktatuose), kur mokoma apie anatman – doktriną, kad nėra pastovios, nekintančios sielos ar „aš“. Pasakojimas paprastas: vežimas atrodo esąs daiktas, bet iš tiesų jis sudarytas iš dalių – ratų, ašių, sėdynės, jungčių. … [Skaityti toliau…]

Hasidų tradicijoje pasakojimas apie „Kišenėje esantį laišką“ yra viena iš paprastų, bet labai gilių alegorijų. Iš tiesų ši istorija tradiciškai vadinama „Du rašteliai kišenėse“ – ji siejama su XVIII–XIX a. Rytų Europos rabinais, ypač Simcha Bunim iš Pešišchos. Pasakojama, kad žmogus visada nešiojasi du lapelius: viename parašyta „Dėl manęs buvo sukurtas pasaulis“, o kitame – … [Skaityti toliau…]

Sufijų tradicijoje viena ryškiausių alegorijų yra pasakojimas apie drugį ir žvakę, žinomas iš persų poeto Farido ad-Dino Attaro (XII a.) 1177 m. kūrinio „Paukščių kalba“ (Mantiq al-Tayr). Ši istorija gimė islamo mistikos – sufizmo – kontekste, kurio esmė yra meilės kelias į Dievą, savęs atsisakymas ir visiškas susiliejimas su dieviškąja tikrove. Pasakojime drugys skrenda į … [Skaityti toliau…]

John Bunyan – „Piligrimo kelionė“ (angl. The Pilgrim’s Progress from This World, to That Which Is to Come, 1678) yra viena įtakingiausių krikščioniškosios literatūros alegorijų, tapusi tikru protestantiškosios dvasinės kultūros pamatu. Šį kūrinį parašė anglų pamokslininkas ir rašytojas Johnas Bunyanas, gyvenęs XVII a. Anglijoje – neramiu Puritonų laikotarpiu, kai religiniai įsitikinimai dažnai kainuodavo laisvę. Bunyanas … [Skaityti toliau…]

Buvo žmogus, turėjęs du sūnus. Jaunesnysis kartą priėjo prie tėvo ir sako: „Tėve, duok man dalį turto, kuri man tenka.“ Tėvas padalino jiems abiem turtą. Po kelių dienų jaunesnysis susirinko viską, ką turėjo, ir iškeliavo į tolimą šalį. Ten paleido gyvenimą vėjais: šėliojo, linksminosi, kol viską ištaškė. Kai nebeliko nė skatiko, toje šalyje prasidėjo baisus … [Skaityti toliau…]

Šis posakis kilęs iš šventojo Augustino (354–430 m.), vieno didžiausių Bažnyčios tėvų ir teologų, gyvenimo. Augustinas gimė Tagastėje (dabartiniame Alžyre), buvo išsilavinęs retorikos mokytojas, ilgą laiką ieškojęs tiesos įvairiose filosofinėse ir religinėse tradicijose – nuo manicheizmo iki neoplatonizmo. Tik būdamas 31 metų, Milane, jis patyrė gilų atsivertimą, kurį nulėmė šv. Ambraziejaus pamokslai ir motinos Monikos … [Skaityti toliau…]

Zhuangzi (tikrasis vardas Zhuang Zhou) – kinų daoistų filosofas, gyvenęs apie 369–286 m. pr. Kr., laikotarpiu, kai Kiniją draskė karo ir politinės sumaišties bangos. Jo veikalas „Zhuangzi“ – vienas iš dviejų pagrindinių daoizmo tekstų (kartu su Laozi „Dao De Jing“), laikomas ne tik filosofijos, bet ir pasaulinės literatūros šedevru. Tai kūrinys, kupinas humoro, paradoksų, pasakojimų … [Skaityti toliau…]