Sudegusi žvakė

Levas Tolstojus (XIX a.) savo moraliniuose ir religiniuose apmąstymuose dažnai naudojo paprastus, bet labai paveikius vaizdinius. Vienas iš jų – „Sudegusios žvakės“ alegorija, kur žmogaus gyvenimas palyginamas su žvake, kuri dega ir trumpėja. Šis vaizdinys gimė Tolstojaus vėlyvuoju kūrybos laikotarpiu, kai jis rašė apie tikėjimą, meilę ir gyvenimo prasmę. Rusų kalba: dažniausiai vartojamas vaizdinys «Свеча» („Žvakė“) arba «Сгоревшая свеча» („Sudegusi žvakė“).

Žvakė čia simbolizuoja laikinumą: kiekviena akimirka artina prie pabaigos, todėl žmogus turi gyventi taip, kad jo šviesa neštų prasmę kitiems. Tolstojus pabrėžia, jog tikėjimas ir meilė yra vieninteliai keliai, leidžiantys gyvenimui turėti tikrąją vertę, kol dar dega „žvakė“.

Ši alegorija moko, kad laikas yra ribotas, todėl kiekviena diena turi būti gyvenama prasmingai – kaip žvakė, kuri šviečia kitiems, kol dar dega.

«Сгоревшая свеча» („Sudegusi žvakė“)

Buvo kartą žmogus, gyvenęs dideliame name ir turėjęs daug žvakių. Visos jos stovėjo sandėliuke – švarios, tiesios, vienodos.

Vieną vakarą jis paėmė vieną žvakę, įstatė į žalvarinę žvakidę ir uždegė.

Žvakė ėmė degti. Iš pradžių liepsna buvo maža, bet greitai išaugo – kambaryje pasidarė šilta ir šviesu. Žvakė džiaugėsi: „Štai kam aš gimiau – degti ir šviesti!“

Žmogus sėdėjo prie stalo: skaitė, rašė, valgė vakarienę, žiūrėjo į ugnį židinyje. Žvakė matė jo veidą, girdėjo juoką, jautė, kaip jis retkarčiais pakeldavo akis ir nusišypsodavo šviesai.

Laikas ėjo. Žvakė trumpėjo. Iš viršaus lašėjo vaškas, dagtis pajuodo. Ji pradėjo nerimauti:

„Kodėl aš mažėju? Kodėl darausi negraži? Jei toliau taip degsiu – greitai visai pranyksiu!“

Ji norėjo užgesti pati, kad liktų bent pusė savęs – graži ir sveika. Bet žmogus priėjo, nukirpo dagtį ir vėl paliko degti.

Žvakė ėmė verkti vaško ašaromis:

„Kodėl jis mane kankina? Galėtų pasiimti naują žvakę iš sandėliuko – ten jų šimtai! O mane verčia degti iki galo.“

Staiga ji išgirdo žmogaus balsą – jis kalbėjo ne su ja, bet ji suprato, kad tai skirta ir jai:

„Jei žvakė nedega – ji niekam nereikalinga. Ji gali stovėti sandėliuke šimtą metų, bet niekas jos neprisimins. O kai dega – šviečia, šildo, padeda matyti veidus ir raštą, guodžia tamsoje. Nors trumpėja – bet gyvena. Kai užgęsta iki galo – jos šviesa lieka žmogaus akyse.“

Žvakė nutilo. Ji suprato: „Geriau sudegti iki pat dugno ir palikti šviesą, negu likti ilga ir tamsi sandėliuke.“

Ir ėmė degti dar ryškiau – iki pat paskutinio lašo vaško.

Kai liepsna galutinai užgeso, žmogus tyliai pasakė: „Ačiū tau.“

Ir uždegė kitą žvakę.

Taip Tolstojus baigdavo šį pasakojimą seniems ir jauniems:

„Žmogaus gyvenimas – ta pati žvakė. Nebijok trumpėti, jei dega meilė ir tikėjimas. Bijok likti šaltam ir ilgam – sandėliuke niekam nereikia.“

Teologinis komentaras apie „Nebijok trumpėti“

Tolstojaus žvakės alegorija labai gražiai susisieja su krikščioniška tradicija.

• Evangelijos vaizdinys: Jėzus sako: „Jūs esate pasaulio šviesa“ (Mt 5,14). Tai reiškia, kad žmogaus gyvenimas turi būti šviesa kitiems – kaip žvakė, kuri dega ir trumpėja, bet apšviečia aplinką.
• Aukos prasmė: Kristaus mokyme nuolat pabrėžiama, kad tikras gyvenimas yra dovanojimas – „kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras, o kas praras dėl manęs, tas ją atras“ (Mt 16,25). Žvakės trumpėjimas yra šios aukos simbolis.
• Meilės ir tikėjimo šviesa: Tolstojus išryškina, kad žmogaus gyvenimo vertė matuojama ne jo trukme, o tuo, kiek jis spindėjo meile ir tikėjimu. Tai atitinka krikščionišką mintį, jog „tikėjimas be darbų yra miręs“ (Jok 2,26).
• Sandėliuko metafora: Žvakė, kuri stovi sandėliuke, yra tarsi žmogus, kuris gyvena tik sau, be meilės ir tikėjimo. Ji išlieka „ilga ir šalta“, bet be prasmės.

Taigi frazė „Nebijok trumpėti“ reiškia: nebijok senėti, eikvoti save, atiduoti laiką ir jėgas kitiems, nes tik taip gyvenimas tampa šviesa. Tai yra kvietimas gyventi evangeliniu būdu – būti pasaulio šviesa, net jei tam reikia sudegti.