Budistinėje Mahāyānos tradicijoje viena iš ryškiausių alegorijų yra vadinamoji „Tuščio vežimo“ istorija. Ji atsirado Indijos Mahāyānos tekstuose (pvz., Mahāyāna Mahāparinirvāṇa Sūtroje ir kituose traktatuose), kur mokoma apie anatman – doktriną, kad nėra pastovios, nekintančios sielos ar „aš“.
Pasakojimas paprastas: vežimas atrodo esąs daiktas, bet iš tiesų jis sudarytas iš dalių – ratų, ašių, sėdynės, jungčių. Pašalinus dalis, pats „vežimas“ dingsta. Taip ir žmogaus „aš“ – tai ne savarankiška substancija, o tik sąlygiškas dalių (kūno, sąmonės, pojūčių, minčių) junginys.
Ką ji moko
- Nėra pastovios sielos: „aš“ nėra nekintantis objektas, o tik dalių sąlygiškas junginys.
- Priklausomas egzistavimas: viskas kyla iš sąlygų ir priklausomybių, todėl nėra absoliučiai savarankiška.
- Nuolankumas ir išsilaisvinimas: suvokimas, kad nėra nekintančio „aš“, padeda atsisakyti prisirišimų ir pasiekti išsilaisvinimą.
Tuščio vežimo istorija
Vieną dieną jaunas vienuolis priėjo prie savo mokytojo ir sako:
– Mokytojau, aš vis dar ieškau savyje kažko pastovaus. Kur yra mano tikroji siela? Kur tas „aš“, kuris lieka tas pats nuo gimimo iki mirties?
Mokytojas nieko neatsakė, tik mostelėjo ranka į kiemą, kur stovėjo paprastas medinis vežimas: du ratai, ašis, šoninės lentos, jungas, virvės.
– Eikš, – tarė, – pažiūrėk į šitą vežimą. Ar matai vežimą?
– Žinoma, matau, – atsakė vienuolis.
– O dabar išardyk jį mintyse. Kur dingo vežimas?
Vienuolis ėmė galvoti.
– Jei nuimsiu ratus – ar dar bus vežimas? Ne. Jei nuimsiu ašį – ar dar bus? Ne. Jei nuimsiu lentas, jungą, virves – kas liks? Tik krūva detalių.
– Tai kur buvo vežimas, kol viskas buvo sudėta? – paklausė mokytojas.
– Jis buvo tik pavadinimas, – sušnabždėjo vienuolis.
– Būtent. Vežimas tėra žodis, kurį mes uždedame ant dalių, kai jos sudėtos tam tikra tvarka. Kai tvarka suyra – vežimo nelieka. Jis niekada ir nebuvo atskiras daiktas, tik priklausė nuo ratų, ašies, lentų ir mūsų įpročio taip vadinti.
Mokytojas nusišypsojo:
– Taip pat ir su tavimi. Plaukai, oda, kaulai, kvapas, jausmai, mintys, sąmonė – viskas nuolat keičiasi. Kur čia tas pastovus „aš“? Ieškai sielos vežime, kurio nėra. Yra tik dalys, kurios susideda ir vėl išsiskirsto. Kai tai supranti – nebelieka nei baimės mirti, nei puikybės gyventi.
Vienuolis nusilenkė iki žemės.
Nuo to laiko, kai tik kas klausdavo „kas tu esi?“, jis tyliai atsakydavo:
– Tuščias vežimas, kuris veža daiktus, kol jie dar sudėti. O kai išsiskirsto – nebelieka nė vežimo.
Ir eidavo toliau ramus.