Platonas, dialoge „Faidras“ (IV a. pr. Kr.), pateikia vieną iš giliausių ir vaizdingiausių sielos alegorijų – vadinamąją „Sielos vežimo“ alegoriją, kurią jis priskiria Sokratui. Ši metafora tapo kertiniu Vakarų filosofijos vaizdiniu, aiškinančiu žmogaus vidinę kovą ir siekį pakilti prie dieviškosios tiesos.
Siela vaizduojama kaip vežimas, kurį traukia du žirgai:
- kilnus žirgas – simbolizuoja proto, dorybės ir tikėjimo jėgą, vedančią aukštyn;
- laukinis žirgas – reiškia aistras, geismus ir instinktus, traukiančius žemyn.
Vežėjas – žmogaus protas – turi valdyti abu žirgus, kad siela galėtų pakilti į dieviškąją sferą ir regėti amžinąsias idėjas.
Ši alegorija moko, kad žmogaus gyvenimas yra nuolatinė vidinė kova tarp proto ir aistrų. Tik suvaldžius laukinį žirgą ir sustiprinus kilnaus žirgo jėgą, siela gali pasiekti tiesą, grožį ir gėrį, t. y. dalyvauti dieviškojoje tikrovėje.
Sielos vežimo alegorija
Sokratas sėdėjo po platanu prie Iliso upės, o jaunas Faidras klausėsi išsižiojęs. Staiga Sokratas tarė:
„Įsivaizduok, Faidrai, kad žmogaus siela yra tarsi vežimas su sparnais.
Vežėjas – tai protas, logos. Jis laiko vadžias ir vadovauja.
Prie vežimo pakinkyti du žirgai, visiškai nepanašūs vienas į kitą.
Pirmasis žirgas – baltas, gražus, kilmingos veislės. Jo akys spindinčios, kaklas aukštai iškeltas, jis klauso menkiausio balso, jo aistra – garbė ir saikas. Jis visada nori aukštyn, ten, kur gryna šviesa ir tikroji būtis.
Antrasis – juodas, storakaklis, trumpakojis, plokščia nosim. Jo ausys kurtinos, akys krauju pasruvusios, jis klauso tik botago ir spyglių. Jo aistra – geiduliai, maistas, gėrimas, kūno malonumai. Jis visada tempia žemyn, į tamsą ir iliuzijas.
Kai siela dar jauna ir sparnai pilni, abu žirgai paklūsta vežėjui ir visas vežimas lengvai kyla į dangų. Ten, už dangaus skliauto, sielos mato pačią Tiesą, Grožį, Gėrį – nuogas idėjas, kurios niekada nemiršta.
Bet kai siela per daug prisiriša prie žemės malonumų, juodasis žirgas ima dusti, spardo, kriokia ir tempia visą vežimą žemyn. Sparnai lūžta, plunksnos išbyra. Vežimas krenta į kūną – gimsta žmogus.
Dabar gyvenimas ir yra kova vežėjo rankose.
Kilnusis žirgas vis dar nori aukštyn – tai tas balsas tavyje, kuris sako: „Daryk tai, kas teisinga, net jei sunku.“ Laukinis žirgas kriokia: „Imk, kol gali, mėgaukis, niekas nemato!“
Geras vežėjas moko, tramdo, kartais net plaka botagu juodąjį žirgą, kad tas bent kiek paklustų. Tada sparnai vėl pradeda augti.
O kas atsitinka, kai žmogus myli tikrą meilę – ne kūną, o sielą? Tada baltasis žirgas pakyla, juodąjį tempia kartu, vežėjas stovi tiesiai, ir visas vežimas trumpam vėl iškyla iki dangaus skliauto. Žmogus pamato Grožį tokį, koks jis yra pats savaime, ir apsipila ašaromis – nes prisimena, iš kur yra kilęs.
Todėl, Faidrai, tikrasis įsimylėjimas ir tikroji filosofija – tas pats dalykas: abu stato vežimą ant sparnų ir kelia mus ten, kur priklauso sielai.“
Faidras tylėjo ilgai, o paskui tarė:
„Dabar suprantu, kodėl tu, Sokratai, niekada nenuleidi akių į žemę.“
Sokratas tik nusišypsojo ir parodė į dangų.