Kabaloje vienas iš giliausių ir vaizdingiausių mokymų yra „Dievo kibirkščių“ alegorija, suformuota XVI a. žydo mistiko Icchako Lurijos (Ari). Ji kyla iš jo kosmologinės doktrinos apie „indų sudužimą“ (švirat ha-kelim): kai dieviškoji šviesa buvo išlieta į pasaulį, indai, skirti ją laikyti, neatlaikė ir sudužo. Todėl šviesos kibirkštys išsibarstė po visą kūriniją, įstrigo materijoje ir kasdienybėje.
Pasakojimas moko, kad kiekvienas žmogus savo darbais – malda, gerumu, įstatymo laikymusi – renka tas kibirkštis ir grąžina jas į Dievą. Tai vadinama tikkun olam – pasaulio ištaisymu. Tikėjimas čia suprantamas ne tik kaip asmeninė dvasinė kelionė, bet kaip kosminio atstatymo dalis, kurioje kiekvienas prisideda prie dieviškos harmonijos atkūrimo.
Ši alegorija tapo kertine kabalistinės tradicijos dalimi, pabrėžiančia, kad žmogaus gyvenimas ir veiksmai turi kosminę reikšmę – kiekvienas geras darbas yra lyg mažytė kibirkštis, grįžtanti į savo šaltinį.
Dievo kibirkštys
Prieš visus pasaulius buvo tik Jis – begalinis, be vardo, be pabaigos. Vienintelė Šviesa, užpildžiusi viską.
Kai Jis panorėjo sukurti pasaulį, kad galėtų dalintis savo gerumu, pirmiausia turėjo padaryti tuščią vietą – tzimtzum. Dievas susitraukė į save, palikdamas tamsią tuštumą vidury begalybės.
Į tą tuštumą Jis nuleido ploną šviesos spindulį ir pradėjo kurti indus – didžiulius šviesos puodus, kad jie laikytų Jo šviesą ir perduotų ją žemyn, į būsimą kūriniją.
Pirmieji šeši indai išlaikė. Bet kai atėjo septintas – galingiausia šviesa pliūptelėjo į septynis žemesnius indus vienu metu, jie neištvėrė. Šelach! – indai sudužo į milijonus milijonų skeveldrų. Šviesa išsibarstė kartu su jomis ir nukrito žemyn, žemyn, iki pat mūsų pasaulio dugno.
Taip gimė „indų sudužimas“ – Shevirat ha-Kelim.
Dabar kiekviena sudužusio indo skeveldra apgaubė mažą Dievo kibirkštį, tarsi tamsus lukštas – klipa – laikytų įkalintą šventą ugnelę. Kibirkštys nukrito į akmenis, į medžius, į gyvūnus, į žmonių širdis, į žodžius, į dainas, į ašaras ir į juoką.
Nuo to laiko kiekviena žydo siela (o Lurijos mokyme – ir kiekvienas teisuolis iš tautų) nusileidžia į šį pasaulį su vienu tikslu: rasti tas kibirkštis, pakelti jas iš tamsos ir grąžinti į Šventąją Vietą.
Kaip?
- Kai valgai košerinį maistą su palaiminimu – pakeli kibirkštis iš duonos ir vyno.
- Kai uždegi šabų žvakes – išlaisvini kibirkštis iš vaško ir dagčio.
- Kai meldiesi iš širdies – pakeli kibirkštis iš raidžių ir iš oro.
- Kai padarai gerą darbą neturtingam, paguodi našlaitį, grąžini pamestą daiktą – ištrauki kibirkštį iš klipos ir siunti ją aukštyn.
Net kai nusidedi ir paskui gailiesi – tavo atgaila sulaužo klipą ir išlaisvina dar daugiau kibirkščių.
Rabinas Isaac Luria (Šventasis Ari, 1534–1572) mokė savo mokinius Safede:
„Žiūrėkite į kiekvieną žmogų, net į didžiausią nusidėjėlį – jo viduje yra Dievo kibirkštis, kuri laukia jūsų maldos ar gero žodžio, kad galėtų grįžti namo. Žiūrėkite į kiekvieną akmenį kelyje – gal po juo slepiasi kibirkštis, kurią jūs vienas galite pakelti.“
Ir dar sakė:
„Kai visos kibirkštys bus surinktos – pasaulis baigs taisytis. Tada ateis Mašijus. O iki tol kiekvienas žingsnis, kiekvienas atodūsis, kiekviena micva – tai kirtis į tamsą, kad išlįstų šviesa.“
Todėl žydas niekada nevaikšto tuščiomis. Jis visada eina su krepšiu nematomoms kibirkštims. Ir kai vakare uždega žvakes, tyliai sako:
„Tėve mūsų danguje, štai dar kelios kibirkštys grįžta pas Tave. Laikyk jas, kol ateis diena, kai vėl galėsi išlieti Savo šviesą be jokių indų – nes pasaulis jau bus pasiruošęs.“