Tekstai

Émile Durkheim, vienas svarbiausių prancūzų sociologų, 1912 metais išleido veikalą Les formes élémentaires de la vie religieuse (angl. The Elementary Forms of the Religious Life). Lietuviškai pavadinimas dažniausiai verčiamas kaip „Elementariosios religinio gyvenimo formos“, kartais – „Religinio gyvenimo elementarios formos“ arba „Elementarios religinio gyvenimo formos“. Šis darbas tapo klasika religijos sociologijoje. Durkheim siekia atsakyti į … [Skaityti toliau…]

William James, vienas žymiausių amerikiečių psichologų ir filosofų, 1901–1902 metais Edinburge skaitė Giffordo paskaitas apie natūraliąją religiją. Iš tų paskaitų gimė knyga – „The Varieties of Religious Experience: A Study in Human Nature“, pirmą kartą išleista 1902 metais, o vėliau daug kartų perleista. Pilnas pavadinimas: Religinės patirties įvairovė: žmogaus prigimties studija, kartais verčiama Religinio patyrimo … [Skaityti toliau…]

Ekumeninė chartija, žinoma lotynišku pavadinimu Charta Oecumenica, o italų kalba vadinama Carta Ecumenica, kilo iš Europos bažnyčių noro užmegzti tvirtesnius ryšius po Šaltojo karo padalintos žemyno. 2001-ųjų pavasarį Strasbūre, kur per Velykų laikotarpį susirinko šimtai katalikų, protestantų ir stačiatikių lyderių – jie pasirašė dokumentą, primenantį viduramžių taikos susitarimus, pavyzdžiui, 1215 metų Laterano susirinkimas, kai popiežius … [Skaityti toliau…]

Samuelio Beketo (Samuel Beckett) pjesė „Belaukiant Godo“ (orig. Waiting for Godot, pranc. En attendant Godot) yra vienas svarbiausių XX a. literatūros paminklų, iš pamatų sukrėtęs Vakarų teatro tradiciją. Pirmą kartą prancūzų kalba 1953 metais Paryžiuje pastatytas kūrinys tapo absurdo teatro etalonu, kuriame išorinis veiksmo trūkumas užleidžia vietą giliausiems žmogaus būties klausimams. Užmiesčio kelias, vienišas medis … [Skaityti toliau…]

C. S. Lewis savo alegoriniame kūrinyje „Didžiosios skyrybos“ (The Great Divorce, 1945) pateikia viziją apie sielų kelionę iš pragaro į dangų. Tai nėra tradicinė teologinė schema, bet literatūrinė metafora, skirta parodyti, kad žmogaus likimą lemia ne išorinės aplinkybės, o vidinis pasirinkimas. Istorijoje sielos iš pilko, lietingo miesto – pragaro – autobusu nuvežamos į dangaus pievas. … [Skaityti toliau…]

Francas Kafka romane „Procesas“ (1925) įterpia vieną iš giliausių ir labiausiai interpretuojamų pasakojimų – „Prie įstatymo vartų“. Tai alegorija, kuri tapo savarankišku kūriniu, dažnai cituojama kaip Kafkausko filosofijos ir egzistencinės vizijos pavyzdys. Istorijoje kaimietis ateina prie Įstatymo vartų ir prašo būti įleistas. Vartininkas atsako: „Dabar negaliu, gal vėliau.“ Žmogus laukia visą gyvenimą – sensta, bando … [Skaityti toliau…]

„Lotoso sūtroje“ (Mahajanos budizmas) randame vieną iš garsiausių alegorijų – „Degančio namo“ palyginimą. Ji perteikia Budos mokymą apie Upaya – sumanias priemones, kuriomis mokytojas veda žmones į išsilaisvinimą. Pasakojama apie turtingą tėvą, kurio vaikai žaidžia degiančiame name, nesuprasdami pavojaus. Tėvas negali jų tiesiog išnešti, nes jie priešintųsi. Todėl jis sušunka: „Vaikai, lauke jūsų laukia nuostabūs … [Skaityti toliau…]

Džalalis ad-Dinas Rumi (XIII a.), vienas garsiausių sufijų poetų ir mistikų, savo kūryboje dažnai naudojo alegorijas, kad perteiktų dvasines tiesas. Viena iš ryškiausių – „Dramblys tamsoje“. Šis pasakojimas turi paralelių ir Indijos tradicijoje, todėl kartais siejamas ir su hinduistine aplinka. Istorija pasakoja, kad į tamsų kambarį atvedamas dramblys. Žmonės, niekada nematę dramblio, bando jį pažinti … [Skaityti toliau…]

Budizmo Pali kanone, „Alagaddupama Sutta“ pateikia vieną iš ryškiausių alegorijų – „Plausto“ palyginimą. Ši istorija perteikia Budos mokymą apie tai, kaip reikia suprasti Dharmą – ne kaip galutinį tikslą, bet kaip priemonę. Pasakojama apie žmogų, kuris nori pereiti sraunią upę. Jis susirenčia plaustą, sėkmingai persikelia į kitą krantą ir pagalvoja: „Šis plaustas man labai padėjo, … [Skaityti toliau…]

Vedantos filosofijoje, ypač Adi Šankaros (VIII a.) mokyme, viena iš ryškiausių alegorijų yra „Virvė ir gyvatė“. Ji pasitelkiama paaiškinti, kas yra Majos iliuzija ir kaip ji slepia tikrąją tikrovę – Brahmaną. Istorija paprasta: prieblandoje žmogus pamato ant kelio susisukusį objektą ir palaiko jį gyvate. Jį apima baimė. Tačiau pašvietus žibintu paaiškėja, kad tai tik virvė. … [Skaityti toliau…]

Viljamas Peilis (William Paley) savo veikale „Gamtinė teologija“ (Natural Theology, 1802) pateikė vieną iš garsiausių religijos filosofijos vaizdinių – „Laikrodininko“ analogiją. Ši istorija tapo kertiniu teleologinio argumento pavyzdžiu, aiškinančiu, kad pasaulio sudėtingumas ir tvarka liudija apie Protingą Kūrėją. Peilis pasakoja: žmogus eidamas per viržynę gali rasti akmenį ir manyti, jog jis ten gulėjo amžinai. Tačiau … [Skaityti toliau…]

Induizmo filosofijoje, ypač Upanišadose (VIII–V a. pr. Kr.), viena iš giliausių alegorijų yra „Upė ir vandenynas“. Ji pasitelkiama aiškinant žmogaus sielos santykį su aukščiausia tikrove – Brahmanu. Sanskritu: dažnai vartojamas vaizdinys nadī-samudra („upės ir vandenynas“). Angliškai: Rivers flowing into the ocean (Upės teka į vandenyną). Upės teka iš įvairių šaltinių, turi savo vardus, formas ir … [Skaityti toliau…]