Sufijų tradicijoje viena ryškiausių alegorijų yra pasakojimas apie drugį ir žvakę, žinomas iš persų poeto Farido ad-Dino Attaro (XII a.) 1177 m. kūrinio „Paukščių kalba“ (Mantiq al-Tayr). Ši istorija gimė islamo mistikos – sufizmo – kontekste, kurio esmė yra meilės kelias į Dievą, savęs atsisakymas ir visiškas susiliejimas su dieviškąja tikrove.
Pasakojime drugys skrenda į žvakės liepsną ir sudega. Tai simbolizuoja, kad tik tas pažįsta Dievą, kuris pats save praranda – atsisako ego, savo troškimų ir riboto „aš“. Žvakė čia reiškia dieviškąją šviesą, o drugio sudegimas – mistinį susivienijimą su Dievu per meilę.
Ši alegorija moko, jog tikrasis pažinimas ir išganymas pasiekiamas ne protu ar išoriniu mokslu, bet per visišką atsidavimą ir nuolankumą, kai žmogus pasiryžta „sudegti“ savo ego liepsnoje, kad galėtų gyventi Dievo šviesoje.
Drugelis ir žvakė
Vieną naktį drugelis iš tolo pamatė žvakės liepsną. Ji švietė taip gražiai, kad drugelis visas suvirpėjo iš meilės. Priartėjęs kiek galėjo, jis tarė savo draugams: „Mačiau nuostabiausią dalyką pasaulyje – karalienę, apsisiautusią šviesa! Ji dega, bet nesudega. Ji šviečia, bet nesušąla. Aš privalau ją pažinti.“
Draugai juokėsi: „Tai tik žvakė, kvailiuk. Priartėsi – sudegsi.“
Bet drugelis negalėjo gyventi be tos šviesos. Kitą naktį priskrido dar arčiau, apskriejo liepsną ratu, pajuto karštį ant sparnų ir grįžo visas drebėdamas. „Dabar žinau, kokia ji karšta,“ – pasakė draugams.
Trečią naktį drugelis nebeiškentė: „Gana man žinoti apie ją iš šalies. Aš turiu tapti viena su ja.“
Pakilo aukštai, tada staiga nėrė tiesiai į liepsnos širdį. Sparnai užsiliepsnojo, kūnelis virto pelenais, bet tą akimirką drugelis sušuko (o gal tik mes taip girdime): „Aš radau! Aš radau savo Mylimąjį!“ Ir sudegė be jokio garso.
Rytą žmogus, kuris degė tą žvakę, rado tik mažą juodą taškelį ant dagčio. Paklausė: „Kas čia?“ Žvakė atsakė: „Tai drugelis, kuris mane mylėjo labiau negu save. Jis norėjo ne tik matyti mano šviesą – jis norėjo būti mano šviesa.“
Nuo to laiko sufijai sako: „Kas tik žiūri į Dievą iš šalies – lieka drugelis. Kas skrenda į Liepsną ir sudega – tampa pačia Liepsna.“
Ir kartoja Attaro eilutę: „Tik tas pažįsta Dievą, kas pats save praranda Joje.“