Nors traktatas „De Mundo“ (liet. Apie visatą, gr. Περὶ Κόσμου, lot. De Mundo, angl. On the Universe, pranc. Du monde, vok. Über das Weltall, it. Del mondo) ilgą laiką puošėsi Aristotelio vardu, šiandien mokslininkai sutaria: tai buvo meistriškas „mokslinis populiarinimas“, parašytas greičiausiai tarp I a. pr. m. e. ir II a. m. e. Tai nebuvo … [Skaityti toliau…]
Ankstyvosios krikščionybės amžiais kova dėl „teisingo tikėjimo“ vyko ne laboratorijose, o raštinėse ir prie sakyklų. Traktatas „Prieš aštuonias erezijas“ – graikiškai Κατὰ ὀκτὼ αἱρέσεων, lotyniškai Contra Octo Haereses, taip pat vadinamas De Octo Haeresibus – tai paslaptingas, tik fragmentais mus pasiekęs dokumentas, priskiriamas Ireniejui Lioniečiui (II a. pab.). Nors Ireniejus geriausiai žinomas dėl savo milžiniško … [Skaityti toliau…]
Kai septintojo amžiaus viduryje armėnų vyskupas Sebeosas paėmė į rankas plunksną, jis neturėjo prabangos rašyti apie taikius laikus. Jo akivaizdoje griuvo tūkstantmetė tvarka: krikščioniškoji Bizantija ir zoroastriškoji Persija, šie du senovės pasaulio titanai, mirtinai nukraujavo tarpusavio kare, o iš pietų dykumų pakilo „ketvirtasis žvėris“ – Ismaelio vaikai. Sebeoso kronika, originalo kalba žinoma kaip Patmut‘iwn Sebeosi … [Skaityti toliau…]
Septintojo amžiaus viduryje parašyta armėnų vyskupo Sebeoso kronika, žinoma originaliu pavadinimu Պատմութիւն Себէոսի (Patmut‘iwn Sebeosi, liet. „Sebeoso istorija“, angl. Sebeos’ History / The History of Sebeos), yra vienas iš nedaugelio tekstų, leidžiančių mums stebėti, kaip senovės pasaulis – Persijos Sasanidų ir Bizantijos imperijų didybė – subyrėjo į šipulius, užleisdamas vietą naujai, nenuspėjamai jėgai. Roberto Bedrosiano … [Skaityti toliau…]
Teoetika (gr. Θジュオηθική, Theoēthikē) – tai etikos šaka, grindžiama Dievo principais, teologiniu požiūriu ir šventaisiais raštais, siekianti nustatyti, kas yra moralu ir teisinga pagal dieviškąją valią. Žodis sudarytas iš graikiškų šaknų: theos (Dievas) ir ēthikē (etika, moralė). Teoetika pabrėžia, kad moralinės normos kyla ne tik iš žmogaus proto ar visuomenės susitarimų, bet iš Dievo, kaip … [Skaityti toliau…]
Ketvirtojo amžiaus pabaigoje, kai krikščionybė tapo oficialia Romos imperijos religija, Bažnyčios tėvams iškilo naujas uždavinys – nubrėžti aiškias ribas tarp to, kas yra tikrasis tikėjimas, ir to, ką jie laikė klaida. Šiaurės Italijoje, Brešos (Brixia) mieste, vyskupas Filastrijus (Philastrius) nusprendė imtis titaniško darbo. Apie 380–385 metus jis parašė veikalą „Įvairių erezijų knyga“ (Diversarum Hereseon Liber), … [Skaityti toliau…]
Šv. Irenėjus Lionietis (Irenaeus Lugdunensis) apie 180 metus parašė vieną svarbiausių ankstyvosios krikščionybės teologinių veikalų – „Adversus Haereses“ (Prieš erezijas). Šis penkių knygų traktatas yra pirmasis išsamus bandymas sistemingai aprašyti ir paneigti įvairias II amžiuje paplitusias gnostines mokyklas, ypač valentinijonus, basilidininkus, simonininkus ir kitas Kristaus vardu prisidengusias, bet nuo apaštalinės tradicijos nutolusias grupes. Irenėjus, būdamas … [Skaityti toliau…]
Epifanijus Salaminietis, kurio veikalas „Panarion“ (gr. Πανάριον, pažodžiui „vaistinėlė“ arba „vaistų dėžė“) yra vienas didžiausių ir išsamiausių IV amžiaus krikščioniškosios literatūros kūrinių, skirtų erezijų aprašymui ir jų paneigimui. Pats autorius, Kipro Konstantijos vyskupas Epifanijus, veikalo pradžioje paaiškina, kad erezijos yra tarsi dvasiniai nuodai, o jo knyga – priešnuodžių rinkinys, skirtas apsaugoti tikinčiuosius nuo klaidamokslių. Šis … [Skaityti toliau…]
Ankstyvaisiais krikščionybės amžiais Jordano upės apylinkės ir negyvosios jūros pakrantės buvo tikras dvasinių ieškojimų katilas. Čia, tarp smėlynų ir olų, telkėsi grupės, kurios bandė savaip interpretuoti senovės protėvių paveldą. Viena mįslingiausių tokių bendruomenių – osenai (Ossenoi). Juos savo garsiajame šimto erezijų sąraše mini aštuntojo amžiaus teologas Jonas Damaskietis (Joannes Damascenus), kliaudamasis dar senesniais Epifanijo Salaminiečio … [Skaityti toliau…]
Dvasinėje istorijoje dažnai pasitaiko atvejų, kai didžiausi skilimai įvyksta ne dėl esminių tikėjimo tiesų, o dėl paprasčiausių taisyklių ar net kalendoriaus lapelių. Viena tokių grupių, kurią savo garsiajame veikale „Apie erezijas“ (De haeresibus) mini aštuntojo amžiaus mąstytojas Jonas Damaskietis (Joannes Damascenus), yra sebujai (Sebuaei). Tai buvo viena iš keturių pagrindinių samaritų (Samaritae) atšakų, kurios egzistavo … [Skaityti toliau…]
Jonas Damaskietis (Joannes Damascenus) savo garsiajame veikale „Apie erezijas“ (De haeresibus) mini mažai žinomą, bet istoriškai itin įdomią grupę – gortenus (Gortheni). Ši bendruomenė priskiriama samaritų (Samaritae) atšakoms, kurios egzistavo šalia pagrindinės žydų srovės. Nors jie gyveno tuose pačiuose kraštuose kaip ir kiti izraelitai, jų dvasinis kelias pasuko į smulkmeniškų apeigų ir kalendoriaus derinimo vingius. … [Skaityti toliau…]
Šv. Jono Damaskiečio palikimas – tai teologiniai tekstai ir ištisa intelektualinė tvirtovė, pastatyta pačiame Arabų kalifato įkarštyje. Jo svarbiausias veikalas, tapęs krikščioniškosios minties ašimi, lotyniškai vadinamas Fons Scientiae, originalo kalba (graikiškai) – Πηγή Γνώσεως (Pēgē gnōseōs), angliškai – The Fount of Knowledge, o lietuviškai paprastai įvardijamas kaip Žinių šaltinis (arba Išminties šaltinis). Šią „teologijos enciklopediją“ … [Skaityti toliau…]