Paieškos rezultatai (384) pagal: Žydų senovė

Enciklika „Socialinis rūpestis“ (Sollicitudo rei socialis)

Enciklika „Sollicitudo Rei Socialis“, kurios pavadinimas išvertus reiškia „Rūpestis dėl visuomeninių reikalų“, buvo paskelbta 1987 gruodžio 30 popiežiaus Jono Pauliaus II. Dokumentas yra skirtas socialiniams iššūkiams ir tarptautinio teisingumo klausimams. Enciklikoje pabrėžiama atsakomybė už visuomenės gerovę, solidarumo ir bendradarbiavimo tarp tautų svarba siekiant spręsti pasaulines problemas. Enciklikoje nagrinėjama, kaip socialinės ir ekonominės sąlygos veikia žmogaus … [Skaityti toliau…]

Enciklika „Šimtieji metai“ (Centesimus annus)

„Centesimus Annus“ – šimtoji sukaktis – tai socialinės doktrinos enciklika, kurią 1991 metais paskelbė popiežius Jonas Paulius II, minėdamas šimtą metų nuo popiežiaus Leono XIII enciklikos „Rerum Novarum“ („Naujieji dalykai“) paskelbimo. Šiame dokumente analizuojami modernios visuomenės iššūkiai, pabrėžiant žmogaus orumo, ekonominės laisvės bei solidarumo svarbą šiuolaikiniame pasaulyje. Enciklika susitelkia į darbo ir kapitalo santykį, aiškindama … [Skaityti toliau…]

Enciklika „Bažnyčia iš Eucharistijos“ (Ecclesia de Eucharistia)

„Ecclesia de Eucharistia“ – tai popiežiaus Jono Pauliaus II enciklika, paskelbta 2003 m. balandžio 17 d., kurios pagrindinis tikslas buvo atnaujinti ir pagilinti katalikų supratimą apie Eucharistiją kaip Bažnyčios gyvenimo šaltinį ir viršūnę. Popiežius siekė priminti, kad Eucharistija nėra tik simbolis ar apeiga, bet tikras Kristaus aukos sudabartinimas – gyvas susitikimas su Jėzumi Kristumi, kuris … [Skaityti toliau…]

Enciklika „Žmogaus Atpirkėjas“ (Redemptor hominis)

„Redemptor Hominis“ – tai popiežiaus Jono Pauliaus II pirmoji enciklika, paskelbta 1979 m. kovo 4 d., vos keliais mėnesiais po jo išrinkimo. Šis dokumentas tapo viso jo pontifikato programine išraiška ir iškart iškėlė pagrindinį jo rūpestį: žmogų, jo orumą, išganymą ir pašaukimą Kristuje. „Redemptor Hominis“ reiškia „Žmogaus Atpirkėjas“. Tai – Kristus, kurio misija ir meilė … [Skaityti toliau…]

Enciklika „Apdairiausiasis Dievas“ (Providentissimus Deus)

„Providentissimus Deus“ – tai popiežiaus Leono XIII enciklika apie Šventąjį Raštą, paskelbta 1893 m. lapkričio 18 d. Tai vienas iš pirmųjų ir svarbiausių Bažnyčios dokumentų, skirtų Biblijos įkvėpimo, neklystamumo ir aiškinimo klausimams, parašytas atsakant į tuometinius mokslo, istorijos ir racionalizmo iššūkius. „Providentissimus Deus“ – tai lotyniška frazė, reiškianti „Apvaizdingiausias Dievas“. Vis dėlto lietuviškuose šaltiniuose šią … [Skaityti toliau…]

Enciklika „Dvasia Guodėja“ (Spiritus Paraclitus)

„Spiritus Paraclitus“ – tai popiežiaus Benedikto XV enciklika, paskelbta 1920 m. rugsėjo 15 d., minint Šv. Jeronimo mirties 1500 metų sukaktį. Ši enciklika skirta Šventojo Rašto autoritetui, aiškinimui ir gynybai, ypač atsakant į to meto kritinę biblinę analizę, kuri dažnai kėlė abejonių dėl Rašto įkvėptumo ir neklaidingumo. Enciklikos „Spiritus Paraclitus“ pavadinimas lotyniškai reiškia „Dvasia Guodėja“. … [Skaityti toliau…]

Enciklika „Tikėjimo šviesa“ (Lumen fidei)

Enciklika Lumen Fidei, lietuviškai vadinama „Tikėjimo šviesa“, yra svarbus dokumentas, kurį 2013 metais paskelbė popiežius Pranciškus. Tai pirmoji jo enciklika, tačiau ji glaudžiai susijusi su popiežiaus Benedikto XVI mokymu, nes didelė dalis teksto buvo parašyta jo pirmtako. Šis dokumentas nagrinėja tikėjimo esmę, jo prasmę žmogaus gyvenime ir pasaulyje, iškeldamas šviesos metaforą kaip pagrindinį simbolį. Enciklika … [Skaityti toliau…]

Šėtono biblija

„Šėtono biblija“ (angl. The Satanic Bible) – tai vienas žymiausių ir kontroversiškiausių religinių bei filosofinių tekstų, parašytas 1968 m. amerikiečių okultisto Antono Szandoro LaVey. Šis veikalas laikomas pagrindiniu Šėtonizmo religijos doktrinos šaltiniu ir neatsiejama moderniojo Šėtonizmo ideologijos dalimi. Antonas LaVey, įkūręs Šėtono bažnyčia (angl. Church of Satan), šia knyga siekė ne tik suformuluoti savo pasaulėžiūrą, … [Skaityti toliau…]

Pragaro žodynas (Dictionnaire Infernal)

Collin de Plancy, prancūzų rašytojas ir okultizmo entuziastas, gimęs 1794 metais, 1818-aisiais Paryžiuje išleido veikalą, kuris greitai tapo klasika tarp demonologijos mėgėjų. Originalus pavadinimas – „Dictionnaire Infernal“, o lietuviškas vertimas „Pragaro žodynas“ puikiai perteikia esmę: tai enciklopedinis demonų, velnių, šėtonų ir visokios pragaro faunos katalogas, surinktas abėcėlės tvarka. Pirmasis leidimas buvo gana sausas – tekstas … [Skaityti toliau…]

Adomas gyveno devynis šimtus trisdešimt metų

Pradžios knygos 5, 5 eilutė: „Taigi iš viso Adomas gyveno devynis šimtus trisdešimt metų. Po to jis mirė“, atskleidžia Biblijos požiūrį į žmonijos pradžią ir Adomo, pirmojo žmogaus, gyvenimo trukmę. Ši ištrauka, kaip daugelis kitų Biblijos fragmentų, turi tiek tiesioginę, tiek simbolinę reikšmę, kurios galima nagrinėti įvairiais lygmenimis – istoriškai, teologiškai ir filosofiniu požiūriu. Gyvenimas … [Skaityti toliau…]

Kerštas religijoje

Požiūris į kerštą Biblijoje varijuoja nuo senojo įstatymo, kuris leido „akis už akį“, iki Naujajame Testamente aprašyto mokymo apie atleidimą ir meilę priešams. Štai išsamus požiūris į kerštą, remiantis įvairiais šventaisiais raštais, citatomis ir įžvalgomis. 1. Senojo Testamento požiūris: „Akis už akį“ Senajame Testamente kerštas dažnai laikomas teisingumo forma, o Dievas dažnai apibūdinamas kaip vykdantis … [Skaityti toliau…]

Kaligula

Romos imperatorius nuo 37 iki 41 m., vienas ekscentriškiausių ir pavojingiausių valdovų visoje Romos istorijoje. Jo trumpas valdymas paliko tokį gilų įspūdį, kad net po 2000 metų vardas „Kaligula“ tapo beprotybės, žiaurumo ir dieviškojo narcisizmo sinonimu. Ypač ryškus jo religinis megalomanijos aspektas – siekis būti garbinamas kaip gyvas dievas dar esant gyvam – tai, ko … [Skaityti toliau…]



Ieškote daugiau apie: Žydų senovė?

Trumpas paaiškinimas pagal užklausą

Žydų senovė yra neatsiejama nuo biblinės istorijos, kuri prasideda patriarchų laikais ir tęsiasi per visą Izraelio tautos formavimąsi. Ši istorija remiasi tikėjimu į vieną Dievą, kuris sudarė sandorą su Abraomu ir vedė savo žmones per dykumą į Pažadėtąją žemę. Svarbiausias šio laikotarpio šaltinis yra Senasis Testamentas, kuriame aprašomi įstatymai, pranašų mokymai bei karalių valdymo metai. Senovės žydų gyvenimas sukosi aplink Jeruzalės šventyklą, kuri buvo dvasinis tautos centras ir aukojimo vieta. Per šimtmečius ši tauta patyrė tremtį, svetimšalių priespaudą, tačiau išlaikė savo religinį tapatumą per Torą. Šventieji raštai tapo pagrindu, padėjusiu išsaugoti tradicijas net tada, kai tauta neturėjo savo valstybės. Tyrinėjant šį laikotarpį, atsiveria gilus ryšys tarp istorinių įvykių ir dieviškojo apreiškimo, kuris formavo Vakarų civilizacijos moralines vertybes. Žydų senovės palikimas iki šiol išlieka svarbiu dvasiniu pamatu, leidžiančiu geriau suprasti religijos ištakas bei žmogaus santykį su Kūrėju.