Įvairių erezijų knyga (Diversarum Hereseon Liber)

Ketvirtojo amžiaus pabaigoje, kai krikščionybė tapo oficialia Romos imperijos religija, Bažnyčios tėvams iškilo naujas uždavinys – nubrėžti aiškias ribas tarp to, kas yra tikrasis tikėjimas, ir to, ką jie laikė klaida. Šiaurės Italijoje, Brešos (Brixia) mieste, vyskupas Filastrijus (Philastrius) nusprendė imtis titaniško darbo. Apie 380–385 metus jis parašė veikalą „Įvairių erezijų knyga“ (Diversarum Hereseon Liber), kuriame užfiksavo net 156 nukrypimus nuo tikėjimo. Nors Filastrijus neturėjo tokio aštraus filosofinio proto kaip šv. Augustinas ar tokios egzotiškos patirties kaip Epifanijus Salaminietis, jo knyga tapo vienu įtakingiausių lotyniškosios Vakarų Bažnyčios žinynų.

Kas buvo Filastrijus?

Apie patį Filastrijų žinome nedaug, o pagrindinis informacijos šaltinis yra jo įpėdinio, šventojo Gaudencijaus Brešiečio, pasakyta panegirika. Filastrijus buvo kilęs greičiausiai iš Ispanijos arba Afrikos, tačiau didžiąją gyvenimo dalį praleido keliaudamas po imperiją ir kovodamas su arijonais.

Galiausiai jis tapo Brešos vyskupu ir 381 metais dalyvavo svarbiame Akvilejos susirinkime, kuriame kartu su šv. Ambraziejumi Milaniečiu pasmerkė arijonizmą Italijoje. Gaudencijus jį aprašo kaip nuolankų, neturtingą ir itin uolų ganytoją, kuris naktis leisdavo melsdamasis, o dienas – rašydamas savo „klaidų katalogą“.

„Diversarum Hereseon Liber“: 156 klaidos

Filastrijus savo knygoje nesismulkino. Jis suskirstė erezijas į dvi dideles grupes:

• 28 žydų erezijos: Čia jis aprašo grupes, kurios egzistavo prieš Kristų arba šalia krikščionybės pradžios.
• 128 krikščionių erezijos: Tai ilgas sąrašas visko, kas, Filastrijaus nuomone, nuodijo tikėjimą nuo apaštalų laikų iki jo paties dienų.

Filastrijus rašė paprasta, kiek sausoka lotynų kalba. Jis nesiekė filosofinių aukštumų, jo tikslas buvo praktinis – suteikti kunigams ir tikintiesiems įrankį, padedantį atpažinti „vilką avies kailyje“. Įdomu tai, kad Filastrijus į savo sąrašą įtraukė ne tik didžiąsias dogmines klaidas (arijonus, manichėjus), bet ir keisčiausius, kartais net komiškus įsitikinimus.

Už ką Filastrijus galėjo jus paskelbti eretiku?

Filastrijus garsėjo savo „hiper-ortodoksija“. Jis eretikais laikė tuos, kurie:

• Svetimų žvaigždžių pavadinimai: Tikėjo, kad žvaigždės turi pavadinimus (kaip Orionas ar Plejadės), nes Biblijoje pasakyta, kad tik Dievas žino žvaigždžių skaičių ir vardus.
• Savaitės dienų pavadinimai: Vadino savaitės dienas planetų vardais (pavyzdžiui, „Veneros diena“), nes tai buvo laikoma pagonišku reliktu.
• Žemės forma ir amžius: Turėjo neįprastų nuomonių apie tai, kaip Dievas sukūrė pasaulį ar kur tiksliai yra dangus.

Filastrijui erezija buvo bet koks nukrypimas nuo pažodinio Biblijos supratimo. Pavyzdžiui, jei kas nors abejojo, kad potvynio vandenys užliejo aukščiausius kalnus, jie automatiškai patekdavo į jo „juodąjį sąrašą“.

Filastrijus ir Šv. Augustinas

Filastrijaus darbas padarė didžiulę įtaką šv. Augustinui. Kai Augustinas Hippo mieste gavo užduotį parašyti savo knygą apie erezijas (De Haeresibus), jis rėmėsi būtent Filastrijumi ir Epifanijumi.

Tačiau Augustinas, būdamas gilus mąstytojas, pastebėjo Filastrijaus silpnumą. Jis stebėjosi, kad Filastrijus suskaičiavo tiek daug erezijų, nors kai kurios iš jų net nebuvo doktrinos, o tiesiog keistos nuomonės. Augustinas diplomatiškai pastebėjo, kad „Filastrijus neapibrėžė, kas tiksliai daro žmogų eretiku“, todėl į sąrašą pateko viskas, kas jam tiesiog nepatiko.

Palyginimo lentelė: Filastrijus prieš kitus heresiologus

Įvairių erezijų knyga (Diversarum Hereseon Liber) ištrauka

LOTYNIŠKŲJŲ BAŽNYTINIŲ RAŠYTOJŲ KORPUSAS

Tomas XXXVIII
S. Filastrii
Diversarum Hereseon Liber
Recensuit Fridericus Marx
1898 m. (MDCCCXCVIII)

Išleistas Imperatoriškosios Vienos mokslų akademijos sprendimu ir lėšomis

38 TOMAS

ŠV. FILASTRIJAUS
KNYGA APIE ĮVAIRIAS EREZIJAS

Parengė
FRIEDRICHAS MARXAS

Praha, Viena, Leipcigas
1898

Spausdino Rudolphus M. Rohreris, Brno.

ĮVADAS (PROLEGOMENAI)

„Filastrijus, kažkoks Brešos vyskupas, kurį kartu su šventuoju Ambraziejumi pats mačiau Milane, parašė apie tai knygą, nepraleisdamas tų erezijų, kurios egzistavo žydų liaudyje iki Viešpaties atėjimo – jų paminėjo dvidešimt aštuonias, o po Viešpaties atėjimo – šimtą dvidešimt aštuonias.“

Taip Augustinas rašė laiške Kvodvultdėjui (Quodvultdeus) praėjus daugeliui metų po mirties ir Epifanijaus (kurį nurašė knygoje apie erezijas), ir šio autoriaus, kurį išleidome. Šis laiškas kartu su sekančiuoju, kuriame pateikiamas Kvodvultdėjaus atsakymas, Augustino knygos „Apie erezijas“ kodeksuose ir leidimuose paprastai dedamas kaip pratarmė; jie išspausdinti Šv. Mauro benediktinų leidime Paryžiuje 1688 m. bei Francisko Oehlerio „Ereziologijos korpuse“. Augustino laiškas prasideda šiais žodžiais: „Gavęs tavo meilės laišką, kuriame labai karštai prašei manęs trumpai parašyti ką nors apie visas erezijas, kurios atsirado po Viešpaties Išganytojo atėjimo prieš jo mokymą… atrašiau“ ir t. t. Iš šių žodžių, palyginus juos su tuo, ką jis tame pačiame laiške pasakoja apie Filastrijaus veikalo kompoziciją, matyti, kad jis tuo metu rankose turėjo Filastrijaus egzempliorių, kurio pratarmė prasideda tokiais žodžiais: „Reikia papasakoti apie įvairų erezijų marą ir klystkelius, kurie… atsirado nuo tada, kai mūsų Viešpats Jėzus Išganytojas atėjo kūne, ir pamažu išdėstyti jų skaičių.“ Todėl tame egzemplioriuje, kurį Augustinas ką tik buvo perskaitęs, buvo įrašytas autoriaus Filastrijaus vardas, ir Augustinas prisiminė tiek Brešos vyskupą asmeniškai, tiek jo vardą.

Filastrijaus vardo nerandama nei tame martirologe, kuris platinamas su Jeronimo vardu, nei kituose senesniuose kalendoriuose. Kad nei jam gyvam esant, nei autoriui mirus jo knyga apie erezijas nepasižymėjo erudicijos ar mokslo šlove, įrodoma ir Augustino žodžiais, rašiusio „kažkoks Filastrijus“, ir Genadijaus bei kitų tylėjimu. Augustinas jį matė Milane tarp 383 ir 388 metų, nes 381 m. vyskupas Filastrijus dalyvavo Akvilejos susirinkime; vyskupą Filastrijų Brešoje pakeitė vyskupas Gaudencijus, tačiau nė vieno iš jų gyvenimo trukmės negalima tiksliai apibrėžti metų skaičiais, išskyrus tai, kad niekas negali abejoti, jog Filastrijus gimė IV a. pradžioje, o mirė tarp 381 m. ir 397 m., kuriais mirė Ambraziejus. Filastrijaus gyvenimo žinias nedaug praplečia ir žinia, kad 344 m. Sardikos susirinkime dalyvavo Brešos vyskupas Ursacijus. Nedaug apie Filastrijaus gyvenimą ir darbus savo pamoksluose pasakoja ir vyskupas Gaudencijus, pakeitęs jį mieste, kuris tada vadinosi ir Drixa, ir Brixia, o galbūt net Brietia, o šiandien yra Breša (Briesia jį vadino akrostichinio eilėraščio autorius, apie kurį bus kalbama toliau, norėdamas išvengti raidės x).

Gaudencijus pamokslų Benivolui pratarmėje šį Benivolą vadina „išauklėtu nuostabaus mūsų tėvo Filastrijaus, visais atžvilgiais apaštališko vyro, mokymo“. Pamoksle apie savo įšventinimą, pasakytame prieš 397 m. dar gyvam esant Ambraziejui, jis giria tą „garbingo atminimo mano tėvo Filastrijaus itin išsilavinusį balsą, kuris, Šventosios Dvasios malonei gausiai liejantis, įkūrė šią bažnyčią tikėjime garbinamąja Trejybe, įtvirtino tikroje viltyje ir tobuloje meilėje, pakėlė link dorybių ir paliko ramybėje“. Atrodo, kad tai tikri ir nuoširdūs ypatingo pamaldumo liudijimai. Ir kai pamoksle apie Makabiejus jis rašo: „kurie Makabiejų pavadinimą gavo iš giminės, kaip šiandien Anicijų palikuonys ar kiti panašūs pavadinimai“, jis neabejotinai prisiminė Filastrijaus žodžius (24 sk., 39): „Nes kaip yra kokia nors Grakchų ar Anicijų ir kitų giminė, taip iš savo tėvų atsirado visa jų karta, ir iš vieno vardo kilo giminė, kad būtų vadinami baalitais“. Jis daugelyje vietų sekė Filastrijaus mokymu, pavyzdžiui, apie pasaulio pabaigą moko panašiai kaip Filastrijus 107 skyriuje, tačiau pačių Filastrijaus žodžių ar sakinių niekur, atrodo, nepacitavo.

Brešiečiai turėjo Filastrijaus kapą prie Šv. Andriejaus bažnyčios iki pat IX a. pradžios. Galeardas išleido tekstą iš XI ar XII a. Kviriniano bibliotekos Brešos kodekso, kuriame yra ir Gaudencijaus pamokslas apie Filastrijaus gyvenimą ir mirtį (apie kurį kalbėsime vėliau), ir Ramperto pamokslas apie Filastrijaus palaikų perkėlimą. Prieš Ramperto pamokslą parašyta: „Mūsų Brešos bažnyčios martirologe radome taip parašyta: liepos 18 d. Brešoje – palaimintojo tėvo Filastrijaus ėmimas į dangų. Guli prie Šv. Andriejaus.“ O jo kapo, esančio šalia palaimintojo apaštalo Andriejaus altoriaus pietinėje pusėje, užrašas buvo toks: FILASTRIJUS, PALAIMINTO ATMINIMO, ČIA ILSISI RAMYBĖJE. Nėra pagrindo abejoti šio įrašo tikrumu ir senumu, net jei tai galėjo nebūti pats pirmasis Filastrijaus kapo įrašas. Kad savo mieste savo kaimenės jis buvo vadinamas šiuo vardu, aiškiai liudija visi šie šaltiniai, ir labai tikėtina, kad uolaus vyskupo mirties diena, kasmet rengiant paminėjimus, buvo teisingai perduota palikuonims.

Ta pati diena minima Gaudencijaus pamoksle, vadinamame XXI-uoju, kuris išsaugotas tame pačiame Brešos kodekse ir kurio antraštė – „Apie palaimintojo vyskupo Filastrijaus, savo pirmtako, gyvenimą ir mirtį“. Filastrijaus tyrinėtojas neabejotinai labai atidžiai studijuos šį pamokslą, tačiau smarkiai nusivylęs netrukus knygą numes šalin. Kodėl? Argi įpėdinis Gaudencijus nieko nežinojo nei apie tėvynę, nei apie amžių, nei apie tėvus, nei apie Filastrijaus gyvenimą? Atrodo, kad šiame pamoksle nėra nieko naujo ar gero, išskyrus tai, kad autorius sugalvojo, jog jis pasakytas praėjus 14 metų po Filastrijaus mirties: netgi tai jis norėjo parodyti, kad jam nieko nebuvo perduota ir žinoma apie Filastrijaus amžių, tėvynę ar gyvenimą. Tai, ką jis apie jo gyvenimą perduoda pamoksle, viskas žinoma iš kitur: pavyzdžiui, kad „liepos 18 d. paliko žmogaus kūną“, kad „jo kapas yra pas mus“. Toje pamokslo apie Filastrijaus gyvenimą vietoje, kurioje kalbama plačiausiai, lengva suprasti esant šaltą ir lėkštą anksčiau minėtų Augustino žodžių interpretaciją: „bet keliaudamas“, sako jis, „beveik per visą Romos pasaulį skelbė Viešpaties žodį, būdamas tinkamas apaštalo Pauliaus sekėjas. Mat, kupinas Šventosios Dvasios, jis su tokiu tikėjimo uolumu kovojo ne tik prieš pagonis bei žydus, bet ir prieš visas erezijas, o labiausiai prieš tuo metu siautėjusią arijonų klastą, kad net buvo plakamas ir nešiojo savo kūne mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus žymes. Juk ir Milano mieste jis kadaise buvo tinkamas Viešpaties kaimenės sargas, kovojęs su arijonu Aukscencijumi, prieš išrenkant palaimintąjį Ambraziejų. Taip pat Romoje praleidęs nemažai laiko, daugelį viešais ir privačiais ginčais laimėjo tikėjimui. Tačiau ištikimas Kristaus mokinys niekada nenustojo skelbti Dievo žodžio nei kaimuose, nei miesteliuose, praeidamas pro įvairius kraštus. Taigi po tų daugelio sieloms išganingų kelionių Breša nusipelnė jį gauti, kadaise nemokyta, bet trokštanti mokslo.“

Žodžiuose „prieš visas erezijas“ atpažįstami Augustino žodžiai; tai, kas pasakojama apie Filastrijų Milane, taip pat paimta iš tos Augustino vietos; apie arijoną Aukscencijų jis pasakoja pasimokęs iš to, kas buvo gerai žinoma dvasininkams apie Ambraziejaus gyvenimą; kad Filastrijus priešinosi arijonų klastai, jis suprato iš Gaudencijaus pratarmės. Autorius noriai pridėjo, kad jis buvo Romoje, buvo mušamas rykštėmis ir nešiojo Kristaus žymes ant savo kūno, nes tuo metu, kai atsirado šis pamokslas, Brešos Filastrijaus vardas buvo arba tik įtrauktas į kankinių sąrašus, arba autorius norėjo jį įtraukti. Be to, šio pamokslo nėra kituose Gaudencijaus kodeksuose, tik tame vieninteliame Brešos kodekse. Todėl L. E. Dupinas savo veikale „Nauja bažnytinių autorių biblioteka“ (III tomas, Kelnas, 1693 m.) teisingai sako: „Gaudencijui paprastai priskiriamas paties jo pirmtako palaimintojo Filastrijaus gyvenimas, bet manęs tai visiškai neįtikina“. Pamokslas parašytas IX a. pradžioje arba VIII a. pabaigoje Brešoje kažkokio žmogaus, kuris, norėdamas pasitarnauti Filastrijaus šlovei, užsidėjo Gaudencijaus kaukę.

Jį Sapfo eilėdara pamėgdžiojo kažkoks Brešos poetas, kurio akrostichinis eilėraštis išsaugotas tame pačiame kodekse ir kuris atviriau ir nuoširdžiau nei pamokslo autorius prisipažįsta apie Filastrijų (21 eil.): „Kuriuose bokštuose šis buvo pagimdytas, niekas iš mūsų nepamena ir nežino“. Apie šį ritminį kūrinį IX a. vyskupas Rampertus užsimena tokiais žodžiais: „Tačiau ir ritminį himną, kurį, kaip sako, sukūrė autoritetingasis vyskupas Gaudencijus, buvo įpratęs uoliai giedoti apie jį patį. Tačiau aš manau, kad jį sukūrė pats Gaudencijus, kadangi pirmosios eilutės prasmė visiškai kitokia, o pats eilėraštis pirmosiose eilučių raidėse slepia savo kūrėjo vardo raides, jei kas įsižiūrėtų“. Akrostichinio eilėraščio eilučių pradžios rodo žodžiai: „Filastrijus, Brešos ganytojas“. Todėl Rampertas nusprendė, kad tai Filastrijaus eilėraštis, o kiti manė, jog šias eiles savo ganytojui sukūrė Gaudencijus; tuo norėjo visus įtikinti tas, kas šį ritminį kūrinį sudarė, kas jis bebūtų buvęs. Akivaizdu, kad visa tai atsirado tuo metu, kai pradėti gerbti martirologai, ir beveik tuo pačiu metu, kai vyskupas Rampertas 838 metais perkėlė Filastrijaus kūną iš senosios Šv. Andriejaus bažnyčios į motininę Brešos bažnyčią (žiemos katedrą). Tai, ką Galeardas pasakoja apie ketvirtąjį Bergamo vyskupą, kuris savo pirmtako (trečiojo vyskupo) epitafijoje neva paminėjęs, jog šį vyskupą į diakonus įšventino Filastrijus, – kokia teise jis tai teigia, mes nustatyti nebegalime.

Tačiau itin svarbu atrodo tai, kad visuose šiuose VIII ir IX a. paminkluose – nei pseudo-Gaudencijaus pamoksle, nei tame eilėraštyje, nei Ramperto traktatuose – nėra jokios vietos, iš kurios taptų aišku, jog Brešoje tuo metu buvo žinomas koks nors Filastrijaus knygos egzempliorius. Iš tiesų, joks Filastrijaus rankraštis Brešoje neišliko iki šių dienų, nebuvo jo nei Galeardo laikais, nei Ramperto laikais, t. y. IX amžiuje. Todėl šiandien apie Filastrijaus gyvenimą galime sužinoti labai nedaug: iš minėto Augustino laiško, iš 381 m. Akvilejos susirinkimo aktų bei iš Gaudencijaus pamokslo apie savo įšventinimą, pasakyto dar gyvam esant Ambraziejui. Iš to aišku, kad Filastrijus mirė prieš 397 metus, kuriais mirė Ambraziejus. Vėlesnių laikų biografų išsigalvojimai apie Filastrijaus gyvenimą ir tėvynę yra išspausdinti „Acta Sanctorum“ liepos mėnesio IV tome.

Šiandien nėra aiškumo net dėl rašytojo vardo, kaip nebuvo sutarimo ir tarp jo amžininkų. Augustinas laiške, kurį pateikiau šio aptarimo pradžioje, jį vadina Filastrius. Kad šis vardas Brešoje buvo laikomas tikruoju vyskupo vardu, įrodo Gaudencijaus liudijimai, kuriuos pateikėme aukščiau, ir senoji Brešos bažnyčios tradicija. Be to, tas pats vardas randamas Egipte, Karalių slėnyje, įrėžtame įraše: Philastrios philosophos… (Filastrijus filosofas…). Be to, Mikalojus Komnenas Papadopolis veikale „Praenotiones mystagogicae“ (Paduva, 1697 m.) mini, kad Konstantinas Harmenopulas mokėsi pas vienuolį studitą Filastrijų; šią vietą mokytasis Fabricijus citavo savo Filastrijaus leidimo pratarmėje skaitytojui. Todėl mes šiame leidime naudojome būtent šią vardo formą.

Tačiau labai keista, kad Augustinas, rašydamas savo knygą „Apie erezijas“, tarsi pamiršęs minėtą laišką, Brešos vyskupo vardą pakeitė taip, kad visur jį vadina ne Filastrius, bet Filaster (vardininko linksniu). Šiuo klausimu juo pasekė vadinamasis Predestinatas ir Grigalius Didysis, taip pat dviejų išlikusių Filastrijaus kodeksų perrašinėtojai. Nėra pagrindo manyti, kad esant tokiam liudijimų sutarimui tai būtų Augustino ar perrašinėtojų klaida. Apie Augustino liudijimus bus kalbama toliau: nereikia manyti, kad jis rašytojo vardą pakeitė be priežasties. Tame laiške jis jį vadina „kažkoks Filastrijus“ (Filastrius quidam), tarytum nežinomą žmogų, o knygos „Apie erezijas“ 41 skyriuje jau kalba apie „labai ilgą knygą“, kurią parašė „Brešos vyskupas Filasteris“ (Filaster), nebepridėdamas žodelio „kažkoks“. Manau, kad Augustinas buvo matęs kokį nors didesnio ir svaresnio autoriteto dokumentą, pavyzdžiui, 381 m. Akvilejos susirinkimo aktus, ir jais remdamasis atmetė savo kodekse buvusį vardą Filastrius bei priėmė naująjį – Filaster. Nes kaip Augustinas pakeitė savo nuomonę, taip, įtariu, ir daugelis skaitytojų pakeis savo nuomonę apie Brešos vyskupo vardą, susidarę ją iš mano iki šiol pateiktų šaltinių, kai išgirs, jog to susirinkimo aktuose jis vadinamas ne Filastrius, o Filaster.

Šie aktai yra garsiajame ir labai sename VII a. Paryžiaus kodekse (Nr. 8907), kurį tyrinėjo G. Waitzas ir W. Besselis. Senovėje jie paprastai būdavo platinami atskirai rankraštinėse knygose ir, pasak Mansio, nėra įtraukti į kitų aktų kodeksus. Šiuose aktuose minimas „Filasteris, Brešos vyskupas“ (Filaster episcopus Brictianus), tai liudija Paryžiaus kodekso rašysena; kitur rašoma Fijlastro arba Felaster. Apie šį vardo nesutapimą bus galima spręsti užtikrinčiau, kai paaiškės, kada buvo išleisti šio susirinkimo aktai; dabar nedrįsčiau menkinti šių aktų patikimumo net ir dėl Filastrijaus vardo. Kadangi tikėtina, jog Filastrijaus vardas labiausiai išgarsėjo būtent dėl to susirinkimo aktų, manau, kad Augustinas, paveiktas šių ar panašių dokumentų, knygoje „Apie erezijas“ vartojo tą vardo formą, kurią pats autorius naudojo oficialiuose aukščiausio autoriteto dokumentuose. Vis dėlto aš pats neturiu tinkamo paaiškinimo šiam vardų skirtumui, todėl leidime pirmenybę teikiau vardui Filastrius, remdamasis tuo, ką aukščiau išdėsčiau apie Augustino laiško Kvodvultdėjui kilmę. Juk randant tokias formas kaip Theophilos ir Theophilaktos, Eudoxios ir Eudoxios, Eutychios, galima daryti išvadą, kad jis iš pradžių turėjo barbarišką vardą, kurį vėliau išvertė į graikų kalbą, ir nelabai rūpinosi ar suko galvą, ar teisingiau vadintis Filaster (kas sudaryta panašiai kaip kiti minėti vardai), ar Filastrios.

Kodeksais, kuriuose yra Filastrijaus knyga, negalima pasitikėti, nes jie pateikia genytyvą Filastri. Tačiau aš, norėdamas, kad jo vardas prasidėtų raide F, sekiau ir tais susirinkimo aktais, ir abiem Filastrijaus kodeksais, ir Gaudencijaus kodeksais, ir geriausiu Augustino kodeksu (Vindobonensis 16). Pastarasis abiejuose laiškuose jį vadina Filastrius, o knygelėje apie erezijas – Filaster. Šį rašybos būdą jis patvirtina savo autoritetu ir tuo, kad kartais beveik toje pačioje eilutėje Epifanijaus vardą rašo su ph; be to, mano pasirinktą rašybą remia paties Filastrijaus ortografija tokiuose žodžiuose kaip apocryfa, filosofus, Frigia ir kt.

Senųjų autorių raštuose neradome žinių, kur gimė Filastrijus. Jei leistina spėlioti ir bandyti nustatyti jo tėvynę, aš mieliausiai tikėčiau, kad jis buvo aleksandrietis arba egiptietis. Priežastis ta, kad ši žemė buvo matematikų (kurių mokslą, atrodo, nurodo Filastrijaus vardas) tėvynė; be to, tikėtina, kad tas Filastrijus, kuris savo vardą įrašė Tėbų kapavietėse, gyveno tame krašte, nes tas vietas galėjo aplankyti du kartus. Be to, patys įrašai liudija, kad dauguma tų, kurie savo vardus užrašė ten arba ant Memnono statulos, gyveno pačiame Egipte. Galiausiai, jo paties pridėtas filosofo titulas labiausiai buvo gerbiamas tėvynėje, kaip antai užrašė „Dionisijus ir Lamponas, filosofai, atvykome“ arba „Apionas, Pleistokso sūnus, tris kartus girdėjo [Memnoną]“. Šią prielaidą ypač paremia tai, kad Filastrijaus vardas yra apskritai labai retas. Apie graikus vyskupas daugelyje vietų kalba taip, jog lengva suprasti jį nebuvus graiku; kad jis negimė romėnu, lotynu ar italu, galima spręsti iš to, jog apie šias tautas jis taip pat kalba kaip apie sau svetimas gentis.

Tai, kad Filastrijaus knyga parašyta po 365 metų, aišku iš 106 jos skyriaus, kuriame jis pašiepia tuos, kurie manė, jog tais metais bus pasaulio pabaiga. Jis nutyli apie Jeronimo atliktą Senojo Testamento vertimą (391 m.), nes 142 ir tolesniuose skyriuose labai plačiai dėsto, kad reikia sekti tik Septuaginta, o visi kiti yra eretikų vertimai. J. A. Fabricijus pastaboje prie 83 skyriaus, kur kalbama apie donatistus žodžiais „kurie ir parmenianais dabar vadinami nuo kažkokio Parmeniano, kuris neseniai tapo jų klaidų ir melo tęsėju“, teisingai nusprendė, jog tai parašyta dar gyvam esant Parmenianui. O Parmenianas mirė apie 392 metus, nes matyti, kad tais metais Parmenianą pakeitė Primianas, kuris, kaip žinoma, buvo pasmerktas 393 m. Kartaginos susirinkime.

Filastrijus savo knygą rašė ne savo Brešos kaimenei, bet visiems Romos žmonėms, tai yra Miestui ir pasauliui. Jo knygoje apie erezijas netrūksta „miestietiškumo“ pėdsakų: pavyzdžiui, žodžiu urbs (Miestas) jis vadina tik amžinąją Romą, tuo tarpu Jeruzalę, Aleksandriją, Efesą, Pepuzą vadina civitates (miestais) arba villae (gyvenvietėmis). Donatininkus savo kataloge autorius norėjo vadinti „Montenses“ (kalniečiais, 83 sk.) – šiuo vardu tie eretikai vadinami Romos mieste, kaip liudija Augustinas. Galiausiai, 24 skyriuje (3 §) jis mini „Grakchų arba Anicijų giminę“, ko nebūtų minėjęs, jei šių giminių atstovai – Anicijus Auchenijus Basas (Anicijų giminės atkūrėjas, 382 m. miesto prefektas) ir Furijus Mecijus Grakchas (376–377 m. miesto prefektas) – nebūtų buvę krikščionys. O kad jie tokie buvo, žinoma iš patikimų liudijimų; tas pačias kilmingas gimines mini ir Prudencijus.

Kada Filastrijus parašė savo knygą, jau galima apytiksliai nuspėti iš pateiktų metų skaičių: minėtas Anicijus nepasižymėjo magistrato garbe iki 379 m., o 382 m. buvo miesto prefektas. Todėl mes nukreipiami maždaug į 383 metus arba artimiausius vėlesnius. Atrodo, kad Filastrijus buvo pirmasis tarp lotynų, parašęs knygą prieš eretikus tuo metu, kai imperatorius Teodosijus savo konstitucijomis nuo 381 m. numalšino eretikų užsispyrimą ir neramumus. Tai, ką imperatorius bandė pasiekti įstatymais, tą pirmasis pabandė padaryti raštu vyskupas. Kadangi jis savo veikalą pradeda žodžiais „Reikia papasakoti apie įvairų erezijų marą ir klystkelius“, atrodo, kad jis ką tik skaitė imperatoriaus ediktą, išleistą 383 m. liepos 25 d., kuris prasideda žodžiais: „Visus be išimties, kuriuos kankina įvairių erezijų klystkeliai…“ Todėl įtariame, kad knyga išleista 383 arba 384 m. po Kr.; prie tų pačių metų kitais argumentais priėjo ir Th. Zahnas. Filastrijus rašė savo knygą kaip triumfuojančio katalikų tikėjimo gynėjas ir pergalingos bažnyčios vyskupas, trykštantis džiaugsmu. Šis džiaugsmas neslepiamas nei veikalo pratarmėje, nei 153 skyriuje, kur, mokydamas apie Trejybės vienybę ir aštriausiai puldamas eretikus (ypač arijonus), sako: „Todėl ir džiaugiamės šia šventosios ir garbinamosios Trejybės vienybe… kuo ir Katalikų bažnyčia džiūgauja, tai kasdien skelbdama ir mokydama, ir kasdien su visu džiaugsmu triumfuoja, griaudama visą tą pagonišką bedievystę ir žydų neteisybę“. Apie kitas šios knygos vietas, nurodančias tikslų laiką, kalbėsime vėliau, kai įrodinėsime, kad Filastrijaus knyga V amžiuje buvo redaguota.

Patikimiausias ne tik šio autoriaus, bet ir jo knygos apie erezijas liudytojas yra Augustinas, kuris, išleidęs knygas „Apie Dievo valstybę“, apie 428 metus sudarė savo knygą apie erezijas. Ją rašydamas jis naudojosi Epifanijaus ir Filastrijaus veikalais (1–57 sk.), vėliau vien Filastrijaus (58–80 sk.), po to pasitelkė kažkokio anoniminio autoriaus knygą apie erezijas (81–82 sk.), ir galiausiai Eusebijo istoriją (83 sk.). Tai, ką Filastrijus rašė nuo 128 skyriaus, jam neberūpėjo, ir neatrodo, kad cituodamas autoriaus žodžius jis būtų siekęs juos perrašyti kuo tiksliau; visas šias vietas mūsų leidime pažymėjome prie liudijimų. Viena svarbiausia vieta, atrodo, perduota neteisingai: 41 skyriuje skaitome: „O Brešos vyskupas Filasteris labai ilgoje knygoje, kurią parašė apie erezijas, manė, jog reikia suskaičiuoti 128 erezijas…“ Šiuose žodžiuose manęs taip nestebina tai, kad jis praleido daug ką, ką Filastrijus parašė 54 skyriuje, kaip tai, kad įterpė įvardį qui, kurio Filastrijaus kodeksuose nėra. Be to, negalima tikėti, kad tai, ką jis praneša apie patį Filastrijaus veikalą, perduota teisingai. Kaip aname laiške Kvodvultdėjui jis rašė apie dvi veikalo dalis, taip įtarsime, kad ir čia buvo parašyta panašiai, nes žodžiai „labai ilgoje knygoje, kurią parašė apie erezijas, ir manė, jog reikia suskaičiuoti 128 erezijas“ taip prieštarauja gramatikos taisyklėms ir yra tokie nedarnūs, kad sunkiai pakenčiami. Kadangi Augustinas paliko veikalą „Apie erezijas“ nebaigtą, atrodo, kad arba pirmieji jo leidėjai, arba perrašinėtojai šioje vietoje kažką praleido arba netiksliai išleido.

Neabejoju, kad Augustinas norėjo rašyti taip: „O Brešos vyskupas Filasteris labai ilgoje knygoje, kurią parašė apie erezijas <kurioje ir tas 28, kurios buvo prieš Viešpaties kančią, išvardijo, ir tas, kurios atsirado po Viešpaties Išganytojo kančios, labai stropiai surinko> ir manė, jog reikia suskaičiuoti 128 erezijas…“ Bet ar pritarsite šiems mano pasiūlytiems papildymams, ar ne, iš tų dviejų Augustino liudijimų tikrai galima daryti išvadą, kad Filastrijaus skyrių skaičiai, kuriuos Augustinas mini ir čia, ir savo knygos 45 skyriuje, Filastrijaus kodekse, kuriuo jis naudojosi, buvo surašyti ta pačia tvarka, kaip tai padaryta Filastrijaus kodekse B (Vindobonensis). Jame, kaip ir mūsų leidime, skaičių seka atnaujinama nuo 29 skyriaus taip, kad šis skyrius tampa pirmuoju antrosios veikalo dalies skyriumi.

Tačiau ta knyga, kokią mes skaitome šiandien, nors ir išleista su Filastrijaus vardu, 430 metais – tais metais, kai mirė Augustinas – buvo išleista iš naujo, praleidus autoriaus vardą. Tam yra du įrodymai. Filastrijaus 106 skyriuje skaitoma: „Yra kita erezija, abejojanti dėl paskelbtųjų metų… Kai kurie mano, kad nuo Viešpaties atėjimo iki pasaulio pabaigos praeis ne daugiau ir ne mažiau metų, kaip tik 365… Tai pasirodo prieštaringa, jei kas taip manytų. Mat žinome, kad jau praėjo keturi šimtai ir daugiau metų…“ Neabejotina, kad kodekse B teisingai perduota „keturi šimtai“; nereikia pripažinti jokio skirtumo kodekso A rašyboje, kurio perrašinėtojas, kaip įprasta, nerūpestingai parašė quadragintos (keturiasdešimt). Nemanau, kad reikia klausyti tų, kurie nuo J. A. Fabricijaus laikų teigia, jog archetipe skaičius buvo sugadintas. Juk Filastrijaus knygoje pateikta daugybė skaičių, ir neįmanoma įrodyti, kad bent vienas iš jų mūsų kodeksuose būtų perrašytas neteisingai. Be to, 112 skyriuje (2 §) skaitome: „ir nuo Viešpaties iki dabar yra keturi šimtai trisdešimt metų, daugiau ar mažiau“. Nemanau, kad kas nors galvos, jog dvi tokios vietos, kurių abi nurodo leidėjo laiką, dėl kažkokio keisto atsitiktinumo buvo sugadintos perrašinėtojo nerūpestingumo; akivaizdu, kad jos buvo sąmoningai pakeistos leidėjo, kad labiau tiktų knygą skaitantiems.

Tačiau nereikia manyti, kad tas leidėjas šią knygą su Filastrijaus vardu galėjo taip išleisti ar iš tiesų tai padarė. Mat kodekso A pavadinimas „PRASIDEDA VYSKUPO FILASTRIJAUS KNYGA APIE EREZIJAS“ yra menko autoriteto, nes tam kodeksui trūksta pradžios (1–28 sk.), o pavadinimas nesutampa su tuo, kurį pateikia kodeksas B. O kodeksas B neturi atskiro šios knygos pavadinimo, bet pirmajame lape pateikia viso kodekso turinį taip: „ŠIAME KORPUSE YRA – TAI YRA BREŠOS MIESTO VYSKUPO FILASTRIJAUS APIE VISAS EREZIJAS – ŠVENTOJO AMBRAZIEJAUS APIE JUOZAPĄ – TO PATIES APIE PATRIARCHŲ PALAIMINIMUS“. Iš to matyti, kad pavadinimą „Apie visas erezijas“ šiai knygai pridėjo perrašinėtojai iš kokios nors Augustino knygos, t. y. iš laiško Kvodvultdėjui pradžios („prašei manęs parašyti… apie visas erezijas“) arba iš paties knygos „Apie erezijas“ 41 skyriaus („labai ilgoje knygoje, kurią parašė apie erezijas“). Be to, iš aukščiau cituotų kodekso B turinio žodžių („Šiame korpuse yra tai yra Filastrijaus…“) žodžių „tai yra“ neįmanoma paaiškinti kitaip, kaip tik nustatant, kad tai, kas seka po jų, buvo paaiškinimas kokio nors ankstesnio vardo, kurį perrašinėtojas klaidingai praleido. Kadangi Augustino Vindobonos kodekse toje laiško Kvodvultdėjui vietoje virš vardo filastrivs užrašytas variantas er, įtariu, kad kodekso B archetipe buvo parašyta Filastrius, o viršuje prirašyti žodžiai „tai yra Brešos m. vysk. Filastrijaus…“, ir šią glosą (kaip dažnai būna) perrašinėtojas nurašė vieną, praleisdamas tikrąjį senąjį skaitymą, kuris turėjo būti Filastrii.

Taigi tas, kas sudarė išlikusio kodekso B archetipą, nustatydamas veikalo pavadinimą rėmėsi Augustino laiško vieta: todėl autorių pavadino Filastrijumi, knygą – „Apie visas erezijas“, ir išsaugojo tas 28 erezijas, buvusias prieš Viešpaties kančią. O tas, kas suteikė pavadinimą kodeksui A, pasinaudojo ta sugadinta knygos „Apie erezijas“ vieta, autorių pavadino Filasteriu, knygą – „Apie erezijas“, ir praleido tas 28 erezijas, nes Augustino minėtoje vietoje jos nepripažįstamos. Iš šios skirtingos pavadinimų formos, paimtos iš Augustino raštų, galima spręsti, kad kažkada Filastrijaus knyga cirkuliavo be autoriaus vardo (kuris V a. tikrai nebuvo garsus), kaip tai liudija Augustinas veikale „Apie erezijas“ (81 sk.): „Tačiau pas kažką, kurio vardo tame jo veikale neradau, skaičiau prie eretikų priskirtus liuciferionus…“ Tokių anoniminių knygelių kodeksuose pasitaiko ne viena, pavyzdžiui, vadinamasis Predestinatas ir Tertuliano erezijų katalogai. Šį samprotavimą patvirtina kodekso A prenumeracija (baigiamasis įrašas) 69 lapo reverse: „BAIGIASI ĮVAIRIŲ EREZIJŲ KNYGA“. Ši prenumeracija vertinga ir dėl kitų priežasčių, ir ypač todėl, kad ji priklauso būtent šiai knygai ir nėra sujungta su sekančio kūrinio pavadinimu, kaip tai padaryta kodekse B. Kodekse B prenumeracija (81 lapo reversas) skamba taip: „BAIGIASI BREŠOS VYSKUPO FILASTRIJAUS APIE VISAS EREZIJAS – PRASIDEDA PALAIMINTOJO MILANO VYSKUPO AMBRAZIEJAUS APIE JUOZAPĄ“. Ji tikrai nėra vertingesnė už to paties kodekso turinį, apie kurį kalbėjome anksčiau; be to, ši prenumeracija skiriasi Brešos miesto pavadinimo forma (turinyje jis vadinamas Brixa).

Taigi 430 metais, kai popiežiaus Celestino sušauktame susirinkime Romoje buvo pasmerkta nauja Nestorijaus erezija, Filastrijaus knyga buvo išleista iš naujo, pašalinus rašytojo vardą, su tuo pavadinimu, kurį mums išsaugojo kodekso A prenumeracija: „KNYGA APIE ĮVARIAS EREZIJAS“. Matote, kad šis pavadinimas, esantis knygos pabaigoje, puikiai dera su knygos pradžia: „Apie įvairų erezijų marą ir klystkelius…“

Praėjus keleriems metams po knygos išleidimo, vadinamasis Predestinatas parašė savo erezijų katalogą, kuriame, kaip matome, skaitytojams vietoje Filastrijaus veikalo bruka Augustino knygą „Apie erezijas“: būdamas apgaulingas apsimetėlis, jis tris kartus citavo Augustino žodžius kaip Filastrijaus. Šią knygą pirmasis išleido J. Sirmondas Paryžiuje 1643 m. Tačiau įžvalgiam žmogui nebuvo sunku atskirti Augustino ir Filastrijaus veikalus ir grąžinti juos tikrajam autoriui. Tai padarė popiežius Grigalius Didysis, kuris 596 m. rašė: „…radome, kad pasmerkėte kažkokį Eudoksijų, kurio vardo lotynų kalba neradome paminėto nei sinoduose, nei palaiminto atminimo vyskupų Epifanijaus, Augustino ir Filastrijaus, kurie, kaip žinome, daugiausia diskutavo prieš eretikus, knygose“. Tas pats Grigalius, remdamasis Augustino autoritetu Filastrijaus knygą vadinantis katalogu, 597 m. nurašė 125 skyrių (sutampa su mūsų knygomis, tik praleistas žodis Alii).

Taigi, jei 428 m. Augustinas Afrikoje turėjo Filastrijaus knygą, tai, mano manymu, 430 m. Italijoje ta pati knyga buvo išleista iš naujo be autoriaus vardo. Ar ji buvo redaguota ir kitose vietose, be tų dviejų, kurias nurodžiau, nustatyti nebegalima. Galiausiai 597 m. popiežius Grigalius Didysis Romoje naudojosi ta pačia knyga, vėl papuošta autoriaus vardu. Mus pasiekė žinios ir apie vieną Romos kodeksą.

1) Cheltenhamo fragmentas (C). Paulius Galeardus savo knygoje „Apie senuosius Brešos vyskupus…“ (Breša, 1738 m.) pateikė pastabą apie 148 skyrių. Jis mini, kad Korbejos rankraštyje trūksta jungtuko et, vietoj „Dievo slėpinio“ skaitoma „Kristaus slėpinio“, o vietoje „įstatymo potvarkių“ – „apyvarpės ir apipjaustymo“. Šiuos skaitymus patvirtina pergamentas, prisiūtas prie Šv. Kryžiaus Jeruzalėje bibliotekos Romoje kodekso. Šį kodeksą atpažino Henrikas Schenklis; dabar tai Cheltenhamo kodeksas 12263, parašytas langobardiškais rašmenimis VIII a., kaip teisingai nustatė Galeardus. Knygos pradžios įrašas rodo kilmę: iš Šv. Stepono vienuolyno Nova Fossa. Tai 369 lapų knyga; 736 puslapyje (2 stulpelyje) prasideda Filastrijaus 148 skyrius, kuris užima beveik visą 737 p. Paskutinis yra pasakojimas apie kryžiaus atradimą. Neabejotina, kad tai tas pats fragmentas, kurį minėjo Galeardus. Fragmentą man atsiuntė bibliotekos savininkas T. Fitzroy-Fenwickas. Fragmentas parašytas ne to paties perrašinėtojo, kaip Eugipijaus veikalas. Stulpelyje yra 33 labai trumpos eilutės (apie 25 raides). Jau iš pirmos eilutės matyti, kad kritikas turi sekti kodeksu A: fragmentas (C) ir kodeksas A priklauso tai pačiai šeimai (pvz., abu turi et prieš heretici, o B neturi). Svarbiau tai, kad galima atsekti kodekso likimą: cistersai iš Nova Fossa vienuolyno (netoli Teračinos) perdavė kodeksą Šv. Kryžiaus bazilikos cistersams Romoje (kurie jį vertino dėl pasakojimo apie kryžiaus atradimą), o iš ten jis pateko į britų biblioteką. Jei P. Knoellis teisus, kad kodeksas nurašytas nuo VII a. Vatikano kodekso, neabejojame, kad Filastrijaus skyrius nurašytas iš kokio nors Romos kodekso – to paties ar panašaus, kuriuo VI a. pabaigoje naudojosi Grigalius Didysis. Šį fragmentą žymime raide C.

Netikėtina, kad po 500 m. buvo perrašyta daug Filastrijaus knygos egzempliorių. Autoriaus autoritetui pakenkė tai, kad jis mokė daug dalykų, nesutariančių su Bažnyčios mokymu (ypač apie pasaulio pabaigą), be to, Augustino ir kitų katalogai buvo daug naudingesni. Tačiau laimingo atsitiktinumo dėka iš išlikusių egzempliorių galime atkurti visą autorių (tą 430 m. redakciją).

2) Korbejos kodeksas (A). IX a. Galijoje egzistavo labai senas Filastrijaus kodeksas – arba pilnas, arba be 1–28 skyrių. Jį gana nerūpestingai nurašė vienas vienuolis; šis IX a. nuorašas vėliau saugotas garsiajame senajame Šv. Petro vienuolyne Korbejoje (Prancūzija). XII a. kataloge jis minimas kaip Filaster de heresibus. Vėliau perkeltas į Sen Žermeno biblioteką Paryžiuje (Nr. 625), o XVIII a. pabaigoje per suirutes pateko į Petro Dubrovskio biblioteką ir galiausiai į Imperatoriškąją Sankt Peterburgo biblioteką. Šiandien jis padalintas į dvi dalis: pirmoji (Filastrijus) yra kodeksas auct. Lat. I Q. v. 38 (69 lapai), antroji (Tertulianas ir kt.) – Q. v. 39.

Kodeksas parašytas karolingiškuoju šriftu, vieno perrašinėtojo. Jis praleidžia 1–28 skyrius (prasideda nuo 29 sk.), bet vienintelis išsaugo 107, 115, 117, 140, 151, 154 skyrius, kurių nėra kitur. Tikėtina, kad 1–28 skyriai buvo praleisti jau jo archetipe. Perrašinėtojas buvo nerūpestingas ir menkai išsilavinęs: dažnai praleisdavo eilutes, kartais puslapius, bet niekur tyčia nepraleido skyriaus dėl autoriaus nuomonės ir nebandė taisyti teksto savo spėlionėmis. Kodeksas buvo pataisytas jo amžininko. Mes jį (kaip ir Oehleris) žymime raide A.

Tačiau nenuostabu, kad koks nors mokytas dvasininkas ar abatas, matydamas, jog knygoje yra daug vietų, prieštaraujančių to meto mokymui (pvz., pranašystė apie pasaulio pabaigą 383 m.), stengėsi išleisti pataisytą Filastrijaus knygą. Taigi VI–VIII a. kažkas pasirūpino nurašyti Filastrijų, išsaugant 1–28 skyrius, bet praleidžiant tuos, kurie atrodė klaidingi (107 ir kt.), ir pridėjo Šv. Ambraziejaus traktatus.

3) Vindobonos (Vienos) kodeksas (B). Imperatoriškosios bibliotekos kodeksas 1080 (IX a.), buvęs Zalcburgo 219. Parašytas karolingiškuoju šriftu. Jame yra Filastrijus (be minėtų 6 skyrių) ir Ambraziejaus kūriniai. 134-ajame lape yra žavingas X a. laiškas: „Atsiųsk man mano knygą… ir Ambraziejaus traktatą… ir Jeronimo traktatą… pakalbėk su ponu Starchantu…“ Tas vyresnysis, vadinamas starchontem, atrodo, buvo Zalcburgo prepozitas Starchantas (mirė 1028 m.). Kodeksas anksčiau buvo nežinomas ar klaidingai priskirtas „Filandrui“, kol H. Schenklis jį teisingai identifikavo 1896 m.

Visą kodeksą parašė vienas perrašinėtojas. Jis sunumeravo skyrius nuo 1 iki 28, tada atnaujino numeraciją nuo 29 sk. Paskutiniam skyriui (156) jis priskyrė numerį 122. Pridėjus 6 praleistus skyrius ir 28 pirmuosius, gaunasi tie 156 skyriai, kuriuos pripažįsta Augustinas. Perrašinėtojas buvo mokytas ir stropus, beveik nieko nepraleido iš archetipo, bet būdamas „pusmokslis“ (sciolus) kai ką pridėjo ir pakeitė ne laiku. Mūsų leidime šis kodeksas žymimas raide B.

Kitas to paties archetipo, iš kurio kilo Vienos knyga, nuorašas XII a. buvo tame pačiame senosios Korbejos Šv. Petro vienuolyne: tai liudija apie 1200 m. sudarytas katalogas (G. Becker, Catalogi bibliothecarum antiqui, nr. 136). Šis nuorašas buvo kodekse kartu su daugeliu kitų kūrinių, kuriuos nurodo minėtas sąrašas: Korbejos abatų darbai, Donato leidimas, Brikcijaus gyvenimas, Filasteris apie erezijas, Ambraziejus apie Juozapą, šventųjų Eligijaus ir Maksimino gyvenimai. Tai, kad ši Korbejos knyga buvo tos pačios kilmės kaip ir Vienos knyga, matyti iš to, kad abiejuose kodeksuose Filastrijaus veikalas glaudžiai sujungtas su tuo pačiu Ambraziejaus traktatu. Galime įtarti, kad tas, kas sudarė Korbejos bibliotekos katalogą, per neapsižiūrėjimą praleido kitą Ambraziejaus traktatą. Kadangi žinoma, jog VIII ir IX a. Zalcburgo literatūra (vyskupo Arno iniciatyva) buvo glaudžiai susijusi su Korbejos vienuolyno studijomis, tikėtina, kad arba abi knygos kilo iš to paties archetipo, arba Zalcburgo knyga buvo nurašyta nuo Korbejos knygos. Tačiau kadangi ta Korbejos knyga dingo, o negalima paneigti, kad tarp Zalcburgo bažnyčios ir šiaurės Italijos dvasininkų taip pat vyko knygų mainai, šio klausimo užtikrintai išspręsti nebegalima (žr. K. Foltz, Geschichte der Salzburger Bibliotheken, Wien 1877). Vis dėlto, daug labiau tikėtina, jog IX a. Brešoje nebuvo jokio Filastrijaus kodekso, kaip nustatėme anksčiau.

Kadangi katalogas rodo, jog tame Korbejos kodekse kartu su Filastrijaus knyga buvo įtrauktas Šv. Maksimino gyvenimas, įtariu, kad neatsitiktinai garsiajame Šv. Maksimino vienuolyne prie Tryro egzistavo trečias tos pačios recenzijos egzempliorius, kaip liudija XI ar XII a. katalogo įrašas (G. Becker, Catalogi…, nr. 76): „Vyskupo Filastrijaus knyga apie visas erezijas, kurioje yra Ambraziejaus apie Juozapą ir apie pranašų palaiminimus bei psalmių aiškinimas… viename tome“. Iš Filastrijaus veikalo pavadinimo ir kartu su juo sujungtų knygų lengva atpažinti antrosios Korbejos knygos ir Vienos knygos giminystę: bet kas lengvai įtars, kad Korbejos vienuoliai paskolino broliams vienuoliams iš Šv. Maksimino Tryre tas Filastrijaus ir Ambraziejaus knygas kartu su Šv. Maksimino gyvenimu. Be šių knygų, mus nepasiekė žinios apie jokį kitą kodeksą, kuriame būtų buvęs Filastrijus.

Kaip Filastrijaus knyga pirmą kartą buvo išleista tuo metu, kai katalikų bažnyčios ramybę drumstė arijonų erezija, vėliau pataisyta ir išleista antrą kartą, kai katalikų tikėjimo gynėjus vargino Nestorijaus mokymai, taip trečią kartą Brešos vyskupo knyga buvo išleista atspausdinta naujomis spaustuvininkų mašinomis XVI a. pradžioje, kilus neramumams ir sąmyšiui Vokietijos bažnyčioje. Ji buvo papuošta tokiu pavadinimu: „Brešos vyskupo Filastrijaus erezijų katalogas. Prie kurio pridėta labai mokyta Kenterberio vyskupo Lanfranko knygelė apie Eucharistijos sakramentą prieš Berengarą. Dabar naujai išleista… Su malone ir privilegija“. Ją Bazelyje 1528 m. lapkričio 26 d. išleido Joanas Sichardus. Knygos pratarmėje vicekancleriui Baltazarui pasiskundęs dėl naujovių siekimo ir amžiaus savivalės, jis rašo: „Kadangi man dėl to labai gėda… keršiju senųjų raštais… Gavau naudos iš labai humaniško vyro… Matijo iš Sarecastro (Saarburgo), Tryro oficialo… O kalbant apie Brešos vyskupą Filastrijų… šią knygelę, dabar neseniai ištrauktą iš pelėsių ir išleistą, dedikavome tavo vardui… kad tai padarytume, lėmė tavo neeilinis išsilavinimas ir mūsų Matijas iš Sarecastro…“ Taigi 1527 m. Sichardus atvyko į Tryrą, kur, manau, visi sutiks, kad labai tikėtina, jog jis pasinaudojo tuo Šv. Maksimino kodeksu, apie kurį kalbėjome anksčiau.

Atrodo, kad tas kodeksas dingo, ir Sichardo leidimas du šimtmečius liko vieninteliu kritiniu Filastrijaus pagrindu, kol tapo žinoma Korbejos knyga. O erezijose (1–28 sk.) ir tose veikalo dalyse, kurių trūksta Korbejos egzemplioriuje, Sichardus buvo vienintelis šaltinis iki šio leidimo, pataisyto pasitelkus Vienos kodeksą. Tačiau tas kodeksas, kuriuo naudojosi Sichardus, buvo labai sugadintas: skyrių pradžios lengvabūdiškai pakeistos, autoriaus kalba savavališkai iškraipyta Cicerono žodžiais ir Augustino posakiais. Pavyzdžiui, leidėjas 43 skyriuje vietoje teisingo Colorbasus (A) turi color bassus (B): ši rašyba rodo, kad kodeksas buvo bjauriai interpoliuotas ne anksčiau kaip XII ar XIII a., taip vis dauginant archetipo klaidas. Sichardus praleidžia tuos pačius šešis skyrius, kurių neturi ir Vienos kodeksas (jie išsaugoti tik Korbejos kodekse). Daugelyje vietų jis sutampa su Vienos kodeksu, tačiau nėra nuo jo nurašytas (pvz., 127 sk. 6 § Korbejos ir Sichardo variantas skiriasi nuo Vienos). Sichardo kodeksas buvo toks sugadintas ir iškraipytas, kad iš pirmojo leidimo variantų nenorėjau priimti visų, o tik tuos, kurie turi kokią nors vertę; juos pažymėjau Sichardo vardu, nes akivaizdu, kad daugelis jo leidime esančių variantų yra ne kodekso įrašai, bet leidėjo išsigalvojimai.

Praėjus dviem amžiams po Sichardo, Hamburge 1721 m. buvo išleista „Šv. Filastrijaus, Brešos vyskupo, knyga apie erezijas su pataisymais ir pastabomis“, kurią parengė J. A. Fabricijus. Pratarmėje jis rašo: „Viltį gauti ranka rašytą egzempliorių iš Italijos suteikė garsusis vyras Gisbertas Cuperus, bet praėjus kuriam laikui vėl pranešė, kad visa ta viltis dingo. Todėl turėjau remtis vien leidimais, ypač Bazelio…“ Fabricijus su didele pagarba mini Paulių Galeardą, Brešos kanauninką. Galeardo leidimas buvo išleistas dvejus metus po Fabricijaus mirties su tokiu pavadinimu: „Senųjų Brešos bažnyčios tėvų kolekcija…“ (Breša, 1738 m.). Galeardus, jau parengęs Filastrijaus leidimą (ne geresnį už ankstesnius), pirmasis gavo Korbejos kodekso variantus; savo leidimo pabaigoje jis pridėjo pomirtines Fabricijaus pastabas, Korbejos kodekso variantus ir tuos naujus šešis Filastrijaus skyrius. Į tinkamą tvarką tie skyriai buvo sudėti Andriejaus Galandžio „Senųjų tėvų bibliotekoje“ (Venecija, 1770 m.), vėliau Migne „Lotynų tėvuose“ (Paryžius, 1845 m.) ir galiausiai Francisko Oehlerio „Ereziologijos korpuse“ (Berlynas, 1856 m.). Oehleris bandė daug ką taisyti, kai ką pataisė sėkmingai, tačiau labiausiai stebina tai, kad jis atmetė beveik visus geriausius Korbejos kodekso skaitymus, kuriuos pateikė Galeardus, pasirinkdamas kvailiausių pirmojo leidimo variantų kratinį; be to, leisdamas knygą, jis nenaudojo deramo kruopštumo.

Apie šio leidimo pagalbinius šaltinius jau papasakojau viską; belieka trumpai aptarti kritiką, taikytiną šiam autoriui. Kas atidžiai išnagrinės atskirus skyrius, lengvai supras, kad archetipas dėl perrašinėtojo nerūpestingumo buvo pilnas spragų. Tas spragas norėjau skaitytojui nurodyti žvaigždutėmis (…). Pavyzdžiui, 25, 26, 30, 50, 93 skyrių pradžios tai viename, tai abiejuose kodeksuose yra nepilnos todėl, kad archetipo perrašinėtojas, taupydamas pergamentą, naujo skyriaus pirmą eilutę norėjo prirašyti ankstesnio skyriaus pabaigoje, o vėlesnis nerūpestingas perrašinėtojas tuos žodžius praleido. Taip pat 42, 48, 66, 95 skyriuose paskutinė eilutė yra sugadinta. Kodekse A yra daug savų spragų, kodekse B – mažai. Iš tų spragų, kurios atsirado ne dėl homoeoteleuton (vienodos pabaigos), galima įrodyti, kad archetipo eilutė turėjo apie 30 raidžių. Padedami B recenzijos, neturėtume labai liūdėti dėl šių spragų.

Kadangi abu kodeksai (A ir B) 150 sk. 2 § pateikia numera vietoj munera (dovanos), aišku, kad abu kilo iš to paties V ar VI a. archetipo. Laimingo atsitiktinumo dėka, išsaugojus du egzempliorius, galime beveik visiškai atkurti Filastrijų. Nors egzemplioriai atskirose vietose skiriasi, retai kyla abejonių, kuris variantas tikras. Mat kvailas Korbejos recenzijos (A) paprastumas visur rodo kelią, kaip atstatyti tikrąjį autoriaus tekstą, lyginant su Zalcburgo (B) atvirkštiniu noru interpoliuoti ir keisti. Pavyzdžiui, pratarmėje B įterpia glosą diabolus (velnias), perdix (kurapka), keičia Šventojo Rašto citatas, kad jos atitiktų Vulgatą (pvz., ad imaginem A pakeista į secundum imaginem B). B taip pat bando gražinti autoriaus kalbą (pvz., intellegisse A pakeista į intellexisse B).

Dėl ortografijos: A kodekse visur rašoma heresis, hereticus, o B kodekso perrašinėtojas tik nuo 90 skyriaus bando įvesti mokytą rašybą haeresis. Mes išsaugojome A rašybą. Taip pat Hebreus, Matheus (be h po t), Chaldei. Tačiau Iudaeus, Pharisaeus su dvibalsiais, nes taip sutaria kodeksai. Nesirėmiau aklai kodeksais, bet A kodeksas daugelyje vietų išlaiko teisingesnes, nors ir paprastesnes formas (filosofus su f, bet blasphemus su ph). Redaktoriaus pareiga laikiau kiek įmanoma atkurti tą 430 m. leidimą, todėl maniau, kad reikia išsaugoti vulgarias ir liaudiškas formas (pvz., cauculus), jei jos paremtos kodeksų autoritetu.

Apie pačios knygos kompoziciją ir kilmę neturiu daug kalbėti. Lengvai atpažinsite autorių, kurį Augustinas pagrįstai vadina menkai išsilavinusiu literatūroje, kuris džiaugėsi kentėdamas kirčius ir žymes kaip aštriausias tikrojo tikėjimo gynėjas prieš arijonus. Jis pradeda džiaugsmo kupina pratarme, parašyta tuo metu, kai eretikai buvo tramdomi imperatoriaus ediktais. Toliau seka katalogas, kartais skurdus, kartais išsiliejantis į homilijų formos pamokslus. Daugelis (nuo Augustino laikų) pastebėjo, kad Filastrijus atskirais skyriais nagrinėjo erezijas, kurios nėra erezijos; tą pačią ereziją jis kartais įtraukdavo du kartus. Jis labiau rūpinosi skaičiais nei sklandžiu pasakojimu. Neatsitiktinai jis suskaičiavo 28 erezijas prieš Kristų ir 128 po Kristaus. Kad užpildytų šiuos skaičius, jis kartojo ir išplėtė atskiras erezijas.

Antrosios dalies (po Kristaus) struktūra verta dėmesio: ji padalinta į dvi lygias dalis po 64 skyrius. Pirmoji dalis erezijas pateikia chronologiškai (kat’ akolouthian), antroji – pagal dalyką (kata doxan), kaip tai darydavo doksografai. Kadangi antrojoje dalyje jis nagrinėja erezijas tematiškai, nenuostabu, kad kartais aptariami tie patys dalykai kaip ir pirmojoje (pvz., manichejai, gnostikai). Tačiau norėdamas užpildyti savo skaičių pirmojoje dalyje, jis labai stengėsi: tą pačią ereziją dėjo po dviem numeriais ir trūkstamus skyrius užpildė disputais, perkeltais iš antrosios dalies. Pavyzdžiui, 34 skyriuje kalbama apie tuos, kurie garbina išdaviką Judą (kainitus), nors juos jau buvo aptaręs prie erezijų prieš Kristų. K. A. Lipsiusas ir A. Hilgenfeldas parodė, kad jis sekė Hipolito veikalu prieš erezijas.

Filastrijus, atrodo, nežinojo pasaulietinių lotynų rašytojų, o jo kalba pasižymi dideliu kaimietiškumu (rusticitas). Tai ypač akivaizdu paskaičius Gaudencijų, kuris buvo daug labiau išsilavinęs ir poliruotas. Gaudencijus cituoja Terencijų ir Ciceroną, o kaip kruopštus filologas lygina graikiškus ir lotyniškus Šventojo Rašto egzempliorius, tuo tarpu Filastrijus naudojasi senais lotyniškais vertimais ir ne visada tiksliai cituoja.

Visi supras, kad skaitant šią knygą daugelyje vietų reikalinga taisymo ranka. Spragų papildymus, kuriuos pasiūliau pastabose, laikiau tokiais, kurie paskatintų mokytus vyrus rasti geresnių sprendimų. Sudariau šios senyvos lotynų kalbos žodžių rodyklę. Dėkoju tiems, kurie man padėjo rengiant šį leidimą: ypač Hermannui Useneriui, Karoliui ir Henrikui Schenkliams, Wilhelmui von Harteliui ir kitiems.

Viena, 1897 m. spalio kalendos.
Friedrichas Marxas.

ŠV. FILASTRIJAUS KNYGA APIE ĮVAIRIAS EREZIJAS

Reikia papasakoti apie įvairų erezijų marą ir klystkelius, kurie atsirado nuo pasaulio pradžios, plito tarp žydų ir suklestėjo nuo tada, kai mūsų Viešpats Jėzus Išganytojas atėjo kūne, ir pamažu išdėstyti jų skaičių. Reikia pripažinti, kad žmonių giminės priešas [velnias] šventojo pranašo ne be pagrindo buvo palygintas su kurapka. Mat ji, dažnai būdama nevaisinga, vagia kitų kiaušinius ir peri juos tarsi savo, šildydama ir savindamasi svetimus vaikus iki tam tikro laiko. Tačiau kai jiems, jau paaugusiems, ateina laikas suprasti, tuomet, palikę netikrus tėvus ir vadovaudamiesi prigimtiniu jausmu prisiminę tikrųjų tėvų teises bei matydami juos savo akimis, jie nedelsdami nuseka paskui juos.

Kodėl mums paskelbtas šis palyginimas? Todėl, kad palikus velnią – tą bedievystės priežastį, kuris manė laikąs pasaulį savo valdžioje ir galioje – ir vėliau mums pamačius bei atpažinus Tėvą Kristų, atmetus melagingiausio tėvo klastą, kiekvienas žmogus, atpažinęs tikrąjį tėvą Kristų, nedelsdamas seka jo pėdomis. Mat kasdien matome per mįslę išsipildant palaimintojo Jeremijo pranašystę, sakančią: „Šaukė kurapka, surinko tuos, kurių nepagimdė, kaupdamas sau turtus be išminties; dienų viduryje jie jį paliks, ir pabaigoje jis bus kvailas“.

Dabar visos tautos, kasdien palikdamos mirtiną priešo stabmeldystę ir iš Įstatymo bei pranašų girdėdamos apie tikrąjį Dievą Kristų, tikėdamos, kad jis visada yra su Tėvu, ir tai prisimindamos, visais būdais kaip maldininkai skuba pas jį nuskristi, kad išsipildytų pranašystė: „Prisimins ir gręšis į Viešpatį Kristų visi žemės pakraščiai“.

TAIGI ERETIKŲ SKAIČIUS NUO PASAULIO PRADŽIOS IR KILMĖS YRA TOKS:

Pastaba: numeravimas gali būti netikslus dėl knygos skenavimo klaidų.

I
Yra ofitai, kurie dar vadinami gyvatininkais. Jie garbina žaltį, tai yra gyvatę, sakydami, kad šis mums pirmasis atnešė gėrio ir blogio pažinimo pradžią. Todėl jie teigia, kad Dievas jam pavydėjo, nes jis, pasak jų, pirmasis atnešė moteriai gero ir blogo daikto pažinimą, ir per ją tai pasklido visai žmonių giminei. Dėl to jis ir buvo išmestas iš pirmojo dangaus, pasak jų, į kitą; todėl jie sako, kad jis ir ateis iš dangaus, ir laiko jį kažkokia Dievo galybe bei skelbia, kad jį reikia garbinti.

II
Kiti yra kainitai, kurie garbina brolžudį Kainą, mūsų tėvo ir palaimintojo protoplasto Adomo pirmagimį. Jie sako, kad Kainas atsirado iš kitos galybės, tai yra velnio, o palaimintasis Abelis gimė iš kitos; ir kad didesnė galybė, kuri buvo Kaine, nugalėjo, kad jis nužudytų savo brolį.

III
Yra kita setitų erezija, kurie garbina Setą, vėliau gimusį Adomo sūnų ir šiuo vardu pavadintą, kuris gimė po palaimintojo Abelio nužudymo. Nuo jo jie ir vadinami setitais. Jie jį garbina sakydami, kad pradžioje sukūrus du žmones ir angelams esant nesantaikoje, danguje įsiviešpatavo moteriška galybė (mat pas juos manoma esant dievus ir deives, vyrus ir moteris). Tai numatydama, pasak jų, motina, kadangi buvo nužudytas teisusis Abelis, sumanė pagimdyti teisųjį Setą, į kurį įdėjo didžios galybės dvasią, kad būtų galima sugriauti priešiškas galybes. Jie teigia, kad Dievas Kristus savo kilmę veda būtent iš Seto. O kai kurie iš jų ne tik kildina jį iš jo, bet ir teigia bei mano, kad pats Setas yra Kristus.

IV
Po to kažkoks Dositėjas, kilme žydas, išdrįso sakyti, kad reikia gyventi tik pagal kūną; Dievo įstatyme ir dėl jo jis nesitikėjo būsimo prisikėlimo, netikėjo esant Dievo dvasią ar angelą, ir nelaukė būsimo teismo pagal įstatymą bei pranašus.

V
Po jo – sadukiejai, nuo žmogaus Sadoko, žydo, kuris vadinosi šiuo vardu (jis buvo to mokinys ir įtvirtino šią ereziją, todėl nuo jo jie pavadinti sadukiejais). Jie taip pat skelbia, kad reikia gyventi tik pagal kūną, apsipjaustyti, krikštyti kūną, tačiau iš Dievo įstatymo nieko kito nesitiki, veikiau sekdami epikūrininkų beprotybe nei Dievo įstatymo teisėmis. Apie juos parašyta ir Evangelijoje, Viešpačiui mokant ir skelbiant prieš šią maro ereziją.

VI
Kita yra fariziejų erezija, kuri išpažįsta būsimą prisikėlimą, priima Įstatymą ir pranašus, tačiau Kristaus laukia tik kaip teisaus žmogaus. Jie laikosi judaizmo, nepriima evangelijų ir teigia, kad tam tikri laikai prieštarauja mūsų Viešpačiui Kristui.

VII
Kiti yra samariečiai, taip pavadinti nuo karaliaus Samarijaus. Kiti gi sako, kad nuo Kanaano sūnaus, kuris vadinosi Samarijaus vardu, nuo jo ir pavadinti samariečiai. Jie priima Mozės įstatymą, tai yra tik keturias knygas, bet nelaukia būsimo teismo, neigia prisikėlimą, netiki anksčiau Įstatyme ir pranašuose paskelbtu Kristumi, Dievo Sūnumi, Dievu. Pagal įstatymą jie nemano, kad žmogus turi nemirtingą sielą, bet galvoja, kad reikia gyventi tik šiame kūne, o būsimą prisikėlimą laiko vaikų gimdymu, kuris šiame amžiuje vyksta kasdien. Šią tuštybę jie vertina ir skelbia, lyg būtų sulyginti su neprotingais gyvuliais, kaip parašyta pranaše: „Žmogus, būdamas garbėje, nesuprato, buvo prilygintas neprotingiems gyvuliams ir tapo panašus į juos.“

VIII
Yra kita žydų erezija, kurie vadinami nazorėjais. Ji priima Įstatymą ir pranašus, tačiau tvirtina, kad reikia gyventi kūniškai, ir mano, kad visas teisingumas glūdi kūniškame laikymesi. Jie augina galvos plaukus, manydami, kad tame slypi visa teisingumo dorybė; šio požymio jie sau reikalauja, sekdami anuo teisėju Samsonu (dėl to ir vadinosi nazorėjais). Iš jo vėliau pagonys, pasisavinę stiprių vyrų įvaizdį, pavadino Herkules.

IX
Kiti yra esenai, kurie vadinami šiuo vardu. Jie praktikuoja vienuolišką gyvenimą, nevalgo prabangių valgių, nesirūpina drabužiais ir nieko neturi nuosavybėje, bet atsideda skaitymui ir geriems darbams, gyvena atskirose vietose. Tačiau jie nelaukia Kristaus, Dievo Sūnaus, Dievo, ir nepripažįsta jo Viešpačiu, paskelbtu Įstatyme bei pranašuose, bet laukia ir tiki jį tik kaip pranašą arba teisų žmogų.

X
Kiti yra heliognostikai, dar vadinami Denuikto (Denuictiaci) sekėjais, garbinantys saulę. Jie sako, kad saulė žino viską, kas priklauso Dievui, kad žmones apšviečia niekas kitas, tik saulė, ir kad ji teikia jiems visą maistą. Jie nesupranta, kad ji, būdama tarnystėje, kasdien bėga savo ratą, nustatytą Dievo Tėvo per Viešpatį Kristų Šventojoje Dvasioje, apie kurią parašyta: „Kuris liepia saulei tekėti, ir ji teka, ir netekėti, ir ji neteka“. To išmokė tas tuščias pagonis Hermis Trismegistas, teigęs, kad po visagalio Dievo nieką kitą, tik saulę, turi garbinti jis pats ir žmonės. Nuvykęs į keltų provinciją, jis, kaip žinoma, pats juos to išmokė ir įtikino pasiduoti šiai klaidai. Tą saulę garbino nelaisvėje esantys žydai, kaip pranašas Ezechielis kaltindamas smerkia tuos pačius žydus, skelbia juos esant nusikaltusius didenybei ir priekaištauja liudydamas, kaip parašyta.

XI
Kiti yra tie, kurie garbina varles, kurios faraono laikais Dievo rūstybe užplūdo Egipto žemę, kad smarve vargintų egiptiečius. Šiame nusikaltime jie tebesilaiko iki šiol, manydami, kad šiuo tuščiu garbinimu gali numaldyti Dievo rūstybę.

XII
Kiti vadinami musiritais (pelėnininkais), kurie garbina peles. Mat valdant kunigui Heliui, kai filistinai pagrobė Sandoros skrynią ir Dievo rūstybe žemė išleido peles, kad sunaikintų jų derlių, jie, saviškių pamokyti, padarė auksines peles ir kartu su skrynia bei auksiniais sostais penkias iš jų grąžino atgal; ir tuoj pat maras nuo jų pasitraukė. Taigi šie, priimdami Įstatymą ir pranašus, nesupranta, kad tai tuščia ir bjauru, kas visų yra niekinama ir visaip išjuokiama.

XIII
Kiti yra tie, kurie garbina Akrono musę (stabą) taip vadinamame mieste, kaip parašyta Karalių knygoje: karalius Ozijas, sirgdamas, pasiuntė į Akrono miestą pas musę (Baal Zebubą), ar galėtų pasveikti nuo kūno ligos. Dėl to supyko palaimintasis pranašas Elijas dievišku uolumu, kad žydų karalius norėjo tikėtis išgelbėjimo ne iš Dievo Kristaus, bet verčiau iš musės ir Akrono miesto. Supykęs dėl to, palaimintasis pranašas Dievo dvasia tuoj pat paskelbė, kad jis neišsigelbės, bet mirs savo lovoje.

XIV
Yra trogloditai (urviniai), taip vadinami tarp žydų, kurie, gyvendami paslėptuose urvuose, nenustojo garbinti stabų, kaip sako pranašas Ezechielis, Viešpačiui parodžius, kaip paslėptuose urvuose tautos vyresnieji, laikydami smilkalines, aukojo stabams ir aklomis sielomis juos garbino.

XV
Yra kita erezija tarp žydų, kurie Dangaus Karalienę, Afrikoje vadinamą Dangiejiške (Caelestis), taip pat vadina Fortūna, ir nedvejodami aukoja jai aukas. Kai pranašas Jeremijas tuomet atvirai ragino žydus pasitraukti nuo stabų ir tarnauti Viešpačiui, ir kad jie privalo garbinti tik jį, jie supykę sušuko, sakydami, jog nuo tada, kai jie, pasak jų, nebeaukoja Dangaus Fortūnai arba Karalienei, juos ištiko visos nelaimės ir pavojai. Dėl to palaimintasis Jeremijas, išeidamas iš tautos ir jų miesto, knygoje surašė Raudas dėl tos bedievystės ir paskelbė netrukus juos ir miestą ištiksiantį žlugimą.

XVI
Tarp jų yra kiti, kurie, išlaikydami Tyro karaliaus Baalo vardo atminimą ir garbindami jo stabą, aukojo jam, kaip rašoma Karalių knygoje, kai Izraelio karalius Ahabas ir jo žmona Jezabelė nenustojo aukoti tam stabui. Dėl to dieviško uolumo vedamas palaimintasis pranašas Elijas, siųstas Viešpaties Kristaus, pasakė jiems (kurie prisidengę judaizmo vardu išpažino Įstatymą, bet tarnavo pražūtingai pagoniškai bedievystei) ir visai tautai taip tarė: „Kuriuo tikslu jūs šlubuojate abiem kojomis? Arba Dievas yra Dievas, arba Baalas yra Baalas“. Ir nepaisant to, karalius ir karalienė, palankūs giraičių žyniams, žuvo įvairiomis bausmėmis ir kančiomis. Tauta taip pat, neatsitraukdama nuo stabų, pražuvo per dažnas nelaisves.

XVII
Kiti yra tie, kurie garbino Astartę (žmogų) ir Kamošą, kanaaniečių ir sidoniečių bjaurastį, tai yra vyrų ir moterų stabus, ir aukojo jiems įvairias aukas. Dėl to tais laikais, Viešpačiui leidus, dažnai ištikdavo nelaisvė tuos karalius ir tautą, kaip rašoma Karalių knygose. Išskyrus palaimintąjį karalių Dovydą, šventąjį Ezekiją, Joziją ir Jehu, Nimsio sūnų, visi kiti leido tautoms aukoti stabams ir dažnai patys, kartu su jų pražūtimi… elgėsi taip pat, jų negriaudami, bet veikiau skubėdami tapti jų bedievystės rėmėjais, kaip ir kiti karaliai, ką liudija Karalių knygos.

XVIII
Yra kita erezija tarp žydų, dėl kurios Viešpats per pranašus juos kaltino. Dėl jos ir palaimintasis kankinys Steponas barė, sakydamas: „Argi aukas ir atnašas man aukojote keturiasdešimt metų, Izraelio namai, sako visagalis Viešpats? Ir dabar pasiėmėte Molocho palapinę ir dievo Remfano žvaigždę, stabų ir drožinių pavidalus? Dėl to sako Viešpats: Ištremdamas jus išvesiu į nelaisvę į Babilono žemę ir pas persus, ir į kitas tolimas bei sausas vietas, ir į pačius žemės pakraščius“.

XIX
Kiti yra tie, kurie, pastatę aukurą, vadinamą kažkokio Tofeto vardu, Hinomo sūnaus slėnyje, ten pat [žydai] demonams aukodavo savo sūnus ir dukteris. Apie juos Viešpats sako per pranašą Ezechielį: „Štai, žmogaus sūnau, žiūrėk, ką daro Izraelio tauta: ji savo sūnus ir dukteris aukoja demonams Tofeto slėnyje; aš jiems neliepiau daryti šios nedorybės Izraelio tautoje“.

XX
Kiti yra puteoritai (šulinininkai), kurie garbina šulinius, giliai kasdami ir semdami iš jų tarsi išganymo vandenį, tikėdamiesi jame ko nors, nors Viešpats sako per pranašą įspėdamas: „Mane, gyvojo vandens šaltinį, jie paliko ir išsikasė sau kiaurus šulinius, kurie negali sulaikyti išganingo vandens“. Tai, ką anksčiau sakė per pranašą, jis išpildė savo dievišku buvimu, sakydamas: „Kiekvienas, kas gers iš šio žemiško vandens, vėl trokš; o kas gers vandens, kurį aš jam duosiu, tas nebetrokš per amžius, bet jis taps jame versme, trykštančia į amžinąjį gyvenimą“. Tai buvo krikšto malonė, Viešpaties Išganytojo suteikta žmonių giminei išgelbėti.

XXI
Yra kita erezija tarp žydų, kuri aukojo žalčiui ir iki pat karaliaus Ezekijo šventė tą pačią bedievystę [žalčiui], kaip skaitome Karalių knygose: iki Ezekijo žydų tauta aukojo variniam žalčiui, kurį palaimintajam Mozei buvo liepta padaryti Izraeliui išeinant iš Egipto, kai žydus, murmėjusius, kandžiojo gyvatės ir jie mirė. Tuomet Viešpats įsakė Mozei padaryti varinį žaltį ir pakabinti jį tautos viduryje ant medžio; ir kas į jį pažvelgdavo, būdavo išgelbėti nuo negandų ir įvairių žaizdų. Taigi tam variniam žalčiui žydų tauta aukojo iki pat karaliaus Ezekijo. Taip pat dideliame akmenyje, tarsi obeliske, kuris buvo pastatytas šventykloje vietoj kolonos, išraižytus ir žmogaus ranka įspaustus atvaizdus bei tarsi kažkokių raidžių raižinius žydai [garbino]; ir paėmę įvairias figūrėles bei uždėję ant plokštelės, nešiojo ant kaklo. Mokydami užkalbėjimų ir turėdami tarsi filakterijas (amuletus), o tikriau – užsiimdami raganavimu, jie tai garbino ir nešiojo bei tebenešioja ant savo kūno kaip raiščius ir apsaugas. Viešpats Įstatyme visur buvo uždraudęs tai daryti, nes tai buvo pagoniško aklumo bedievystė. Taigi palaimintasis karalius Ezekijas įsakė tuos įspaudus ar raižinius visiškai nutrinti geležimi ir išskusti, o varinį žaltį nuimti ir sudaužyti. Už tai jis pelnytai buvo Viešpaties išgelbėtas iš tokios didelės persų ir asirų apgulties, kurie tuo metu buvo atėję paimti į nelaisvę žydų tautos ir miesto. Tą naktį, kai karalius Ezekijas bijojo barbarų, Viešpaties angelas nužengė iš dangaus ir tylią naktį ištiko šimtą aštuoniasdešimt penkis tūkstančius svetimšalių, apgulusių miestą, ir rytą parodė juos visus negyvus ir mirusius karaliui bei visai žydų tautai.

XXII
Yra kita erezija, kaip pranašas Ezechielis Dievo įsakymu pamatė: po žeme urve stovėjo septyniasdešimt žydų vyresniųjų, laikančių smilkalines, ir aukojo įvairiems išdrožtiems pavidalams bei juos garbino.

XXIII
Yra kita žydų erezija, kurią Dievo įsakymu pranašas priverstas pamatyti urve: moterys sėdi ir aprauda kažkokį Tamūzą. Jis buvo pagonių karaliaus sūnus, kurio stabą žydų moterys garbino su ašaromis ir, laikydamosi pagonių bedievystės, nenustojo jam aukoti aukų. Tamūzu buvo vadinamas ir tas faraonas, egiptiečių karalius, kuris palaimintojo Mozės laikais valdė egiptiečius.

XXIV
Yra kita erezija tarp žydų (tarsi daugelio vyrų ir daugelio moterų), kurie, garbindami baalitų stabus, paslėptuose urvuose nenustojo jiems aukoti aukų, Raštui sakant, kad jų skaičius buvo tarsi daugelio. Tai [kilo] arba nuo karaliaus Belo, kuris galinga valdžia ilgą laiką valdė Rytus (ir parodė, kad visa jų giminė kilo iš jo paties žmonos ir sūnų bei dukterų, taip gimusių iš tėvų), kad nuo jų daugiskaita buvo vadinami baalitais. Juk kaip yra kokia nors Grakchų ar Anicijų ir kitų giminė, taip iš savo tėvų atsirado visa jų karta, ir iš vieno vardo kilo giminė, kad būtų vadinami baalitais. Taigi, mirusiesiems atgulus į kapus, ir jų palikuonys, ten pat palaidoti, savo tautos irainių pelnytai gavo šį vardą, kad būtų vadinami baalitais nuo savo senosios giminės. O Belas – ar nuo savo vardo, ar nuo karo narsumo (nes tuo metu daugelį nugalėdavo) – gavo šį vardą ar pravardę. Dėl to žydų tauta, sekdama pagonių bedievyste, dieviškojo Rašto kaltinama, kad aukodami jiems, t. y. karaliams ir jų sūnums bei visai jų giminei, vėliau buvo atiduodami įvairioms nelaisvėms.

XXV
Yra kita erezija tarp žydų, kuri, kaip teigia, gavo vardą nuo stabo Baalo arba nuo netikro pranašo Balaamo, atvykusio iš Mesopotamijos prieš palaimintąjį Mozę. Mat tuometinis moabitų karalius Balakas jo prašė, kad jis ateitų ir prakeiktų žydų tautą. Ir kadangi, kaip Raštuose anksčiau buvo sakoma, jis [Balaamas] buvo pranašas, bet paniekinęs Viešpaties įsakymą vėliau nusirito į netikro pranašo pražūtį, sumanydamas [bloga] prieš Dievo tautą, žydai, kaip pagonys, pasidarę jo stabą tuo vardu, nenustojo jo garbinti.

XXVI
Yra kita erezija… apie Pitonę (aiškiaregę): jie, apdengę moterį drabužiais, tikėjosi iš jos gauti tam tikrų atsakymų. Todėl ir sako, kad ta Pitonė iššaukė iš mirusiųjų palaimintojo Samuelio sielą. Daugelis žmonių iki šiol įtaria, kad tuo galima tikėti, nes tai, ką gyvas būdamas palaimintasis pranašas buvo pasakęs karaliui Sauliui, tą, kaip žinoma, jis tarsi Dievo atsakymus vėl pasakė iššauktas. Tačiau daugelis, norėdami pritarti šiam melui, eina į amžiną pražūtį, nes pranašas sako: „Teisiųjų sielos yra Dievo rankoje, ir jų nepalies mirtis“. Taigi kaip nedora siela galėjo iššaukti iš mirusiųjų teisią ir šventą sielą, o ypač pranašo? Bet kadangi jie nežino, jog sielos, pasitraukusios nuo Viešpaties Kristaus tikėjimo, jau atsiduoda bedievystei ir visu uolumu jai pasiduoda (nes kiekvienas žmogus turi laisvą valią, Dievui leidžiant, pasirinkti daryti tai, ką nori), tai jau… kadangi pasitraukė nuo Viešpaties, netyroji dvasia jam viešpatavo, tiems, kurie dvejoja ir šlubuoja Dievo įstatyme, kaip pasakė palaimintasis Elijas: „Arba Dievas yra Dievas, arba Baalas yra Baalas“. Kas laikosi Kristaus, yra vienas kūnas [su juo], o kas netyrosios dvasios – vienas sutarimas. Ir žydų karalius Ahabas, tikėdamas Zedekiju ir kitais netikrais pranašais, o niekindamas tikrąjį Viešpaties pranašą Michėją, klausia netyrosios dvasios (karaliui Viešpaties Kristaus dar buvo suteikta galimybė pasitaisyti iki tam tikro laiko, kad jei norėtų tikėti tikru pranašu, išvengtų pavojaus audros, o jei nenorėtų ir labiau tikėtų netikrais pranašais, be abejonės pražūtų). Taigi Viešpats klausia netyrosios dvasios, sakydamas: „Kas suves karalių Ahabą, Izraelio valdovą, kad jis eitų į mūšį ir ten būtų nužudytas? Ir štai atėjo netyroji dvasia sakydama: Aš eisiu ir padarysiu. Ir tarė Viešpats netyrajai dvasiai: Kaip tai padarysi? Ir tarė netyroji dvasia Viešpačiui: Pasiversiu šviesos angelu ir kalbėsiu panašius žodžius, ir nuvesiu jį į mūšį, ir ten jį paliksiu, ir taip jis mirs. Ir tarė jam Viešpats: Eik, taip ir padaryk“. Todėl ir apaštalas sako: „Nieko nuostabaus, jei ir šėtonas apsimeta šviesos angelu, kai jo tarnai apsimeta“. Taip jie daugelį apgauna regėjimu, žodžiu ar įtikinėjimu – ne kuo kitu, kaip tik panašumu į tiesą. Kai žmonės laikinai nori tikėti panašiais žodžiais ir tarsi gerais, o ne blogais regėjimais bei prie jų prisirišti, jie užsitraukia neišvengiamą amžinosios mirties nuosprendį ir po kūno mirties atiduodami įvairioms bausmėms bei kančioms. Toks pavojus tuo metu ištiko ir žydų karalių, nes jis labiau norėjo tikėti melagingais [pranašais] nei tikrais Dievo pranašais.

XXVII
Yra erezija tarp žydų, kurie po Mozės mirties ir Jozuės, Nūno sūnaus, įpėdinystės, garbindami Astarą ir Astarotę, buvo atiduodami į pagonių nelaisvę. Mat Astaras ir Astarotė (vyrai ir moterys bei jų atvaizdai), kuriuos jie garbino, buvo sirų ir egiptiečių karalių vardai. Kai jų tautos juos garbino, vėliau statė jiems šventyklas, po mirties ten pat laidojo jų palikuonis ir aukojo jiems aukas, vadindami dievais ir deivėmis. Juk Sirijoje yra Astartė… ir kiti įvairūs bei daugybė [stabų], kurių visa ši bedievystė tuo metu įsiliepsnojo iš kanaaniečių tautos. Šią tautą Mozei su visa jo liaudimi Viešpats buvo įsakęs išnaikinti.

XXVIII
Kiti yra erodininkai, taip pavadinti nuo žydų karaliaus Erodo. Jie išpažįsta prisikėlimą, priima Įstatymą ir pranašus, tačiau laukia Erodo, žydų karaliaus (kurį ištiko angelas), tikėdamiesi, kad jis yra Kristus.

XXIX (1)
Buvo kažkoks Simonas Magas, kilme samarietis, gitietis (iš vietovės Samarijoje, vadinamos Gitu). Jis, užsiimdamas magijos menais, daugelį klaidino, sakydamas esąs kažkokia Dievo galybė, kuri, pasak jo, yra aukščiau visų galybių. Samariečiai jį garbina kaip tėvą ir aukština kaip savo pražūtingos erezijos įkūrėją, stengdamiesi jį iškelti daugybe pagyrų. Pakrikštytas palaimintųjų apaštalų, jis atsitraukė nuo jų tikėjimo ir pasėjo nusikalstamą bei pražūtingą ereziją, sakydamas, kad jis [pasirodė] tariamai pasikeitęs, tai yra tarsi per šešėlį, ir taip kentėjo, nors, pasak jo, iš tikrųjų nekentėjo. Jis drįso sakyti, kad pasaulis sukurtas angelų, o angelai sukurti tam tikrų jausmų, apdovanotų iš dangaus, ir kad jie apgavo… žmonių giminę.

Jis teigia esant kažkokį kitą Intelektą (Intellectus), kuris nusileido į pasaulį dėl žmonių išgelbėjimo – tai, pasak jo, ta Helena, apie kurią tuščiažodžiai poetai pasakoja buvus Trojos kare. Ir galybės, kurios sukūrė pasaulį, pasak jo, vedamos geismo, sukėlė maištą dėl tos Helenos. Ji, pasak jo, sukėlė geismą toms galybėms ir, pasirodžiusi moters pavidalu, negalėjo pakilti į dangų, nes danguje buvusios galybės jai neleido pakilti; ji laukė kitos galybės, tai yra paties Mago Simono atėjimo, kad jis atėjęs ją išgelbėtų. Taip pat medinį arklį, kurį tuščiažodžiai poetai sako buvus Trojos kare, jis per alegoriją aiškina, kad ta mašina buvo visų pagonių tautų neišmanymas. Nors žinoma, kad ta Helena, kuri buvo su Magu, buvo prostitutė iš Tyro; ir kad tas pats Simonas Magas ją sekiojo ir su ja vykdė įvairias magijas bei nusikaltimus. Kai jis bėgo nuo palaimintojo apaštalo Petro iš Jeruzalės miesto ir atvyko į Romą, ten kovojo su palaimintuoju apaštalu pas karalių Neroną. Visur nugalėtas palaimintojo apaštalo maldos ir ištiktas angelo, jis pelnytai žuvo taip, kad jo magija ir melas tapo akivaizdūs visiems žmonėms.

XXX (2)
Po jo – kažkoks Menandras, kuris, tapęs jo mokiniu, visais atžvilgiais pasekė jo bedievyste.

XXXI (3)
Po jo – kažkoks Saturnilas (Saturninas). Ir jis, iš ten sėmęsis mirtino mokymo peno, tvirtino sakydamas, kad pasaulis sukurtas angelų, ir kad angelai skiriasi nuo tos [aukščiausios] galybės, o pasaulis padalintas pagal angelų tvarką, ir kad jie sumanė sukurti žmogų. Taigi jie sukūrė žmogų, ir žmogus, pasak jo, buvo jų darbas; iš aukščiausios galybės buvo nuleista šviesa, kuri apšvietė šį pasaulį ir sukėlė angelams geismą, ir tuoj pat pakilo į dangų. O jie, tapę tos šviesos trokštančiais, norėjo pamatyti jos galybę; bet negalėdami, tarė vienas kitam: „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą“. Sukūrus žmogų, kadangi jis buvo bejėgis, negalėjo išsilaikyti. Tuomet aukščiausioji galybė, matydama, ką jie padarė, atsiuntė kibirkštį, kuri pataisė žmogų, prikėlė ir suteikė jam gyvybę. Taigi jie mano, kad ta kibirkštis bus išgelbėta, o kita dalis bus palikta ir apleista tų galybių, kurios ją sukūrė. Jie tvirtina, kad Kristus pasirodė tik kaip šešėlis, nepriėmė tikro žmogaus kūno ir sielos, ir taip įvykdė visą Išganytojo paslapties planą (oeconomia).

XXXII (4)
Po jų – Bazilidas, kurį daugelis vadina ereziarchu, nes dėstydamas ir kalbėdamas apie Įstatymą, pranašus ir apaštalus, bet suprasdamas kitaip, pažeidė krikščioniškos tiesos teises. Atvykęs į Egiptą, jis mokė taip apibrėždamas: iš negimusio ir vienintelio Dievo gimė Intelektas (Intellectus), iš Intelekto – Žodis (Verbum), iš Žodžio – Jausmas (Sensus), iš Jausmo – Galybė ir Išmintis (Virtus et Sapientia), iš Galybės ir Išminties sukurti Kunigaikštystės, Valdžios ir įvairūs angelai. Mat patys angelai, pasak jo, sukūrė dangų; po jų kiti angelai sukūrė [kitą] dangų…, taip kiti, kilę iš kitų, sukūrė trečią dangų. Ir taip pagal eilę kiti, pasak jo, sukūrė tris šimtus šešiasdešimt penkis dangus. Jis toms galybėms suteikia angeliškus vardus, ir pats, užsiimdamas magija, taip pat klaidina daugelį neišmanėlių. Jis teigia, kad žmogus sukurtas angelų; taip pat tikrąjį visagalį Dievą jis drįsta vadinti angelu, sako, kad jis gavo žydų tautą kaip paveldą ir išvedė juos iš Egipto žemės. Šis, būdamas įžūlesnis…, pasak jo, iškilo prieš kitus angelus ir, norėdamas pavergti kitus, turėjo priešiškas tautas, kurias sukurstė jam priešiškos galybės. Todėl, pasak jo, prieš žydus sukilo įvairios tautos. Kristų jis vadina tariamai, tarsi per šešėlį, kentėjusį. Jis tvirtina, kad vietoj jo į kančią atėjo Simonas Kirėnietis. „Nes jis, – sako, – nešė kryžių“. Šis [Bazilidas] taip pat leidžia blogai gyventi ir suteikia laisvę pasiduoti pasaulietinėms ydoms. Jis draudžia žmonėms kentėti kankinystę dėl Viešpaties Kristaus vardo, sakydamas taip: „Nežinai, ko trokšti. Nes Kristus, – sako, – nekentėjo ir nebuvo nukryžiuotas. Tad kaip gali, – sako, – išpažinti šį nukryžiuotąjį, kai jis nebuvo nukryžiuotas, ir tu nežinai, kas kentėjo?“

XXXIII (5)
Pažiūrėkime, kokia beprotybe buvo apgautas ir Nikolajus (Mikalojus), atvykėlis iš Antiochijos. Jis gyveno apaštalų laikais ir buvo jų išrinktas septintuoju diakonu, kaip parašyta Apaštalų darbuose, bet vėliau pasitraukė nuo jų ir nuo sveiko mokymo, pasinėręs į įvairias klaidas ir apgaules. Iš pradžių jis buvo su apaštalais ir palaimintuoju kankiniu Steponu. Jis irgi sako, kad yra daugybė galybių; iš to daugiausia ir iškilo gnostikai, kurie manosi kažką žiną. Jie garbina Barbelo (Barbelą) ir kažkokią moterį Norą (Noriją), kiti iš jų – kažkokį Jaldabaotą, dar kiti – žmogų Kalakauną. Jie kalba ir nustato tokią dogmą: „Pradžioje, – sako, – buvo tik tamsa, gelmė ir vanduo, ir tarp jų įvyko atskyrimas, ir dvasia atskyrė šiuos elementus. Tuomet tamsa, įsiveržusi į dvasią, pagimdė keturis eonus, ir šie keturi pagimdė kitus keturis eonus. Tai, – sako, – yra dešinė ir kairė, šviesa ir tamsa.“ Jie taip pat sako, kad kažkas suėjo su ta moterimi ir galybe, iš kurios gimė dievai, žmonės, angelai ir septynios demonų dvasios. Jie prideda, kad iš jos gimė ir kai kurie pranašai, vardu Speciosa (Gražioji?) ir Bareabas. Kiti iš jųliedami kliedesius teigia matą „tobulumo evangeliją“, tuščius regėjimus, kupinus apgaulės, ir įvairius sapnus.

XXXIV (6)
Kiti įkūrė ereziją nuo išdaviko Judo, sakydami, kad Judas padarė gerą darbą išduodamas Išganytoją. „Jis, – sako, – mums tapo viso gerojo pažinimo priežastimi, per jį mums buvo apreikštos dangiškosios paslaptys. Mat galybėms danguje nenorint, – sako, – kad Kristus kentėtų, ir žinant, kad jei jis kentės, dovanos žmonėms gyvybę, Judas, tai žinodamas, – sako, – kad jei Kristus kentės, atneš žmonėms išgelbėjimą, dėl to išdavė Išganytoją.“ Šis bedieviškas teiginys kai kuriems tuštiems ir pamišusiems žmonėms kartais atrodo panašus į tiesą, nors yra visais atžvilgiais priešingas ir bjaurus, nes jį pasmerkė ir palaimintasis pranašas Dovydas anksčiau, ir Viešpats Išganytojas, o palaimintieji apaštalai savo mokymu patvirtino Viešpaties nuosprendį prieš jį.

XXXV (7)
Po jo iškilo Karpokratas, vardu, ir pats sakydamas, kad yra vienas principas (pradžia), iš kurio principo, t. y. iš Dievo, įvyko angelų ir galybių emanacijos (prolationes); o tos galybės, kurios yra žemai, sukūrė šią regimąją kūriniją, kurioje, pasak jo, mes gyvename. Kristų jis laiko gimusiu ne iš Mergelės Marijos ir Šventosios Dvasios, bet iš Juozapo sėklos gimusiu žmogumi, ir mano, kad jis gimė kūniškai, kaip visi žmonės. Pasak jo, po kančios jis pasirodė esąs geresnis tarp žydų dėl savo doro gyvenimo ir elgesio; jie skelbia, kad jo siela buvo paimta į dangų, o kūnas, jų manymu, paliktas žemėje, ir mano, kad išgelbėjimas skirtas tik sielai, o kūno išgelbėjimo nebus.

VIII

Cerintas pasekė šiojo paklydimu ir tuštybės panašumu, mokydamas tiek apie gelbėtojo gimimą, tiek apie angelų sukūrimą, niekuo nuo jo nesiskirdamas, išskyrus tai, kad Įstatymui pritaria tik iš dalies, teigdamas, jog jis duotas Dievo, ir mano, kad patį Įstatymą Izraelio vaikams davė žydų Dievas. Jis moko, kad reikia apipjaustyti ir švęsti šabą, bei skelbia, kad Kristus dar neprisikėlė iš numirusių, bet prisikels. Palaimintojo apaštalo Pauliaus nepripažįsta, Judą išdaviką gerbia, priima tik Evangeliją pagal Matą, tris evangelijas atmeta, Apaštalų darbus ignoruoja, o palaimintuosius kankinius piktžodžiauja. Jis sukėlė maištą prieš palaimintuosius apaštalus, sakydamas, kad žmones reikia apipjaustyti; dėl šios priežasties prieš jį ir jo ereziją palaimintieji apaštalai savo Darbuose priėmė sprendimą: žmonės neturi daugiau paklusti judaizmui, tai yra apipjaustymui ir kitiems tokiems kūniškiems tuščios prietaringumo dalykams, kuomet iš pagonių atėję įtiki į Kristų, mūsų Viešpatį gelbėtoją.

IX

Ebionas, to paties Cerinto mokinys, daugelyje dalykų klysdamas panašiai kaip ir jis, manė, kad mūsų gelbėtojas buvo žmogus, kūniškai gimęs iš Juozapo, ir mokė, kad jame nebuvo nieko dieviško, bet, kaip ir visi pranašai, taip ir jis turėjęs Dievo malonę; visgi netikėjo, kad jis yra didybės Dievas ir Dievo Tėvo sūnus, amžinas su Tėvu, nors dieviškieji Raštai visur liudija ir skelbia amžinąjį Dievą su tikruoju ir amžinuoju Tėvu.

X

Po šio iškilo toks Valentinas, labiau pitagorininkas nei krikščionis, skleisdamas tuščią ir pražūtingą mokymą, lyg ir aritmetinį, tai yra skaičių pažinimu paremtą labai klaidingą mokslą, ir pavergė daugelio neišmanančių sielas. Iš pradžių jis buvo bažnyčioje. Tačiau vėliau, pasidaręs išdidus, buvo apgautas nemenko paklydimo ir, gyvendamas Kipro provincijoje, pradėjo taip aiškinti: „Pasaulyje, – sako jis, – anksčiau nebuvo nieko kito, tik Jūrų Gelmė ir Tyla“, ką tušti poetai vadina Chaosu, mokydami, kad iš šios Gelmės ir Tylos kilo Intelektas ir Tiesa, iš Intelekto ir Tiesos – Žodis ir Gyvybė, iš Žodžio ir Gyvybės – Žmogus ir Bažnyčia; o iš Žmogaus ir Bažnyčios kilo dvylika Eonų (tai yra Amžių), ir iš Žodžio bei Gyvybės – dešimt Eonų, iš Intelekto ir Tiesos – aštuoni Eonai. Ir ši Eonų triakontada, tai yra trisdešimt Eonų, sudaranti visumą. Taigi jis kliedi, kad trisdešimt Eonų susideda iš ogdoados (aštuoneto), dekados (dešimtukų) ir duodekados (dvyliktuko). Jis sako, kad Kristus Tėvo, kurį vadina Gelme, buvo pasiųstas viso pasaulio išganymui, ir kad jis atsinešė kūną iš dangaus, nieko negaudamas iš šventosios Mergelės, bet per ją perėjęs tarytum vanduo per vamzdį. Todėl jis mano, kad išganoma tik siela, o žmogaus kūnas nėra išganomas.

XI

Yra ir kiti jo įpėdiniai: Ptolemėjas, kuris skleidė lygiai taip pat tuščią mokymą, sakydamas esant keturis Eonus ir dar kitus keturis, norėdamas sugalvoti kažką naujo klaidingame prasimanyme, kurį jo mokytojas Valentinas buvo sumelavęs.

XII

Po šio toks Sekundas, panašiai mokydamas apie Eonus, teigė, kad jų sukurta begalė, o Kristus pasirodęs tarytum fantazija, tai yra tarsi šešėlis žmonių giminei, ir manė jį neturėjus tikro žmogaus kūno.

XIII

Po šio iškilo jo mokinys Herakleonas, sakydamas, kad pradžia yra viena, kurią vadina Dievu, tada iš jo gimė kita, ir iš šių dviejų jis kildina daugelio pradų atsiradimą, kliedėdamas lygiai taip pat, kaip ir jo mokytojai.

XIV

O po šio, jo įpėdinis toks Markas, pasitelkęs skaičius, matus ir skaičiavimus, taip pat raidžių skaičiavimą, lyg būtų tiesos skelbėjas ir kokio nors naujo dalyko atradėjas, tikėdamasis, kad kai kurie jį už tai girs, pateko į nemenką paklydimo beprotybę. Jis sako taip: „Yra dvidešimt keturios raidės, kurios apima visų dalykų tobulumą. Dėl to ir Kristus, – sako jis, – kalbėjo: Aš esu Alfa ir Omega.“ Jis taip pat sakė, kad paskutiniais laikais Kristus nužengė pas Jėzų balandžio pavidalu ir panašumu, ir mokė, kad pats Kristus yra balandis, kuris, pasak jo, nužengė pas dvylika Eonų, tai yra pas dvylika apaštalų, ir manė, kad vienas iš jų, tai yra Judas, nupuolė. Jis teigia, kad Kristus pasirodė tariamai ir kentėjo tarsi šešėlis, tačiau nemano, kad jis tikrai kentėjo kūnu.

XV

Po šio Kolorbasas, kuris panašiai teigė, kad visų žmonių gyvenimas ir atsiradimas priklauso nuo raidžių ir septynių elementų bei žvaigždžių skaičiaus, ir manė, jog tikrąjį žmonių išganymą reikia sieti ne su Kristaus didybe ir galybe, ir ne su jo kūnišku buvimu.

XVI

O po jų iškilo toks Kerdonas, skelbiantis blogiau už savo mokytojus. Atvykęs į Romą iš Sirijos, jis išdrįso sakyti, kad yra du pradai: vienas geras dievas ir vienas blogas, ir kad gerasis dievas daro gera, o blogasis – bloga. Jis teigia, kad Jėzus gelbėtojas nėra gimęs iš mergelės, nepasirodė kūne ir nenužengė iš dangaus, bet buvo matomas žmonių tik tariamai; jis, pasak jo, nebuvo tikrai matomas, bet buvo šešėlis: dėl to kai kuriems atrodė, kad kenčia, nors iš tikrųjų nekentėjo.

XVII

O Markionas, jo mokinys, kilęs iš Ponto, Sinopės miesto, atvyko į Romos miestą ir ten gyvendamas sėjo piktadarišką ereziją. Klausinėdamas šventųjų katalikų bažnyčios presbiterių, jis jiems dėstė savo mirtino paklydimo mintis, sakydamas taip: „Ką reiškia, – klausė jis, – tai, kas parašyta Evangelijoje, Viešpačiui sakant: Niekas nededa lopo iš naujo audinio ant seno drabužio ir nepila jauno vyno į senus vynmaišius, kitaip vynmaišiai plyšta ir vynas išsilieja? Ir vėl: Nėra gero medžio, kuris duotų blogus vaisius, nei blogo medžio, kuris duotų gerus vaisius.“ Gavęs iš šventųjų presbiterių šios vietos paaiškinimą, jis nepakluso tiesai, bet dar labiau tvirtino savo mokytojo Kerdono melą. Ir jis taip pat skelbė vieną gerą dievą ir vieną blogą; o Kristų manė pasirodžius tariamai, tai yra tarsi šešėlį, ir jį kentėjus tik šešėliškai, bet netikėjo jį buvus tikrame kūne. Jis priima tik Evangeliją pagal Luką, kitų evangelijų ne, o iš palaimintojo apaštalo Pauliaus laiškų priima tik tuos, kurie skirti Timotiejui ir Titui; tuos skyrius, kurie apie Kristų kalba kaip apie tikrą Dievą, jis praleidžia, o tuos, kurie Raštuose kalba tarsi apie žmogų, priima, ir nepripažįsta Kristaus visų teisėju. Būdamas nugalėtas ir išvytas palaimintojo evangelisto Jono ir Efezo miesto presbiterių, jis šią ereziją sėjo Romoje.

XVIII

Toks Lukanas po šio, nustatydamas ir nuspręsdamas panašius dalykus kaip Markionas, visame kame melavo kaip ir jo mokytojas Markionas.

XIX

Buvo ir Apelis, jo mokinys, tam tikruose dalykuose skelbęs panašiai kaip Markionas. Paklaustas kai kurių, kaip jis supranta tikėjimą, atsakė: „Nėra man reikalo sakyti kaip Markionas, kad duočiau pagrindą dviem amžiniems pradams: aš skelbiu esant vieną pradą, kurį pažįstu kaip Dievą; šis Dievas sukūrė angelus, sukūrė ir kitą galybę, kurią žinau esant antrąjį dievą, kuris yra Dievo galybė ir kuris sukūrė pasaulį.“ Tačiau šis dievas, kuris sukūrė pasaulį, pasak jo, nėra geras kaip anasis, kuris jį sukūrė; jis yra pavaldus tam Dievui, iš kurio ir atsirado, ir visame kame paklūsta jo valiai, įsakymui ir nurodymams. Dabar arijonai yra jo bendrininkai ir rėmėjai, taip skelbdami ir manydami. Jis sako, kad Kristus pasirodė kūne, tačiau ne taip, kaip Valentinas, nuleisdamas kūną iš dangaus. Jis taip pat teigia, kad po kančios prisikėlė ne kūnas, bet Kristus pasiėmė jį iš keturių elementų, tai yra iš sauso, karšto, drėgno ir šalto, ir prisikėlime vėl atidavė tiems elementams tai, ką buvo paėmęs iš pasaulio, ir paliko tai žemėje, o pats į dangų, kaip jis teigia, pakilo be kūno. Tokios erezijos pamečiui buvo apaštalų laikais.

XX

O po Decijaus persekiojimo buvo toks Tatianas, šventojo kankinio Justino mokinys, kuris po šiojo kančios atsitraukė nuo tiesos ir paniekino tokio švento ir palaiminto kankinio bei mokytojo doktriną visuose dalykuose, sakydamas, kad tam tikri Eonai buvo išvesti iš dangaus, ir pridėdamas tai, kad Adomas, mūsų pirmasis protėvis, nėra išganytas. Apie Eonus jis skelbė kliedėdamas taip pat, kaip Markionas. Jis taip pat bjaurisi žmonių gimimu ir atmeta teisėtą santuokos teisę, nepripažindamas jos Dievo nustatyta tvarka.

XXI

Kiti gi po šių iškilo katafrygai (pagal frygus), gyvenantys Frygijos provincijoje. Jie priima pranašus ir Įstatymą, išpažįsta Tėvą, Sūnų ir Dvasią, laukia kūno prisikėlimo, kurį skelbia ir katalikų bažnyčia, tačiau skelbia tam tikrus savo pranašus, tai yra Montaną, Priscilę ir Maksimilę, kurių nei pranašai, nei Kristus neskelbė. Jie taip pat prideda, kad Šventosios Dvasios pilnatvė nebuvo suteikta per palaimintuosius apaštalus Kristui duodant, bet mano ją buvus suteiktą per tuos jų netikrus pranašus, ir atsiskiria nuo katalikų bažnyčios dėl tų savo netikrų pranašų ir klaidingų mokytojų. Jie krikštija mirusius, viešai švenčia paslaptis, savo kaimą Pepuzą, esantį Frygijoje, vadina Jeruzale; žinoma, kad ten Maksimilė, Priscilė ir pats Montanas praleido tuščią ir nevaisingą gyvenimo laiką. Ten švenčiama ciniška paslaptis ir bjauri kūdikių piktadarystė. Sakoma, kad jie Velykų metu maišo kūdikių kraują į savo auką ir taip visur siuntinėja savo pražūtingiems ir netikriems bendrininkams.

XXII

Po šių Teodotas, kilęs iš Bizantijos, Gelbėtojo persekiojimo metu tapo mūsų Dievo Kristaus išsiginėju. Jis pradėjo kalbėti ir mokyti taip: „Kristus, – sako jis, – buvo paprastas žmogus, kaip ir visi žmonės.“ Tai jis sakė norėdamas, kad žmonės jo daugiau nebekaltintų dėl išsižadėjimo gėdos, manydamas, kad jei kas nors jam sakytų: „Kodėl išsigynei Kristaus, Dievo ir Viešpaties?“, jis galėtų atsakyti: „Išsigyniau žmogaus, ne Dievo.“ Jie naudojasi tais Raštų skyriais, kurie apie Kristų moko tarsi apie žmogų, o tų, kurie kalba kaip apie Dievą, nepriima, skaitydami ir visiškai nesuprasdami, parodydami save esant pagoniškos bedievystės ir žydų aklumo bendrininkais, o ne krikščioniškojo išganymo dalininkais.

XXIII

Yra kiti, skelbiantys metangizmą, tai yra, kad Sūnus įeina į Tėvą ir yra jame kaip indas inde, nežinodami, ką teigia, nes Gelbėtojas nesakė, kad Sūnus įeina į Tėvą, bet mokė apie lygybę dievystėje ir galybėje, o ne apie įėjimą ar talpinimą, kaip kliedi anie, taip manydami ir nesuprasdami, jog koks neaprėpiamas yra Tėvas, toks yra ir Sūnus, toks yra ir Šventoji Dvasia, lygūs visame kame, taip, kad tai būtų nekintanti Trejybė, neaprėpiama, visagalė ir amžina visur, kas mums labai aiškiai skelbiama iš šventųjų Raštų: kad yra trys asmenys, gyvenantys per amžius, lygūs visa didybe ir galybe, tačiau Sūnus ir Šventoji Dvasia kyla iš paties Tėvo.

LII (24)
Po šių kiti, atsitraukę nuo jų, kalbėjo panašiai; jie dar prideda kunigą Melchizedeką, sakydami, kad jis yra didi Dievo galybė, ir tvirtina tam tikrus skirtingus žmonių vardus, nesutariančius su katalikų tikėjimu.

LIII (25)
Kiti gi noetiečiai, nuo kažkokio neišmanėlio vardu Noetas, kuris sakė, kad visagalis Tėvas yra pats Kristus, ir kad jis pats gimė, pats kentėjo ir pats mirė kūne. Jis taip pat sakėsi esąs Mozė, o jo brolis – pranašas Elijas.

LIV (26)
Po jo Sabelijus iš Libijos, jo mokinys, lygiai taip pat pasekė savo mokytojo panašumu ir paklydimu, todėl vėliau jie buvo pavadinti sabelijonais. Jie dar vadinami patripasianais, taip pat praksėjininkais – nuo Praksėjo ir Hermogeno, kurie gyveno Afrikoje. Taip manantys buvo išmesti iš katalikų bažnyčios.

LV (27)
Kas gi ta galatų, eretikų Seleuko ir Hermijo tuštybė? Jie nori, kad Dievas būtų bekūnis, tačiau tvirtina, kad hylė, tai yra pasaulio materija, yra bendraamžė su Dievu. Elementų materiją – kuri yra be sielos, žinoma, neprotinga, kurią Dievas Tėvas sukūrė per Sūnų iš nieko, kad būtų tai, ko anksčiau nebuvo – jie supranta ne taip. Jie sako, kad žmogaus dvasia, tai yra siela, nėra sukurta Dievo per Sūnų, bet atsiradusi iš žemės; o blogį teigia esant kartais nuo Dievo, kartais nuo materijos. Jie neigia, kad Gelbėtojas kūne sėdi Tėvo dešinėje, bet mano, kad jis nusirengė kūną ir padėjo jį į saulę, nes pranašas pasakė (nors jie nežino, ką jis pasakė): „Jis saulėje pasistatė savo palapinę“. Platonu remdamiesi jie neigia regimąjį rojų ir, tarnaudami šioms tuštybėms, mano, kad žmonių sielos yra iš ugnies ir dvasios. Jie nenaudoja krikšto dėl šio žodžio, kurį pasakė palaimintasis krikštytojas Jonas: „Jis jus krikštys dvasia ir ugnimi“. Jie sako, kad mūsų sielų kūrėjai yra angelai, o ne Kristus Gelbėtojas; teigia, kad šis pasaulis yra pragaras, ir skelbia, kad prisikėlimas yra vaikų gimdymas, kuris kasdien vyksta žmonių giminėje, o to būsimojo ir šlovingojo nemirtingumo nelaukia ir neskelbia.

LVI (28)
Kiti yra šių mokiniai, kurie vadinami proklianitais ir hermeonitais. Jie prideda ir įvairių kitų klaidų, mokydami apie tai, kas parašyta pranaše Ezechieliuje apie keturis gyvūnus: jie mano, kad liūtas yra partų karalius, veršis – egiptiečių, erelis – romėnų, o žmogus reiškia pamaldžiausiųjų giminės panašumą. Jie naudojasi Siracho Išminties knyga, to, kuris parašė vieną Išminties knygą po Saliamono, tai yra po daugelio laikų. Jie neigia, kad Kristus atėjo kūne, nesitiki prisikėlimo ir teismo, netiki, kad jis gimė iš Mergelės. Jie gyvena Galatijos vietovėse ir, slapstydamiesi kaip lapės, daugelį apiplėšia, kaip liudijo Saliamonas, sakydamas: „Pagaukite mums lapes, mažąsias lapes“, kurios naikina Viešpaties Gelbėtojo vynuogynus.

LVII (29)
Yra kiti, kurie vadinami florijonais arba karpokratiniais, taip pat vadinami kariais, nes buvo iš karių luomo. Jie neigia teismą bei prisikėlimą, netiki Kristų gimus iš Mergelės, ir mano, kad visas prisikėlimas glūdi bjauraus santykiavimo vaikų gimdyme, todėl savo bažnyčioje po saulėlydžio, užgesinę žibintus, nedvejodami santykiauja su moteriškėmis, manydami vykdą įstatymo paliepimą: „Gimdykite ir dauginkitės“, skubėdami paklusti judaizmui ir bjauriai pagonybei, o ne pritarti krikščioniškai tiesai; jie laikosi veikiau gyvuliško gyvenimo ir beprotybės, kuriuos Raštas prilygino gyvulių gyvenimui.

LVIII (30)
Yra kiti, kurie abejoja dėl išganingosios Velykų dienos, teigdami, kad Velykas reikia švęsti keturioliktą mėnulio dieną, ne taip, kaip švenčia katalikų bažnyčia, ir teigia, kad jas visada reikia švęsti kovo mėnesį; tai darydami, jie ne visada laikosi sekmadienio Velykoms, neskaičiuodami valandų ir dienų, bet švenčia antrą, trečią, ketvirtą, penktą ar šeštą savaitės dieną. Dėl šio paklydimo jie nepažįsta tikrosios ir išganingosios mūsų Viešpaties Velykų dienos, kuri visame pasaulyje yra nustatyta ir patvirtinta Viešpaties eiga, mėnulio skaičiumi, mėnesiais ir keliamaisiais metais; kadangi jie to neskaičiuoja, nežino, ką švenčia.

LIX (31)
Kita yra chilijontaetitų, tai yra tūkstančio metų, erezija, kuri moko taip: „Kai Kristus ateis iš dangaus, – sako ji, – tie tūkstantis metų mums vėl bus skirti gyventi kūniškai, gimdyti ir valgyti, kaip dabar kasdien vyksta šiame amžiuje.“ Jie nežino dangiškojo maisto, tai yra, kad ateis nemirtingumo atlygis, o ne šis laikinas ir praeinantis dalykas. Juk Viešpats Evangelijoje kai kuriems žydams, taip maniusiems, tarė: „Jūs klystate, nesuprasdami Raštų ir jų galybės: nes teismo dieną nei ves, nei tekės, bet bus kaip angelai“. Ir vėl apaštalas sako: „Dievo karalystė nėra valgis ir gėrimas, bet teisumas, ramybė ir amžinasis džiaugsmas Viešpaties dvasioje“.

LX (32)
Po šių yra kiti eretikai, kurie nepriima Evangelijos pagal Joną ir jo Apokalipsės; nesuprasdami Rašto galybės ir nenorėdami mokytis, jie pasilieka erezijoje ir pražūva, netgi drįsta sakyti, kad [ši Evangelija] ir Apokalipsė yra ne palaimintojo evangelisto ir apaštalo Jono, bet eretiko Cerinto, kuris tuomet palaimintųjų apaštalų buvo atskleistas kaip eretikas ir išmestas iš bažnyčios.

LXI (33)
Po šių iš Persijos iškilo manichejai, nuo Manio vardo arba vadinamo Turbono, pasiėmę pražūtingus pagrindus iš tų ankstesniųjų. Jie teigia esant du dievus – vieną gerą ir vieną blogą, ir skelbia kovą tarp dievo ir dievo. Žmogaus sielą jie laiko kilusia iš paties Dievo, o kūną mano sukurtą velnio; jie neigia prisikėlimą, nesitiki teismo, garbina demonus, meldžiasi elementams, šaukiasi dievų ir deivių vardų kaip pagonys, moko esant tam tikrus vyriškus-moteriškus [dievus] ir abiejų prigimčių dalininkus, ir tarnauja bjauriai gėdai. Šventojo vyskupo Archelojo nugalėti diskusijoje, atmesti ir pažymėti, jie tuo metu tapo žinomi visiems, tačiau kaip plėšikai, prisidengę krikščioniško išpažinimo pavidalu, jie nenustoja savo melu ir gyvuliška gėda paverginėti daugelio sielų. Sakoma, kad jie slapstosi Ispanijoje ir penkiose provincijose, kasdien daugelį sugaudami šia apgaule.

LXII (34)
Kiti yra patricianai, nuo tokio Patricijaus, kuris buvo Romos mieste. Jie teigia, kad žmogaus kūnas sukurtas ne Dievo, bet mano jį esant nuo velnio. Todėl nusprendžia, kad jį reikia niekinti ir visokeriopai atmesti, tad kai kurie iš jų net nedvejodami patys sau atima gyvybę.

LXIII (35)
Simachianai, kiti šiojo mokiniai, visame kame manantys tą patį, nesitikintys teismo, skelbia, kad reikia tarnauti pasaulietinėms ydoms ir kūniškiems geismams.

LXIV (36)
Po šių Sirijoje buvo toks Paulius Samosatietis, kuris neigė, kad Dievo Žodis, tai yra Kristus, yra substancialus, asmeninis ir amžinas Dievo Sūnus su Tėvu; jis sakė jį esant ištariamąjį [žodį], tai yra tarsi kokį orą, ir nemokė tikėti jį esant gyvą amžiną Sūnaus asmenį su amžinuoju Tėvu. Jis skelbė Kristų buvus teisiu žmogumi, ne tikru Dievu, veikiau laikydamasis judaizmo ir mokydamas apipjaustymo; dėl to jis išmokė tuometinę Rytų karalienę Zenobiją laikytis judaizmo.

LXV (37)
Po šio Fotinas, visame kame pasekęs jo doktrina, skelbė panašiai ir, pasilikdamas šiame mele, šventųjų vyskupų nugalėtas, buvo išmestas iš Sirmijo miesto bažnyčios.

LXVI (38)
YRA ARIJONAI, nuo Arijaus, Aleksandrijos miesto presbiterio, kuris gyveno valdant geros atminties vyskupui Aleksandrui ir šventajam imperatoriui Konstantinui. Jis, sakydamas, kad Dievo Sūnus yra panašus į Dievą – sakydamas „panašus“ tik vardu, bet netikėdamas jį esant iš pačios dieviškos Tėvo substancijos – pateko į pavojingą ereziją. Juk ir kūrinys vadinamas panašiu į Dievą, kai Raštas sako: „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą“. Tačiau žmogus ar angelas nėra iš Dievo tiesiogiai ir prigimtinai, tai yra gimęs iš tos neišsakomos ir amžinos Tėvo substancijos kaip viengimis Sūnus, kuris yra gimęs iš Tėvo tiesiogiai ir amžinas; žmogus ir angelas sukurti iš nieko. O Sūnus, kadangi yra tikras, turi būti pripažintas gimusiu iš tos dieviškos Tėvo substancijos. Juk jis negali būti tikras Dievas ir viengimis Sūnus kitu būdu, jei nėra tiesiogiai gimęs iš tos dieviškos Tėvo substancijos. Taigi amžinas Sūnaus panašumas yra pagal veikimus, nes kaip daro Tėvas, taip ir Sūnus viską daro panašiai, gimęs iš tos pačios kokybės dieviškos substancijos, nes iš jo paties gimė tiesiogiai ir amžinai, o ne sukurtas iš nieko, kaip žmogus, angelas ar koks nors kūrinys, kuris visiems yra laikinas (atsitiktinis).

LXVII (39)
Kiti yra pusiau arijonai (semiarijonai). Jie apie Tėvą ir Sūnų galvoja teisingai, tikėdami vieną kokybės substanciją ir vieną dievystę, tačiau skelbia Dvasią nesant iš dieviškos substancijos ir nesant tikru Dievu, bet sukurtą ir padarytą, kad ją prilygintų ir sulygintų su kūriniu, nors Viešpats Kristus amžinojo išganymo krikšto tikėjime ją sujungė su Tėvu ir savimi, ir įsakė visiems tikintiesiems garbinti ją kartu su Tėvu ir Sūnumi, bei nustatė, kad ji per amžius būtų skelbiama tikru Dievu. Jie nesupranta, kad evangelistas, sakydamas: „Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko“, nekalba apie Šventąją Dvasią, tarytum Dvasia būtų sukurta per Sūnų. Juk pranašas apibrėžia, kad Trejybė sukūrė visa, kas regima ir neregima, sakydamas: „Viešpaties žodžiu sukurti dangūs, ir jo burnos dvasia visa jų galybė“. Taigi kalbėdamas apie visą kūriniją, kuri sukurta per Dvasią, jis nepraleido nieko, kas nebūtų per ją sukurta; kitaip tikėjime tarnas nebūtų jungiamas su Viešpačiu, jei dieviškoji ir Šventoji Dvasia būtų kūrinys. Dėl šios priežasties visas Raštas ir Viešpats paskelbė dangišku nuosprendžiu, kad žmonėms atleidžiamos visos nuodėmės, išskyrus piktžodžiavimą prieš dieviškąją ir garbinamąją Dvasią.

LXVIII (40)
Eunomianai po šių, nuo Arijaus mokinio Eunomijo, visame kame tikrojo tikėjimo priešai, sako esant tris skirtingas kokybės substancijas, kaip aukso, sidabro ir vario, ir kad Tėvas sukūrė Sūnų, o Sūnus, kuris yra kūrinys, vėlgi, pasak jo, sukūrė Šventąją Dvasią. Ir jie tvirtina, kad Sūnus nepanašus į Tėvą, nes yra kūrinys, o Dvasia nepanaši į Sūnų, nes sukurta Sūnaus; taip jie visiškai aiškiai sutinka su pagonių bedievyste ir žydų neteisybe, užuot norėję paklusti krikščioniškam mokymui ir katalikų tikėjimui.

LXIX (41)
Yra kiti, kurie klysta dėl įsikūnijimo, sakydami, kad Gelbėtojas nepriėmė tikros protingos žmogaus sielos, bet tik žmogaus kūną, ir, atimdami iš kūno sielą, neigia tikrą žmogaus išganymą. Kaipgi galima vadinti siela tą, kuri nebuvo Gelbėtojo prisiimta? Juk Gelbėtojas sako: „Mano siela nuliūdusi iki mirties“. Kitaip ji negalėtų būti vadinama siela, jei jos nebūtų tame, dėl kurio ji ir atėjo. Taigi, Gelbėtojo įsikūnijime buvo abu šie dalykai, tai yra kūnas ir siela, kuriuos jis teikėsi prisiimti dėl mūsų išganymo. Mums dera žinoti, kad jis turėjo ir tikrą žmogaus sielą, turinčią intelektą, ir žmogaus kūną, taip pat kūnišką jutimą, kad galėtų ir kentėti kūnu, ir mirti. Tačiau žinoma, kad šis kūnas ir sukurta siela buvo padaryti iš Šventosios Dvasios, kaip parašyta Evangelijoje: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave“; ir kad jis turėjo tikrą sielą, [Viešpats pats parodė] sakydamas: „Savo sielą už jus guldau“; ir apie kenčiantį kūną Tomui [sakė]: „[Palieskite] ir pažiūrėkite, nes dvasia neturi kaulų ir kūno, kaip matote mane turint“. Ir palaimintasis apaštalas Petras paliudijo apie Gelbėtoją, sakydamas: „Jo siela nebuvo palikta pragare, ir jo kūnas nematė sugedimo“. Nuo tada, kai jis įsikūnijo dėl mūsų išganymo, tikima, pripažįstama, garbinama ir katalikų bažnyčioje skelbiama, kad jis yra ir žmogus, ir tikras Dievas.

LXX (42)
Kiti yra tropitai, kurie sako, kad Žodis pavirto kūnu, nesuprasdami, ką sako palaimintasis apaštalas Jonas: „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“; jie nekreipia dėmesio, kad Žodis yra nekintamas ir nepaverčiamas, tai yra Dievas, Dievo Sūnus, o kūną, kurį priėmė dėl mūsų išganymo, jis pats prisiėmė jį suformuodamas ir apsivilko dėl mūsų silpnumo. Taigi tie dalykai, sujungti į vieną dėl mūsų išganymo, kad jis būtų matomas, reiškė ne Žodžio virtimą kūnu, bet veikiau regimo dalyko prisiėmimą, kad neregimąjį būtų galima pamatyti per regimą kūną, įtikėti, pažinti ir kad žmonių giminė galėtų jį suvokiamai garbinti.

LXXI (43)
Kiti yra eretikai, kurie klysta dėl kančios, sakydami, kad kančios metu mūsų Viešpats Kristus paliko kūną ir taip pakilo į dangų, ir jame, pasak jų, nebėra dievystės. Nei jis po kančios prisikėlė kūne, nei su kūnu pakilo į dangų [pasak jų], nors visas žmogaus išganymas be jokios abejonės mums ir visiems tikintiesiems glūdi jo kūno kančioje, prisikėlime ir įžengime į dangų; juk ir palaimintieji angelai mūsų tikėjimui ir džiaugsmui Apaštalų darbuose pasakė: „Kaip matėte jį žengiantį į dangų, taip tikėkite jį vėl ateisiant iš dangaus“.

LXXII (44)
Kiti yra aerianai, taip pavadinti nuo tokio Aerijaus, kurie pasišvenčia susilaikymui ir daugiausia gyvena Pamfilijos provincijoje; jie vadinami ir enkratitais, tai yra susilaikančiaisiais. Jie nieko neturi nuosavybėje, bjaurisi valgiais, kuriuos Dievas su palaiminimu suteikė žmonių giminei; jie taip pat smerkia santuoką pagal įstatymą, teigdami, kad ji nėra įsteigta Dievo.

LXXIII (45)
Kita yra borborianų erezija. Įklimpę į pasaulio ydas ir tarnaudami blogiems geismams, jie nesitiki būsimo teismo, bet veikiau giria kūnišką pasaulio geismą. Taigi jie, eidami į purvą ir ten išsitepę purvu, darkydami savo veidus ir narius, rodo tą patį visiems, tarsi kaltintų Dievo kūriniją; nors ta kalčių bedugnė ir pražūtingas ydų pasmerkimas kyla iš žmonių valios, o ne iš dieviškojo įstatymo leidimo.

LXXIV (46)
Kiti yra vardu artotiritai Galatijoje, kurie aukoja duoną ir sūrį, o ne tai, ką katalikų ir apaštališkoji bažnyčia įpratusi švęsti aukodama.

LXXV (47)
Yra vėlgi kiti, askodrugitai Galatijoje, kurie savo bažnyčioje pripučia vynmaišį, pastato jį, uždengia ir eina aplink jį veikiau kliedėdami ir šėldami kaip tie pagonys bakchanalai, beprotiškais protais šėldami pagonių papročiu ir nesuprasdami, ką pasakė Gelbėtojas: kad reikia imti naujus vynmaišius ir į juos pilti naują vyną, o ne į senus. Ir kai jie skuba tarnauti savo aklumui, pasirodo esą visais būdais svetimi krikščioniškam išganymui, nes apaštalas atmeta tą judaistinį pateisinimą ir kūnišką tuštybę, bet patvirtina tikrą ir pilną Kristaus sprendimą, sakydamas: „Sena praėjo, štai visa tapo nauja per Kristų“. Juk Viešpats kalbėjo apie įstatymą, šešėlį ir savo malonės pilnatvę, bei apie du žmones…, kaip sako apaštalas: „Pirmasis žmogus iš žemės – žemiškas, antrasis žmogus iš dangaus – dangiškas“. Mat tai, kas buvo per šešėlį, ir kas turėjo būti Viešpaties akivaizdoje didesnio ir geresnio, tai jis skelbė mokydamas ir patvirtindamas liudijančiais darbais.

LXXVI (48)
Kiti yra pasalorinchitai, kurie, uždėję pirštą ant nosies, burnos ir lūpų, tarsi nuolat praktikuoja tylą, nesirūpindami jokiu kitu dalyku, tik tariama tyla. Tai darydami jie trokšta pamėgdžioti palaimintus pranašus, nes palaimintasis Dovydas sako: „Pastatyk, Viešpatie, sargybą prie mano burnos ir duris mano lūpoms“. Ir kadangi palaimintieji pranašai, atsidėję pasninkams, dažnai laikydavosi tylos, šie, tai pasisavinę, mano kažką vykdą, skubėdami sekti pitagoriška tuštybe, o ne dangišku pranašų gyvenimu ir išmintimi.

LXXVII (49)
Kiti yra vadinamieji akvarijai (vandenininkai), kurie dangiškuose sakramentuose aukoja vandenį, o ne tai, ką katalikų ir apaštališkoji bažnyčia įpratusi daryti.

LXXVIII (50)
Kiti yra eretikai, kurie teigia, kad pranašai atsiranda kasdien ir skelbia, kad pranašystės vis dar vyksta, nežinodami, kad Įstatymas ir pranašai buvo iki palaimintojo Jono Krikštytojo, ir kad Įstatymo bei pranašų pabaiga buvo išpildyta ir užbaigta Kristaus atėjimu.

LXXIX (51)
Yra kiti, kolutianai, nuo tokio Koluto Egipte, kurie sako, kad Dievas nėra blogybių kūrėjas. O kitas jam prieštaravo, sakydamas, kad Dievas yra blogybių kūrėjas; jis irgi buvo lygiai toks pat eretikas, ir kai abu įsitraukė į tuščią ginčą, nepažino proto galios. Mat Raštas skelbia, kad Dievas daro gera ir lygiai taip pat daro bloga, kai pranašas sako: „Aš esu Viešpats, kuris darau taiką ir kuriu blogį“. Ir kitas pranašas: „Jei yra, – sako, – nelaimė mieste, kurios Dievas nepadarė“. Tačiau Raštas nesakė, kad tos blogybės yra sukurtos Dievo iš prigimties, bet dėl egzistuojančių priežasčių, tai yra žmonių, nusidedančių Viešpaties įstatymui; tai yra gundymai, persekiojimai ir įvairūs vargai, kurie, Dievui leidžiant, užgriūva nusidėjėlius, kaip parašyta: „Kas atidavė Izraelį apiplėšimui? Argi ne Viešpats, kuriam jie nusidėjo ir nenorėjo vaikščioti jo keliais?“ Tačiau Raštas niekur nesako, kad Dievas sukūrė blogį iš prigimties: „Štai, – sako Pradžios knygoje, tai yra apie pasaulio sukūrimą, – visa labai gera, ką padarė Dievas“. Ir kitur pranašas sako: „Nes Dievas nepadarė mirties (blogio) ir nesigėri gyvųjų žūtimi“. Taigi, blogis kyla ne iš Dievo Kūrėjo prigimties, bet iš žmonių valios, kuri, pavaldi Dievo įstatymui ir teismui, yra spaudžiama ir tramdoma bausmėmis; Viešpats siunčia šiuos dalykus žmonėms kasdien dėl atsivertimo. Taigi kai tai sakoma, nežinoma, kaip tai pasakyta. Nes tos blogybės, kurios priskiriamos žmonėms kaip bausmė, yra pilnos pamokymo ir naudos, kurias žmonių iškreipta valia nusipelno patirti, kaip sako apaštalas: „Argi neteisingas Dievas, kuris užtraukia savo rūstybę žmonėms?“ Tačiau visa tai neleidžiama žmonių giminei be naudos ir būsimo gėrio. Juk teisusis, ištverdamas vargus, tampa ištikimesnis ir teisesnis, o nusidėjėlis arba pataisytas nustoja daryti nuodėmę, arba, jei užsispiria, yra pašalinamas iš pasaulio, kad, būdamas kūne, daugiau nebenusikalstų. Taigi arba pasitaisęs, kol dar yra kūne, jis nebedels daryti gero, arba jo siela pašaukiama, kad liautųsi nusidėti, kaip sako apaštalas: „Kas miręs, tas išteisintas nuo nuodėmės“.

LXXX (52)
Yra kita erezija, kuri sako, kad pasaulis nesikeičia, bet visada išlieka toje pačioje būsenoje, net ir po mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus atėjimo iš dangaus, nors jis pats sako: „Visa praeis ir pasikeis“. Jie nesupranta, kad Viešpats kalbėjo apie elementų pasikeitimą tam, kad jiems pasikeitus būtų sukurta nauja kūrinija, kaip moko ir Dovydas: „Jie pražus, – sako, – o tu pasilieki per amžius“. Ir Viešpats: „Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis“. Ir: „Aš sukursiu naują dangų ir naują žemę, – sako Viešpats“. Taigi jis skelbia, kad elementai bus veikiau atnaujinti, o ne sunaikinti, nors Dievui nėra neįmanoma vėl sunaikinti viską, jis, kuris viską sukūrė iš nieko; kaip sako palaimintasis Jobas: „Jei jis sugriaus visatą, kas jam pasakys: ką padarei?“ Taigi, jei taip manysi, pažinsi Viešpaties Kristaus visagalybę, ar kas manytų, jog jie bus atnaujinti, supras nuosekliai. Juk nors Raštas parodo, kad sėklos turi mirti, tai yra, kad pats pasaulis gali virsti nieku, vis dėlto…, nes tai, ką padarė, nepražūva. Juk jis padarė, kaip sako Saliamonas, viską iš nieko, kad būtų tai, ko nebuvo. Ir žmonių prisikėlime jis parodo ne žūstančias sėklas, bet ateinančias į didesnę šlovę, kaip sako apaštalas: „Sėjamas juslinis kūnas, keliasi dvasinis kūnas; sėjama gedingai, keliasi garbingai“. Ir vėl tas pats palaimintasis apaštalas: „Kūrinija su ilgesiu laukia Dievo vaikų apsireiškimo: mat kūrinija buvo pajungta tuštybei ne savo noru, bet dėl to, kuris ją pajungė su viltimi dėl būsimos šlovės orumo. Todėl ir pati kūrinija, – sako, – bus išlaisvinta iš sugedimo vergovės ir įgis Dievo vaikų garbės laisvę“, parodydamas, kad elementai žengs į Dievo vaikų šlovę, tai yra žmonės kartu su šia regima kūrinija, kai Viešpats sako: „Tuomet saulė švies septyneriopai“. Taigi elementai pereina į didesnę šlovę ir joje pasiliks su žmonėmis, nors Viešpats, kuris viską sukūrė, galėtų juos ir paversti nieku. Tačiau tame ir slypi iškili Kristaus didybė ir galybė, kad jis pažada, jog tie patys elementai pereis į didesnę šlovę. Juk ir apaštalas lygiai taip pat skelbia ir pranašauja, kad šie elementai ištirps ir pavirs nieku.

LXXXI (53)
Yra kita erezija, kuri teigia, kad žmonės privalo vaikščioti basi, nes Mozei, pasak jų, buvo pasakyta: „Nusiauk savo apavą“, ir kad palaimintasis Izaijas taip vaikščiojo trejus metus. Tai yra labiau žmogiško ir tuščio prietaringumo dalykai, o ne šventųjų tradicija ar mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus įsakymas bei valdžios parodymas.

LXXXII (54)
NOVATIJONAI IŠKILO PO PASKUTINIO PERSEKIOJIMO, nuo tokio Novato, kurie anksčiau tikėjo taip, kaip katalikų bažnyčia, priimdami Senąjį ir Naująjį Testamentą. Tačiau persekiojimo metu, kai daugelis tikinčiųjų nupuolė ir buvo priimti atgailai katalikų bažnyčios, šie, supykę, o tikriau vedami pasipūtimo ir puikybės, ėmėsi sėti tuščią mokymą, atsiskirdami nuo katalikų bažnyčios ir nesutardami su Kristaus gerumu bei gailestingumu. Jie sako, kad tikinčiajam po krikšto nebėra jokios vietos atgailai, nežinodami, kad jis šaukia per pranašą: „Kaip aš gyvas, sako Viešpats, aš nenoriu nusidėjėlio mirties, bet kad jis sugrįžtų ir gyventų“. Jei jie sakytų, kad Raštas tai kalbėjo apie tuos, kurie dar tik bus krikštijami, o ne apie tikinčiuosius, tegul išgirsta Gelbėtoją, po vandens krikšto kalbantį apie kitą, tai yra kančios atgailos, krikštą. Jis sako taip: „Turiu krikštą, kuriuo būsiu krikštijamas, ir kaip aš skubu“ (t. y. sielojuos), aiškiai mums rodydamas, kad po krikšto, kurį anksčiau suteikė per vandenį, žmonių giminei dėl savo gerumo ir malonės klystantiems turi būti suteiktas ir kitas – kančios atgailos – krikštas, duodamas to paties Viešpaties. Apaštalai, suprasdami tai apie jo išganingą kančią, skelbė, kad po tos pirmosios malonės jis žmonių giminei suteikė ir šią. Kaip apdairus ir visagalis, jis nusidėjėliams per atgailą leidžia, kad tas, kuris nupuolė, pakilęs ir vėl kovodamas bei tame ištverdamas, galėtų tikėtis gauti iš Viešpaties trokštamą pergalę. Juk Kristuje ir jo gailestingume, ir teisingume, ir gerume dėl nusidedančių ir atgailaujančių kasdien gausu malonės, kaip liūdėjo palaimintasis Paulius dėl tų, kurie nenorėjo atgailauti dėl nuodėmės, sakydamas savo laiške: „Kas silpsta, ir aš nesilpstu?“ ir vėl: „Kad kai ateisiu pas jus, vėl manęs nepažemintų Viešpats dėl kai kurių, kurie neatgailavo“. Ir palaimintasis apaštalas Petras magui Simonui sakė: „Daryk atgailą, galbūt tau bus atleista tai, ką padarei“. Ir Paulius tą, kurį buvo atstūmęs, po kurio laiko vėl liepė priimti. Taigi tokie gali patirti orumo praradimą, bet ne išganymo nuostolį, kaip sako Viešpats: „Daug buveinių mano Tėvo namuose“.

LXXXIII (55)
Kiti yra montensiai (kalnininkai), kurie perkrikštija žmones, jei kuriuos suvedžioja, ir be katalikų bažnyčios krikšto beprotiškai žada kitą savo krikštą. Jie dar vadinami donatistais nuo tokio Donato, gyvenusio Afrikoje, kuris pasėjo šią ereziją; dabar jie vadinami ir parmenianais nuo tokio Parmeniano, kuris neseniai perėmė jų paklydimus ir melą.

LXXXIV (56)
Kiti Galijoje, Ispanijoje ir Akvitanijoje yra tarsi susilaikantieji (abstinentes), kurie lygiai taip pat seka pačia pražūtingiausia gnostikų ir manichejų dalimi ir nedvejodami skelbia tą patį, įkalbinėjimais ardydami žmonių santuokas ir žadėdami susilaikymą nuo maisto (mėsos). Tačiau tokia malonė Kristaus žmonių valiai suteikta ne dėl įstatymo paliepimo, bet dėl dangiško pakilimo ir orumo. Juk Viešpats sako Petrui: „Ne visi pakelia šį žodį“. Ir vėl tas pats Viešpats sako: „Kas atleidžia savo žmoną be svetimavimo priežasties, verčia ją svetimauti“. Taigi viena yra tai daryti bendru sutarimu siekiant didesnio pagyrimo iš Viešpaties, ir visai kas kita – įtikinėti prieš įstatymą ir veikti prieš abiejų valią. Ir vėl: „Kas nevalgo, teneniekina valgančio, o kas valgo, teneteisia nevalgančio“. Taigi, kas kyla iš valios, yra verta pagyrimo ir didesnio dangiško atlygio troškimo; o kas yra už įstatymo ribų, nėra perduota Dievo Kristaus, bet sugalvota tuščiu žmonių pasipūtimu ir paklydimu. Juk parašyta: „Daviau jums viską valgyti kaip žolę“. O jie tai daro tam, kad, pamažu niekindami maistą, sakytų jį nesant gerą ir taip teigtų, jog maistas žmonėms duotas ne Dievo, bet sukurtas velnio; taip manydami, jie stengiasi skelbti kūriniją nesant sukurtą Dievo, bet padarytą velnio, ir šiuo melu pavergė daugelio sielas.

LXXXV (57)
Kiti Afrikoje yra cirkuitoriai (klajūnai), kurie taip vadinami. Jie klajoja po kraštą ir, ką sutinka kelyje, verčia, kad šie juos nužudytų, sakydami, jog trokšta patirti kankinystę, ir prisidengę šia dingstimi daugelis kartais plėšikauja. Kai kurie iš jų miršta kaip biotanatai (savižudžiai), patys nušokdami nuo skardžių, ir patiria įvairią pražūtingą mirtį. Taip be priežasties skubėdami žūti, jie praranda garbingą mirtį ir veikiau užsitraukia būsimą Dievo teismą, nei nuo jo išsilaisvina.

LXXXVI (58)
Yra kiti, kurie neima maisto kartu su žmonėmis, vedami tuščio pasipūtimo ir manydami darą kažką geresnio, nes, pasak jų, taip darė ir pranašai, nežinodami, kad Kristaus Viešpaties potvarkiu žmonėms nustatyta kitokia tvarka (oikonomija). Jie apie Tėvą ir Sūnų galvoja teisingai, tačiau apie Dvasią supranta neteisingai, tikėdami Šventąją Dvasią esant sukurtą ir padarytą, o ne Dievą, kaip skelbia Raštai ir moko katalikų bažnyčia.

LXXXVII (59)
Yra kita erezija, kuri teigia, kad mes privalome švęsti Velykas kartu su žydais. Šie gyvena Galatijoje, Sirijoje, Frygijoje ir Jeruzalėje, ir sekdami žydais, kartu su jais žūva paklydimu. Tuo jie patvirtina žydų melą, kai šie mato, jog kai kurie neišmanantys krikščionys seka jų tuštybe, o ne katalikų tiesos taisykle. Ir lygiai taip pat anie švenčia kartu su šiais, tad pasirodo esą žydų nusikaltimo bei piktadarystės bendrininkai ir visų atpažįstami.

LXXXVIII (60)
Yra kita erezija, kuri turi tik pranašų ir apaštalų apokrifus, tai yra slaptus raštus, ir nepriima kanoninių raštų, tai yra Įstatymo ir pranašų, Senojo ir Naujojo Testamento. Ir norėdami uoliai skaityti tik tuos apokrifus, jie mąsto priešingai kanoniniams raštams ir pamažu kuria dogmas, skelbdami nuosprendžius prieš juos, prieš Įstatymą ir pranašus, bei prieš palaimintųjų apaštalų nustatytą tvarką. Tarp jų daugiausia yra manichejai, gnostikai, nikolaitai, valentinijonai ir daugybė kitų, kurie, turėdami atskirus pranašų ir apaštalų, tai yra Apaštalų darbus (apokrifinius), niekina skaityti kanoninius raštus. Dėl to palaimintieji apaštalai ir jų įpėdiniai nustatė, kad katalikų bažnyčioje neturi būti skaitoma niekas kita, tik Įstatymas, pranašai, evangelijos, Apaštalų darbai, trylika Pauliaus laiškų ir septyni kiti: du Petro, trys Jono, vienas Judo ir vienas Jokūbo, kurie septyni yra prijungti prie Apaštalų darbų. O paslėpti raštai, tai yra apokrifai, nors ir turėtų būti skaitomi tobulųjų dėl moralės, neturi būti skaitomi visų, nes nesupratingi eretikai daug ką pridėjo ir atėmė, ką norėjo. Antai manichejai turi palaimintojo apaštalo Andriejaus apokrifus, tai yra Darbus, kuriuos jis atliko eidamas iš Ponto į Graikiją, kuriuos tuomet surašė mokiniai, sekę paskui palaimintąjį apaštalą; iš ten manichejai ir kiti tokie turi palaimintojo Andriejaus, palaimintojo evangelisto Jono, lygiai taip pat palaimintojo apaštalo Petro ir palaimintojo apaštalo Pauliaus Darbus. Juose, kadangi jie darė didžius ženklus ir stebuklus, kad net gyvuliai, šunys ir žvėrys kalbėjo, pražuvę eretikai priskyrė jiems ir tokias sielas, tarytum šunų ir gyvulių sielos būtų panašios į žmonių.

LXXXIX (61)
Yra kiti, kurie teigia, kad laiškas hebrajams nėra paties palaimintojo Pauliaus, bet sako jį esant arba palaimintojo apaštalo Barnabo, arba Klemenso, Romos miesto vyskupo, o kiti sako – palaimintojo evangelisto Luko. Kai kurie nori skaityti ir laišką laodikiečiams, priskiriamą palaimintajam apaštalui, bet kadangi jame pridėjo tam tikrų neteisingų dalykų, todėl bažnyčioje jis neskaitomas; o jei ir skaitomas kai kurių, tai liaudžiai bažnyčioje skaitoma tik trylika jo laiškų ir kartais laiškas hebrajams. Kadangi jis parašytas retoriškai, įtaigia kalba, todėl nemano jį esant to paties apaštalo; ir kadangi jame sakoma, jog Kristus „tapo“ (sukurtas), dėl to jis neskaitomas; taip pat ir dėl atgailos, [kurią neigia] novatijonai. Taigi, kai jis sako Kristų tapusį, sako apie kūną, o ne apie dievystę, nes ten pat moko, kad jis yra dieviškos Tėvo substancijos Sūnus: „Kuris yra jo šlovės atšvaitas, – sako, – ir jo substancijos atvaizdas“. Taip pat jis mokydamas neatmeta atgailos, bet parodo orumo laipsnių skirtumą tarp to, kuris išlaikė save nepažeistą, ir to, kuris nusidėjo. Taigi nusidėjusiam tenka orumo praradimas, o ne išganymo žala. Juk jei kas nors narsiai kovos per kankinystę, atgaus pirmykštį sveikatumą, arba jei šiame amžiuje gyvens vertai, gaus tai, ką trokšta pasiekti. Tame laiške jis atmeta perkrikštytojus, o ne atsisako suteikti atgailos krikštą (ašarų krikštą), kuris kartais daugeliui atgailaujančių atrodo nevaisingas, bet vėliau dėl tikėjimo, gyvenimo ir gerų darbų šiame amžiuje jie Viešpaties pagiriami, nes ištveria geruose dalykuose ir vaisinguose darbuose, kaip Viešpats pasakė per pranašą: „Nebesiminsiu jo blogybių, bet veikiau gėrį, jei jis pasiliks geruose darbuose“.

XC (62)
Melitiečiai yra kiti, nuo Melitijo Egipte, kuris priklausė arijonų partijai ir buvo išmestas iš katalikų bažnyčios. Vėliau, tarsi sekdamas tiesa, jis buvo priimtas, ir jo mokiniai kartu su juo. Bet vėliau, norėdami elgtis abejingai (indiferentiškai), jie bendravo ir su eretikais, ir su katalikų bažnyčia. Kai katalikų bažnyčia sužinojo apie jų abejingumą, pašalino juos iš savo bendrystės.

XCI (63)
Kiti yra Egipte ir Aleksandrijoje nuo Retorijaus vardo, kuris gyrė visas erezijas, sakydamas, kad visi galvoja gerai ir niekas iš jų neklysta, bet visi jie eina gerai; jis nemanė, kad jie tiki blogai. Taigi, jei jis gyrė visus, ką gi peikė? Vadinasi, jis nesilaiko tiesos. Tada ir Fotinas turi būti giriamas, nors yra eretikas, neigiantis, kad Kristus yra Dievas su Tėvu prieš amžius, ir kiekviena erezija, kuri piktžodžiauja prieš Tėvą, Sūnų arba Dvasią. Tad kodėl jis giria piktžodžiaujančius eretikus, kai Viešpats Kristus jau šiame amžiuje juos pasmerkė, sakydamas, kad žmonėms nebus atleistas piktžodžiavimas prieš Šventąją Dvasią, jei jie piktžodžiauja ir tame pasilieka, nei čia, nei ateityje? Dėl to aišku, kad ir jis yra eretikas, ar veikiau visiškas neišmanėlis, kuris nusprendė, kad juos reikia girti, o ne peikti ir atmesti.

XCII (64)
Yra kita erezija, kuri sako, kad dievystė kentėjo, kai kūnas, sujungtas su dievyste, kentėjo ant kryžiaus. Jie klysta, nes ne tik dievystė iš prigimties negali kentėti, būti sulaikyta ar matoma, bet net ir žmogaus siela, kuri sukurta Dievo, kaip sako Viešpats: „Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos; verčiau bijokite to, kuris gali ir sielą, ir kūną pražudyti pragare“. Taigi visais būdais klysta tie, kurie sako Kristaus dievystę esant iš prigimties kenčiančią, ir bedieviškai mano, kad ji kentėjo skausmą, verkė ar dejavo. Juk Kristaus kančia yra kūniška, kenčiant kūnui pagal prigimtį, o ne dievystei. Todėl žydai nepažino to, kuris kalbėjo būdamas kenčiančiame kūne, nors Įstatyme ir pranašuose jiems buvo skelbiama, kad jis tikras Dievas, ir pranašaujama, jog jis ateis regimai kūne, pranašui sakant: „Dievas ateis regimai“, ir vėl tas pats pranašas Dovydas: „Viešpats yra mano paveldėjimo ir mano taurės dalis“. O kas yra taurė, jei ne jo kančia? Suteikdamas žmonių giminei tokią didžią gėrio ir malonės dovaną, jis buvo nepažintas nedoriausios žydų tautos. Taigi jis kentėjo kenčiančiu kūnu, o ne iš prigimties nekenčiančia dievyste; jis pripažįstamas ir tikimas, dievystei nesant atsiskyrusiai, bet sujungtai su kūnu dėl iš anksto nustatyto ir apibrėžto išpildymo slėpinio. Tai žinodamas apaštalas neatskyrė ant kryžiaus dievystės nuo kūno, sakydamas: „Jei būtų pažinę, niekada nebūtų nukryžiavę garbės Viešpaties“. Taigi palaimintasis Paulius sujungė abu, kad parodytų mums pačią pilniausią Kristaus gerumą ir gailestingumą. O palaimintasis apaštalas Petras aiškiai pamokė, kas iš prigimties yra kenčiantys, o kas nekenčiantys, sakydamas: „Kūnu numarintas, bet Dvasia atgaivintas“. Taigi nei kūnas nebuvo be dievystės, nei dievystė be kūno, kai žmogiškas kūnas natūraliai kentėjo; ir tame pačiame, Kristaus dievystei leidžiant, Viešpats užbaigė mūsų išganymo slėpinį, kad visiškai nugalėtų priešą. Kad tas, kuris atrodė kenčiantis kaip žmogus, būdamas Dievas kūne, nugalėtų priešą ne sau, bet mums, ir mums, jau anksčiau nugalėtiems, per savo kančią atvertų galimybę nugalėti tikint į jį, o sekantiems juo suteiktų dangišką šlovę. Taigi jo dievystėje nekilo jokia prigimtinė Dievo kančia ar toks skausmas, kaip kai kurie mano; kitaip jis būtų buvęs tik žmogus, o ne Dievas ir žmogus, kaip parašyta. Bet buvo užbaigtas mūsų amžinojo išganymo slėpinys, kuris anksčiau buvo paskelbtas Įstatymo ir pranašų.

XCIII (65)
YRA KITA EREZIJA, KURI SAKO, esą DIEVAS yra tarsi triformė ir sudėtinė būtybė, tarytum viena dalis būtų Tėvo, kita Sūnaus, kita Šventosios Dvasios, ir teigia, kad taip reikia tikėti; tai sakydami jie nežino ir nesupranta dieviškojo Rašto minties. Sakydami, kad substancija yra tarsi triformė, jie baisiai piktžodžiauja daugeliu atžvilgių, nežinodami, kad vienas yra tas, kuris siuntė, ir kitas tas, kuris buvo siųstas. Taigi yra tikras Tėvo asmuo, kuris atsiuntė Sūnų, ir yra tikras Sūnaus asmuo, kuris atėjo iš Tėvo, ir yra tikras Dvasios asmuo, kuri atsiųsta Sūnaus ir Tėvo. Taigi šių trijų asmenų yra viena tiesa, lygi didybė bei substancija ir amžina dievystė. Juk koks neaprėpiamas ir neišsakomas yra Tėvo asmuo, toks yra ir Sūnaus, toks ir Šventosios Dvasios, kad vardų ir trijų asmenų atskyrime nebūtų jokio prigimties skirtingumo. Taigi ši Trejybė yra neišmatuojama, neregima ir neišsakoma, ji pažįstama tik tikėjimu, tačiau žmogiško balso aiškinimu ir mirtingu protu negali būti tinkamai išreikšta. Kai sakoma, kad Tėvas siunčia Sūnų, o Sūnus siunčia Šventąją Dvasią, tai sakoma dėl asmenų [skirtumo], o ne parodomas atskyrimas vietoje, būtent dėl eretikų Sabelijaus ir Fotino, kurie nenorėjo tinkamai suprasti Dievo, Viešpačiui sakant: „Į ką mane panašų darote, sako Viešpats, ir į ką būsiu panašus?“ ir „Kaip dangus toli nuo žemės, taip toli jūsų mintys, sumanymai ir patarimai nuo mano minčių ir sumanymų, sako Viešpats“. Taigi, kai jis sako, kad Tėvas siuntė ir Sūnus buvo siųstas, tai sako dėl asmenų, kad kas nors nemanytų patį Tėvą buvus siųstą arba patį Sūnų [siuntusį], kaip kliedi Sabelijus, taip negalvodamas. Ir kad vėlgi nebūtų manoma, jog iš dangaus atsiųstas Sūnus nėra visur su Tėvu, jis nors ir pasakė esąs siųstas Tėvo, vis dėlto parodė esąs visur su Tėvu, sakydamas: „Tėvas, kuris mane siuntė, yra su manimi“. Taigi jis nekalbėjo apie vietos atskyrimą, nes ir pats Sūnus viską pripildo ir apima kartu su Tėvu ir Šventąja Dvasia, bet kad tikėtume tikrą Tėvo asmenį, ir Sūnaus tokį kaip Tėvo, ir Šventosios Dvasios kaip Sūnaus, ir pažintume šių trijų asmenų vieną kokybės substanciją, didybę ir galybę. Tai jis teikėsi taip pamokyti; ir ypač būdamas kūne, kuriame šiame amžiuje sušvito jo nusižeminimas ir suspindo neišsakomas gerumas bei nusileidimas žmogaus trapumui, tokioje gausioje malonėje ir dosnume, kad apsireikštų žmonių giminei, jis teikėsi taip veikti ir kalbėti dėl mūsų išganymo, kad mes galėtume bent iš dalies žinoti, suvokti ir suprasti apie Dievą.

XCIV (66)
Yra kita erezija, kuri abejoja dėl dangų įvairovės. Juk Raštas skelbia, kad pirmąją dieną buvo sukurti dangus ir žemė – šie du elementai, o antrąją dieną sukurtas vandens tvirtumas (skliautas), ir liudija, kad tas tvirtumas taip pat buvo pavadintas dangumi. Dovydas gi apie dangus sako taip: „Girkite Viešpatį, dangų dangūs ir vandenys, kurie esate virš dangų“. Taigi, ar kas norėtų priimti šešis dangus pagal Dovydą, o šį tvirtumą septintuoju, jis neklysta; juk Saliamonas sako tris dangus: „Dangus ir dangaus dangus“. Paulius, lygiai taip pat palaimintasis apaštalas, išpažįsta buvęs pagautas iki trečiojo dangaus. Taigi, ar kas priimtų septynis, kaip palaimintasis Dovydas, ar tris, ar du, neklysta, nes ir Viešpats sako: „Tėve, kuris esi danguose“. Juk ir patys tuščiausi pagonys kartais pripažįsta vieną dangų ir polius. Taigi palaimintasis Dovydas mokė to, kas pilna; Saliamonas – to, kas iš dalies, lygiai taip pat ir palaimintasis Paulius. O Pradžios knyga mums paskelbė du dangus.

XCV (67)
Yra kita erezija, kuri abejoja dėl žemės, sakydama, kad yra tik ši viena, ir kad nėra kitos, nežinodama, jog yra kita, kuri yra tarsi visų daiktų įsčios ir viską talpina, kuri Raštuose randama kaip tarsi HYLE (hylė), tai yra materija, kuri yra neregima ir nesutvarkyta, kuri buvo sukurta Dievo pirmąją dieną. O šioji, kurioje gyvename, pasirodo esanti įkurta ant vandens, kaip sakė Dovydas: „Kuris įkūrei žemę ant vandens“. Juk visų daiktų motina yra ta pirmoji neišmatuojama žemė, sukurta pirmąją dieną, kuri talpina vandenį ir šią žemę, kurioje mes gyvename, kuri žmonių giminei, paukščiams, ropliams, gyvuliams ir kitiems gausiai teikia javus ir vaisius, paliepta Kristaus Viešpaties Gelbėtojo, kaip parašyta Pradžios knygoje, tai yra apie kūriniją.

XCVI (68)
Yra kita erezija, kuri abejoja dėl vandens, kad jis nėra sukurtas Dievo, bet teigia jį visada buvus iš savęs paties. Jie nežino, kad jei didesnis elementas, tai yra žemė, buvo sukurtas, tai tuo labiau ir mažesnis, tai yra vanduo, kuris talpinamas žemės, pranašui Jonai sakant: „Aš esu Dievo tarnas, kuris sukūrė jūrą ir žemę (sausumą)“. Ir Dovydas sako tą patį, kad vanduo sukurtas Viešpaties, ir trys jaunuoliai taip pat. Taigi viena yra žemė, kuri talpina visatą, ir kita žemė, kuri įkurta ant vandens, būtent ta, kurioje mes gyvename, apie kurią pranašas sako: „Kuris įkūrei žemę ant vandens“. [Jis kalba] ne apie aną pirmąją. Taigi šią reikia atnaujinti ir apvalyti, kurią, kaip žinome, dažnai sukrečia žemės drebėjimai, apie kurią Viešpats sako: „Aš kuriu naują dangų ir naują žemę“. Ir vėl Viešpats Evangelijoje sako dangų ir žemę praeisiant. Taigi žinoma, kad ši žemė savo substanciją turi tarsi iš anksčiosios šaknies; jai liepta laikytis virš vandens ir ji gausiai teikia maistą žmonių giminei.

XCVII (69)
Yra kita erezija, kuri sako, kad žmogaus kūnas buvo sukurtas anksčiau, o ne siela, ir kad Dievo paveikslas yra kūnas, o ne žmogaus siela, ir kad Viešpats tai pasakė pagal predestinaciją (išankstinį numatymą), taip jie mano, kai Raštas sako: „Ir padarė Dievas žmogų. Pagal savo paveikslą padarė jį, kaip vyrą ir moterį padarė juos“; jie nežino, ką pasakė pranašas. Juk kai sako „Padarykime“, pažada, kad padarys, o kai sako „Padarė Dievas“, parodo jau atliktą darbą, ir pareiškė, kad padarytas ne kūnas, bet siela, kuri yra protinga. Juk neabejojama, kad kūnas be sielos negali kalbėti; taigi kūnas yra sielos, protingo dalyko, įrankis. Kai Raštas sako pirmiausia sukurtus vyrą ir moterį, čia nurodo ne kūnų lytį, bet valdančios ir pavaldžios sielos požymį. Ir nėra abejonės, kad kūnai nebuvo sukurti gulintys anksčiau, kaip kai kurie neišmanėliai mano, nes Adomo ir moters kūnas buvo sukurtas vėliau; juk septintą dieną Raštas apie Adomą sako taip: „Ir paėmė Viešpats žemės iš molio, ir suformavo žmogų, kurį padarė“. Matai, kaip jis parodo, kad žmogus, tai yra siela, protinga ir nemirtinga, sukurta Viešpaties, buvo anksčiau, kuri ir pavadinta Dievo paveikslu. O kad žemė, paimta iš molio, prijungta prie sielos, tai yra išorinis žmogus, trapus kūnas, buvo suformuotas sekančią dieną, jis parodė; ir kad užleidus miegą Adomui, vėliau Viešpats paėmė iš jo šonkaulio ir padarė moterį, Raštas liudija ir skelbia. Ir nėra abejonės, kad siela buvo sukurta pirma, tai yra šeštą dieną, o septintą dieną iš žemės suformuotas Adomo kūnas, taip pat iš vyro kūno, tai yra iš jo šono, parodyta padaryta moteris; ir kad siela sukurta anksčiau, o kūnas suformuotas vėliau, ir taip vėliau per įkvėpimą įlieta dvasinė malonė buvo suteikta pabaigoje, kad žmogus pasirodytų Viešpaties sukurtas pajėgus priimti dieviškąjį įstatymą, o ne bejėgis – tai akivaizdus tiesos pagrindas. Tai sakė ir palaimintasis Dovydas: kad pirmiau sukurta siela, o taip suformuotas kūnas: „Tavo rankos, – sako, – padarė ir suformavo mane“. Ir parodė, kad taip vėliau buvo įlieta dvasia, sakydamas: „Ir savo šventosios dvasios neatimk iš manęs“.

XCVIII (70)
Yra kita erezija, kuri sako, kad įkvėpimas yra siela, o ne kad įkvėpimas buvo duotas į sielą. Jie nežino, kad jei įkvėpimas yra siela, kaip galima atskirti tai, kas tiesiogiai įlieta nuo Dievo? Jie nekreipia dėmesio, kad dieviškosios dvasios įkvėpimas yra tam tikra malonė ir orumo pakėlimas, kad žmogus galėtų būti pajėgus vykdyti dangiškąjį įstatymą. O kad įkvėpimas buvo duotas mūsų tėvui Adomui jau turint sielą, o ne siela įkvėpta į jį, parodo Viešpats Evangelijoje. Kaip anksčiau jis įkvėpė į Adomą, taip jis ir vėliau apaštalams, jau turintiems sielą po prisikėlimo, įkvėpė didesnę dieviškosios dvasios malonę, sakydamas: „Imkite Šventąją Dvasią“ ir t. t. Ir jis nesakė „imkite sielą“, bet „Šventąją Dvasią“. Taigi tas, kuris įkvėpė sukurtam žmogui Adomui, turinčiam sielą, tas pats vėliau įkvėpė ir palaimintiesiems apaštalams, turintiems sielą, kad būtų žinoma, jog per jį visa atsirado ir be jo neatsirado nieko. Taigi visiškai nepagrįsta kam nors manyti, kad įkvėpimas yra siela, kai žinoma, jog siela, kuri sukurta ir pavaldi įstatymo sąlygoms, yra teisiama, apie kurią jis sako: „Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos; verčiau bijokite to, kuris gali ir sielą, ir kūną pražudyti pragare“. Taigi įkvėpimas nėra siela, bet orumo malonė, ateinanti visiems iš dieviškosios dvasios nuo Dievo Kristaus; ją turintys ir saugantys gauna malonių pagausėjimą, kaip apaštalai, pranašai ir visi teisieji. O neteisieji, apleisdami ir niekindami, praranda tokį orumo nuopelną, kaip anas Saulius, apie kurį pasakyta: „Pasitraukė nuo jo Viešpaties dvasia, ir jį kankino netyroji dvasia“. Ir Raštas liudija, kad išminties dvasia neįeis į piktą sielą.

XCIX (71)
Yra kita erezija, kuri sako, kad žmogaus siela nėra sukurta Dievo taip, kad vadintųsi siela, bet anksčiau, sako, ji vadinosi intelektu ir buvo danguje; vėliau, kadangi geidė žemiškų dalykų, ji pasitraukė iš dangaus, ir dėl to mano ją dabar vadinamą siela. Jie nežino, kad ji pradžioje padaryta ir sukurta Dievo po angelų ir Viešpaties pavadinta siela, ir šį nuosavybės vardą gavo iš Dievo, kad vadintųsi siela, o ne intelektu, Raštui sakant: „Jo siela gyvens gėrybėje“. Ir vėl: „Kad nepaliksi mano sielos pragare“. Ir vėl: „Grįžk, mano siela, į savo ramybę“. Ir vėl: „Mano siela labai sukrėsta“. Ir vėl: „Taip trokšta mano siela tavęs, Dieve“. Ir vėl: „Palaimintas Viešpats, kuris sukūrė mano sielą“. Taigi tai teigia tušti filosofų samprotavimai, o ne dieviškasis Raštas taip skelbia.

C (72)
Yra kita erezija, kuri mano, kad gyvuliai, ropliai ir paukščiai yra protingi kaip žmonės; taip įtaria manichejai, pražuvę gnostikai ir kai kurie iš tuščiausių poetų bei stoikų filosofų. Jie nežino, kad protingas žmogus turi dvasios intelektą apie Dievą, tai yra gali žinoti apie Dievą ir tikėti, o kūno jusles turi bendras su gyvuliais ir kitais panašiais padarais. Šie gali turėti kūno jusles, bet jokiu būdu negali turėti dvasios intelekto apie Dievą ar nemirtingą bei protingą sielą kaip žmogus, kuris pavadintas Dievo paveikslu, Raštui sakant: „Nebūkite kaip arklys ir mulas, kurie neturi supratimo“. Ir: „Žmogus, būdamas garbėje, nesuprato, buvo prilygintas neprotingiems gyvuliams ir tapo panašus į juos“. Taigi gyvulių, paukščių ir roplių juslės yra bendros su mumis kūne, tačiau intelektas priklauso tik žmonėms, tai yra nemirtingos sielos galia, įlieta į ją iš šventosios dvasios; ji vadinama Dievo paveikslu, ji įsakinėja jiems visiems, valdo ir gausiai viską turi, kaip parašyta: „Daviau jums viską po jūsų valdžia“.

CI (73)
Yra kita erezija, kuri sako, kad blogi karaliai ir netikri pranašai ateina ir atsiranda ne savo valia, bet kad jie siunčiami Dievo įsakymu. Jie nežino, kad Raštai skelbia juos tapus netikrais pranašais ar blogais karaliais ne nuo Dievo, bet kad jie tokiais tampa prieš Dievo valią savo noru ir priešo gundymu, kaip Janas ir Mambrė prieš palaimintąjį Mozę ir Aaroną, Dievo kunigus, atėjo faraono akivaizdoje savo valia. Raštas sako: „Jie karaliavo ne per mane ir ne per mano dvasią, sako Viešpats“. Ir apie netikrus pranašus taip: „Štai ką sako Viešpats netikriems pranašams: Aš jų nesiunčiau, o jie ėjo pranašauti mano vardu“. Dėl to Viešpats dažnai skelbia prieš juos mirties nuosprendį ir vertą bausmę šiame pasaulyje. Taigi netikri pranašai nėra siųsti Dievo, nei bedieviai karaliai, atsitraukę nuo Viešpaties; bet nors kartais, Viešpačiui leidžiant, blogieji sukurstomi prieš bloguosius, tai vyksta tam, kad blogieji būtų sunaikinti blogųjų. O gerieji, kęsdami persekiojimą ir turėdami teisumą prieš Viešpatį, laukia didžio būsimo atlygio pažado. Tačiau blogieji kartais sunaikinami blogųjų (ne tik gerųjų) tam, kad jų nedorybė būtų nubausta bent iš dalies jau šiame amžiuje.

CII (74)
Yra kita erezija, kuri mano, kad žemės drebėjimas vyksta ne Dievo įsakymu ir rūstybe, bet dėl pačios elementų prigimties. Jie nežino, ką sako Raštas: „Kuris pažvelgia į žemę ir priverčia ją drebėti“. Ir vėl: „Dar kartą aš sudrebinsiu dangų ir žemę“. Nekreipdami dėmesio į Dievo galybę, jie drįsta judėjimą priskirti elementų prigimties galiai, kaip tie tuščiakalbiai filosofai, kurie, priskirdami tai daiktų prigimčiai, nepažino Dievo galybės; o juk ir tokiuose dalykuose veikia Dievo rūstybė ir galybė, ir jis sujudina savo kūriniją dėl daugelio nusidėjėlių atsivertimo ir naudos, kad jie sugrįžtų pas Viešpatį Gelbėtoją ir Kūrėją.

CIII (75)
Yra kita erezija, kuri pagal pagonių tuštybę skelbia įvairius žvaigždžių vardus, kaip anas Hermis Trismegistas (kurį reikia laikyti veikiau tuščiu nei didžiu) ir kai kurie į jį panašūs poetai, kliedėdami vardija kometas, pogonijas, Hiadas, Ožiukus ir kitus panašius dalykus, nors Raštas mums nurodė tik kelis žvaigždžių vardus, sakant palaimintajam pranašui Jobui, dar prieš tai, kai pagonys perėmė žvaigždžių vardus iš šventųjų Raštų. Juk pats Jobas sako: „Kuris sukūrė Plejades ir Arktūrą, ir Hesperą (Vakarinę), ir Pietų lobyną, ir Orioną, ir Liuciferį (Aušrinę)“. Šiuos vardus priimame kaip vienintelius paskelbtus šventųjų Raštų; visų žvaigždžių vardų Raštas nepasakė, bet paliko tai Dievo valdžiai, per pranašą skelbdamas ir sakydamas taip: „Kuris suskaito daugybę žvaigždžių ir visas jas vadina vardais“. Taigi poetai ir vėlesni netikri filosofai, perskaitę šiuos kelis vardus iš šventųjų Raštų, išdrįso juos pasisavinti savo melams ir prijungti daugybę kitų, sėdami bedievystę pasaulyje, kad iš to manytųsi galį suvokti visų ar daugelio žvaigždžių vardus. Tačiau visų žvaigždžių vardus nustatė ir žino ne kas kitas, kaip tik Dievas Kristus, per kurį Tėvas viską sukūrė, ir jas visas pašaukė vardais, kaip parašyta.

CIV (76)
Yra kita erezija, kuri abejoja dėl kalbos ir kalbų, nors Raštas mini ir vieną kalbą, ir kalbas. Jei anksčiau buvo viena, nes žmonių buvo mažai, o vėliau daug, nes pasaulyje gimė ir užaugo daug žmonių, tai nėra nenaudinga taip manyti. Nuo Adomo iki šventojo Hebero praėjo penkiolika kartų ir du tūkstančiai septyni šimtai metų; prie jo įvyko kalbų sumaišymas dėl nuodėmės, kurią padarė statydami bokštą ir miestą, ir kaip maištingi prieš Dievą tai patyrė. Juk turėdami angelišką malonę, tai yra daugelio kalbų žinojimą, jie nepripažino Viešpaties, tokios išminties davėjo, ir bandydami kilti prieš jį prarado malonę, kurią be jokio vargo turėjo suteiktą dieviškai ir kuri anksčiau buvo dovanota Viešpaties visiems natūraliai be mokymosi, kaip Dievo paveikslui. Vėliau, Viešpačiui užleidus užmarštį, per mokymąsi ir pastangas jie vargiai galėjo išmokti ne visas ir ne daug, bet vos kelias kalbas, taip, kad vienas galėtų išmokti tris ar keturias ir jomis vargiai susikalbėti. Tačiau visą kalbų žinojimą, kurį žmonės prarado nusidėję prieš du tūkstančius septynis šimtus metų, Viešpats po savo žengimo į dangų per Šventąją Dvasią vėl be jokio vargo suteikė tikintiesiems, kaip parašyta Apaštalų darbuose. Juk žinoti visų žmonių kalbas yra angeliška galybė; o per Kristaus tikėjimą visų kalbų žinojimas be vargo suteikiamas tikintiesiems, kaip skaitome: dieviškajai dvasiai mokant apaštalus ir pagonis, tuo metu įtikėjusius į Viešpatį Kristų Gelbėtoją, jie be vargo skelbė dovanotą visų kalbų žinojimą. Tai įvyko prie Petro, Pauliaus ir kitų, kai jie mokė pagonis, kad Dievo dvasia atėjo nuo Dievo: jie galėjo kalbėti daugeliu kalbų, taip kad klausantys žmonės iš pagonių stebėjosi, jog ir šie per Kristaus tikėjimą turi tiek kalbų žinojimą, suteiktą be mokymosi.

CV (77)
Yra kita erezija, kuri sako, kad kalbos vardas pirmiausia atsirado iš žydų, kiti – kad iš pagonių; ir vieni, ir kiti taip manydami yra apgauti nemenko paklydimo. Juk žmogus buvo sukurtas proto dalininku: tad tas, kuris kalbėjo su protu, kaip galėjo būti svetimas protui? Taigi svarbiau yra pirmiausia būti proto dalininku ir vadintis protingu, nei turėti specialų ir vietinį kokios nors kalbos pavadinimą ir turėti kažką iš žmogaus vardo. Juk nuo Adomo iki Hebero praėjo du tūkstančiai septyni šimtai metų. Tuomet visų žmonių kalbos vardas buvo vienas ir kalba viena. Bet kai jie sumanė veikti prieš Dievą, iš jų buvo atimtas tas dangiškas žinojimas, tai yra visų kalbų išmanymas ir išmintis. O kadangi šventasis Heberas neatsitraukė nuo Dievo, Dievas panorėjo pagal jo vardą gausiau išplatinti jo giminę ir kad šiuo vardu ji pirmiausia būtų vadinama pasaulyje: kad nuo Hebero, kuris nepritarė maištingųjų bokšto statybai, jie būtų vadinami hebrajais. Taigi žinoma, kad teisiausiasis Heberas buvo anksčiau ne tik už pagonis, bet ir už žydus, tai yra prieš septynis šimtus metų [iki žydų vardo]; jis, tikėdamas į Dievą ir atsiskyręs nuo nedorų žmonių sąmokslo, nusipelnė gauti iš Viešpaties šį pirmąjį savo vardo pavadinimą. Iš to ir tušti poetai, perkeldami tą statybą į savo melus, mokė apie gigantus, tuos aloadus (sūnus), maištaujančius ir norėjusius užlipti į dangų kraunant kalnus, ir kad už tai jie buvę pasmerkti. Jų kliedesiai neprasprūdo pro krikščioniškąjį žinojimą ir patyrimą.

CVI (78)
Yra kita erezija, abejojanti dėl paskelbtojo metų laiko, apie kurį sako pranašas Izaijas: „Paskelbti Viešpaties malonės metus ir atpildo dieną“. Kai kurie mano, kad nuo Viešpaties atėjimo iki pasaulio pabaigos praeis ne daugiau ir ne mažiau metų skaičiaus, kaip tik trys šimtai šešiasdešimt penki, iki kol Kristus Viešpats vėl pasirodys iš dangaus dievišku buvimu. Tai prieštarauja tikrovei, jei kas taip manytų. Juk žinome, kad jau praėjo daugiau nei keturi šimtai metų nuo tada, kai atėjo Viešpats. Kaipgi tada šis samprotavimas apie metus gali būti teisingas, kaip daugelis norėjo manyti? Viešpats įsakė užrašyti tik tai, ką jis nuveikė ir mokė per vienerius metus, o ne tai, kas buvo jo padaryta ar pasakyta per pirmuosius 30 metų, kaip sako palaimintasis Jonas, teigdamas, kad pasaulis negalėtų sutalpinti, jei būtų surašyta viskas, ką jis padarė. Taigi pranašas Izaijas kalbėjo apie tuos Viešpaties Gelbėtojo metus, kuriais jis mokė iki kančios, prisikėlimo ir žengimo į dangų, kaip perdavė palaimintieji apaštalai, o ne apie tris šimtus šešiasdešimt penkis metus, kaip kai kurie mano; bet apie tuos metus po krikšto, kuriais jis skelbdamas atvėrė tikintiesiems išganymo paslaptis, liudydamas ir išpildydamas tai, kas seniai buvo pasakyta Įstatyme ir pranašuose.

CVII (79)
Yra kita erezija, kurios atstovai teigia, kad pasaulio pabaiga nėra nustatyta Dievo Kristaus Gelbėtojo pagal laiko apibrėžimą, ir iš to įtaria esant tam tikrą pabaigos skaičių, manydami ne daugiau ir ne mažiau, nors pranašai iš visų pusių skelbė, kad pasaulio pabaiga bus apie penkiatūkstantuosius metus, ir tada Viešpats vėl ateis iš dangaus. Juk Danielius skaičiuoja 70 savaičių, girdėdamas iš Viešpaties Kristaus: „Klausyk, – sako, – troškimų vyre, nes septyniasdešimt savaičių yra nustatyta tavo tautai iki vado Kristaus, kad įvyktų visa, kas pasakyta apie Jeruzalės miestą ir būsimą tautą“. Kaip tai buvo pasakyta Danieliui prieš Kristui ateinant kūne ir beveik išsipildė, taip rasi, kad tas pats skaičius po Viešpaties įsikūnijimo… iki Įstatymo, kurį gavo Mozė, ir iki įžengimo į Pažadėtąją žemę, skiriasi nedaug nuo penkių šimtų metų skaičiaus. Taigi Viešpats, nurodydamas įvairius ženklus – badą, persekiojimus, potvynius, žemės drebėjimus, marus, kurie įvyks artėjant pabaigai, Petrui taip pat kalbėjo mįslingai apie metų skaičių. Kai Petras paklausė: „Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti nusikaltusiam broliui?“, Viešpats atsakė: „Ne septynis, bet septyniasdešimt septynis kartus“, tuo parodydamas, kad žmogus žmogui, žydui ar pagoniui, grįžtančiam ir kitiems kūniškiems žmonėms, grįžtantiems iš bedievystės į Kristaus tikėjimą ir jo katalikų bažnyčią, turi atleisti begalinį kasdienių žmogiškosios giminės nusikaltimų skaičių, ir kad tikintiesiems turi būti atleista visa skola. Juk ir žydų istoriografai mokė sakydami, kad nuo Danieliaus praėjo keturi šimtai aštuoniasdešimt ir daugiau metų, ir tada Viešpats atėjo kūne. Turi ir Pradžios knygoje labai aiškiai paskelbtą paslaptį apie Kainą septynis kartus, o apie Lamechą – septyniasdešimt septynis kartus kerštą: kuo neabejotinai Raštas išpranašavo dviejų tautų dviejuose asmenyse – vieno bedievystę, kito neteisybę [ir atleidimą]. Juk Įstatymas yra dvasinis, pasak apaštalo, ir tai, sako, yra du testamentai. Mes neatmetame istorijos, kad tauta praleido 70 metų Persijoje, ir neniekiname dvasinio žinojimo. Taigi Danieliaus paminėtos septyniasdešimt savaičių – tai keturi šimtai devyniasdešimt metų, kurie tuomet beveik išsipildė, ir taip Kristus atėjo kūne; ir rasi, kad nuo Kristaus atėjimo iki pasaulio pabaigos turi išsipildyti beveik tas pats metų skaičius. Juk septyniasdešimt savaičių, kurias matė Danielius, pirmieji išminčiai aiškino esant septynis kartus septyniasdešimt, tai yra keturi šimtai devyniasdešimt metų… jubiliejų, kurį žydai pagal įstatymą (ne šitie, bet senieji ir išmanantys) [laikė] Kristaus atleidimo ir malonės metais, … kūnišką atėjimą per provaizdį iš anksto švęsdami, laukė su didžiausiu džiaugsmu, kaip rašoma Kunigų knygoje. Mažasis jubiliejus turi penkiasdešimt metų be vieno; daugiau turėti negali; juk didysis jubiliejus turi penkis šimtus metų [be dešimties], mažasis jubiliejus – penkiasdešimt [be vieno]. Taigi didysis turi penkis šimtus metų be dešimties, kad iš to vienas jubiliejus paaiškintų Kristaus atėjimą ir pasaulio pabaigą. Nors septyniasdešimt tautos nelaisvės metų Persijoje suprantami istoriškai, ir po jų sugrįžimo į Jeruzalę iki Viešpaties Kristaus įsikūnijimo randama beveik penki šimtai metų, vis dėlto tai reikia suprasti ir dvasiškai: kad po septyniasdešimt kartų septynių, tai yra po maždaug keturių šimtų devyniasdešimties metų, žydai turi būti… [pavergti?] valdant Antikristui, kai jis bus tų pačių žydų (kurie pirmiausia manys jį esant Kristų) atskleistas kaip apgavikas. Netrukus po to, kai bus atpažinta jo klasta ir apgaulė, tie, kurie bus likę ir atgailaus, visi skubės prie Viešpaties Kristaus tikėjimo ir, atgailaudami dėl nuodėmių, gaus atleidimą iš paties Viešpaties Kristaus kaip ir kiti, kad išsipildytų tai, kas pasakyta: „Iš tiesų sakau jums, nebematysite manęs, kol nepasakysite: Palaimintas tas, kuris ateina Viešpaties vardu“; ir kad išsipildytų tai: „Kol įeis pagonių pilnatvė, ir taip visas Izraelis bus išgelbėtas“, kaip parašyta; ir: „Jei Izraelio tautos būtų kaip jūros smilčių, likutis bus išgelbėtas“. Ir kad palaimintasis Izaijas aiškiai mokė apie Kristų, jog jis visiems sugrįžtantiems atleis, pats Viešpats taip pasakė: „Viešpaties Dvasia ant manęs, todėl jis patepė mane skelbti Gerąją Naujieną vargšams, siuntė mane skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems regėjimo, skelbti Viešpaties malonės metus ir atpildo dieną“. Apie tai Viešpats, šventykloje paėmęs knygą ir perskaitęs šį Raštą, pasakė apaštalams, kad visa tai jo akivaizdoje dabar išsipildė. Į tai atkreipė dėmesį ir palaimintasis Danielius, ką jam buvo pasakęs Viešpats: „Klausyk, troškimų vyre, ir suprask nuo Dievo žodžio išėjimo“, tai yra nuo Kristaus įsikūnijimo, ir jo vėlesnio dieviško atėjimo iš dangaus bei pasaulio pabaigos, kuri ateis su angelais.

CVIII (80)
Yra kita erezija, kuri teigia apie gigantus, kad angelai susimaišė su moterimis prieš tvaną, ir įtaria, kad iš to gimė gigantai. Tačiau Nimbrodas gimė vėliau ne iš dvasios, tai yra ne iš angelo, bet iš žmogaus Kušo, kuris buvo Chamo sūnus; jis Rašte pirmasis pavadintas gigantu, nes pradėjo būti medžiotojas ir stiprus žmogus, todėl ir buvo pavadintas gigantu žemėje; iš to sakoma: „Kaip Nimbrodas gigantas, toks stiprus“, jei kas vėliau atrodytų panašus į jį jėga. Taigi žmonės buvo stiprūs ir nuo jaunystės plėšrūs, griovėjai, ietininkai, bėgikai, atsidėję plėšikavimui, todėl laikyti tarsi svetimais ne tik papročiais, bet ir baisiais žmonių akyse, kad, darydami tokius nusikaltimus prieš kitų žmonių prigimtį, būtų vadinami ir gigantais. Gigantas etimologiškai reiškia žemės pabaisą, žodis sudarytas iš dviejų dalių, [pasižymintis] arba forma, arba gyvenimu, arba išvaizda, arba jėga, arba narių dydžiu. Kad žinotum, jog gigantai kilo ne iš kitos prigimties, bet iš žmonių giminės: ir Karalių knygose randi šešiapirščius (exadactylos), kuriuos Karalių knygos aprašo kaip didelės formos, stambių narių ir didžiulės jėgos iš gigantų giminės praėjus dviem tūkstančiams trims šimtams metų po tvano; tokį kaip Galijotas, kurį mūšyje nuvertė vienas palaimintasis karalius ir pranašas Dovydas. Apie jį ir kitus tokius sako: „Nešė ginklų vežimą“. Kadangi tokie žmonės bestiališkai nuo vaikystės buvo atsidėję plėšimui, Raštas juos paskelbė esant tarsi svetimus žmonių prigimčiai ir papročiams. Nėra abejonės, kad tie angelai, kurie buvo numesti iš dangaus, nėra panašūs į žmogišką prigimtį, išskyrus tik tai, kad jie, įeidami į žmones, tai yra įkalbėdami, galėjo siūlyti nedorus ir priešingus įstatymui dalykus, kaip ir dabar daro žmonėms; kaip žmonių giminės priešas įtikino žydus daryti tokius nusikaltimus prieš Viešpatį ir prieš šventuosius pranašus, kaip parašyta: „Šėtonas įėjo į Judą“. Taigi lygiai taip pat ir anksčiau netyrosios dvasios, įeidamos į vyrų ir moterų sielas, paskleidė blogo įtikinėjimo nusikaltimus visame pasaulyje. Jei kas manytų esant teisinga, kad angelai nusidėjo taip pasivertę į kūną, kad tame kūne pasiliko arba tapo kūniški, tas prievarta iškreipia istoriją, kaip pagonių ir poetų melai teigia dievus ir deives pasivertusius ir dariusius bjaurius santykius. Jei tai įvyko kada nors, nebus abejonių, kad tai gali vykti ir dabar; o kadangi tai nevyksta dabar, aišku, kad neįvyko ir tada. Gigantas gerąja prasme suprantamas kaip dorybės simbolis: „Jis džiūgaus kaip gigantas bėgdamas keliu“. Tai pasirodo patvirtinta ir išpildyta dieviškame Kristaus atėjime.

CIX (81)
Yra kita erezija, kuri sako, kad pagonybė buvo įsteigta Dievo, o ne sugalvota dėl žmonių nedorybės ir priešo įkvėptų ydų bei nusikaltimų. Jei ji įsteigta Dievo, kaipgi ji to paties Dievo smerkiama? Juk neabejojama, kad nuo pasaulio pradžios buvo skelbiamas Dievo Tėvo Visagalio ir jo Sūnaus bei Šventosios Dvasios pažinimas. Kai pasaulio sukūrimo knygoje, tai yra Pradžios knygoje, randi parašyta: „Ir tarė Dievas, ir padarė Dievas“; ir vėl: „Tarė Dievas: Tebūna šviesuliai“; ir šeštą dieną tarė Dievas: „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą“. Ir kad tai padarė Dievas ne kokiam nors angelui įkalbinėjant kuriant žmogų, bet savo Sūnui, mūsų Viešpačiui Kristui, ir Šventajai Dvasiai, yra akivaizdu. Juk turi Pradžios knygoje, tai yra pirmojoje knygoje, jau anksčiau žmonėms paskelbtą šventąją ir garbinamąją Trejybę. Ji sako taip: „Ir lijo Viešpats nuo Viešpaties siera ir ugnimi“. Ir vėl apie Dvasią pirmąją dieną: „Ir Dievo dvasia pleveno virš vandenų“. Ir Egipto karalius faraonas sako: „Kas mums tai išaiškins, – sako, – jei ne tas, kuris turi Dievo dvasią?“ Ir Dovydas: „Viešpaties žodžiu sukurti dangūs, ir jo burnos dvasia visa jų galybė“. Tačiau vėliau iškreipta žmonių valia, atsitraukusi nuo tokio pamaldumo pažinimo, kai uoliai skubėjo tarnauti stabų melams bei tuštybėms ir pasirinko atsiduoti gėdingiausiam gyvenimui, buvo laikoma verta pasmerkimo teismo, taip kad pranašai iš anksto sakė: „Aukojantis dievams bus išnaikintas“. Ir vėl: „Dievai, kurie nepadarė dangaus, bus išnaikinti“. Ir todėl Viešpats rodė ne savo naują atėjimą, sakydamas: „Aš, kuris kalbėjau per pranašus, štai esu čia“. Taigi Viešpats niekur neliepė garbinti nei angelų, nei pasaulio elementų, nei jokio kūrinio ar stabų, kuriuos blogiausia žmonių valia pasirinko sugalvoti savo nusikaltimams ir gėdai vykdyti, kad garbindami juos turėtų laisvę daryti bloga be saiko. Juk pats stabo (idolum) pavadinimas graikų kalbos aiškinimu reiškia klastos pavidalą (species doli) ir formos iškraipymą. Taigi krikščionybės Trejybė buvo skelbiama nuo pasaulio pradžios, ir pamaldumo tiesa be perstojo buvo mokoma visur. Juk ir Dovydas moko: „Tarė Viešpats mano Viešpačiui“; ir: „Tavo geroji dvasia ves mane tiesiu keliu“; ir vėl: „Viešpaties dvasia pripildė žemės ratą“; ir: „Kur pabėgsiu nuo tavo dvasios, ir nuo tavo veido kur nueisiu?“ Ir palaimintasis Saliamonas moko, kad stabmeldystė buvo įvesta žmogaus, kuris, kaip tėvas kadaise ilgai verkęs mirusio sūnaus, padarė jo atvaizdą ir žiūrėdamas į jį gėrėjosi; ir iš to palikuonims buvo perduota ir žmonių giminėje išplito įvairi bedievystės medžiaga.

CX (82)
Yra kita erezija, kuri sako, kad krikščionys buvo sukurti vėliau ir yra paskesni už žydus bei pagonis; jie nežino, kad [krikščionys] už žydus ir pagonis buvo sukurti anksčiau prigimtimi ir tikėjimu, gyvenimu ir laiku, aukojimu ir elgesiu.
Tikėjimu – nes nuo Adomo iki Mozės per tris tūkstančius septynis šimtus metų visi teisieji, garbindami Dievą ir Dievą, Viešpatį ir Viešpatį, taip pat Šventąją Dvasią, skelbė tikrąją Trejybę, taip, kad tą pačią Trejybę visą be vargo galėtum pažinti iš tų senųjų palaimintųjų…, mums taip pat vėliau tai buvo Viešpaties apreikšta. Juk kai Raštas sako: „Lijo Viešpats nuo Viešpaties ant Sodomos ir Gomoros siera ir ugnimi“, ką čia, manai, skelbia? Argi nepareiškė, kad Dievas Tėvas per savo Sūnų, tai yra Kristų Dievą, atliko visus ženklus ir stebuklus? Tai žinodamas Dovydas skelbė Viešpatį Tėvą ir Viešpatį Kristų, tai yra jo Žodį, ir Šventąją Dvasią, skelbdamas Trejybę asmenų, bet lygią didybės, substancijos ir dievystės galybę. Tačiau jis parodė, kad Sūnus tiesiogiai yra iš Dievo Tėvo, ir Šventoji Dvasia [taip pat], mokydamas: „Viešpaties žodžiu sukurti dangūs, ir jo burnos dvasia visa jų galybė“; ir vėl kitur: „Tarė Viešpats mano Viešpačiui“. Ir visi pranašai skelbė apie Žodį ir Dvasią, visur taip sakydami: „Ir atėjo man Viešpaties žodis“, ir: „Buvo, – sako, – ant manęs Viešpaties dvasia“. Taigi krikščionybė nėra laikinas dalykas dėl tikėjimo, bet ji buvo apreikšta anksčiau už žydus ir pagonis tiems, kurie studijavo ir ieškojo Įstatyme; o tiems, kurie nesuvokė, visagalio Tėvo pažinimas vargiai buvo skelbiamas tų šventųjų ir tobulų mokytojų.
Gyvenimu taip pat tie ankstesnieji šventieji naudojosi ne kokiu kitu, o tuo, kuriame mes gyvename. Iki pat palaimintojo Abraomo, neturėdami apipjaustymo, nesidžiaugdami [gyvulių] aukomis, jie patiko Dievui ir visuose dalykuose buvo jo skelbiami teisiais. Juk Dovydas sakė: „Auka Dievui – sudužusi širdis“; ir: „Aukok Dievui gyrių“. O kad laikinos aukos, ne amžinos ir ne tikros, buvo paskirtos žydams verčiant jų nepaklusnumo būtinybei ir nebuvo išganingos, pranašas sako žydams: „Štai aš darau nauja“, ir: „Prieš įvykstant, tai jums paskelbta“. Taigi anksčiau Izaijas liudijo žydams: „Kas gi to reikalavo iš jūsų rankų?“ Ir vėl: „Apipjaustykite savo širdis, o ne kūnus“. O kokią auką pirmiausia paaukojo Melchizedekas prie Abraomo, likus keturiems šimtams trisdešimčiai metų iki žydų vardo atsiradimo ar Judo gimimo ir prieš gaunant [Įstatymą], matai Pradžios knygoje, tai yra krikščionybės slėpinį, kad suprastum, jog visa, kas yra krikščionybėje – ar tikėjimas, ar gyvenimas, ar sakramentas – yra ne laikina, bet nustatyta, paskelbta ir veikiau švęsta nuo pasaulio pradžios.
O Kristuje ir per Kristų, per kurį visa atsirado, mums reikėjo jį pamatyti ir pažinti, ir tą slėpinį apie jį, kuris Įstatyme buvo didesnis ir iš anksto paskelbtas, iš jo paties priimti pilniau išpildytą ir užbaigtą.
Nėra abejonės, kad ir skaistybė buvo panaši pas daugelį pranašų, kaip pas palaimintąjį Eliją, šventąjį Eliziejų, Danielių, Jeremiją, Ezdra, tris jaunuolius ir daugelį kitų palaimintųjų; kad Kristaus atėjime būtų pažinta tai, kas buvo virš Įstatymo ir jų paskelbta anksčiau, ir kad santuoka, kuri buvo pagal Įstatymą, būtų patvirtinta jo dievišku sprendimu, ir būtų žinoma, jog ši malonė suteikta žmonių valiai ir pastangoms. Todėl ir pats Viešpats tuos ankstesnius šventuosius prieš Įstatymą jungė su mumis, ir mus su tais ankstesniaisiais pagal teisumo tikėjimą, atmesdamas žydus ir pagonis, kurie buvo viduryje laiko tarp įsakymo ir malonės; kurie, pražuvę dėl priešiškos ir pražūtingos valios, randami kūniškose ydose, dangiškojo mokymo priešai ir priešininkai, skirti amžinajam bausmių teismui.

CXI (83)
Yra kita erezija, kuri sako, kad pagonys gimsta natūraliai, o ne krikščionys, tai yra, kad žmogaus kūnas ir siela nėra kasdien kuriami Dievo per Kristų pagal gamtos dėsnį, bet mano, kad tai vyksta per pagonišką tuštybę; nors nuo Adomo iki Abraomo, ir vėliau iki Judo, kuris yra ketvirtas kartoje po Abraomo, nebuvo pagonių ir jie nesivadino žydais, bet buvo vadinami gentimis (gentes) pagal provincijų pavadinimus ir įvairovę. O pagonys taip pavadinti po žydų arba nuo „pago“ (pagus), tai yra kaimo ar vienos provincijos, arba nuo karaliaus Pagano, kas yra tiesa, kaip sako graikų poetas Hesiodas, tai akivaizdu. Jei nuo „pago“, tai rodo vietą, kaip ir dabar sakoma „iš to pago“; jei nuo stabų, tai todėl, kad garbindami drožinius jie buvo vadinami pagonimis, tai yra stabmeldžiais (gentiles). Stabai buvo sugalvoti ne Dievo, bet iškrypusios žmonių valios, kaip skelbė ir mūsų Raštas, ir daugelis pagonių [rašytinių šaltinių]: kad žmonės tai sugalvojo sielų suvedžiojimui ir pražūčiai, nes liaudis, žiūrėdama į juos, gėrėjosi puotomis, kurių tuštybėje nešė savo sieloms pražūtį. Tačiau yra tikresnis ir svaresnis įrodymas, kurį patys pagonys pasakoja savo istorijose, kad nuo karaliaus Pagano, kaip sako graikų poetas Hesiodas, jie pavadinti pagonimis; tie, kurie vėliau iš karaliaus Pagano, Deukaliono ir Piros sūnaus, turėdami tarsi pagirtiną ir mielą jo vardą, ar veikiau garbindami jo atminimą iki šios dienos, iki šiol išlaiko ir puoselėja šį vardo melą. Taip ir helėnas, tai yra graikas, vadinamas nuo kalbos ir karaliaus vardo, kuris buvo Deukaliono sūnus; jis taip pavadintas, kaip nuo Italo – italai, nuo Romulo – romėnai, nuo Latino – lotynai gavo vardą, o ne nuo stabų bedievystės. Stabai, tai yra drožinių pavidalai, buvo vėliau sugalvoti blogos žmonių valios. O graikų kalbą nurodė vienos provincijos ypatybė, kurią karalius Paganas patvirtino savo vardu, kaip Romulas pavadino romėnus; ir kaip sako Hesiodas, graikai buvo pavadinti nuo karaliaus Graiko (Graecus), kuris vardu Graikas buvo Deukaliono sūnus.

CXII (84)
Yra kita erezija, kuri sako, kad metų skaičius nuo pasaulio pradžios yra neaiškus, ir kad žmonės nežino laikų tėkmės, nors nuo Adomo iki tvano yra dešimt kartų ir du tūkstančiai du šimtai keturiasdešimt du metai; nuo tvano iki kalbų sumaišymo prie šventojo Hebero, kuris nepritarė bokšto statybai, yra penkta karta, beveik šeši šimtai metų, kai ir provincijų pavadinimai buvo padalinti, tarsi septyniasdešimt penkių kalbų. Ir nuo tada iki palaimintojo patriarcho Abraomo yra penkta karta, penki šimtai keturiasdešimt metų. O nuo Abraomo iki Mozės – septynios kartos, keturi šimtai trisdešimt metų, kaip sako palaimintasis apaštalas; nuo Mozės iki teisėjo Samuelio – šeši šimtai dvidešimt devyni metai; nuo Samuelio ir Dovydo iki žydų nelaisvės Persijoje – beveik penki šimtai metų; nuo nelaisvės iki mūsų Viešpaties atėjimo – beveik penki šimtai metų; ir nuo Viešpaties iki dabar – keturi šimtai trisdešimt metų, daugiau ar mažiau. Taigi, jei šis tikėjimas, kuris yra mumyse, buvo tuose ankstesniuose mūsų šventuosiuose tėvuose, ir jiems jis buvo perduotas ir paskelbtas anksčiau, tai yra tas pats dieviškas Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios pažinimas, kaipgi jis gali būti laikinas, kaip kai kurie mano, o ne šis krikščioniškas pažinimas nuo pasaulio pradžios anksčiau visiems žmonėms paskelbtas, kuris pasirodo esąs apreikštas ir paskelbtas įsakyme ir Įstatyme? O jei laiko viduryje prie Mozės per šešėlį buvo pasakyta kažkas mažiau, tai tikrai ne dėl Viešpaties davėjo pavydo, kiek dėl tautos, nepajėgios priimti dangiško slėpinio, ir dėl silpno bei bejėgio žmogaus negalios. Galiausiai pats Kristus Viešpats tai, ką anksčiau buvo paskelbęs per šventuosius pranašus, vėliau patvirtindamas įsakė, sakydamas: „Eikite, krikštykite visas tautas Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu“, kad parodytų ne tik šį tikėjimą buvus pirmykštį nuo pasaulio pradžios, bet ir patvirtintų gyvenimą, kuriame mes šiandien gyvename, širdies apipjaustyme, o ne kūno pasigytime. Taigi labai klysta tie, kurie žmogaus kilmę drįsta priskirti arba pagoniškai bedievystei, arba žydiška tuštybei, nors žydu neleidžiama vadintis, jei nėra apipjaustytas aštuntą dieną, lygiai kaip ir pagoniu, nebent manytų, kad žmogų sukūrė tušti dievai. Taigi daiktų prigimtis priskirtina Dievui, o ne kuriai nors iš šių tuštybių; o doktrina, kuri eina po prigimties, jei ji teisinga, turi būti jungiama su Dievo tikėjimu ir išganinga tarnyste, neatitolstant nuo jos, bet veikiau per tikėjimą pripažįstant savo Viešpatį ir iš prigimties prisimenant Kūrėją. Taigi kaltinti reikia ne prigimtinį žmonių proto silpnumą, bet veikiau iškreiptą valią, Viešpačiui sakant: „Ir dabar, jei norėsite ir klausysite manęs, valgysite žemės gėrybes; o jei nenorėsite ir neklausysite manęs, kalavijas jus praris. Nes Viešpaties burna tai kalbėjo“. Ir Viešpats: „Ateikite pas mane visi, kurie esate prislėgti, ir aš jus atgaivinsiu“.

CXIII (85)
Yra kita erezija, kuri sako, kad dienų pavadinimai: Saulės, Mėnulio, Marso, Merkurijaus, Jupiterio, Veneros, Saturno, yra taip nustatyti Dievo nuo pasaulio pradžios, o ne pavadinti tuščia žmonių savivale; nors nuo pradžios iki graikų karalių ir ano klastingiausiojo Hermio, kuris išdrįso melagingai paskelbti šiuos tuščiausius ir niekingus vardus, jei norėsi patyrinėti, rasi prabėgus daug laiko, ir kad tada pagonys, tai yra graikai, nustatė šiuos vardus… taip pat pagal septynias žvaigždes sakė esant žmonių likimą, kaip anas kliedėdamas apibrėžia. Dienų skaičius: pirma, antra, trečia, ketvirta, penkta, šešta, septinta, buvo pavadintas Dievo, o ne paskelbtas ar perduotas pradžioje šia gėdinga vardo tuštybe.

CXIV (86)
Yra kita erezija, kuri sako, kad pasaulių yra begalė ir nesuskaičiuojama daugybė, pagal kai kurių filosofų tuščią nuomonę, nors Raštas sako esant vieną pasaulį ir moko mus apie vieną; tai jie paėmė iš pranašų apokrifų, tai yra slaptų raštų, kaip ir pagonys; pavyzdžiui, anas Demokritas, kuris teigė esant daug pasaulių ir apie savo išmintį tai skelbdamas, sukėlė daugelio sielas ir abejojančius protus įvairiems paklydimams.

CXV (87)
Yra erezija, kuri, skaitydama Pradžios knygoje Viešpaties žodį apie Adomą: „Štai Adomas tapo kaip vienas iš mūsų, žinantis gera ir bloga; ir dabar, kad kartais jis neištiestų savo rankos, nepaliestų ir neparagautų nuo gyvybės medžio ir negyventų per amžius, išvarė, – sako, – jį Viešpats iš rojaus dėl pavydo“. Ir pirmiausia jie mano, kad vienas dievas sukūrė sielą, o kitas – kūną, kaip mano manichejai, gnostikai, nikolaitai ir kiti pražuvusieji, sakydami, kad šiame pasaulyje yra vienas geras dievas, o kitas – blogas. Ir jie mano, kad šis blogasis dievas liepė išvaryti jį iš rojaus, nekreipdami dėmesio į tai, kad vienas ir tas pats Dievas Tėvas per Sūnų sukūrė mūsų tėvą Adomą ir davė jam įsakymą, kad jo laikydamasis jis išliktų nemirtingas, o sulaužęs įsakymą būtų išvarytas iš rojaus, kaip parašyta; ir kadangi jis tai patyrė priešo įkalbėtas, jie, nekreipdami dėmesio į Kristaus gailestingumą, nusileidžia į amžinos mirties bedugnę. Taigi čia Dievas išvarė mūsų tėvą iš rojaus ne iš pavydo, kad jis ten negyventų ar neragautų nuo gyvybės medžio, bet veikiau rūpindamasis juo: jis nepagailėjo mažame dalyke nusidėjusio, kad pasigailėjęs jis nerastų jo vėliau darančio dar didesnius nusikaltimus vyresniame amžiuje ir netektų jo dar griežčiau pasmerkti kaip kaltą baudžiamajame teisme. Tarp žmogaus ir velnio Kristus buvo ir klausytojas, ir teisingiausias teisėjas, ir geras visame kame. Lygiai taip pat jis nepagailėjo žmogaus, nusidėjusio mažame dalyke, vis dėlto duodamas jam vertą nuosprendį pagal padarytą nuodėmę, ir velniui taip pat palikdamas vietos atgailai. Tačiau velniui nesuprantant, kad reikėtų atgailauti už tokio didelio blogio įkvėpimą, jam vėliau jis saugojo didesnį teismą. Ir žmogus, išvarytas iš rojaus, pasirodo esąs labiau linkęs į atgailą; o velnias, matomas kaip užkietėjęs atgailai, laukia didesnio būsimo teismo griežtumo iš Viešpaties Kristaus, kaip pasakyta: „Nenorėjo suprasti, kad darytų gera“. Ir vėl: „O nedorybės nekentė“. Kadangi Adomas, nusidėjęs mažame dalyke…, įkalbėtas velnio valgyti, tuoj pat atgailavo, jis nusipelnė gauti kaltės atleidimą ir per vaikų gimdymą sugrįžti į rojų Kristaus akivaizdoje. O velnias, neatgailaudamas, kartu su savo bendrininkais yra saugomi didesniam teismui, kaip pasakė Viešpats: „Eikite šalin nuo manęs į amžinąją ugnį, kurią mano Tėvas paruošė velniui ir jo angelams“.

CXVI (88)
Yra tam tikri eretikai, kurie mano, kad mūsų tėvas Adomas ir mūsų motina Ieva buvo akli prieš paragaujant nuo medžio, ir kad vėliau jie atvėrė savo akis ir tada pamatė, jog yra nuogi, nors Raštas anksčiau sakė, kad „pamatė, – sako, – Ieva savo akimis medį ir jo vaisių, ir kad jis geras pažiūrėti ir malonus regėti, ir ištiesusi ranką paragavo“. Taigi tokia nuomonė yra eretikų beprotybė ir veikiau žydų aklumas, nes jie nesupranta nuogumo būdo… ir kad [Raštas] mus mokė apie nemirtingumo praradimą per įsakymo sulaužymą, o ne apie kūno nuogumą. Tai mus mokė apaštalas, sakydamas: „Ir jei apsivilkę Kristumi, – sako, – nebūsime rasti nuogi“; ir vėl: „Apsivilkite Kristumi Jėzumi“; ir tai, ką Viešpats Evangelijoje… barė tą, kuris neturėjo vestuvinio drabužio, nors buvo pakviestas į vestuves.

CXVII (89)
Yra erezija, kuri, girdėdama Pradžios knygoje, kad Viešpats po nuopuolio aprengė mūsų tėvus odiniais drabužiais, mano, kad tuo metu jis sukūrė jiems kūnus ir taip juos apvilko, nors Raštas sako, kad septintą dieną Dievas paėmė žemės iš molio ir suformavo jų kūnus, ir taip vėliau padarė moters kūną iš Adomo šonkaulio. Taigi čia [Raštas] skelbė ne apie jų kūnus [kaip] odinius drabužius, bet pareiškė, kad iš dieviškos galybės suteikė jiems išminties, kad jie pasidarytų sau kūno apdangalus, kaip parašyta: „Kas davė moterims išminties austi drabužius“. O jei kas norėtų suprasti, kad Viešpats padarė jiems drabužius, ir kaip visagalis padarė iš nieko, kaip parašyta: „Kuris šaukia nesančius dalykus tarsi esančius“. Jei jie patys savo išmintimi pasidarė drabužius, kaip sako pranašas, tai protinga; o jei Dievas savo galia tai jiems suteikė, tai nėra neįmanoma. Juk šventykloje moterys ir mergelės audė purpurą, bisą, liną ir kitus reikmenis šventyklos garbei bei uždangalus, taip pat įvairius ir margus šventyklos papuošimus.

CXVIII (90)
Yra erezija, kuri Išėjimo knygoje girdėdama, kad užeigoje, kur jie buvo apsistoję, Mozei pasirodė angelas ir norėjo jį nužudyti (o ne jo sūnų, kuris dar nebuvo apipjaustytas), ima iš to nemenką papiktinimą. Jei kas nori taip suprasti, kad angelas jam grasino, nes praėjus nustatytoms dienoms, tai yra aštuonioms, kurią aštuntą dieną reikėjo apipjaustyti berniuką, jie to nepadarė ir taip paniekino Dievo įsakymą… Todėl mažamečių vaikų kaltė yra ne jų, kiek jų tėvų, kaip parašyta. Todėl, supratusi, kad kaltė buvo tėvų, o ne kūdikio, „tuoj pat, – sako, – paėmusi aštrų akmenį, jo motina apipjaustė berniuką“, ir pamačius kraują angelas tuoj pat pasitraukė nuo jo, ir visiškai pašalino mirties bausmę, kuria grasino. Juk ne Mozė tą valandą pasirodo esąs apipjaustytas, kaip kai kurie mano, bet jo sūnus apipjaustytas, nes tai, kas anksčiau prie patriarchų ir pagal Įstatymą buvo įsakyta, tautos ar kai kurių tėvų buvo vykdoma lėtai, o ne greitai, kaip parašyta.

CXIX (91)
Yra tam tikri eretikai, kurie nerimauja dėl Pakartoto Įstatymo, kuriame Mozė, išeidamas iš kūno ir rašydamas šią knygą, kartodamas iš keturių knygų, kurioje tarsi įtvirtina ankstesnio įstatymo pagrindus, labiau liudija apie kūnišką Kristaus atėjimą; jie klysta ne menkai, galvodami kitaip. Juk Įstatyme, tai yra Išėjimo knygoje, kas buvo parašyta anksčiau, tas yra ir toje pačioje knygoje: tik štai kas atrodo pasakyta jo daugiau, nes pridūrė: „Pranašą jums pakels Viešpats, jūsų Dievas, iš jūsų brolių, kaip mane; jo klausykite. Ir bus, jei kas jo neklausys, bus išrautas su šaknimis“. Kai kurie mano, kad Pakartoto Įstatymo knyga taip pavadinta dėl to, kad jis kalne vėl gavo akmenines plokštes su raštais, nors Išėjimo knygoje žinoma, kad jis gavo ir į kalną lipo du kartus. Taigi protinga, kad tai, kas priklausė Įstatymui ir malonei, būtų apreikšta apie Viešpatį Kristų, kad tai, kas Įstatyme buvo švenčiama per šešėlį, Kristaus kūniškame atėjime būtų paskelbta per tikinčiuosius išsiliejus dangiškai malonei, ir pačioje knygoje būtų perduota visiems užrašyta kaip liudijimas.

CXX (92)
Yra tam tikri eretikai, kurie, išgirdę palaimintąjį Dovydą penkiasdešimtajame psalme sakant: „Aš buvau pradėtas nedorybėje, ir nuodėmėje mano motina pagimdė mane“, mano, kad pranašas taip pasakė, lyg teisėtą santuoką vadintų nedorybe ir nuodėme. Tačiau Dievas Pradžios knygoje sako: „Gimdykite ir dauginkitės, ir pripildykite žemę“, ir: „Santuoka tebūna gerbiama“ ir t. t. Jei kas taip manytų, tai reikštų, kad ir visi tie daugybė teisiųjų buvo pradėti nedorybėje, nors buvo pašventinti dar įsčiose, kaip patriarchai, pranašai, teisėjai, palaimintasis Jeremijas ir palaimintasis Jonas Krikštytojas, kaip parašyta. Bet jie nežino, kad palaimintasis pranašas Dovydas kalbėjo kitu būdu – ne apie natūralų gimimą, bet apie Adomo, mūsų tėvo, ir Ievos nusižengimą. Jie, sulaužę įsakymą ir išvaryti iš rojaus, gimdė vaikus; taigi jis mokė, kad po įsakymo sulaužymo nedorybės Ieva, kaip visų motina, taip pradėjo ir taip pagimdė. Kaipgi Dovydas galėjo apie save sakyti esant pradėtą nedorybėje ir pagimdytą nuodėmėje, kai jis gimė pagal teisėtą teisę ir buvo Dievo išrinktas tokiai karalystės garbei, kaip apie jį parašyta? Taigi čia jis mokė ne apie tai, kad pats buvo pradėtas nedorybėje ar pagimdytas nuodėmėje, bet norėjo parodyti mūsų tėvus Adomą ir Ievą, kad anksčiau padarius nuodėmę, tai yra sulaužius įsakymą, vėliau jie taip gimdė vaikus ir taip mus visus pagimdė. Todėl po nusižengimo pasakyta: „Skausme gimdysi vaikus“, nes iš tų pirmųjų tėvų paveldėjome bendrą ir visuotinį nusižengimo kūno nedorumą, nusileidžiantį į visus, kaip sakė apaštalas: „Kaip per vieną žmogų mirtis atėjo į visus žmones“. Juk ši santuokos teisė, paskelbta Dievo, yra kasdien giriama ir laiminama. Pirmasis dalykas (skausmas) parodė liūdesį, o tai, kad Kristaus dangiškoji malonė tikintiesiems atneš didelį džiaugsmą, jis paskelbė sakydamas: „Jei kas neatgims iš vandens ir dvasios, neįeis į dangaus karalystę“. Todėl tame psalme, numatydamas būsimą džiaugsmą, jis liudijo sakydamas: „Apšlakstysi mane yzopu ir būsiu tyras; nuplausi mane ir pasidarysiu baltesnis už sniegą“, kad per jį mes taip pat, tikintys išganingu krikštu, kartu su juo džiaugtumės.

CXXI (93)
Yra tam tikri eretikai, kurie neteisingai mano apie žemės rutulio padalijimą ir gyvenamųjų vietų paskirstymą, ginčydamiesi, kad graikai, egiptiečiai ar persai pradėjo aprašinėti visą žemės rutulį, o ne palaimintasis Nojus po tvano jį padalijo, davė, nustatė ir tvarkingai paskirstė savo trims sūnums. Iš to vėliau istoriografai, perėmę tarsi kokius kelius, įvairiais melais prikūrė nebūtų dalykų. Taigi palaimintasis Nojus visą žemės rutulį padalijo trims savo sūnums – Semui, Chamui ir Jafetui. Semui jis atidavė Rytus: Indiją, Persiją, iki tam tikros Pietų, Vakarų, Šiaurės dalies iki Libano kalno, ir tvirtu sprendimu patvirtino, kad ten jo pirmagimis turės valdas. Chamui, antrajam sūnui, vertindamas paskirstė visas Sirijas ir Egipto, Afrikos, Etiopijos dieceziją, didžiulę platumą, siekiančią beveik vandenyno ir Ispanijos ribas, kad ji būtų valdoma ir gyvenama, ir dieviška dvasia iš anksto tai paskelbė; viduryje jam leido turėti ribas iki Kapadokijos, tai yra Tauro kalno. O trečiajam, vardu Jafetas, dievišku įsakymu paskyrė šaltas vietas įžengiant į Kapadokiją ir išeinant iš Kilikijos, kurios yra Armėnija, Bosforas, Pontas, Trakija, Panonijos, Ilyrija, Italija ir visos Vakarų dalys. Ir skaičiuojama, kad iš pirmojo kilo dvidešimt penkios kartos, iš antrojo, tai yra Chamo – trisdešimt penkios. O Jafetui, kuriam tuo metu buvo priskaičiuota mažesnė karta, tai yra tik penkioliktoji, palaimintasis Nojus pažadėjo ateityje būsiant didesnę, Raštui sakant: „Teišplečia Viešpats Jafetą, ir tegyvena jis Semo palapinėse“. Nors jam, kaip jaunesniam sūnui, tuo metu buvo suteiktas mažesnis kartų skaičius, vėliau, augant, tam pačiam buvo skirtas didesnis skaičius nei jo dviem broliams, kad jis valdytų ir vidurines, ir kraštutines vietas, tai yra kanaaniečių, egiptiečių, afrikiečių ir persų imperijas. Iš jo vėliau kilo romėnai, žemės rutulio nugalėtojai ir visų tautų valdovai. Iš to žinome, kad romėnai, lotynai, italai kildina savo giminę iš Jafeto, ir kad jie kasdien laiko žemės rutulį savo valdžioje, ir anksčiau dažnai laikė. O jei kas nors dėl graikų melo manoma esant sena, tai visais būdais pasirodo esą laikina, liudijant patiems jų autoriams, Solonui liudijant atėniečiams, kad jis girdėjo iš egiptiečio žynio, sakančio jam: „Solonai, Solonai, jūs, graikai, visada esate jauni ir vaikai. Graikas niekada nebus senas ar senovinis, ir jūs neturite jokio senovinio mokslo ar žinojimo, bet turite pagrobtą ir pasisavintą iš kitų, ir jį išdėstote pakeistą įvairiais melais, ir taip mokote žmones“. Platonas „Timajuje“ taip sako. Juk po kalbų sumaišymo tada pradėjo plisti įvairūs vardai, ir iš ten graikų istoriografai, paimdami du ar tris, rašydami tarsi įvairius paminklus, norėdami pridengti ir paslėpti savo laikinumą, savo pačių liudytojų buvo pripažinti ir įrodyti esą didžiausi melagiai. Juk kai penkiasdešimt iš jų sutaria dėl mūsų, tai yra egiptiečių, chaldėjų, sirų senumo, o du ar trys nesutaria, teisinga pritarti daugelio sutariančių nuomonei, nei dviem ar trims nesutariantiems istoriografams, nes tie daugelis pasakė tiesą, o ne anie du.

CXXII (94)
Yra kita erezija, kuri sako, kad prie Deukaliono ir Piros įvyko senesnis tvanas nei tas, kuris įvyko prie palaimintojo Nojaus. Pagonys, perkeldami tai ir pakeisdami vardus, tokiu pat būdu tvirtina, kad ir arka buvo Graikijoje po tvano; ir kas yra laikina pagoniškoje tuštybėje, tą jie skelbia tarsi senovinį su dideliu melu, ir kas įvyko Tesalijoje, mažoje vietoje, pagonys vagys moko tarsi tai būtų įvykę visur, tai yra visame pasaulyje. Nors tai iš tiesų įvyko po daugelio metų Tesalijoje, kartais nedidelėje vietoje, tačiau anas tvanas įvyko visame pasaulyje, kaip liudija ir pagonių raštai.

CXXIII (95)
Yra kita erezija, kuri sako, kad žmonės gimsta pagal dvylika zodiako ženklų, kaip tie tuščiausi matematikai (astrologai), viso klystkelio ir nusikaltimo skelbėjai; daugelis neišmanėlių, tai išgirdę, atmeta Dievo įstatymą ir nedvejodami tarnauja matematikų tuštybėms, taip išsipildant apaštalo nuosprendžiui: „Garbino kūrinį ir tarnavo jam labiau negu Kūrėjui“. Ir vėl: „Žiūrėkite, kad kas jūsų nesuvedžiotų filosofija ir tuščia apgaule, pagal pasaulio elementus, o ne pagal Kristų; nes jame kūniškai gyvena visa dievystės pilnatvė“. Taigi jie nežino, kad tie dvylika zodiako ženklų, apie kuriuos jie kalba, yra skirtingi klimato ruožai ir skirtingi regionai žemės rutulyje, Dievo nustatyti, kad būtų gyvenami, ir kad būtų nustatyti skirtingi vietų bei laikų deriniai (temperamentai), kaip karšta, šalta, sausa ir drėgna iš keturių pasaulio kampų. Iš jų, kai vėjai, tarsi kokybių pilni šaltiniai, pučia vienas į kitą su didele jėga, įgimta savitai ir esant išganingam mišiniui, vėlgi, kai jų mišinys pasklinda visur, iš to visiems gyventojams suteikiama maloni ir sveika temperatūra; ir taip, ne paslaptis, kad dieviška galybė suteikia mirtingiesiems saldų ir sėkmingą gyvenimą, dovanotą Viešpaties.

CXXIV (96)
Yra kita erezija, kuri sako, kad nuodytojų, piktadarių, žmogžudžių ir kitų tokių sielos pereina į demonus, gyvulius, žvėris ir gyvates. Jie nežino, kad žmogaus siela, kai išeina iš pasaulio, ar gera, ar bloga, tai yra pamaldi ar bedieviška, yra vedama angelo į nustatytą vietą, kad ateityje gautų pagal tai, ką padarė būdama šiame pasaulyje. Jei kas nors mano, kad tai vyksta taip [kaip eretikai sako], jis atrodo turįs bendrystę su pagonių ir filosofų tuštybe, o ne su krikščionybe, kai apaštalas sako: „Mums visiems reikės stoti prieš Kristaus teismo krasę, kad kiekvienas atsiimtų pagal tai, ką darė būdamas kūne“. Ir vėl: „Kad nepaliksi mano sielos pragare“. Ir vėl: „O pragare kas tave šlovins?“ Taigi sielos prigimtis nepavirsta į kitą prigimtį, bet, kai ji savo valia niekina ir apleidžia Dievo įsakymą bei vengia laikytis teisėtų ir išganingų siekių, pasiskirdama būsimam bausmių teismui, ji pripažįstama lygintina su gyvuliais ne dėl kitos priežasties kaip dėl elgesio – ne prigimtimi, bet papročiais, kaip parašyta. Taigi ne gyvulių prigimtimi, bet elgesiu šiame pasaulyje tampa panašūs tokie žmonės – pagonys, žydai ir daugelis kitų. Juk ir Gelbėtojas, sakydamas žydams: „Jūs esate iš tėvo velnio“, parodė tai kaltindamas ir teisdamas juos kaip panašius į jį ne prigimtimi, bet nusikalstamu elgesiu ir žvėriškais jausmais. Ir Jonas žydams pasakė: „Angių išperos“.

CXXV (97)
Kiti yra eretikai, kurie sako, kad Viešpats nužengė į pragarą ir ten paskelbė visiems jau po mirties, kad tie, kurie ten išpažintų, būtų išgelbėti. Tai prieštarauja pranašui Dovydui sakant: „O pragare kas tave šlovins?“ Ir apaštalas: „Kurie nusidėjo be įstatymo, be įstatymo ir pražus“. Bet kai Viešpats sako: „Kai kuriems bus lengviau nei tam miestui, kuris netikėjo“, būtent apaštalų mokymu ir evangelija, lyginant daugelį bausmių, jis sako, kad jie kentės mažesnes kančias nei anie, tačiau netvirtina, kad dėl to jie bus išgelbėti. Juk kas mano, kad netikri poetai ir tušti filosofai, Dievo maištininkai, gali būti išgelbėti, tas klysta blogiau už juos ir nesutaria su tiesa, nes pagoniškos bedievystės sėklas žmonių protuose pasėjo ne kas kitas, kaip tie tušti poetai ir filosofai, dievų ir deivių pavadinimus. Juk pranašas šaukia apie būsimą teismą, kad čia jam būtų atleista atgailaujant, sakydamas: „Atleisk man, kad atsigaučiau, prieš man išeinant, ir manęs daugiau nebus“. Jei net teisieji nusidėję ir atgailaudami dar šiame gyvenime vargiai gavo atleidimą…, kaip sako Saliamonas: „Ir jei teisusis vargiai bus išgelbėtas, tai kur pasirodys bedievis ir nusidėjėlis?“ Juk jei jie būtų tikėję esant Dievą, nebūtų sėję gėdingų dievų ir deivių vardų ir Kristaus nužengime į pragarą būtų gavę atleidimą. Taigi, kai bedieviai ir Dievo priešai yra visur, kaipgi jie po mirties ten išpažindami bus išgelbėti? Kai apaštalas moko, kad kiekvienam žmogui skirta mirti, o po to būti teisiamam, kaip parašyta, prieš Kristaus teismo krasę, ir gauti pagal tai, ką darė šiame pasaulyje. Tačiau Gelbėtojas patvirtina, sakydamas apie tuos, kurie netikėjo Tėvu; iš to jis paskelbė, kad jie taip pat bus teisiami. O kas tikėjo Tėvą prieš ateinant Kristui kūne, perėjo iš bedievių teismo. Tačiau lyginant nusidėjėlius ir bedievius, yra bausmių ir kirčių įvairovė; nėra pilno išteisinimo abiem, bet teismo teisingumas ir vertas atlygis pagal nuodėmę, net ir tiems, kurie prie Nojaus buvo praryti vandens, kaip mokė Raštas.

CXXVI (98)
Yra kita erezija, kuri abejoja dėl sielos kilmės ir mano, kad ji susideda iš elementų, kaip daugelis tuščiausių filosofų: vieni įtaria žmogaus sielą esant iš ugnies, kiti iš vandens, kiti iš dvasios (oro), kiti iš materijos, kiti iš šaltinio, kiti iš atomų, kiti tarsi orą; nors siela yra sukurta Viešpaties iš nieko, kaip parašyta: „Kuris padarė iš nieko viską, kad būtų tai, ko nebuvo“. Taigi siela, sukurta Dievo, buvo pavadinta Dievo paveikslu po angelų sukūrimo; juk žmogus yra mažesnis nei angelų prigimtis, kaip parašyta: „Padarei jį trumpam mažesnį už angelus“. Bet jei jis laikysis įstatymo įsakymų, tada bus kaip angelai. Jei angelai, būdami Dievo tarnai, yra pavaldūs įstatymui, tai tuo labiau ir žmogaus siela yra pavaldi įstatymui… jei laikysis to, kas jai įsakyta, tada turės sakyti tai, ką Viešpats pasakė apaštalams: „Ir kai padarysite viską, sakykite: Esame nenaudingi tarnai; ką mums buvo įsakyta, tą padarėme“.

CXXVII (99)
Yra kita erezija, kuri sako apie Gelbėtoją, kad jis pirmiau buvo pas Tėvą, o taip (vėliau) gimė; ir kai jie paprastai taip išpažįsta, žmonėms sukelia įvairių papiktinimų: juk būti anksčiau ir gimti vėliau yra visais atžvilgiais prieštaringa. Ir nors jo gimimas yra dvejopas – vienas dievystės, neapibrėžtas ir amžinas, kitas įsikūnijimo per Mergelę, laikinas, ir dėl to nėra abejonės – vis dėlto pagal dievystę turime žinoti, kad jam niekada netrūko buvimo su Tėvu, ir kad tas, kuris visada buvo su Tėvu, buvo iš savęs paties ir nebuvo žinomas kaip gimęs iš Tėvo, kaip kai kurie klysdami įtaria. Taigi, jei abu dalykai pateikiami su gera interpretacija, tai parodomas tikrojo tikėjimo pagrindas: kad pripažintume jį gimusį iš Tėvo tiesiogiai, šį viengimį Sūnų, tačiau ne laike, bet prieš visus amžius ir visą kūriniją pripažintume ir tikėtume jį gimusį iš Tėvo tiesiogiai, kaip dera, ir nežinotume (neigtume) jį pasiliekantį ir visada pasilikusį [be gimimo] Tėve. Taigi nėra jokio atskyrimo ar prieštaravimo tarp „visada būti“ ir „būti buvusiam“ bei „būti gimusiam“. Nes „visada būti“ sakoma dėl amžinybės, kad Sūnus nebūtų laikomas laikinu; o „gimusį“ sako todėl, kad bažnyčia skelbia jį pažįstanti gimusį ne iš savęs paties, bet iš Tėvo. Taigi nereikia atskirti vieno nuo kito, bet reikia sujungti Sūnaus amžinybę ir gimimą su amžinybe, ir apie Tėvą taip reikia tikėti bei laikytis išpažinimo, kad pripažintume vieną mums Tėvą gimdytoją ir vieną mums Sūnų, Tėvo viengimį, tiesiogiai gimusį iš Tėvo. Taigi „visada būti“ ir „būti gimusiam“ pagal pamaldų tikėjimą yra lygu, kad ir jo amžinas gimimas nebūtų laikinas, ir kad nebūtų ignoruojama tikra viengimio Sūnaus savybė bei amžinybė iš Tėvo ir su Tėvu. O jei kas išpažįsta jį pirmiau buvus negimusį, ir taip vėliau buvusį pagimdytą iš Tėvo, tas nežino, ką išpažįsta. Manydamas išvengiąs vienos erezijos, jis pakliūva į kitą, blogesnę, išpažindamas Sūnų negimusį, tikriau sakant, paneigdamas ir Tėvą, ir Sūnų, skelbdamas du negimusius ir paneigdamas vieno negimusio Tėvo ir vieno viengimio Sūnaus, [gimusio] tiesiogiai iš Tėvo, skirtumą.

CXXVIII (100)
Yra tam tikri eretikai, kurie mano, kad Viešpats per Mozę apie faraoną pasakė taip: „Tam aš tave iškėliau, kad parodyčiau savo galybę tavyje“, ir: „Užkietinte užkietinsiu faraono širdį, kad jis jūsų neišleistų“. Ir apaštalas sako: „Taigi tai priklauso ne nuo to, kuris nori, nei nuo to, kuris bėga, bet nuo gailestingo Dievo“. Tačiau apaštalas tai sako ne apibrėždamas, bet diskutuodamas ir mokydamas tiesos, kad kas nors nemanytų Dievą taip pasakius; juk jis turi atkreipti dėmesį į tai, ką sako Viešpats: „Kad parodyčiau tavyje visą savo galybę“, tai yra didžiadvasiškumą, gerumą, kantrybę, kuri išlieta visiems šiame pasaulyje. Juk kai jam tai sako, sako kiekvienam žmogui, esančiam kūne; skelbia apie klestėjimą, turtus ir laikiną valdžią. Tie, kurie kreipia dėmesį į turtus, tampa tingesni ir aplaidesni Dievo Kristaus baimės ir malonės atžvilgiu, ir taip pamiršta savo galutinį išganymą bei tampa užmaršūs Dievo baimės. Juk kai pats faraonas buvo spaudžiamas vargų, jis nenoromis pripažino Dievą, kaip parašyta, o kai vėl buvo Dievo paleistas (paliktas ramybėje), grįžo kaip šuo prie savo vėmalų. Todėl visų pagonių, žydų, eretikų ir turtuolių bei nusidėjėlių sielos klestėjimo metu kartais pasirodo niekinančios Dievą; todėl naudingas ir išganingas pamokymas (bausmė) yra reikalingas žmonių giminei visuose dalykuose, pranašui sakant: „Gera man, Viešpatie, kad pažeminai mane, kad išmokčiau tavo įstatus“; ir vėl apie pabarimą: „Kai Viešpats žudė žydus, tada jie ieškojo jo ir budėjo pas jį“. Taigi palaimintasis apaštalas nesako „nebėkime“ arba „nenorėkime tarnauti Dievui“, bet pirmiausia turime bėgti savo valia, o tada – ne su pasipūtimu ir gyrimusi, tarsi savo jėga ir teisumu, bet kad pelnytume būti išgelbėti Kristaus gailestingumu. Juk kas bėga su puikybe ir pasipūtimu, tas ne iš Dievo tikisi pagalbos, kiek prisiima teisumą iš savo elgesio. Taigi palaimintasis apaštalas moko mus ir bėgti, ir norėti, ir kad tai yra mūsų valioje, kad tame gerų darbų bėgime išliktume nuolankume, ir tik tada galiausiai viltumės galį gauti išganymą iš paties Viešpaties, kaip sako Viešpats: „Ir kai padarysite viską, sakykite, kad esame nenaudingi tarnai“; [ir Saliamonas]: „Ir jei teisusis vargiai bus išgelbėtas, kur pasirodys nusidėjėlis ir bedievis?“ Taigi mumyse yra tam tikri dalykai, kuriuose reikia bėgti. Tačiau yra didesni dalykai, kurių reikia tikėtis ir prašyti iš Dievo, kaip sako apaštalas: „Nežinote, ko prašote“, pavyzdžiui, jei kas sakytų: „Galiu būti kankinys, galiu būti apaštalas“, ir nesako: „Jei Dievas Kristus panorės“, nes tas dovanos ir malonės padidėjimas suteikiamas jo, o ne įgyjamas tuščiu žmonių pasipūtimu ir gyrimusi. Tokia valia yra gundančio ir pasipūtusio žmogaus, o ne ieškančio ir maldaujančio, kad nusipelnytų gauti tokį orumą.

CXXIX (101)
Yra tam tikri eretikai, kaip manichejai, gnostikai, nikolaitai ir kiti, kurie drįsta sakyti apie palaimintąjį Dovydą, kad jis nebuvo Viešpaties Kristaus pranašas, nei visų dieviškųjų Raštų mokytojas ir aiškintojas, bet buvo žmogiško giedojimo ir pasaulietinio dalyko kūrėjas, nors jis, labiau už daugelį kitų, nusipelnė skelbti žmonių giminei dangiškos malonės ir išganingo Kristaus Viešpaties slėpinio paslaptis. Kaip kitiems šventiesiems Viešpats Kristus suteikė skirtingą malonę, taip šiam suteikė didesnį žinojimą, Viešpačiui sakant: „Duosiu jums šventus ir tikrus Dovydo dalykus“; ir: „Radau Dovydą, Jesės sūnų, žmogų, kuris vykdys visus mano širdies norus, sako Viešpats“. Taigi jie nežino, kad šis karalius ir pranašas Dovydas buvo greitas ir galingas dieviškųjų Raštų aiškintojas, pasiųstas Viešpaties, kad tai, kas anksčiau buvo sakoma, kas buvo matoma dabar ir kas pranašaujama ateityje – visa tai jis trumpai surinkęs paskelbtų žmonių giminei; ir kad trijose pirmojo psalmo eilutėse jis išdėstytų visą dalykų esmę, praeities, dabarties ir ateities tiesą, skelbdamas visus kiekvienos tautos paklydimus ir įvairius nusikaltimus, kai sako: „Palaimintas žmogus, kuris nenuėjo į bedievių (tai yra pagonių) tarybą, ir nestojo į nusidėjėlių (tai yra žydų) kelią, ir neatsisėdo į marintojų (tai yra eretikų) krėslą“; ir iš čia, jau tarsi iš gausių šaltinių ir medžiagų, jis mokytų apie įvairias nedorybės sėklas, būsimas žmonių giminei, kad, paniekinus ir pasmerkus šias tris blogybes – pagonybę, judaizmą ir visas erezijas – būtų garbinamas vien tikrasis Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios tikėjimas, kurį visi tiki.
Vedamas dieviško uolumo, palaimintasis Dovydas tuo metu, matydamas žmones aukojančius demonams, o ne Dievui, Jeruzalės mieste pastatė keturis chorus pagal pasaulio kryptis… septyniasdešimt du [žmones?], taip pat paskyrė keturis giedotojus ir begalę kitų išorėje saugoti Dievo arką. O viduryje, jai stovint, giedojo su liaudimi pats palaimintasis patriarchas Dovydas, ir kaip toks didis liudytojas bei Viešpaties iš anksto paskirtas, jis giedodamas atiduodavo įvairius psalmių džiaugsmus ir šloves ne kam kitam, o pačiam Viešpačiui Kristui. Tris kartus kasdien skambant giesmei su psalmių maldomis, jis gėrėjosi su visa liaudimi, skelbdamas dievišką Kristaus atėjimą ir žadėdamas pasauliui būsimus džiaugsmus dėl to; apie jį ir Viešpats teikėsi pasakyti, kad buvo daug pranašų ir išminčių, kurie troško pamatyti ir išgirsti tai, ką apaštalai nusipelnė išgirsti ir pamatyti. Juk visiems akivaizdu, kad net ir ta graikų išmintis, kuri atrodo esanti, pagal laiką kyla iš Įstatymo, pranašų ir ypač iš palaimintojo Dovydo. Todėl ir poetai bei kiti išminčiai, norėdami pasakyti tai, ką norėjo, eilėmis bandė jį pamėgdžioti ir suklastoti; argumentus, kuriuos paėmė iš Įstatymo ir pranašų, pakeitę vardus, jie, skubėdami pažeisti tiesos teises, pasėjo pasaulyje įvairius savo neištikimybės melus. Iš to daugelis pasaulietinių ir neišmanančių žmonių, to nežinodami, trokšta garbinti ir sekti laikiną pagonišką melą, o ne senovines ir tikras išganingo krikščioniško Įstatymo paslaptis bei pagrindus. Iš jų pačių tuštybių, tai yra iš graikų istoriografų, galima pažinti, kokia laikina yra tuščia graikų išmintis; kai ji pamažu atpažįstama saviškių, be abejonės yra niekinama, mindžiojama ir kasdien smerkiama.

CXXX (102)
Yra kiti eretikai, kurie patiria nemenką paklydimą dėl psalterio nelygybės (netvarkos), manydami, kad ne visa psalterio knyga yra palaimintojo Dovydo. Kai jie ieško istorijos pagal eilę, randa nelygybę, tai yra mato, kad paskutiniai dalykai padėti pirmi, o pirmi – paskutiniai, ir dėl to patiria nemenką papiktinimą. Pavyzdžiui, trečiajame psalme jis kenčia persekiojimą nuo sūnaus, o šimtajame ir tolesniuose kalbama apie kovą su svetimšaliu, nors randame, kad jis pirmiausia kovojo su Galijotu savo jaunystėje, o karą su savo sūnumi patyrė vėliau senatvėje. Ir nors tai reikia suprasti dvasiškai apie Kristų, vis dėlto ieškantys istorijos apie tą patį palaimintąjį pranašą yra trikdomi nemenko kliuvinio. Kadangi Raštas sako, kad po septyniasdešimt dviejų psalmių pasibaigė Dovydo himnai, o vėliau vėl daugelyje psalmių skelbiamas jo titulas, jie skundžiasi ir dėl to, kodėl taip yra sudėliota, nežinodami, kad palaimintajam karaliui ir pranašui įvairūs psalmių džiaugsmai buvo teisingai suteikti Viešpaties. Jei psalmiuose randami ir kitų titulai, vis dėlto visa šlovės suma buvo suteikta šiam autoriui ir įkūrėjui Kristaus kaip pranašui, karaliui ir patriarchui.
Apie psalmių nelygybę pagal istoriją uoliausi autoriai, kurie aiškino, pasakė tai: kad dažnai ištinkant nelaisvei žydų tautą nuo pagonių dėl stabmeldystės (nes žydai garbino stabus kartu su jais), tarp kitų dalykų pagonys ieškodavo ir degindavo dieviškuosius Raštus. Jei kas nors būdavo paslėpęs ką nors iš psalmių, vėliau, atėjus taikai, tie patys dieviškieji Raštai būdavo ieškomi kelių šventųjų. Kai juos rasdavo, tie, kurie tuo metu buvo išminčiai – nes pranašų jau nebuvo, tik kunigai – priimdavo juos ir, sulaikyti baimės, pagal tai, kaip gaudavo iš kai kurių, taip sudėdavo psalmių tekstą ir taip liepdavo išdėstyti tvarką. Taigi, jei yra nelygybė pagal istoriją, kaip daugelis sakė, tai atrodo esanti priežastis. Tačiau uoliesiems yra akivaizdu, kad toje pačioje psalmių nelygybėje reikia atpažinti dvasinį ir lygų Kristaus mokslą: kad tai, kas yra pradžioje, tas pats būtų ir viduryje taip pat apie Kristų, ir tai, kas turėjo būti vėliau, apie jį būtų pasakyta anksčiau visur. Todėl apaštalas sako: „Kristus vakar ir šiandien, tas pats ir per amžių amžius“. Juk neabejotina, kad psalmės buvo pasakytos su dvasine galia: kad tai, kas anksčiau buvo padaryta per velnią dėl stabų bedievystės, tai pasirodytų kaip ir prie žydų padarytas nusikaltimas jam suvedžiojus; ir kad paties [velnio] darbas yra ir eretikų iškrypimas, kasdien dygstantis pabaigoje, tai žino ir skelbia katalikų bažnyčia.

<…>