Apie visatą (De Mundo)

Nors traktatas „De Mundo“ (liet. Apie visatą, gr. Περὶ Κόσμου, lot. De Mundo, angl. On the Universe, pranc. Du monde, vok. Über das Weltall, it. Del mondo) ilgą laiką puošėsi Aristotelio vardu, šiandien mokslininkai sutaria: tai buvo meistriškas „mokslinis populiarinimas“, parašytas greičiausiai tarp I a. pr. m. e. ir II a. m. e. Tai nebuvo bandymas sukurti naują filosofinę sistemą, o veikiau siekis supakuoti sudėtingas graikų žinias apie kosmosą į įkvepiantį, beveik religinį pasakojimą. Būtent šis „supakavimas“ tapo lemiamu veiksniu, padėjusiu krikščionybei suformuoti savo požiūrį į Dievą ir Jo santykį su kūrinija.

Intelektualinis „prekės ženklas“: Kodėl meluoti apie autorių?

Vėlyvojoje antikoje priskirti kūrinį garsiam autoriui (kaip Aristotelis) nebuvo klastotė šiuolaikine prasme. Tai buvo būdas suteikti tekstui autoritetą. Jei norėjai, kad tavo kosminė vizija būtų priimta rimtai, geriausia buvo ją pateikti kaip „prarastą“ didžiojo Mokytojo laišką Aleksandrui Didžiajam. Šis strateginis ėjimas suveikė – traktatas tapo vienu skaitomiausių vadovėlių, kurį citavo tiek pagonys, tiek ankstyvieji krikščionys.

Esminis lūžis: Dievas ne gamtoje, o virš jos

Aristotelis tikėjo, kad Dievas yra „Pirmasis pajudintojas“, savotiškas visatos variklis. Tačiau „De Mundo“ žengia žingsnį toliau ir suformuluoja idėją, kuri tapo krikščionybės pamatu – Dievo transcendenciją.

„Dievas iš tiesų yra visų daiktų išlaikytojas ir kūrėjas, tačiau Jis nepatiria nuovargio, kurį patiria gyvūnas ar darbininkas. Jis valdo nenaudodamas rankų.“

Ši citata tiesiogiai atsakė į didžiausią to meto teologinį iššūkį: kaip suderinti Dievo didybę su pasaulio purvu ir chaosu? Autoriaus pasiūlyta Persijos karaliaus analogija (Dievas valdo per savo „galią“, o ne tiesiogiai) leido teologams paaiškinti, kad Dievas yra visur per savo apvaizdą, bet kartu išlieka šventas ir nepaliestas materijos netobulumo.

Įtaka religijai: Nuo apologetų iki Bizantijos

„De Mundo“ įtaka krikščioniškajai minčiai buvo milžiniška ir ją galima suskirstyti į tris pagrindines sritis:

1. Dievo apvaizdos (Pronoia) supratimas

Ankstyvieji krikščionių apologetai (pavyzdžiui, Justinas Kankinys ar Atėnagoras) rėmėsi šiuo traktatu, kad paaiškintų pagonims, jog krikščionių Dievas nėra vietinis žydų dievukas, o tas pats kosminis Valdovas, apie kurį rašė „Aristotelis“. Idėja, kad pasaulį valdo ne aklas atsitiktinumas, o dieviška harmonija, tapo pagrindiniu argumentu prieš epikūrininkus.

2. Kūrinijos grožio teologija

Traktatas mokė matyti gamtą ne kaip demonų buveinę, o kaip Dievo šlovės atspindį. „De Mundo“ aprašoma „priešingybių harmonija“ (kaip sausra ir drėgmė sukuria gyvybę) padėjo pagrindus vėlesniam požiūriui, kad gamta yra „antroji Biblija“, per kurią galima pažinti Kūrėją.

3. Dievo „Energijų“ koncepcija

Vėliau, Bizantijos teologijoje (ypač Jono Damaskiečio darbuose), traktato idėja apie Dievo „galią“ (dynamis), kuri veikia pasaulyje, kol pats Dievas lieka neprieinamas savo esme, tapo pamatine rytų krikščionybės doktrina. Tai leido išlaikyti pusiausvyrą tarp Dievo artumo (Jis yra čia) ir Jo nepažnumo (Jis yra anapus).

„De Mundo“ kosminis hierarchinis modelis

Kodėl tai svarbu

„De Mundo“ mums rodo momentą, kai mokslas nustojo būti tik techniniu stebėjimu ir tapo dvasine patirtimi. Šis traktatas padėjo krikščionybei išeiti iš siauro kultinio rėmo ir tapti universalia intelektualine jėga, sugebėjusia kalbėtis su graikų filosofais jų pačių kalba. Be šio vėlyvojo „pseudo-aristoteliško“ populiarinimo, mūsų supratimas apie Dievą kaip apie „visatos architektą“ galbūt būtų buvęs visiškai kitoks.

ARISTOTELIS – De mundo – APIE PASAULĮ

Su Bekkerio numeracija

[391a] Dažnai man, Aleksandrai, filosofija atrodė esanti išties dieviškas ir antgamtiškas dalykas, ypač kai ji vienintelė, pakėlusi akis į būtybių reginį, stengėsi pažinti jose glūdinčią tiesą. Nors kiti nuo to atsitraukė dėl šio dalyko aukštybės ir didybės, ji neišsigando užduoties ir nelaikė savęs neva nevertos pačių gražiausių dalykų, bet manė, kad jų pažinimas jai yra pats artimiausias ir labiausiai deramas. Juk kadangi kūnui nebuvo įmanoma pasiekti dangaus buveinės ir, palikus žemę, apžvelgti tą šventą vietą (kaip kadaise kvailai sumanė Aloadai), tai siela per filosofiją, pasitelkusi vadovu protą, peržengė ribas ir iškeliavo, radusi nepavargstantį kelią. Ji mintimis surinko tai, kas vietos atžvilgiu yra labiausiai nutolę vienas nuo kito, lengvai, manau, atpažinusi giminingus dalykus, ir dieviška sielos akimi suvokusi tai, kas dieviška, ėmė pranašauti žmonėms. Tai ji patyrė norėdama, kiek tik įmanoma, visiems gausiai dalyti savo turimus turtus. Todėl tuos, kurie mums uoliai aprašė vienos vietovės prigimtį, vieno miesto planą, upės dydį ar kalno grožį – kaip kai kurie jau yra padarę, vieni aprašydami Osą, kiti Nisą, kiti Korikijos urvą, kiti bet kokią pasitaikiusią smulkmeną – galima būtų tik apgailestauti dėl jų mažadvasiškumo: jie stebisi paprastais dalykais ir didžiuojasi menku reginiu. Taip jiems nutinka todėl, kad jie nėra regėję geresnių dalykų – turiu omenyje Pasaulį (Kosmosą) ir didžiausius dalykus jame; juk jei jie kada nors būtų nuoširdžiai į tai pažvelgę, [391b] nesistebėtų niekuo kitu, bet visi kiti dalykai jiems atrodytų maži ir nieko verti prieš šių didybę. Tad kalbėkime mes ir, kiek įmanoma, teologiškai mąstykime apie visus šiuos dalykus – kokia yra kiekvieno prigimtis, padėtis ir judėjimas. Manau, kad ir tau, geriausiam iš vadovų, dera domėtis didžiausių dalykų istorija ir filosofijoje nemąstyti apie nieką, kas menka, bet tokiais dovanomis priimti geriausius.

Pasaulis (Kosmosas) yra sistema, sudaryta iš dangaus, žemės ir tose ribose esančių prigimčių. Kita prasme pasauliu vadinama visumos tvarka ir išdėstymas, saugomas Dievo ir dėl Dievo. Šios sistemos vidurį, nejudamą ir tvirtą, gavo gyvybę teikianti žemė – visų įvairiausių gyvūnų židinys ir motina. O tai, kas virš jos, visa ir visur apribota pačiame viršuje, dievų buveinė, pavadinta dangumi. Būdamas pilnas dieviškų kūnų, kuriuos mes įpratę vadinti žvaigždėmis, judėdamas amžinu judėjimu, jis vienu apsisukimu ratu nepaliaujamai per amžius šoka kartu su jais visais. Kadangi visas dangus ir pasaulis yra sferos pavidalo ir juda, kaip sakiau, be perstojo, būtinai yra du nejudantys taškai, vienas priešais kitą (lygiai kaip tekinimo staklėse besisukančioje sferoje), kurie lieka tvirti ir laiko sferą, apie kuriuos sukasi visa masė; šie taškai vadinami poliais. Jei per juos įsivaizduotume nubrėžtą tiesę, kurią kai kurie [392a] vadina ašimi, tai bus pasaulio skersmuo, kurio viduryje yra žemė, o galuose – du poliai. Iš šių nejudančių polių vienas yra visada matomas, esantis virš galvos šiaurinėje pusėje, ir vadinamas arktiniu (šiauriniu), o kitas visada paslėptas po žeme pietinėje pusėje ir vadinamas antarktiniu (pietiniu).

Dangaus ir žvaigždžių substanciją mes vadiname eteriu (aither) – ne, kaip kai kurie mano, dėl to, kad ji degtų (aithesthai) būdama ugninės prigimties (jie klysta dėl galios, kuri yra labiausiai nutolusi nuo ugnies), bet dėl to, kad ji visada bėga (aei thein) sukdamasi ratu, būdama elementas, skirtingas nuo tų keturių, nesugadinamas ir dieviškas. Iš jame esančių žvaigždžių vienos neklystamai sukasi kartu su visu dangumi, išlaikydamos tas pačias vietas; jų viduryje vadinamasis Zodiako ratas įstrižai juosia per tropikus, padalytas į dvylikos ženklų sritis. Kitos gi, būdamos planetos (klaidžiojančios), iš prigimties nejuda nei tuo pačiu greičiu kaip pirmosios, nei viena su kita, bet skirtinguose ratuose, taip kad viena yra arčiau žemės, kita – aukščiau.

Neklystančiųjų žvaigždžių daugybė žmonėms yra neištiriama, nors jos juda viename paviršiuje – viso dangaus paviršiuje. O planetų, kurių suskaičiuojama septynios, yra tiek pat ratų, išsidėsčiusių vienas po kito taip, kad aukštesnis visada yra didesnis už esantį žemiau, ir visi septyni yra vienas kitame, tačiau visi jie apimti neklystančiųjų žvaigždžių sferos. Poziciją, kuri visada yra artimiausia šiai sferai, užima ratas to, kuris vadinamas Fainonu (Švytinčiuoju) bei Kronu (Saturnu); po jo eina Faetono (Spindinčiojo) bei Dzeuso (Jupiterio) ratas; tada Piroejo (Ugninio), vadinamo Herakliu bei Arėju (Marsu); toliau – Stilbono (Žėrinčiojo), kurį vieni vadina šventuoju Hermio, kiti – Apolono; po jo – Fosforo (Šviesnešio), kurį vadina Afrodite (Venera), o kiti – Hera; tada Saulės, ir paskutinis – Mėnulio ratas, iki kurio ribojasi eteris, apimantis dieviškus kūnus ir judėjimo tvarką.

Po eterinės ir dieviškos prigimties, kurią skelbiame esant tvarkingą, be to, nekintančią, nepakeičiamą ir nejaučiančią kančios, eina ta, kuri visa yra jaučianti, kintanti ir, trumpai tariant, gendant ir laikina. Pirmoji šios [prigimties] dalis yra smulkiadalelė ir degi substancija, [392b] uždegama eterio dėl savo dydžio ir judėjimo greičio. Šioje ugninėje ir, kaip sakoma, netvarkingoje srityje švysteli pašvaistės, liepsnos šaudo, atsiranda sijos ir duobės, kometos čia sustoja ir dažnai užgęsta. Po ja yra pasklidęs oras, savo prigimtimi tamsus ir šaltas; bet apšviestas ir kartu įkaitintas anõs [ugninės sferos], jis tampa šviesus ir šiltas. Jame, kuris irgi priklauso jaučiančiai ir visaip kintančiai galiai, susidaro debesys, krinta lietūs, sniegas, šerkšnas ir kruša, pučia vėjai ir uraganai, griaudėja griaustiniai, žaibuoja, krinta žaibai ir susiduria daugybė tamsių audrų.

Po oro prigimties yra įsitvirtinusi žemė ir jūra, pilna augalų, gyvūnų, šaltinių ir upių – vienos iš jų susigeria į žemę, kitos išsilieja į jūrą. Ji išmarginta tūkstančiais žolynų, aukštais kalnais, gūdžiomis giriomis ir miestais, kuriuos įkūrė išmintingas gyvūnas – žmogus, taip pat jūros salomis ir žemynais. Įprasta kalba dalija gyvenamąjį pasaulį į salas ir žemynus, nesuprantant, kad ir visa ši visuma yra viena sala, apsupta vadinamosios Atlanto jūros. Tikėtina, kad toli, kitapus vandenyno, yra daug kitų salų, vienos didesnės, kitos mažesnės už šią, bet mums visos, išskyrus šią, yra nematomos. Juk tai, kas mūsų salos yra šių jūrų atžvilgiu, tas pats ši gyvenamoji žemė yra Atlanto jūros atžvilgiu, ir daugybė kitų – visos jūros atžvilgiu; nes ir jos yra tam tikros didelės salos, skalaujamos didelių vandenynų. Visa drėgmės prigimtis, būdama paviršiuje ir kai kuriose žemės vietose – vadinamosiose gyvenamose žemėse – iškilusi į viršų, būtų pati artimiausia oro prigimčiai. Po jos, gelmėse, pačiame pasaulio viduryje, susitelkusi visa žemė, suspausta ir nejudanti; ir tai yra visa pasaulio dalis, kurią vadiname apačia.

Taigi šie penki elementai, [393a] sferiniu būdu sudėti penkiose sferose taip, kad mažesnė visada apimama didesnės (turiu omenyje: žemė vandenyje, vanduo ore, oras ugnyje, ugnis eteryje), sudarė visą pasaulį. Ir visa, kas viršuje, tapo dievų buveine, o kas apačioje – trumpaamžių gyvūnų. Šios apatinės dalies viena sritis yra drėgna, kurią esame įpratę vadinti upėmis, šaltiniais ir jūromis, o kita – sausa, kurią vadiname žeme, žemynais ir salomis.

Vienos salos yra didelės, kaip, sakyta, visa ši gyvenamoji žemė ir daugelis kitų, apsuptų didelių vandenynų; kitos mažesnės, mums matomos ir esančios viduje [Viduržemio jūroje]. Iš šių vienos yra reikšmingos: Sicilija, Sardinija, Korsika, Kreta, Euboja, Kipras ir Lesbas; kitos menkesnės: vienos vadinamos Sporadomis, kitos Kikladomis, dar kitos turi kitus pavadinimus.

Jūra, esanti už gyvenamojo pasaulio, vadinama Atlanto arba Vandenynu, ir ji teka aplink mus. O vidinė jūra, prasiveržianti siauru žiočių keliu vakaruose ties vadinamaisiais Heraklio stulpais, įteka į vidinę jūrą lyg į uostą, po truputį platėja ir išsilieja, apimdama dideles įlankas, susijungiančias viena su kita, vienur susiaurėdama į sąsiaurius, kitur vėl išsiplėsdama. Sakoma, kad pirmiausia įplaukiant pro Heraklio stulpus dešinėje ji suformuoja dvi įlankas, vadinamąsias Sirtes – Didžiąją ir Mažąją. Kitoje pusėje ji jau nebe taip aiškiai sudaro įlankas, bet suformuoja tris jūras: Sardinijos, vadinamąją Galų ir Adrijos. Toliau už jų skersai yra Sicilijos jūra, po jos – Kretos, o tęsiant toliau: vienoje pusėje Egipto, Pamfilijos ir Sirijos, kitoje – Egėjo ir Mirtajo jūros. Priešais minėtąsias driekiasi daugiadalis Pontas (Juodoji jūra), kurio pats giliausias kampas vadinamas Meotide (Azovo jūra), o išorėje, [393b] link Helesponto, ji susijungia žiotimis su vadinamąja Propontide.

Rytuose, ties saulės patekėjimu, vėl įtekėdamas Vandenynas, atverdamas Indijos ir Persijos įlankas, parodo besitęsiančią Raudonąją jūrą, kurią [Vandenynas] atskiria. Kitame „rage“ (kyšulyje), tekėdamas per siaurą ir ilgą sąsiaurį, jis vėl išsiplečia, apribodamas Hirkanijos ir Kaspijos jūras. O už jos yra gili vieta virš Meotidės ežero. Tada po truputį virš skitų ir Keltikos jis spaudžia gyvenamąją žemę link Galų įlankos ir minėtųjų Heraklio stulpų, už kurių Vandenynas teka aplink žemę.

Šiame vandenyne yra dvi labai didelės salos, vadinamos Britų salomis – Albionas ir Iernė (Airija), didesnės už anksčiau minėtąsias, esančios virš keltų. Ne mažesnė už jas yra Taprobanė (Šri Lanka) už indų, įstriža gyvenamajai žemei, ir vadinamoji Febolė, esanti Arabijos įlankoje. Nemažai ir kitų mažų salų aplink Britų salas ir Iberiją ratu vainikuoja šią gyvenamąją žemę, kurią pavadinome sala. Jos plotis plačiausioje žemyno vietoje yra šiek tiek mažiau nei keturiasdešimt tūkstančių stadijų, kaip sako tie, kurie gerai išmano geografiją, o ilgis – apie septyniasdešimt tūkstančių. Ji dalijama į Europą, Aziją ir Libiją (Afriką).

Europa yra ta dalis, kurios ribos aplinkui yra Heraklio stulpai, Ponto gelmės ir Hirkanijos jūra, kuria siauriausia sąsmauka eina į Pontą; kai kurie vietoje sąsmaukos nurodo Tanaiso (Dono) upę. Azija yra tai, kas tęsiasi nuo minėtos sąsmaukos prie Ponto ir Hirkanijos jūros iki kitos sąsmaukos, esančios tarp Arabijos įlankos ir vidinės jūros, apribota šios jūros ir aplinkinio Vandenyno. Kai kurie Azijos riba laiko liniją nuo Tanaiso iki Nilo žiočių. Libija yra tai, kas tęsiasi nuo Arabijos sąsmaukos iki Heraklio stulpų. Kiti sako – nuo [394a] Nilo iki jų. Egiptą, kurį apiplauna Nilo žiotys, vieni priskiria Azijai, kiti Libijai, o salas vieni išskiria atskirai, kiti priskiria kaimyninėms dalims. Tokia tad yra žemės ir jūros, kurią esame įpratę vadinti gyvenamuoju pasauliu, prigimtis ir padėtis.

Dabar pakalbėkime apie pačius reikšmingiausius reiškinius joje ir aplink ją, apibendrindami tik tai, kas būtina. Nuo jos nuolat į viršų, į orą virš mūsų, kyla dviejų rūšių išgaravimai, smulkiadaleliai ir visiškai nematomi, nebent [kai] rytinėse dalyse kartais matoma, kaip jie kyla nuo upių ir šaltinių. Vienas iš jų yra sausas ir dūmingas, kylantis nuo žemės, o kitas – drėgnas ir garingas, išgaruojantis nuo drėgnos prigimties. Iš šiojo susidaro rūkai, rasos, įvairios šalnų formos, debesys, lietūs, sniegas ir kruša, o iš sausojo – vėjai, įvairūs pūtimai, griaustiniai, žaibai, viesulai, perkūnijos ir kiti dalykai, kurie yra jiems giminingi.

Rūkas yra garingas išgaravimas, negimdantis vandens, tankesnis už orą, bet retesnis už debesį; jis atsiranda arba iš pradinio debesies, arba iš jo likučio. Jo priešingybė vadinama ir yra giedra, kuri yra ne kas kita kaip oras be debesų ir be rūko. Rasa yra drėgmė, krentanti iš giedros dėl smulkaus susitelkimo, ledas – iš giedros sušalęs vandens telkinys, šerkšnas – sušalusi rasa, o šerkšnotoji rasa – pusiau sušalusi rasa.

Debesis yra susitelkęs garingas tirštumas, galintis pagimdyti vandenį. Lietus atsiranda išspaudžiant labai sutirštėjusį debesį ir turi tiek rūšių, kiek yra debesies suspaudimo būdų: jei spaudimas švelnus, jis barsto minkštus lašus, jei stiprus – stambesnius. Tai vadiname liūtimi, kuri yra didesnė už lietų, kai ištisiniai srautai krenta ant žemės. Sniegas atsiranda lūžtant sutirštėjusiems debesims, kai jie suskyla prieš pavirstant vandeniu; lūžimas sukuria putotumą ir baltumą, o esančios drėgmės sušalimas – šaltį, jai dar neištirpus ir nepraskydus. Kai jis [394b] krinta stipriai ir gausiai, vadinamas pūga. Kruša atsiranda, kai pūga susisuka ir dėl suspaudimo įgauna svorį greitesniam kritimui; priklausomai nuo atskilusių gabalų dydžio, krušos ledėkai būna didesni, o kritimas – smarkesnis. Šie reiškiniai kyla iš drėgnojo išgaravimo.

Iš sausojo išgaravimo, šalčio stumiamo taip, kad tekėtų, atsiranda vėjas; juk jis yra ne kas kita kaip daug ir gausiai tekantis oras, kuris taip pat vadinamas dvelksmu (pneuma). Dvelksmu (pneuma) dar vadinama ir augaluose, gyvūnuose bei per viską persmelkianti sielą turinti ir gyvybinga substancija, apie kurią dabar kalbėti nebūtina. Vėjus, pučiančius ore, vadiname vėjais, o iš drėgmės kylančius iškvėpimus – vėjeliais (auromis).

Vėjai, pučiantys nuo sudrėkintos žemės, vadinami sausumos vėjais, o tie, kurie veržiasi iš įlankų – įlankų vėjais; kažką panašaus turi ir vėjai nuo upių bei ežerų. Tie, kurie atsiranda plyšus debesiui ir išsisklaidžius jo tirštumui, vadinami škvalais (eknefijais); o jei staiga prapliumpa su vandeniu – liūtiniais vėjais. Tie, kurie nuolat pučia iš rytų, vadinami eurais, iš šiaurės – borėjais, iš vakarų – zefyrais, iš pietų – notais.

Iš eurų (rytų vėjų) kaikijas yra vėjas, pučiantis iš vasaros saulėtekio pusės, apeliotas – iš lygiadienio saulėtekio, o euras – iš žiemos saulėtekio. Iš priešingų zefyrų (vakarų vėjų) argestas yra tas, kuris pučia iš vasaros saulėlydžio (kai kas jį vadina olimpiniu, kiti japigu), zefyras – iš lygiadienio saulėlydžio, o lipsas – iš žiemos saulėlydžio. Iš borėjų (šiaurės vėjų) tikrasis, esantis šalia kaikijo, vadinamas borėju, aparktijas – tas, kuris pučia tiesiai nuo poliaus per dienovidinį, o thraskijas – pučiantis šalia argesto (kai kas jį vadina kirkiju). Iš notų (pietų vėjų) tas, kuris sklinda iš nematomo poliaus priešais aparktiją, vadinamas notu, euronotas – tarp noto ir euro. Tą, kuris yra kitoje pusėje, tarp lipso ir noto, vieni vadina libonotu, kiti – libofeniku.

Kai kurie vėjai yra tiesioginiai, kurie pučia tiesiai į priekį, kiti – grįžtamieji, kaip [395a] vadinamasis kaikijas. Vieni vyrauja žiemą, kaip notai, kiti vasarą, kaip vadinamieji etesijai (metiniai vėjai), kurie yra mišinys iš šiaurės pučiančių vėjų ir zefyrų. Vadinamieji ornitijai (paukščių vėjai) yra pavasariniai vėjai, savo prigimtimi priklausantys borėjams.

Kalbant apie stiprius vėjus: kataygida yra vėjas, staiga smogiantis iš viršaus; tiuela – smarkus ir staiga užpuolantis vėjas; lailapas ir strobilas (sūkurys) – vėjas, besisukantis iš apačios į viršų; žemės išpūtimas (anaphysema) – vėjas, kylantis aukštyn iš kokios nors gelmės ar plyšio; kai jis sukdamasis smarkiai veržiasi, tai yra požeminis viesulas (prester). Vėjas, įsisukęs į tankų ir drėgną debesį ir išstumtas per jį, smarkiai plėšydamas vientisus debesies sluoksnius, sukelia didelį griausmą ir trenksmą, kuris vadinamas griaustiniu – lygiai kaip vėjas, smarkiai varomas vandenyje. Plyštant debesiui vėjas užsidega ir sušvinta – tai vadinama žaibu. Jis pasirodo anksčiau už griaustinį, nors įvyksta vėliau, nes regimąjį dalyką prigimtis leidžia pamatyti anksčiau nei išgirsti garsą: vienas matomas ir iš toli, o kitas – tik pasiekęs klausą; ypač kai vienas (turiu omenyje ugninį) yra greičiausias iš visų dalykų, o kitas (orinis) yra ne toks greitas ir pasiekia klausą smūgio metu.

Blykstelėjęs ir užsidegęs [vėjas], smarkiai lėkdamas iki pat žemės, vadinamas keraunu (perkūnu/žaibu); jei jis pusiau ugninis, bet šiaip smarkus ir masyvus – presteriu (viesulu); jei visiškai be ugnies – tifu. Kiekvienas iš jų, krisdamas į žemę, vadinamas skeptu (trenkiančiu žaibu). Iš keraunų tie, kurie yra suodini, vadinami psoloentais (dūminiais), greitai praskriejantys – argetais (baltaisiais), vingiuotai lekiantys – helikijomis (spiraliniais), o tie, kurie trenkia į žemę – skeptais.

Apibendrinant reiškinius ore: vieni yra pagal atspindį, kiti pagal substanciją. Pagal atspindį yra vaivorykštės, stulpai ir panašūs dalykai; pagal substanciją – pašvaistės (selas), krentančios žvaigždės, kometos ir panašūs dalykai. Vaivorykštė yra saulės arba mėnulio segmento atspindys drėgname, gaubtame ir ištisiniame debesyje, matomas kaip veidrodyje rato lanku. Stulpas yra tiesus vaivorykštės atspindys. Halas yra [395b] švytėjimo atspindys aplink žvaigždę; jis skiriasi nuo vaivorykštės tuo, kad vaivorykštė pasirodo priešais saulę ir mėnulį, o halas – aplink visą žvaigždę. Pašvaistė (selas) yra sutelktos ugnies užsidegimas ore. Vienos pašvaistės šaudo, kitos stovi vietoje. Šaudymas yra ugnies atsiradimas iš trinties, kai ji greitai juda ore ir dėl greičio sukuria ilgio įspūdį; o stovėjimas yra pailgas išsitęsimas be judėjimo, tarsi žvaigždės tėkmė. Jei ji išplatėja viename gale, vadinama kometa. Dažnai pašvaistės išlieka ilgesnį laiką, o kartais užgęsta tuojau pat. Matoma ir daug kitų reginių formų: vadinamieji deglai, sijos, statinės ir duobės – taip pavadinti dėl panašumo į šiuos daiktus. Vieni iš jų matomi vakaruose, kiti rytuose, kiti abiejose pusėse, retai šiaurėje ar pietuose. Visi jie yra nepastovūs, nes nė vienas iš jų nėra užfiksuotas kaip nuolat matomas ir pastovus. Tokie tad yra oro reiškiniai.

Žemė taip pat savyje talpina daug šaltinių – kaip vandens, taip ir vėjo bei ugnies. Vieni iš jų yra po žeme, nematomi, tačiau daugelis turi angas ir išpūtimus, kaip Lipara, Etna ir Eolo salų ugnikalniai. Jie dažnai teka lyg upės ir išmeta įkaitusius luitus. Kai kurie, būdami po žeme šalia vandens šaltinių, juos sušildo: vienus šaltinius padaro drungnus, kitus verdančius, kitus maloniai šiltus.

Panašiai daugelyje žemės vietų atsivėrusios vėjų angos. Vienos iš jų priverčia prisiartinusius pulti į entuziazmą (beprotybę), kitos – nykti, kitos – pranašauti (kaip Delfuose ir Lebadėjoje), o kitos visiškai sunaikina (kaip Frigijoje). Dažnai giminingas vėjas, gerai sumišęs, nustumtas į gilius žemės urvus ir tapęs svetimas savo vietoms, sukrečia daugelį dalių. Dažnai, susikaupęs didelis kiekis iš išorės, jis įstringa jos ertmėse ir, uždarytas be išėjimo, su jėga ją supurto, ieškodamas sau išėjimo, ir sukelia reiškinį, kurį esame įpratę vadinti žemės drebėjimu.

Iš žemės drebėjimų [396a] tie, kurie krato į šonus smailiu kampu, vadinami epiklintais (pasvirusiais); tie, kurie mėto aukštyn ir žemyn stačiu kampu – brastais (išmetančiais); tie, kurie sukelia įgriuvas į tuštumas – izematijais (įgriūvančiais); o tie, kurie atveria bedugnes ir perplėšia žemę – rēktais (plėšiančiais). Kai kurie iš jų išmeta vėją, kiti akmenis, kiti purvą, kiti atveria šaltinius, kurių anksčiau nebuvo. Kai kurie apverčia viską vienu postūmiu – jie vadinami ostais (stumiančiais). Tie, kurie atšoka atgal ir pasvyrimais į abi puses bei atšokimais visada atitaiso tai, kas supurtyta, vadinami palmatijais (vibruojančiais) – jie sukelia panašų pojūtį kaip drebulys. Būna ir griaudžiančių žemės drebėjimų, kurie krato žemę su triukšmu. Dažnai žemės griausmas kyla ir be drebėjimo, kai vėjas nėra pakankamai stiprus, kad supurtytų, bet susisukęs joje daužosi su veržlia jėga. Įeinantys vėjai sutirštėja ir nuo žemėje paslėptos drėgmės.

Analogiški reiškiniai vyksta ir jūroje: juk dažnai atsiveria jūros bedugnės, vanduo atsitraukia, užplūsta bangos – kartais jos atsimuša atgal, kartais tik stumia į priekį, kaip pasakojama apie Helikę ir Būrą. Dažnai jūroje įvyksta ugnies išsiveržimai, šaltinių ištryškimai, upių išsiliejimai, medžių išaugimai, srovės ir sūkuriai, analogiški vėjams – vieni viduryje jūrų, kiti sąsiauriuose ir kirtimuose. Sakoma, kad daugelis atoslūgių ir bangų pakilimų visada lydi mėnulį tam tikrais nustatytais laikais. Bendrai tariant, elementams susimaišius tarpusavyje ore, žemėje ir jūroje, natūraliai susidaro panašūs reiškiniai, kurie atskiroms dalims atneša žūtį ir atsiradimą, bet visumą išsaugo nesunaikinamą ir negimusią.

Visgi kai kas stebėjosi, kaip gi pasaulis, sudarytas iš priešingų pradų – turiu omenyje sausų ir drėgnų, šaltų ir šiltų – seniai nesugriuvo ir [396b] nežlugo. Tai tas pats, lyg kas stebėtųsi miestu, kaip jis išlieka sudarytas iš visiškai priešingų luomų: vargšų ir turtingų, jaunų ir senų, silpnų ir stiprių, blogų ir gerų. Jie nesupranta, kad tai ir yra pats nuostabiausias politinės santarvės bruožas – iš daugelio sukurti vieną ir iš nepanašių vienodą būvį, priimantį kiekvieną prigimtį ir likimą. Galbūt gamta trokšta priešingybių ir iš jų, o ne iš panašių dalykų, sukuria darną; juk ji suvedė patiną su patele, o ne kiekvieną su tos pačios lyties atstovu, ir pirmąją santarvę sudarė per priešingybes, o ne per panašumus. Atrodo, kad ir menas, mėgdžiodamas gamtą, daro tą patį. Tapyba, sumaišiusi baltų ir juodų, gelsvų ir raudonų spalvų prigimtis, sukuria atvaizdus, derančius su originalais; muzika, sumaišiusi aukštus ir žemus, ilgus ir trumpus garsus įvairiuose balsuose, sukuria vieną harmoniją; gramatika, padariusi balsių ir priebalsių mišinį, iš jų sudarė visą meną.

Tai yra tas pats, kas buvo pasakyta tamsiojo Herakleito: „Sujungimai: visuma ir ne visuma, sutariantis ir besiskiriantis, kartu skambantis ir neskambantis; iš visko viena ir iš vieno viskas.“ Taip ir visumos – turiu omenyje dangaus, žemės ir viso pasaulio – sandarą viena harmonija sutvarkė per pačių priešingiausių pradų sumaišymą: sausą sumaišiusi su drėgnu, karštą su šaltu, sunkų su lengvu, tiesų su apvaliu. Visą žemę ir jūrą, eterį, saulę, mėnulį ir visą dangų sutvarkė viena per viską einanti galia, iš nemaišytų ir skirtingų [elementų] – oro, žemės, ugnies ir vandens – sukūrusi visą pasaulį ir apėmusi jį vienu sferos paviršiumi; ji privertė pačias priešingiausias prigimtis jame sutarti tarpusavyje ir iš to suplanavo visatos išgelbėjimą. To priežastis yra elementų sutarimas, o sutarimo priežastis – lygios dalys ir tai, kad nė vienas iš jų negali daugiau [397a] už kitą; juk sunkūs dalykai turi lygų pasipriešinimą lengviems, o karšti – kitiems. Gamta didžiuosiuose dalykuose moko, kad lygybė kažkaip yra santarvės saugotoja, o santarvė – visų gimdytojo ir paties gražiausiojo pasaulio saugotoja.

Kokia gi prigimtis galėtų būti geresnė už šią? Juk bet kurią, kurią kas nors įvardytų, ji yra jo dalis. Visa, kas gražu, yra pavadinta pagal jį, ir visa, kas sutvarkyta, sakoma esant „pappuošta“ (kekosmēsthai) nuo žodžio „kosmos“ (pasaulis/papuošimas). Kas iš atskirų dalykų galėtų susilyginti su dangaus tvarka ir žvaigždžių, saulės bei mėnulio judėjimu, kurie juda tiksliausiais matais iš amžiaus į kitą amžių? Koks galėtų būti toks neklystamumas, kurį saugo gražūs ir viską gimdantys metų laikai, tvarkingai atnešantys vasaras ir žiemas, dienas ir naktis mėnesiui ir metams užbaigti? Ir iš tiesų, dydžiu jis yra pats didingiausias, judėjimu – greičiausias, spindesiu – skaisčiausias, galia – nesenstantis ir nemirtingas. Jis atskyrė jūrų, sausumos ir oro gyvūnų prigimtis ir savo judėjimais pamatavo jų gyvenimus. Iš jo visi gyvūnai kvėpuoja ir turi sielą. Jame ir netikėtos naujovės įvyksta tvarkingai: susiduriant visokiems vėjams, krintant iš dangaus žaibams, pratrūkstant baisioms audroms. Per tai išspausta drėgmė ir išvėdinta ugnis atveda visumą į santarvę ir ją nuramina. Žemė, pasipuošusi įvairiausiais augalais, trykštanti šaltiniais ir pilna gyvūnų, laiku viską išauginanti, maitinanti ir priimanti, nešanti tūkstančius formų ir reiškinių, lygiai taip pat išlaiko nesenstančią prigimtį, nors ir kratoma žemės drebėjimų, užliejama potvynių ar vietomis deginama gaisrų.

Atrodo, kad visa tai vyksta jos labui ir suteikia amžiną išsaugojimą: kai ji dreba, pro plyšius išsiveržia vėjų įsiveržimai, rasdami išėjimą, kaip minėta aukščiau; kai ji valoma lietumis, nuplaunama viskas, kas ligota; kai ją apipučia vėjeliai, išgryninama tai, kas po ja ir virš jos. Ir [397b] liepsnos sušvelnina šaltį, o šalčiai sumažina liepsnas. Iš atskirų dalykų vieni gimsta, kiti klesti, kiti žūsta. Gimimai pristabdo žūtis, o žūtys palengvina gimimus. Viena išgelbėjimo grandinė, einanti per viską, kai elementai nuolat keičiasi vietomis ir vienu metu nugali, kitu yra nugalimi, saugo visatą nesunaikinamą per amžius.

Galiausiai reikia trumpai pakalbėti apie visumą laikančią priežastį, kaip ir apie kitus dalykus. Juk būtų klaidinga, kalbant apie pasaulį – net jei ir ne detaliai, o tik bendram suvokimui – praleisti tai, kas pasaulyje yra svarbiausia.

Yra senas ir visiems žmonėms protėvių perduotas pasakojimas, kad viskas susidarė iš Dievo ir dėl Dievo, ir jokia prigimtis pati savaime nėra pakankama, jei ji palikta be išgelbėjimo, ateinančio iš Jo. Todėl kai kurie senovės mąstytojai buvo paskatinti sakyti, kad visa tai, kas mums pasirodo per akis, klausą ir visus jutimus, yra pilna dievų, taip pateikdami pasakojimą, derantį dieviškai galiai, bet ne esmei. Juk Dievas iš tiesų yra visų dalykų gelbėtojas ir gimdytojas, kad ir kaip jie šiame pasaulyje būtų sukurti; tačiau jis nepatiria vargo kaip savo rankomis dirbantis ir triūsiantis gyvūnas, bet naudojasi nepavargstančia galia, kuria suvaldo net ir tai, kas atrodo toli.

Jis gavo aukščiausią ir pirmąją vietą, todėl vadinamas Aukščiausiuoju, pagal poetą įsikūręs „aukščiausioje viršūnėje“ viso dangaus. Jo galia labiausiai mėgaujasi arčiausiai jo esantis kūnas, tada tas, kuris po jo, ir taip toliau iki mūsų kraštų. Todėl žemė ir tai, kas ant žemės, būdami labiausiai nutolę nuo Dievo teikiamos naudos, atrodo silpni, nedarnūs ir pilni didelės sumaišties; vis dėlto, kiek dieviškumas gali persmelkti viską, tai vienodai nutinka ir mūsų aplinkoje, ir virš mūsų – priklausomai nuo to, ar esame arčiau, ar toliau Dievo, daugiau ar mažiau [398a] gauname naudos.

Tad geriau manyti – kas ir dera, ir Dievui labiausiai tinka – kad galia, įsikūrusi danguje, tampa išsigelbėjimo priežastimi net ir labiausiai nutolusiems, trumpai tariant – visiems, o ne kad ji pati vaikšto ir lankosi ten, kur nėra gražu ar padoru pačiai dirbti žemiškus darbus. Juk tai netinka net žmonių vadovams – prižiūrėti kiekvieną bet kokį darbą: turiu omenyje kariuomenės vadą, miesto ar namų galvą – jei reiktų surišti patalynę ar atlikti kokį nors prastesnį darbą, kurį padarytų bet kuris vergas. Veikiau taip, kaip pasakojama apie Didįjį Karalių.

Kambizo, Kserkso ir Darijaus prabanga buvo didingai išpuošta iki pat orumo ir didybės viršūnės. Pats jis, kaip sakoma, buvo įsikūręs Sūzuose arba Ekbatanoje, visiems nematomas, turėdamas nuostabius karališkuosius rūmus ir aptvarą, tviskantį auksu, gintaru ir dramblio kaulu. Daug vartų vieni po kitų, prieangiai, atskirti vienas nuo kito daugybe stadijų, buvo įtvirtinti varinėmis durimis ir didelėmis sienomis. Išorėje buvo išrikiuoti pirmieji ir labiausiai vertinami vyrai: vieni – asmens sargybiniai ir tarnai aplink patį karalių, kiti – kiekvieno aptvaro sargai, vadinamieji vartininkai ir ausys, kad karalius, vadinamas viešpačiu ir dievu, pats viską matytų ir viską girdėtų. Be šių, buvo paskirti kiti: pajamų valdytojai, karo ir medžioklės vadai, dovanų priėmėjai ir kitų darbų prižiūrėtojai, kiekvienas pagal poreikį.

Visą Azijos imperiją, kuri vakaruose ribojasi su Helespontu, o rytuose su Indu, buvo pasidaliję pagal tautas karvedžiai, satrapai ir karaliai – Didžiojo Karaliaus vergai, taip pat pasiuntiniai, žvalgai, pranešimų nešėjai ir signalinių laužų prižiūrėtojai. Tokia didelė buvo tvarka, ypač signalinių laužų, kurie perduodami vienas kitam iš eilės degė nuo imperijos pakraščių iki Sūzų ir Ekbatanos, kad karalius tą pačią dieną sužinodavo apie viską, kas naujo įvyko Azijoje.

[398b] Reikia manyti, kad Didžiojo Karaliaus pranašumas prieš pasaulį valdantį Dievą yra tiek pat menkesnis, kiek ano [karaliaus] pranašumas prieš menkiausią ir silpniausią gyvūną. Tad jei Kserksui atrodė negarbinga pačiam viską dirbti savo rankomis, viską vykdyti, ko tik nori, ir visur stovint pačiam tvarkyti reikalus, tai daug labiau tai būtų nederama Dievui. Jam oriau ir labiau tinka būti įsikūrusiam aukščiausioje vietoje, o jo galiai, persmelkiančiai visą pasaulį, judinti saulę ir mėnulį, sukti visą dangų ir būti išsigelbėjimo priežastimi tiems, kas žemėje. Juk jam nereikia jokių gudrybių ar kitų tarnystės, kaip mūsų valdovams, kuriems dėl silpnumo reikia daugybės rankų. Pats dieviškiausias dalykas yra lengvai ir paprastu judesiu sukurti įvairiausias formas, lygiai kaip tai daro mechanikų meistrai, per vieną paleidžiamąjį instrumento mechanizmą atliekantys daugybę įvairių veiksmų.

Panašiai ir lėlininkai (neurospastai), patraukę vieną virvelę, priverčia judėti ir lėlės kaklą, ir ranką, ir petį, ir akį, o kartais ir visas dalis tam tikru ritmu. Taip ir dieviškoji prigimtis nuo tam tikro paprasto pirmojo judesio perduoda galią gretimiems dalykams, o nuo jų vėl kitiems, esantiems toliau, kol ji pereina per viską. Juk vienas dalykas, pajudintas kito, pats vėl tvarkingai pajudina kitą, visiems veikiant pagal savo prigimtinę sandarą, tačiau ne visiems einant tuo pačiu keliu, bet skirtingais ir įvairiais, o kai kuriems – net priešingais, nors pirmasis postūmis judėjimui buvo vienas. Tai tas pats, lyg kas iš indo kartu išmestų rutulį, kubą, kūgį ir cilindrą – juk kiekvienas iš jų judės pagal savo formą. Arba jei kas, sterblėje laikydamas vandens, sausumos ir sparnuotąjį gyvūną, išmestų juos kartu: aišku, kad plaukiantis nušokęs nuplauks į savo buveinę, sausumos gyvūnas nušliauš į savo papročius ir ganyklas, o oro gyvūnas, pakilęs nuo žemės, nuskris aukštyn, vienai pirmajai priežasčiai suteikus visiem jų prigimtinį lengvumą.

[399a] Taip yra ir su pasauliu: per paprastą viso dangaus sukimąsi, kuris užbaigiamas per dieną ir naktį, atsiranda skirtingos visų [kūnų] orbitos, nors jie visi apimti vienos sferos; vieni juda greičiau, kiti lėčiau, priklausomai nuo nuotolių ilgio ir kiekvieno savitos sandaros. Mėnulis savo ratą užbaigia per mėnesį, augdamas, pilnėdamas ir dildamas; Saulė – per metus, kaip ir tie, kurie bėga kartu su ja: Fosforas (Aušrinė) ir vadinamasis Hermio [Merkurijus]. Piroejas (Marsas) – per dvigubai ilgesnį laiką nei šie, Dzeuso (Jupiterio) – per šešis kartus ilgesnį nei šis, ir paskutinis, vadinamasis Krono (Saturno) – per dvigubai su puse ilgesnį laiką nei esantis po juo. Viena harmonija iš visų giedančių ir šokančių danguje kyla iš vieno ir baigiasi vienu, teisingai pavadindama visumą Pasauliu (Kosmosu – tvarka), o ne netvarka.

Lygiai kaip chore, pradėjus korifėjui (choro vadovui), kartu uždainuoja visas vyrų, o kartais ir moterų choras, skirtingais balsais – aukštesniais ir žemesniais – sukurdamas vieną darnią harmoniją, taip yra ir su Dievu, valdančiu visatą. Pagal signalą iš aukštybių, duotą to, kurį teisingai būtų galima vadinti Korifėju, visada juda žvaigždės ir visas dangus. Visu ryškumu spindinti saulė keliauja dviem keliais: vienu, patekėdama ir nusileisdama, atskiria dieną ir naktį, kitu, judėdama pirmyn į šiaurę ir atgal į pietus, atveda keturis metų laikus. Dėl tos pirmosios ir pradinės priežasties laiku krenta lietūs, pučia vėjai, atsiranda rasa ir visi reiškiniai aplinkoje. Juos seka upių tėkmės, jūros potvyniai, medžių augimas, vaisių nokimas, gyvūnų gimimas, visų dalykų mityba, klestėjimas ir nykimas, prie to prisidedant, kaip sakiau, ir kiekvieno dalyko individualiai sandarai.

Tad kai visų vadovas ir gimdytojas, nematomas niekam kitam, išskyrus protą, duoda ženklą kiekvienai prigimčiai, esančiai tarp dangaus ir žemės, viskas nuolat juda savo ratais ir ribomis, kartais išnykdami, kartais pasirodydami, atskleisdami tūkstančius formų ir vėl jas paslėpdami – ir visa tai iš vieno prado. Tai visiškai [399b] panašu į veiksmą, vykstantį karo metu, kai kariuomenei duodamas trimito signalas. Tuomet kiekvienas, išgirdęs garsą, daro savo: vienas pasiima skydą, kitas užsideda šarvus, kitas antblauzdžius, šalmą ar diržą; vienas kinko žirglą, kitas lipa į vežimą, kitas perduoda slaptažodį. Tuojau pat būrininkasstoja į būrį, taksiarchas į rikiuotę, raitelis į sparną, o lengvasis pėstininkas išbėga į savo vietą. Viskas juda pagal vieną signalą, vykdant vadovo, turinčio valdžią, įsakymą.

Taip reikia mąstyti ir apie visatą: viskas atlieka savo funkcijas, raginama vieno postūmio, ir šis postūmis yra nematomas ir neregimas. Tai visiškai netrukdo nei jam veikti, nei mums tikėti; juk ir siela, dėl kurios mes gyvename ir turime namus bei miestus, būdama nematoma, yra matoma per savo darbus. Visa gyvenimo tvarka yra jos atrasta, sutvarkyta ir palaikoma: žemės arimas ir sėjimas, menų išradimai, įstatymų taikymas, valstybės santvarka, vidaus veikla, karas užsienyje, taika. Taip reikia mąstyti ir apie Dievą: jis yra stipriausias savo galia, gražiausias grožiu, nemirtingas gyvenimu, geriausias dorybe; būdamas neregimas jokiai mirtingai prigimčiai, jis matomas iš pačių darbų. Juk visi reiškiniai – ir tie, kurie vyksta ore, ir žemėje, ir vandenyje – iš tiesų gali būti vadinami pasaulį valdančio Dievo darbais. Iš jo, pasak gamtininko Empedoklio:

„Visa, kas buvo, kas yra ir kas bus ateityje,
Medžiai išaugo, ir vyrai, ir moterys,
Žvėrys ir paukščiai, ir vandenyje gyvenančios žuvys.”

Tai iš tikrųjų panašu (nors palyginimas ir menkas) į vadinamuosius skliautų kertinius akmenis (omphaloi), kurie, gulėdami viduryje ties sujungimu iš abiejų pusių, harmonijoje ir tvarkoje išlaiko visą skliauto formą nejudamą. Sako, kad ir skulptorius Feidijas, kurdamas Atėnę akropoliui, jos skydo viduryje įspaudė savo veidą ir per nematomą meistrystę taip surišo jį su [400a] statula, kad, jei kas norėtų jį pašalinti, neišvengiamai turėtų sugriauti ir sunaikinti visą statulą.

Tokį santykį pasaulyje turi Dievas, išlaikantis visumos harmoniją ir išgelbėjimą, tik jis nėra viduryje, kur yra žemė ir ši drumsta vieta, bet viršuje, tyras tyroje vietoje, kurią mes teisingai vadiname dangumi (ouranos) nuo žodžio „riba” (oros), esanti viršuje, ir Olimpu, kaip visiškai spindintį (hololampes) ir atskirtą nuo bet kokios tamsos ir netvarkingo judėjimo, kokie vyksta pas mus dėl audrų ir vėjų jėgos. Kaip sakė ir poetas:

„Į Olimpą, kur, sako, yra dievų buveinė saugi visada;
Nei vėjai jos nekrato, nei lietus kada
Sušlapina, nei sniegas ten krenta, bet giedra
Driekiasi be debesų, ir balta šviesa bėgioja.”

Tai liudija ir visas gyvenimas, priskirdamas aukštutinę vietą Dievui; juk visi mes, žmonės, tiesiame rankas į dangų, kai meldžiamės. Pagal šią logiką neblogai pasakyta ir tai:

„Dzeusui teko platus dangus eteryje ir debesyse.”

Todėl ir patys vertingiausi iš juntamų dalykų užima tą pačią vietą: žvaigždės, saulė ir mėnulis. Tik dangaus kūnai dėl to visada išlaiko tą pačią tvarką ir yra išpuošti, niekada nepakeisti ir nejudinami, tuo tarpu žemiški dalykai, būdami kintami, patiria daug pokyčių ir nelaimių. Juk jau ir smarkūs žemės drebėjimai suplėšė daugelį žemės dalių, ir baisios liūtys užtvindė, ir bangų antplūdžiai bei atsitraukimai dažnai žemynus pavertė jūra, o jūras – žemynais; vėjų ir uraganų jėga kartais apvertė ištisus miestus; gaisrai ir liepsnos – vieni kilę iš dangaus anksčiau, kaip pasakojama apie Faetoną, sudegino rytines dalis, kiti vakaruose išsiveržė ir išsiveržė iš žemės, kaip kad Etnoje pratrūkus krateriams ir ugniai tekant per žemę lyg srauniam upeliui.

Ten dievybė ypatingai pagerbė ir pamaldžiųjų [400b] giminę: kai jie buvo apsupti lavos srauto dėl to, kad nešė ant pečių senus tėvus norėdami juos išgelbėti, ugnies upė, priartėjusi prie jų, išsiskyrė ir nukreipė liepsną į vieną ir į kitą pusę, išsaugodama jaunuolius nepažeistus kartu su tėvais.

Bendrai kalbant, kas laive yra vairininkas, vežime – vadeliotojas, chore – vadovas, mieste – įstatymų leidėjas, stovykloje – vadas, tas pasaulyje yra Dievas. Tik su tuo skirtumu, kad aniesiems valdymas yra varginantis, reikalaujantis daug judėjimo ir rūpesčių, o jam – be skausmo, be vargo ir atskirtas nuo bet kokio kūniško silpnumo. Juk įsitvirtinęs nejudamoje vietoje, jis galia viską judina ir suka, kur nori ir kaip nori, įvairiomis formomis ir prigimtimis. Lygiai kaip ir miesto įstatymas, būdamas nejudamas, piliečių sielose sutvarko visus valstybės reikalus: juo sekdami, akivaizdu, pareigūnai eina į įstaigas, teisėjai į savo teismus, tarybos nariai ir tautos susirinkimo dalyviai į atitinkamus susirinkimus; vienas eina į pritaneją pietauti, kitas pas teisėjus gintis, kitas į kalėjimą mirti. Vyksta ir teisėtos viešosios vaišės, ir metinės šventės, aukos dievams, herojų garbinimas ir liejamos aukos mirusiems. Įvairūs dalykai, daromi skirtingai pagal vieną nurodymą ar teisėtą valdžią, išlaiko tai, kas pasakyta poeto:

„Miestas pilnas smilkalų dūmų,
Ir kartu pilnas peanų (giesmių) bei dejuojančių.”

Taip reikia manyti ir apie didesnį miestą, turiu omenyje pasaulį. Juk Dievas mums yra nešališkas įstatymas, nepriimantis jokio pataisymo ar pakeitimo, geresnis, manau, ir tvirtesnis už tuos, kurie surašyti ant kirbidžių (lentelių). Jam vadovaujant nejudamai ir darniai, visa dangaus ir žemės santvarka yra valdoma, padalyta pagal visas prigimtis per savas sėklas į augalus ir gyvūnus, pagal gimines ir rūšis. Juk ir vynuogės, [401a] ir palmės, ir persėjos,

„Ir figmedžiai saldūs, ir alyvmedžiai”,

kaip sako poetas, ir tie, kurie neduoda vaisių, bet teikia kitokią naudą – platanai, pušys ir buksmedžiai,

„Ir alksnis, ir tuopa, ir kvapnusis kiparosas”,

ir tie, kurie veda saldų rudenį vaisių, bet sunkiai išlaikomą,

„Kriaušės, granatmedžiai ir obelys spindinčiais vaisiais”,

ir gyvūnai – laukiniai ir prijaukinti, tiek ore, tiek ant žemės, tiek vandenyje besiganantys – gimsta, klesti ir žūsta paklusdami Dievo įstatymams. „Juk kiekvienas šliaužiojantis padaras varomas kirčiu (plėtojamas smūgiu)”, kaip sako Herakleitas.

Būdamas vienas, jis turi daugybę vardų, vadinamas pagal visus reiškinius, kuriuos pats sukuria. Mes vadiname jį Zenu ir Dzeusu (Dia), vartodami šiuos vardus lygiagrečiai, tarsi sakytume: tas, dėl kurio (di’ hon) gyvename (zōmen). Jis vadinamas Krono ir Laiko (Chronou) vaiku, nes tęsiasi iš beribio amžiaus į kitą amžių. Jis vadinamas Žaibuojančiu, Griaudžiančiu, Giedruoju, Eteriniu, Perkūniškuoju ir Lietinguoju pagal lietų, perkūnijas ir kitus reiškinius.

Be to, jis vadinamas Vaisinguoju (Epikarpios) nuo vaisių, Miesto globėju (Polieus) nuo miestų; Gimdytoju, Namų saugotoju, Gentiniu ir Tėviškuoju dėl bendrystės su šiais dalykais; Draugiškuoju, Bičiuliškuoju, Svetinguoju, Kariniu, Trofėjų teikėju, Apvalančiuoju, Keršytoju, Maldaujamuoju ir Švelniuoju, kaip sako poetai, taip pat Gelbėtoju ir Išlaisvintoju tikrąja prasme. Bendrai tariant, jis yra ir Dangiskasis, ir Žemiškasis, vadinamas kiekvienos prigimties ir likimo vardu, nes pats yra visko priežastis.

Todėl ir Orfiškose eilėse neblogai sakoma:

„Dzeusas pirmas gimė, Dzeusas paskutinis, perkūnvaldys;
Dzeusas galva, Dzeusas vidurys, iš Dzeuso viskas sukurta;
[401b] Dzeusas pamatas žemės ir dangaus žvaigždėto;
Dzeusas tapo vyru, Dzeusas tapo nemirtinga nuotaka;
Dzeusas – visų dvelksmas, Dzeusas – nepavargstančios ugnies veržlumas;
Dzeusas – jūros šaknis, Dzeusas – saulė ir mėnulis;
Dzeusas – karalius, Dzeusas – visų vadas, perkūnvaldys;
Juk visus paslėpęs, vėl į džiaugsmingą šviesą
Iš tyros širdies iškėlė, darydamas nuostabius darbus.”

Manau, kad ir Būtinybė (Anankē) reiškia ne ką kitą, kaip tik jį, tarsi nenugalimą priežastį; Likimas (Heimarmenē) – dėl to, kad viskas sujungta (eirein) ir vyksta nekliudomai; Lemtis (Pepromenē) – dėl to, kad viskas yra apribota (peperatōsthai) ir nieko esybėje nėra begalinio; Moira – nuo padalijimo (memeristhai); Nemezidė – nuo paskirstymo (dianemēseōs) kiekvienam; Adrastėja – kaip neišvengiama (anapodraston) priežastis pagal prigimtį; Aisa – kaip visada esanti (aei ousan).

Tai, kas pasakojama apie Moiras (Laumes) ir verpstę, krypsta į tą patį. Juk yra trys Moiros, padalytos pagal laikus: verpstės siūlas – tai, kas jau padaryta (praeitis), kas bus (ateitis), ir kas sukasi (dabartis). Viena iš Moirų, Atropė, paskirta tam, kas įvyko, nes praeities dalykai yra nepakeičiami (atrepta); Lachesė – tam, kas bus (juk visur lieka (lēxis) lemtis pagal prigimtį); o Kloto – dabarčiai, nes ji užbaigia ir verpia (klōthousa) kiekvienam tai, kas jam skirta. Taip ir mitas užbaigiamas ne be tvarkos.

Visi šie dalykai yra ne kas kita, kaip Dievas, kaip sako ir kilnusis Platonas: „Dievas, kaip byloja senas pasakojimas, laikantis visų esybių pradžią, pabaigą ir vidurį, eina tiesiai, keliaudamas pagal prigimtį; o jį visada lydi Teisingumas (Dikē), baudžiantis tuos, kurie nukrypsta nuo dieviškojo įstatymo.” „Tas, kuris nori tapti laimingas ir palaimintas, turi nuo pat pradžių būti jo dalininkas.”