Paieškos rezultatai (384) pagal: Žydų senovė

Krikščioniškoji topografija (Christianike Topographia)

VI amžiaus viduryje Aleksandrijos pirklys, vėliau tapęs vienuoliu, vardu Kosmas, nusprendė parašyti knygą, kuri turėjo tapti galutiniu smūgiu „pagoniškam“ mokslui. Jo veikalas „Krikščioniškoji topografija“ (Christianike Topographia, angl. Christian Topography) yra vienas keisčiausių, bet kartu ir vertingiausių ankstyvųjų viduramžių tekstų. Nors 1897‑aisiais J. W. McCrindle’o atliktas angliškas vertimas šį kūrinį prikėlė naujam gyvenimui ir padarė prieinamą … [Skaityti toliau…]

Paedagogus

Jei Klemenso Aleksandriečio „Stromata“ buvo skirta giliems intelektualiniams ieškojimams ir filosofinei mozaikai, tai jo veikalas „Auklėtojas“ (gr. Paedagogus, ang. The Instructor) yra praktinis krikščioniško gyvenimo gidas. Tai antroji Klemenso sumanytos trilogijos dalis, kuri užima tarpinę vietą tarp raginimo atsiversti į tikėjimą (Protrepticus) ir gilaus pažinimo studijų (Stromata). Šis kūrinys yra vienas ankstyviausių ir išsamiausių krikščioniškos … [Skaityti toliau…]

Stromatai

Jei bandytume įsivaizduoti antikos laikų intelektualo užrašų knygelę, kurioje persipina giliausios teologinės įžvalgos, graikų filosofų citatos, poezijos nuotrupos ir etikos pamokymai, geriausias pavyzdys būtų Klemenso Aleksandriečio veikalas „Stromatai“. Graikiškas originalo pavadinimas Strōmateis (gr. Στρωματεῖς) yra daugiskaita ir reiškia „margumynus“ ar „mišinius“, o lotyniškoje tradicijoje šis kūrinys buvo perimtas forma Stromata. Tai vienas mįslingiausių ir turtingiausių … [Skaityti toliau…]

Kas yra cheremas?

Cheremas judaizme reiškia išskyrimą ar visišką atskyrimą nuo bendruomenės, kuris galėjo būti taikomas kaip religine ir socialine prasme svarbi bausmė. Tai buvo griežtas draudimas, kuris atimdavo iš žmogaus priklausomybę žydų bendruomenei ir atskirdavo jį nuo religinės ir socialinės aplinkos. Cheremas dažnai buvo skirtas tiems, kurie nusikalto prieš Toros įstatymus arba veikė prieš religinės bendruomenės tvarką … [Skaityti toliau…]

Inkvizicijos vadovas (Directorium Inquisitorum)

„Directorium Inquisitorum“ (liet. Inkvizitorių vadovas arba Inkvizicijos vadovas) yra bene garsiausias ir įtakingiausias viduramžių teisinis‑teologinis traktatas, nustatęs standartus kovai su erezijomis. 1376 metais jį lotynų kalba parengė dominikonų vienuolis, Aragono generalinis inkvizitorius Nicolau Eymerich (Nikolajus Eimerikas). Tai nebuvo kūrybinis darbas, o itin griežtas praktinis „operacijų vadovas“, skirtas inkvizitoriams, kad šie nepasiklystų sudėtinguose teisiniuose ir doktrininiuose … [Skaityti toliau…]

Kankinių aktai (Acta Martyrum)

„Acta Martyrum“ (kankinių aktai) nėra viena konkreti knyga, parašyta vieno autoriaus. Tai bendras pavadinimas, apibūdinantis ankstyvosios krikščionybės (II–IV a.) dokumentų rinkinius, kuriuose užfiksuoti krikščionių teismai, kankinimai ir mirties bausmės vykdymas Romos imperijoje. Šie tekstai yra neįkainojamas šaltinis ne tik religijos istorijai, bet ir Romos teisės studijoms, nes dažnai jie remiasi autentiškais teismo protokolais. Tarp protokolo … [Skaityti toliau…]

Magijos ir raganavimo analizė

1928-ųjų Londonas buvo intelektualinių kontrastų katilas. Kol miestas modernėjo, leidykla Rider & Co (garsėjusi okultine literatūra) išleido C. W. Ollivier veikalą „Magijos ir raganavimo analizė“ (An Analysis of Magic and Witchcraft). Ši knyga pasirodė tuo metu, kai vakarų visuomenė bandė suderinti Viktorijos laikų okultizmą su naujai gimstančia psichologija ir mokslo progresu. Ollivier savo darbe nesiekia … [Skaityti toliau…]

Religijų kalendoriai: Kaip juos suprasti?

Religijų kalendoriai rodo žmonių pastangas suderinti laiko skaičiavimą su dvasiniais ciklais, šventėmis ir religiniais įvykiais. Jie dažnai remiasi kosminiais ciklais, kaip saulės arba mėnulio judėjimu, ir yra glaudžiai susiję su konkrečios bendruomenės dvasiniu gyvenimu. Istorijoje kalendoriai tarnavo kaip priemonė ne tik laiko matavimui, bet ir religinių praktikų organizavimui, suteikdami ritmą tiek individualiam, tiek bendruomeniniam gyvenimui. … [Skaityti toliau…]

Dieviškoji komedija

„Dieviškoji komedija“ (Comedìa, vėliau vadinta Divina Commedia) – italų poeto Dantės Aligjerio (Dante Alighieri) sukurtas epinis kūrinys, laikomas vienu didžiausių pasaulio literatūros šedevrų. Parašytas XIV a. pradžioje (1308–1320 m.), jis jungia viduramžių teologiją, filosofiją ir poetinę vaizduotę, tapdamas kertiniu Vakarų kultūros tekstu. Dantė Aligjeris (1265–1321) buvo Florencijos poetas, filosofas ir politikas, kurio gyvenimą ženklino tremtis … [Skaityti toliau…]

Demonomanija

Jeano Bodino „Demonomanija“ (De la démonomanie des sorciers), pirmą kartą išleista 1580 m., yra vienas šiurpiausių ir įtakingiausių vėlyvojo renesanso tekstų. Paradoksalu tai, kad šią „raganų medžioklės instrukciją“ parašė žmogus, laikomas vienu moderniosios politikos mokslo tėvų ir teisinio racionalumo šalininkų. Knyga turi keistą savybę, kurią turi tik keli ankstyvosios modernybės tekstai: ji yra siaubingai klaidinga, … [Skaityti toliau…]

Traktatas apie dvasių pasirodymus ir vampyrus

Antoine’o Augustino Calmeto „Traité sur les apparitions des esprits et sur les vampires“ – lietuviškai žinomas kaip „Traktatas apie dvasių ir vampyrų pasirodymus“ arba išsamiau „Traktatas apie dvasių, angelų, demonų ir mirusiųjų sielų pasirodymus“ – yra vienas reikšmingiausių tekstų vakarų okultizmo ir teologijos istorijoje. Gerbiamas benediktinų vienuolis ir biblistas Antoine Augustin Calmet (Antuanas Augustinas Kalmetas) … [Skaityti toliau…]

Apie mirusiųjų kramtymą kapuose

„Apie lavonų kramtymą kapuose“ (lot. De masticatione mortuorum in tumulis, 1728) – tai ne fantastinis romanas, o Leipcigo universitete apginta disertacija, kurios autorius – liuteronų pastorius ir istorikas Michaelis Ranftas (vok. Michael Ranfft). Šis traktatas tapo pirmuoju rimtu akademiniu bandymu racionaliai paaiškinti tuo metu Europą apėmusią „vampyrų epidemiją“, pasitelkiant ne šventintą vandenį ar egzorcizmą, bet … [Skaityti toliau…]



Ieškote daugiau apie: Žydų senovė?

Trumpas paaiškinimas pagal užklausą

Žydų senovė yra neatsiejama nuo biblinės istorijos, kuri prasideda patriarchų laikais ir tęsiasi per šimtmečius trukusį tautos formavimąsi. Ši istorija prasideda nuo Abraomo, kuris tapo pirmuoju tikėjimo vienu Dievu pradininku. Vėliau Mozė (Moshe) išvedė izraelitus iš Egipto vergijos, suteikdamas jiems Torą, kuri tapo dvasiniu bei teisiniu tautos pagrindu. Senovės Izraelio karalystė, kuriai vadovavo karaliai Dovydas (David) ir Saliamonas (Shlomo), tapo svarbiu religiniu centru, kuriame buvo pastatyta pirmoji Jeruzalės šventykla. Šis laikotarpis žymi gilią dvasinę brandą, kai pranašai skelbė Dievo valią ir kvietė žmones laikytis moralinių įstatymų. Nors tauta patyrė tremtį ir išbandymus, jos tikėjimas išliko tvirtas ir nepalaužiamas. Šiandien mes galime geriau suprasti savo dvasines šaknis tyrinėdami šiuos senuosius įvykius, kurie suformavo Vakarų civilizacijos moralinį veidą. Kiekvienas šios istorijos etapas atskleidžia žmogaus ir Dievo ryšio svarbą, kuri išlieka aktuali kiekvienam ieškančiam tiesos.