Juozapo Flavijaus (Titus Flavius Josephus) veikalas „Žydų senovė“ (lot. Antiquitates Iudaicae, gr. Ioudaikē archaiologia) yra vienas ambicingiausių antikinės istoriografijos paminklų, parašytas graikų kalba maždaug 93–94 m. po Kr. Šis monumentalus, iš dvidešimties knygų sudarytas darbas gimė ne Judėjoje, o pačioje Romos imperijos širdyje, valdant imperatoriui Domicianui. Autoriaus asmenybė ir likimas yra tokie pat sudėtingi kaip … [Skaityti toliau…]
„Antiquities of the Jews“ (angl. „Žydų senovė“; gr. Ἰουδαϊκὴ Ἀρχαιολογία, Ioudaikē Archaiologia) – tai žydų istoriko Flavijaus Juozapo (Yosef ben Matityahu) veikalas, parašytas apie 93–94 m. po Kr. Romoje. Juozapas buvo Jeruzalės kunigų kilmės žydas, dalyvavęs Pirmajame žydų kare prieš Romą, vėliau tapęs Romos piliečiu ir imperatorių Vespasiano bei Tito globotiniu. Jis rašė graikų kalba, … [Skaityti toliau…]
Religijos istorijos ir sociologijos sankirtoje esantis veikalas „Senovės dievo idėja: arba seksualumas religijoje“ (orig. The God-Idea of the Ancients: or, Sex in Religion) yra vienas ryškiausių XIX a. pabaigos tekstų, analizavusių religinių simbolių ir lyčių santykių ryšį. Knyga pirmą kartą išleista 1897 metais Niujorke ir Londone (G. P. Putnam’s Sons leidykla), tuo metu, kai mokslinėje … [Skaityti toliau…]
Žydų kalba – hebrajų – viena seniausių gyvųjų kalbų pasaulyje. Ji priklauso semitų kalbų šeimai, artima arabų ir aramėjų kalboms. Raštas, kuriuo rašoma hebrajiškai, vadinamas ivrit arba lashon ha-kodesh (šventoji kalba) religiniuose kontekstuose. Šiandien hebrajų kalba – oficiali Izraelio kalba, ja kalba apie 9 milijonai žmonių, o raštas naudojamas ne tik kasdienybėje, bet ir šventraščiuose, … [Skaityti toliau…]
Senovės visuomenėse, ypač klajoklių gentyse ar žemės ūkio bendruomenėse, dukrų gimimas dažnai buvo laikomas nelaime. Tai vyko įvairiose kultūrose – nuo Arabijos pusiasalio iki Indijos, Kinijos, Graikijos ar Romos. Pagrindinės priežastys kilo iš ekonomikos, socialinių normų ir išgyvenimo poreikių. Pavyzdžiui, daugelyje genčių sūnūs buvo vertinami kaip darbo jėga – jie galėjo kariauti, ganyti gyvulius ar … [Skaityti toliau…]
„Hypothetica“ parašė Philo Judaeus, geriau žinomas kaip Filo Aleksandrietis (apie 20 m. pr. Kr. – 50 m. po Kr.). Tai buvo žydų filosofas iš Aleksandrijos (Egiptas), gyvenęs helenistiniame kontekste, kur jungėsi žydų religija ir graikų filosofija. Filas stengėsi parodyti, kad Mozės įstatymas nėra kažkas provincinio ar uždaro, bet universalus, visiems žmonėms naudingas išminties šaltinis. Jo … [Skaityti toliau…]
Jėzaus laikais Palestinoje vyno vartojimas buvo neatsiejama kasdienio gyvenimo dalis, tačiau jis skyrėsi nuo šiuolaikinių alkoholinių gėrimų. Senovėje natūraliai fermentuotas vynas negalėjo turėti daugiau nei 16–18 laipsnių alkoholio, nes dėl biologinių ribų rūgimas sustodavo savaime. Kadangi distiliacijos proceso tuo metu dar nebuvo žinoma, žmonės neturėjo galimybės gaminti stipriųjų gėrimų. Tik VIII amžiuje arabų alchemikai išrado … [Skaityti toliau…]
Žydų kalendorius, dar vadinamas hebrajų arba biblinio laiko kalendoriumi, yra unikali sistema, jungianti Saulės ir Mėnulio ciklus. Ši sistema remiasi Mėnulio mėnesiais ir Saulės metais, todėl jis laikomas lunisoliariniu kalendoriumi. Kalendoriaus pagrindas slypi judaizmo religinėje tradicijoje, o jo sukūrimas siejamas su Toros įsakymais bei senovės Izraelio kultūra. Žydų kalendoriaus pradžia skaičiuojama nuo pasaulio sukūrimo, kuris … [Skaityti toliau…]
Esteros knygos prieduose esantis tekstas Karaliaus įsakas prieš žydus (The King’s Decree Against the Jews) yra vienas iš svarbiausių Septuagintos Esteros versijos papildymų, suteikiantis pasakojimui aiškesnį politinį ir teologinį pagrindą. Hebrajiškoje Esteros knygoje įsakas pateikiamas glaustai, be platesnio motyvavimo, o graikiškoji versija išplečia jo turinį, pateikia argumentus, kuriais remiasi karalius, ir parodo, kaip Hamanas formuoja … [Skaityti toliau…]
Stačiatikybė, pravoslavybė – viena iš trijų pagrindinių krikščionybės krypčių (dar yra katalikybė ir protestantizmas), susiformavusi po Didžiojo schizmos 1054 m., kai Rytų ir Vakarų bažnyčios atskilo. Ortodoksų bažnyčia (stačiatikiai) išlaikė senovinę liturgiją, doktrinas ir dvasines tradicijas, kurios dažnai laikomos seniausiomis ir autentiškiausiomis krikščioniškos tikėjimo išraiškos formomis. Stačiatikių tikėjimas akcentuoja teisingą tikėjimą („ortodoksiją“), kuris išreiškiamas tiek … [Skaityti toliau…]
Babiloniečiai buvo semitų kilmės tauta, gyvenusi pietinėje Mesopotamijos dalyje, teritorijoje tarp Eufrato ir Tigro upių. Jie perėmė daug ankstesnės šumerų civilizacijos elementų — raštą, miestų struktūrą, religinius mitus — ir juos pritaikė savo kultūrai. Pavadinimas „Babilonas“ (akadų kalba Bāb-ilim arba Bāb-ilu) reiškia: „Dievo vartai“ (bāb – vartai, ilu – dievas). Tai ne metafora, o tiesioginė … [Skaityti toliau…]
„Vienos sielos istorija“ (Histoire d’une âme) yra autobiografinis Šventosios Kūdikėlio Jėzaus Teresės (dar žinomos kaip Šventoji Teresė iš Lizjė) kūrinys. Ši knyga yra laikoma viena svarbiausių šiuolaikinės katalikų dvasinės literatūros tekstų, kuriame Teresė pasakoja apie savo gyvenimą, dvasinę kelionę ir vidinį ryšį su Dievu. Knyga parašyta paprasta, bet labai giliai mistine kalba, atskleidžiant Teresės vidinius … [Skaityti toliau…]