VII a. viduryje, arabų užkariavimams pasiekus Siriją ir Mesopotamiją, krikščionių bendruomenės susidūrė su nauja politine ir religine realybe. Vienas ankstyviausių šio susidūrimo liudijimų yra tekstas, originalo sirų kalba vadinamas Egarta d‑Mar Yuhannon d‑Sedreh (arba Egarta d‑Yuhannon Patriarqa, taip pat Mamlālā d‑Yoḥannan d‑Sedre). Lotyniškoje mokslinėje tradicijoje jis žinomas kaip Homilia Ioannis Sedrensis, Epistula Ioannis Sedrensis, Disputatio … [Skaityti toliau…]
„Aleksandro romanas“ (Pseudo‑Callisthenes Alexander Romance) – tai vienas keisčiausių ir įtakingiausių senovės kūrinių, nors jis niekada nebuvo nei istorinis šaltinis, nei religinis kanonas. Tai fantastinis pasakojimas apie Aleksandrą Didįjį, parašytas graikų kalba (Ἀλεξάνδρου τοῦ Μακεδόνος πράξεις καὶ βίος) maždaug II–III amžiuje po Kristaus. Autorius nežinomas, todėl tradiciškai vadinamas Pseudo‑Kalistenas – tarsi netikras Aleksandro istorikas. Šis … [Skaityti toliau…]
„Pseudo‑Metodijaus Apokalipsė“ (lot. Apocalypsis Pseudo‑Methodii, gr. Ἀποκάλυψις Ψευδομεθοδίου, angl. Apocalypse of Pseudo‑Methodius) – vienas įtakingiausių viduramžių politinės eschatologijos paminklų, akademinėje aplinkoje dažnai vadinamas ir „Sirų apokalipse“. Nors tekstas ilgą laiką buvo priskiriamas kankiniui šv. Metodijui iš Olimpų (mirė apie 311 m.), šiandien tvirtai sutariama, kad tai VII a. pabaigos pseudoniminis kūrinys. Jo autorius – anoniminis … [Skaityti toliau…]
Sandoros skrynia (hebrajiškai Aron ha‑Brit) yra viena iš paslaptingiausių ir švenčiausių relikvijų, kada nors minėtų religiniuose tekstuose. Judaizmo tradicijoje ji buvo laikoma Dievo buvimo ženklu tarp žmonių, o jos viduje, pagal Senąjį Testamentą, buvo saugomos Dešimt Dievo įsakymų plokštės, Aarono lazda (kunigystės teisėtumo ženklas, stebuklingai pražydusi kaip Dievo pasirinkimo įrodymas) ir mana (dangiškas maistas, kuriuo … [Skaityti toliau…]
Aarono lazda (hebrajiškai Mateh Aharon, angliškai Aaron’s Rod) Senajame Testamente minima kaip vienas iš kertinių Izraelio religinės valdžios ir dieviško autoriteto simbolių. Iš pirmo žvilgsnio tai buvo paprasta migdolo medžio lazda, priklausiusi Aaronui – Mozės broliui ir pirmajam Izraelio vyriausiajam kunigui. Tačiau jos istorija greitai peržengė paprasto kelionės atributo ribas. Biblinė tradicija ją pateikia kaip … [Skaityti toliau…]
„Pranašysčių kompendiumas“ (Compendium revelationum) yra vienas žymiausių Girolamo Savonarolos tekstų, išleistas 1495 m. Florencijoje. Tai veikalas, kuriame dominikonas, pamokslininkas ir politinis reformatorius Savonarola surinko savo regėjimus, pranašystes ir jų aiškinimus. Knyga greitai paplito po Europą ir tapo vienu iš labiausiai žinomų jo raštų, nes buvo suvokiama kaip liudijimas, kad jo skelbiami įspėjimai ir vizijos jau … [Skaityti toliau…]
Rudolfo Otto veikalas „Das Heilige“ (1917), lietuviškai verčiamas kaip „Šventybė“, o angliškai žinomas pavadinimu „The Idea of the Holy“, yra XX a. religijotyros tekstas, kuriame Otto siekia apibrėžti tai, ką vadina šventybės patirtimi, ir parodyti, kad religijos esmė slypi ne doktrinose ar moralinėse normose, bet ypatingoje žmogaus reakcijoje į tai, kas pranoksta kasdienę tikrovę. Otto … [Skaityti toliau…]
„Augsburgo išpažinimas“ (Confessio Augustana) – Reformacijos dokumentas, parengtas Philipo Melanchthono (Filipas Melanchtonas) ir 1530 m. pristatytas imperatoriui Karoliui V per Reichstago susirinkimą Augsburge. Tai aiškus, santūrus ir teologiškai nuoseklus liuteroniškosios tradicijos tikėjimo išdėstymas, kuriuo siekta parodyti, kad naujoji reformuota teologija nėra naujovė, bet grįžimas prie apaštalinės ir patristinės krikščionybės. Tekstas prasideda išsamia įžanga imperatoriui, kurioje … [Skaityti toliau…]
Terminas „arijai“ savo kilme nėra rasinė sąvoka. Jis atsirado kalbotyroje XIX amžiaus pradžioje, kai mokslininkai tyrinėjo indoeuropiečių kalbų ryšius. Lingvistai pastebėjo, kad sanskritas, senovės persų kalba, graikų, lotynų, germanų ir slavų kalbos turi bendrą struktūrą ir žodyną, todėl buvo ieškoma bendro pavadinimo šiai kalbų šeimai. Sanskrito žodis ārya, reiškiantis „kilnus“ ar „garbingas“, tapo vienu iš … [Skaityti toliau…]
Daugelis tradicinių religijų bando įtikinti, kad žmogus privalo kankintis, laikytis griežto pasninko ir atsisakyti visų žemiškų malonumų vardan kažko, kas laukia po mirties. Šis požiūris paverčia gyvenimą pilku laukiamuoju, kuriame taisyklės svarbiau už patį žmogų. Priešingai šiai kantrybės kultūrai, istorijoje visada egzistavo srovės, kurios rėmėsi hedonizmu (gr. hēdonē – malonumas) – įsitikinimu, kad malonumas yra … [Skaityti toliau…]
Raudona virvė, minima Rahabos istorijoje Senajame Testamente (Joz 2:18, 21), yra svarbus simbolis, turintis tiek praktinę, tiek teologinę reikšmę. Ši virvė, kurią Rahaba naudojo pažymėdama savo namą Jericho mieste, siejama su išganymu, tikėjimu ir Dievo malone. Jozės knygoje (Joz 2, 18–21) pasakojama, kaip izraelitų šnipai, kuriuos Rahaba paslėpė nuo Jericho miesto valdžios, nurodė jai pažymėti … [Skaityti toliau…]
Žodis „humanizmas“ gimė iš lotyniško „humanus“ – tai, kas žmogiška, kas alsuoja orumu ir protu. Bendrai tariant, tai kelias, kur žmogus stovi pačiame viduryje: jo gebėjimas mąstyti, kurti, jausti ir tobulėti tampa pagrindiniu varikliu, o dieviškos ar antgamtinės jėgos lieka nuošalyje kaip nebūtinos. Žmogus čia – ne nuodėminga būtybė, laukianti išganymo iš aukščiau, o gyvas … [Skaityti toliau…]