Sebeosas

Kai septintojo amžiaus viduryje armėnų vyskupas Sebeosas paėmė į rankas plunksną, jis neturėjo prabangos rašyti apie taikius laikus. Jo akivaizdoje griuvo tūkstantmetė tvarka: krikščioniškoji Bizantija ir zoroastriškoji Persija, šie du senovės pasaulio titanai, mirtinai nukraujavo tarpusavio kare, o iš pietų dykumų pakilo „ketvirtasis žvėris“ – Ismaelio vaikai. Sebeoso kronika, originalo kalba žinoma kaip Patmut‘iwn Sebeosi („Sebeoso istorija“), yra ne tik sausas metraštis, bet ir gilus teologinis bandymas suprasti, kodėl Dievas leido krikščioniškajam pasauliui subyrėti.

Tikrasis Kryžius: tarp pagrobimo ir triumfo

Religinis Sebeoso pasakojimo centras sukasi aplink didžiausią krikščionijos relikviją – Tikrąjį Kryžių. 614 metais, kai persų šachas Chosrovas II užėmė Jeruzalę, jis ne tik išžudė tūkstančius gyventojų, bet ir išsigabeno Kryžių į Persiją. Sebeosui tai buvo kosminė tragedija, prilygstanti Biblijos Jeruzalės sugriovimui.

Tačiau jo pasakojimas pasiekia religinę ekstazę aprašant imperatorių Heraklijų. Sebeosas jį vaizduoja ne tik kaip karvedį, bet kaip naująjį Mozę ar Dovydą, kuris pašventintame kare (savotiškame kryžiaus žygio pirmtake) nugalėjo persus ir 629 metais sugrąžino Kryžių į Jeruzalę. Sebeosas detaliai aprašo šį triumfą: kaip imperatorius, nusimetęs batus ir karališkas regalijas, savo pečiais nešė relikviją į Šventąjį miestą. Autoriui tai buvo akimirka, kai atrodė, jog krikščionybė galutinai nugalėjo pagoniškąją tamsą.

Chalkedono mazgas: dvasinis spaudimas ir armėnų atsakas

Sebeosas skiria daug dėmesio vidiniams krikščionybės skauduliams, ypač Chalkedono susirinkimo doktrinoms. Bizantijos imperatoriai (ypač Maurikijus) nuolat darė spaudimą armėnams atsisakyti savo miafizitinio tikėjimo (vienos Kristaus prigimties pabrėžimo) ir priimti imperinį „dyofizitizmą“.

Sebeosas atskleidžia, kad ši religinė įtampa nebuvo tik teologinis ginčas – tai buvo kova už tautinę tapatybę. Jis aprašo, kaip armėnų dvasininkai ir kilmingieji turėjo laviruoti tarp Konstantinopolio teologinių reikalavimų ir persų spaudimo, kol galiausiai Armėnijos bažnyčia skilo į dvi dalis. Sebeosui šis bažnytinis susipriešinimas buvo viena iš priežasčių, kodėl krikščionys tapo silpni prieš artėjančią dykumų audrą.

Pranašas Mahmetas ir Ismaelio vaikai

Labiausiai intriguojanti Sebeoso kronikos dalis – tai pirmasis ne musulmoniškas Mahometo (Mahmeto) aprašymas. Sebeosas į arabų iškilimą žiūrėjo per biblinę Danieliaus pranašystės prizmę, matydamas juos kaip Ismaelio palikuonis, kuriems Dievas leido užvaldyti pasaulį dėl krikščionių nuodėmių.

Sebeosas pateikia stulbinančių detalių:

• Jis mini, kad Mahometas buvo pirklys, mokęs arabus pažinti Abraomo Dievą.
• Jis pabrėžia, kad Mahometas uždraudė arabams garbinti stabus, gerti vyną ir meluoti.
• Įdomu tai, kad Sebeosas aprašo mįslingą sąjungą tarp arabų ir žydų, kurie kartu siekė susigrąžinti Šventąją Žemę iš bizantiečių.

Armėnų istorikas arabus vadino „pietų vėju“, kuris atnešė Dievo teismą. Jis cituoja Mahometo žodžius savo sekėjams: „Dievas pažadėjo šią žemę Abraomui ir jo palikuonims amžiams; eikite ir pasiimkite tai, kas jūsų“.

Apokaliptinė vizija: kodėl tai įvyko?

Sebeosas užbaigia savo darbą nevilties ir tikėjimo mišiniu. Jis matė, kaip per kelis dešimtmečius žlugo viskas, kas atrodė amžina. Jo tekste nuolat jaučiama mintis, kad religinis vientisumas yra svarbesnis už armijas. Jis smerkia imperatorius už tai, kad jie persekiojo „teisingo tikėjimo“ armėnus, ir mato tame tiesioginį ryšį su prarastomis provincijomis.

Sebeoso religinės istorijos lūžiai

Sebeoso „Istorija“ yra liudininko rėksmas iš liepsnojančio pasaulio. Jis ne tik užfiksavo datas, bet ir perdavė tą dvasinį virpulį, kurį jautė krikščionys, supratę, kad jų dominavimo era baigėsi, o ateitis priklauso paslaptingiems dykumos monoteistams.