Enoko knyga arba Henoko knyga (angl. The Book of Enoch, ge’ez መጽሐፈ ሄኖክ Mäṣḥäfä Henok, hebrajų סֵפֶר חֲנוֹךְ Sefer Ḥanokh) yra vienas paslaptingiausių senovės judaizmo religinių raštų, kuris nepateko į oficialų hebrajiškąjį Biblijos kanoną, tačiau paliko neištrinamą pėdsaką ankstyvojoje krikščionybėje. Šis tekstas priskiriamas septintajam patriarchui po Adomo, apie kurį Pradžios knygoje rašoma, jog jis „vaikščiojo … [Skaityti toliau…]
Mišna yra pirmoji žydų žodinės teisės kodifikacija, užrašyta maždaug apie 200 m. e. rabino Jehudos Hanasi iniciatyva. Ji yra pamatinis judaizmo tekstas, kuris tapo pagrindu Talmudui ir judaizmo teisės sistemai. Mišna susideda iš rabinų įsakymų, nuostatų ir taisyklių, kurios buvo perduodamos žodžiu nuo senovės laikų, tačiau dėl įvairių istorinių aplinkybių ir siekiant išsaugoti šį vertingą … [Skaityti toliau…]
„Aš esu YHWH“ arba „Aš esu, kuris esu“ (Išėjimo 3:14) yra viena svarbiausių frazių Biblijoje, susijusi su tetragramatonu – keturių hebrajų raidžių Dievo vardu YHWH. Ši frazė atsiranda, kai Dievas pasirodo Mozei degančiame krūme ir įvardija save šiuo vardu. Hebrajiškas Dievo vardas „YHWH“ neturi pilno balsių užrašymo, nes tradiciškai žydai iš pagarbos netarė šio vardo, … [Skaityti toliau…]
Sandoros skrynia (angl. Ark of the Covenant) yra vienas iš paslaptingiausių ir labiausiai gerbiamų objektų visoje biblinėje tradicijoje. Ji simbolizuoja Dievo buvimą tarp Izraelio tautos, Jo sandorą su žmonėmis ir dievišką vadovavimą. Per tūkstantmečius skrynia tapo ne tik religiniu, bet ir kultūriniu, politiniu bei mistiniu simboliu, apie kurį iki šiol sklando legendos. Pagal Išėjimo knygą, … [Skaityti toliau…]
Liuciferis – vienas prieštaringiausių vardų krikščionių istorijoje. Dauguma jį tapatina su kritusiu angelu, kuris iš puikybės sukilo prieš Dievą ir tapo Šėtonas. Tačiau vardas pats savaime reiškia ne blogį – lotyniškai lucifer yra „šviesos nešėjas“ (lux + ferre). Graikai rytinę žvaigždę vadino Phosphoros – tas pats „šviesos nešėjas“. Senovėje lucifer vartojo neutraliai ar net teigiamai … [Skaityti toliau…]
Septyni dangūs yra konceptas, aptinkamas įvairiose religijose, mitologijose ir filosofinėse tradicijose, apibūdinantis dangaus arba dvasinio pasaulio sluoksnių hierarchiją. Tai dažnai reiškia kelis dvasinius lygius arba skirtingus dangus, kur yra angelai, dievybės ar sielos, kuriems po mirties tenka skirtingos vietos, priklausomai nuo jų dvasinės būklės. Šis konceptas yra ypač reikšmingas judaizme, islamo tikėjime ir kai kuriose … [Skaityti toliau…]
Barucho apokalipsė (dar vadinama II Barucho knyga, 2 Baruch, Syriac Apocalypse of Baruch, Apocalypsis Baruchi Syriaca) yra žydų apokrifinis apokaliptinis tekstas, parašytas po Jeruzalės sunaikinimo romėnų 70 m. po Kr., nors pasakojimas įrėmintas į Babilonijos laikų istoriją ir priskiriamas Baruchui – pranašo Jeremijo raštininkui. Svarbu pabrėžti, kad tai nėra ta pati knyga kaip kanoninė Barucho … [Skaityti toliau…]
Povilo apokalipsė (Apocalypse of Paul, Visio Pauli, Ἀποκάλυψις Παύλου) yra ankstyvosios krikščioniškosios apokaliptinės literatūros kūrinys, kuriame pasakojama apie apaštalo Povilo dvasinę kelionę per dangų ir pragarą. Šis veikalas nėra Naujojo Testamento dalis, tačiau jis remiasi 2 Korintiečiams laiške minimomis Povilo vizijomis ir jas išplėtoja į savarankišką, itin detalų pasakojimą. Tekstas išliko graikų, koptų, etiopų, sirų, … [Skaityti toliau…]
Mikvė (hebrajų k. מִקְוֶה, mikveh) yra ritualinis baseinas, naudojamas žydų tradicijoje apsivalymo ritualams. Jis yra esminė dalis judaizmo ritualų, susijusių su dvasiniu ir fiziniu apsivalymu. Mikvė laikoma šventa vieta, kuri atlieka svarbų vaidmenį religinėse apeigose, susijusiose su apsivalymu, atgimimu ir ryšiu su Dievu. 1. Mikvės paskirtis ir reikšmė Mikvė judaizme yra naudojama kaip priemonė apsivalymui, … [Skaityti toliau…]
Juditos knyga (lot. Liber Iudith, angl. Book of Judith, gr. Ἰουδίθ) yra senovės žydų religinių tekstų rinkinys, įtrauktas į kai kurias Biblijos versijas, tačiau nepriklausantis prie kanoninių knygų tiek rabininiame judaizme, tiek daugelyje protestantiškų tradicijų. Tačiau ji yra dalis Apokrifų arba Deuterokanoninių knygų (vadinamų Antrosios eilės kanoninėmis knygomis), kurios yra įtrauktos į katalikų ir ortodoksų … [Skaityti toliau…]
Skaičius 8 religijose ir kultūrose dažnai simbolizuoja naujus pradus, tobulumą, harmoniją ir atgimimą. Šis skaičius dažnai yra susijęs su naujais ciklais ir permainomis, atspindinčiais tiek fizinį, tiek dvasinį atsinaujinimą. 1. Krikščionybė Krikščionybėje skaičius 8 dažnai yra susijęs su naujų pradų simbolika ir atgimimu: 2. Judaizmas Judaizme skaičius 8 simbolizuoja naujus pradus ir šventumą: 3. Islamas … [Skaityti toliau…]
Skaičius 4 daugelyje religijų simbolizuoja visatą, tvarką, stabilumą ir dažnai yra susijęs su gamtos ciklais bei pasaulio kryptimis. Šis skaičius dažnai pasirodo religiniuose tekstuose, ritualuose ir simbolikoje, ypač judaizme, krikščionybėje, budizme ir hinduizme. Jis žymi pilnatvę laikiname pasaulyje, struktūrą, kurią Dievas ar kosminė tvarka suteikia kūrinijai. Filonas Aleksandrietis veikale „Apie pasaulio sukūrimą“ (De Opificio Mundi, … [Skaityti toliau…]