Dvasinėje istorijoje dažnai pasitaiko atvejų, kai didžiausi skilimai įvyksta ne dėl esminių tikėjimo tiesų, o dėl paprasčiausių taisyklių ar net kalendoriaus lapelių. Viena tokių grupių, kurią savo garsiajame veikale „Apie erezijas“ (De haeresibus) mini aštuntojo amžiaus mąstytojas Jonas Damaskietis (Joannes Damascenus), yra sebujai (Sebuaei). Tai buvo viena iš keturių pagrindinių samaritų (Samaritae) atšakų, kurios egzistavo Šventojoje žemėje. Nors šis pavadinimas šiandien daug kam skamba nepažįstamai, sebujų istorija mums pasakoja apie pavojingą polinkį Dievo šlovinimą paversti techniniu laiko derinimu, taip prarandant tikrąją tikėjimo dvasią.
Sebujai: trečiasis samaritų klystkelis
Sebujai atsirado kaip dvasinė opozicija pagrindinei samaritų srovei. Kaip ir kiti samaritai, jie pripažino tik Mozės Penkiaknygę (Pentateuchus) ir griežtai atmetė vėlesnių žydų pranašų raštus bei Jeruzalės šventyklos autoritetą. Tačiau sebujai nusprendė žengti dar vieną žingsnį į šalį. Jie manė, kad tik jie vieni supranta, kaip teisingai apskaičiuoti šventąsias datas. Jonas Damaskietis pastebi, kad sebujai savo pavadinimą kildina iš tam tikro dvasinio užsispyrimo. Jų pagrindinis tikslas buvo ne ieškoti naujų tiesų, o reformuoti esamas apeigas taip, kad jos visiškai skirtųsi nuo tų, kurias praktikavo kiti izraelitai.
Dvasiniu požiūriu sebujai yra pavyzdys bendruomenės, kuri susikuria savo tapatybę per neigimą. Jiems buvo svarbu ne tai, ką jie tiki, o tai, kad jie švenčia kitaip nei kiti. Šis noras išsiskirti nuvedė juos į dvasinę izoliaciją, kurioje taisyklė tapo svarbesnė už žmogų ir jo ryšį su Dievu. Jonas Damaskietis šią grupę įtraukė į savo sąrašą, nes toks elgesys griauna bendrystę (communio) ir sukuria klaidingą iliuziją, kad išganymas priklauso nuo tikslaus astronominių reiškinių sekimo.
Pagrindinės sebujų dvasinio gyvenimo ypatybės:
- Jie kategoriškai atsisakydavo švęsti didžiąsias šventes kartu su kitais samaritais ar žydais.
- Jų maldos gyvenimas buvo sutelktas į griežtą išorinių formų laikymąsi, tikint, kad tai suteikia jiems pranašumą Dievo akyse.
- Bendruomenė pasižymėjo dideliu uždarumu, laikydama visus kitus tikinčiuosius susitepusiais dėl klaidingo kalendoriaus naudojimo.
- Jie ypatingą reikšmę teikė septyneto simbolikai, bandydami ją įžvelgti kiekviename įstatymo punkte.
Pasikeitęs laikas – pasikeitęs Dievas
Didžiausias sebujų konfliktas su likusiu pasauliu kilo dėl Paschos (Pascha) šventimo. Senovės šaltiniai nurodo, kad sebujai šią svarbiausią išsivadavimo šventę sąmoningai perkeldavo į kitą laiką. Jei kiti izraelitai Paschą švęsdavo pavasarį, sebujai neretai ją nukeldavo į rudens lygiadienį ar kitus mėnesius, kurie jiems atrodė tinkamesni. Tai nebuvo tiesiog techninė klaida. Tai buvo dvasinis pareiškimas: „Mes valdome šventąjį laiką“. Keisdami švenčių datas, jie keitė ir patį dvasinį ritmą, kuris jungė tautą su jos istorija ir Dievo pažadais.
Toks požiūris dvasiniame kelyje vadinamas savivale. Sebujai tikėjo, kad dvasinis tyrumas pasiekiamas per atsiribojimą nuo visuotinės tradicijos. Jonas Damaskietis pabrėžia, kad tiesa reikalauja nuolankumo pripažinti bendrą paveldą. Sebujai šio nuolankumo neturėjo. Jų dvasinis kelias pavirto nuolatiniu ginču su kaimynais. Kai visas dėmesys sutelkiamas į tai, ar Pascha turi būti švenčiama pavasarį, ar rudenį, širdyje nebelieka vietos gailestingumui bei meilei, kurie yra tikroji įstatymo esmė.
Štai kaip sebujų dvasinis pasirinkimas keitė jų santykį su aplinka:
- Nuolatinis religinis susipriešinimas su kitomis samaritų grupėmis trukdė kurti dvasinę taiką regione.
- Apeigų formalizavimas pavertė tikėjimą sausu matematišku skaičiavimu, atimančiu džiaugsmą iš šventės.
Pamoka apie dvasinį formalizmą
Nors šiandien sebujų kaip gyvos bendruomenės nebėra, jų paliktas šešėlis vis dar matomas šiuolaikinėse religinėse diskusijose. Sebujų klaida primena mums, kad dvasinis formalizmas yra viena didžiausių kliūčių kelyje į tiesą. Kai mes pradedame tikėti, kad Dievui labiau rūpi mūsų kalendoriaus tikslumas, o ne širdies nuostata, mes tampame panašūs į tuos senovės sebujus. Jonas Damaskietis savo darbuose perspėja, kad kiekviena erezija, net ir pati smulkiausia, pamažu atskiria žmogų nuo gyvenimo šaltinio, paversdama jį savo paties susikurtų taisyklių įkaitu.
Sebujų istorija yra kvietimas ieškoti vienybės ten, kur ji yra esminė. Šventas laikas mums duotas ne tam, kad juo manipuliuotume ar naudotume kaip ginklą prieš kitus, o tam, kad sustotume ir prisimintume Dievo darbus. Sebujai šią progą praleido, nes buvo per daug užsiėmę bandymais įrodyti savo tiesą. Jų pavyzdys moko, kad tikrasis pamaldumas prasideda ne nuo kalendoriaus derinimo, o nuo gebėjimo nuolankiai priimti šventumą, kuris mums dovanojamas per tradiciją ir bendruomenę.